Hailey Arthur : другие произведения.

Viesbutis

Самиздат: [Регистрация] [Найти] [Рейтинги] [Обсуждения] [Новинки] [Обзоры] [Помощь|Техвопросы]
Ссылки:
Школа кожевенного мастерства: сумки, ремни своими руками Юридические услуги. Круглосуточно
 Ваша оценка:
  Viesbutis by Arthