žỹdai. Mažojoje Lietuvoje žydai apsigyveno XV a. viduryje–XVI a., pasibaigus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Kryžiuočių ordino kovoms, ir susikūrus pasaulietinei Prūsijos kunigaikštystei. Pirmieji į Mažąją Lietuvą atvykę žydai buvo po Trylikos metų karo (1454–1466) daugiausia iš Vakarų Vokietijos žemių atvykę pirkliai. Jie laikinai apsistodavo tik didesnėse Ordino valstybės gyvenvietėse ir miestuose, kur klestėjo prekyba. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad jau paskutiniojo Ordino didžiojo magistro ir pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio dvare tarnavo 2 žydai gydytojai, gavę privilegijas (1538 ir 1541) verstis medicinine praktika Karaliaučiuje. Tačiau ir Karaliaučiuje, ir kituose didesniuose Rytprūsių miestuose dar ilgą laiką išliko žydų atvykimą ir nuolatinį apsigyvenimą ribojantys potvarkiai. 1567 VII 14 įsaku nurodyta visiems žydams išsikraustyti iš Prūsijos kunigaikštystės, o krikščionims uždrausta prekiauti ir palaikyti verslo kontaktus su žydų pirkliais. Šį draudimą atšaukė 1581 įsakas, leidęs žydams prekiauti mugėse ir ilgesniam laikui apsistoti Rytų Prūsijos miestuose. Tai paskatino žydų imigraciją.
Į Mažąją Lietuvą vyko skirtingų žydų diasporų atstovai: aškenaziai (litvakai) – iš LDK ir Lenkijos karalystės teritorijų, safardai ir maranai – iš Vidurio ir Vakarų Europos regionų. Todėl Mažojoje Lietuvoje nesusiformavo vienalytė žydų bendruomenė. XVII a. viduryje Prūsijos valdovas Friedrichas Wilhelmas, siekdamas spartinti ekonominę raidą ir gauti daugiau pajamų valstybės iždui, pakvietė žydus į savo valdas, įvairiomis privilegijomis praplėtė jų teises. Ypač daug žydų į Prūsiją kėlėsi iš LDK Švedijos karų su ATR laikotarpiu (1600–1660), bet pasilikti buvo leidžiama tik turtingiausiems. Tai stiprino sociokultūrinę, ekonominę ir religinę įtampą tarp iš Vakarų Europos atvykusių ir Mažojoje Lietuvoje įsitvirtinusių žydų ir žydų, atvykusių iš Rytų Europos regionų. Nuo 1723 Prūsijos kunigaikštystėje leista prekiauti iš svetur atvykstantiems žydų pirkliams. Tai skatino LDK žydus vykti į Prūsiją ir čia plėtoti savo verslus. 1730–1750 Prūsijoje paskelbti žydų teises bei prievoles reglamentuojantys potvarkiai. 1730 Visuotinė privilegija ir nuostatos žydams (vok. General Privilegium und Reglement für die Juden) suteikė teisę Prūsijos kunigaikštystėje apsigyventi tik tiems žydams, kurių turtas sudarė daugiau kaip 10 000 talerių. 1750 IV 17 paskelbta Peržiūrėta visuotinė privilegija ir nuostatai Prūsijos žemių žydams (vok. Revidierte General-Privilegium und Reglement für die Juden in den Preußischen Landen) praplėtė turtingųjų ir susiaurino nepasiturinčių žydų teises, suteikė palankias galimybes žydų veiklai bankininkystėje, statybose ir manufaktūrose.
Prūsijoje gyvenę žydai suskirstyti į 6 luomus: 1) privilegijuotus žydus (vok. generalprivilegierten Juden), 2) paprastuosius apsaugotus žydus (vok. ordentlichen Schutzjuden), 3) ypatinguosius apsaugotus žydus (vok. außerordentlichen Juden), 4) rabinus, kantorius, bendruomenių seniūnus ir tarnautojus (vok. publiquen jüdischen Bedienten), 5) vaikus (vok. jüdischen Kinder) ir 6) tarnus (vok. häuslichen Gesinden). Pirmųjų 3 luomų atstovai mokėjo jų socialinį statusą atitinkančius mokesčius ir gaudavo piliečiams prilygstančias teises. IV luomo atstovams buvo suteikiama laikino apsistojimo konkrečiose vietovėse teisė ir nepilna teisinė apsauga. V ir VI luomų atstovai traktuoti kaip laikini gyventojai, jie negaudavo teisinės apsaugos.
Nuo 1753 Prūsijos karalystėje iš LDK ir Lenkijos karalystės valdų atvykstančius žydus pradėta ginti specialiuoju Prūsijos karaliaus ediktu, kuris paspartino žydų kurdinimąsi Karaliaučiaus priemiesčiuose (1756 Karaliaučiuje fiksuoti 307 žydai). Siekiant riboti šį procesą 1760 žydams uždrausta verstis prekių išnešiojimu. XVIII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje daugėjo žydų naujakurių iš Vengrijos ir Rumunijos. Tai didino sociokultūrinę ir religinį trintį tarp chasidizmo ir maskilių (Haskalos – žydų Apšvietos) sąjūdžių sekėjų. Pastarųjų iniciatyva 1783–1811 Karaliaučiuje leistas pirmasis Prūsijoje žurnalas hebrajų kalba Ha Meassef, rašęs filosofijos, literatūros ir politikos temomis; jis buvo tapęs vienu įtakingiausių Haskalos judėjimo oficiozų.
1812 III 11 Prūsijoje paskelbtas Emancipacijos ediktas (vok. Emanzipationsedikt), suteikęs žydams pilietybę, verslo įmonių steigimo teisę, amatų ir judėjimo laisves. Vėlesnėmis nuostatomis numačius griežtus atrankos kriterijus žydams buvo leista tapti valstybės tarnautojais. 1813–1815 išsivadavimo karų laikotarpiu pirmieji žydai pasirodė Prūsijos armijos gretose, 1822 ir 1837 potvarkiai oficialiai leido jiems tarnauti Prūsijos kariuomenėje. Ilgainiui karo tarnyba tapo vienu svarbiausių žydiškojo-prūsiškojo patriotizmo elementų. Ediktas skatino žydų imigraciją iš Didžiosios Lietuvos: iki 1812 visuose Rytprūsiuose gyveno 800 žydų, o 1817 jau apie 2 400. Žydų bendruomenės gausėjimą t. p. lėmė ekonomikos augimas ir susisiekimo infrastruktūros (kelių, geležinkelio) tobulinimas. Žydų ekonominė būklė Mažojoje Lietuvoje ypač pagerėjo dėl išaugusios prekybos su Rusijos imperija Krymo karo metais (1853–1856). 1848–1872 Mažojoje Lietuvoje vyko intensyvus Vokietijos žydų ir litvakų (žydų iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos) bendruomenių maišymasis. Taip šiame regione formavosi unikalus sociokultūrinis žydų bendruomenės Mažojoje Lietuvoje substratas.
Daugiausia žydų gyveno Karaliaučiuje: 1837 – 1 458 (2,3% miesto nuolatinių gyventojų), 1864 – 3 024 (apie 3,0%), 1880 – daugiau kaip 5 000 (3,5%), o 1900 – 3 975 (2,1%). Klaipėdos mieste 1813 buvo 43 žydai (0,6%), 1855 – 289 (1,7%), 1880 – 1 214 (6,2%), 1900 – 899 (4,5%). XIX a. žydų bendruomenės aktyviau kūrėsi svarbiausiuose prekybos centruose (Šilokarčemoje, Rusnėje) ir ypač pasienio miesteliuose (Smalininkuose, Širvintoje ir kitur).
Žydai daugiausia vertėsi smulkia prekyba, amatais, karčemų laikymu ir kontrabanda, 1864–1904 aktyviai dalyvavo knygnešystės veikloje. Daugelis žydų Mažojoje Lietuvoje priklausė vargingųjų sluoksniui. Didžiausia žydų bendruomenės dalis nebuvo išsilavinusi, bet jos elitas greitai perėmė emancipacines ir asimiliacines tendencijas. Todėl žydai Rytų Prūsijoje neretai apsikrikštydavo ir tapdavo evangelikais liuteronais arba katalikais. Net nusilpus emancipacijos judėjimui žydų bendruomenė išliko viena lojaliausių Rytų Prūsijos visuomenės grupių ir išlaikė integravimosi nuostatas.
Vokietijos imperijoje sustiprėjus antisemitinėms tendencijoms, buvo imtasi priemonių prieš Prūsijos pilietybės neturėjusius žydus. XIX a. 9 dešimtmetyje tai paskatino nemažą dalį žydų emigruoti. Nemažai žydų išvyko iš Karaliaučiaus ir Tilžės. Žydams buvo sudaromos kliūtys tapti karininkais, aukštesnės grandies valdininkais, administracijos tarnautojais, studijuoti universitetuose. Jie buvo stumiami iš bankininkystės, pramonės ir prekybos sektorių. Tačiau žydų įtaka didėjo laisvosiose profesijose, mokslo, žurnalistikos ir kultūros sferoje. Šiuo laikotarpiu antisemitinės tendencijos Rytų Prūsijoje nebuvo stiprios, tad žydai Mažosios Lietuvos regione jautėsi visiškai integruoti. 1880 Rytų Prūsijoje jau buvo 43 sinagogų bendruomenės (vok. Synagogengemeinden). XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje sustiprėjo sionistinis judėjimas, skatinęs žydų emigraciją į Palestiną. Žydų Mažojoje Lietuvoje ypač padaugėjo po XIX a. pabaigoje Rusijos imperijoje įvykusių pogromų. Rusijos žydams Mažoji Lietuva tapdavo laikino apsistojimo vieta emigruojant į Vakarų šalis ir Palestiną. Dalis žydų iš Mažosios Lietuvos dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Žydų kariai turėjo savo organizacijas Reichsbund jüdischer Frontsoldaten [Žydų frontininkų sąjunga] ir Zentralverein deutscher Staatsbürger jüdischen Glaubens [Centrinė žydų tikėjimo Vokietijos piliečių sąjunga], kurios siekė slopinti stiprėjančias antisemitines tendencijas.
Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštą perdavus Antantės administravimui, buvo panaikinti visi apribojimai Vokietijos pilietybės neturintiems žydams. 1923 Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, daugelis žydų, siekdami išlaikyti savo verslus ir giminystės ryšius, pasitraukė į Vokietijos gilumą. Tačiau į Klaipėdos kraštą kėlėsi Didžiosios Lietuvos žydai, turėję Lietuvos pilietybę. Klaipėdoje iki 1939 žydų bendruomenė buvo išaugusi iki 7 000 žmonių. Tarpukariu žydai Klaipėdos krašto ekonomikoje užėmė nemenką vietą, plėtojo maisto pramonės, medžio apdirbimo, tekstilės, laivų remonto, kurortinius ir gintaro apdirbimo verslus. Dėl Klaipėdos krašte veikusių pronacistinių organizacijų įtakos pamažu stiprėjo ir antisemitinės nuotaikos. Tačiau iki 1939 kovo mėn. Klaipėdos kraštas buvo patraukli apsigyvenimo vieta daliai Vokietijos žydų, bandžiusių išvengti antisemitinių persekiojimų. 1938 XI 1 panaikinus Klaipėdos krašte karo padėtį daugelis žydų, turėjusių Lietuvos pilietybę, bijodami persekiojimų, pradėjo keltis į Lietuvą. 1941 sovietinės represinės struktūros nemažai jų deportavo į Sibirą. 1933–1938 Rytų Prūsijoje antisemitizmui įgijus valstybiškai institucionalizuotos politikos formas (žydų verslų boikotas, rasinių įstatymų paskelbimas) sustiprėjo žydų emigracija. Rytų Prūsijos žydų bendruomenė smarkiai nukentėjo per 1938 XI 9–10 Krištolinę naktį (vok. Reichskristallnacht). Žydai ieškojo prieglobsčio mažesniuose miestuose ir kaimuose. Nemažai Rytų Prūsijos žydų daliai Japonijos konsulato Karaliaučiuje dėka pavyko išvykti į Didžiąją Lietuvą ir vėliau per SSRS teritoriją pasiekti Japonijos okupuotas Kinijos sritis. Mažesnė Mažosios Lietuvos žydų dalis pasiliko Lietuvoje ir tapo holokausto aukomis. Išgyventi pavyko tik kelioms dešimtims Mažosios Lietuvos žydų.
L: Purvinas M., Purvinienė M. Klaipėdos krašto žydai ir jų kultūros paveldas // Žydų kultūros paveldas Lietuvoje. V., 2005; Herzig A. Jüdische Geschichte in Deutschland: von den Anfängen bis zur Gegenwart. München, 2002.
Hektoras Vitkus
Rabinų ir žydų veikėjų suvažiavimas Klaipėdoje, 1930 / Iš Gerhardo Lepos rinkinio
Vienoje iš žydų bibliotekos skaityklų / Iš Januszo Jasinskio knygos „Historia Krolewca“, 1994
Toros Skydas Karaliaučiaus sinagogoje, iki 1939 / Iš Ronny Kabuso knygos „Juden in Ostpreußen“, 1998
Memeorialinė lenta Klaipėdoje / Iš Ronny Kabuso knygos „Juden in Ostpreußen“, 1998
Buvusi žydų mokykla Klaipėdoje / Iš Ronny Kabuso knygos „Juden in Ostpreußen“, 1998
Žydai traukiasi iš Klaipėdos 1939 III 23 / Iš Ronny Kabuso knygos „Juden in Ostpreußen“, 1998
Naujoji sinagoga Karaliaučiuje, apie 1904 / Iš Ronny Kabuso knygos „Juden in Ostpreußen“, 1998
Sinagoga Eitkūnuose, pastatyta 1870 metais / Iš Ronny Kabuso knygos „Juden in Ostpreußen“, 1998
K. Kogano parduotuvė Klaipėdoje / Iš Ronny Kabuso knygos „Juden in Ostpreußen“, 1998
Žydų kapinės Karaliaučiuje, 1805 / Iš MLEA
Apie enciklopediją
Sutrumpinimai ir santrumpos
Pratarmė
Pratarmė II tomui
Pratarmė III tomui
Pratarmė MLE dešimtmečio minėjimui
Viliaus Pėteraičio atminimui
Baigiamoji pratarmė
Pratarmė IV tomui
Rengėjai
Iliustracijų pateikėjai
Leidėjai
Rengėjai
Rėmėjai
Privatumo politika
Teisės ir naudojimo sąlygos
No 2024 LNB Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras
Siekdami užtikrinti tinkamą svetainės veikimą, naudojame slapukus. Sužinoti daugiau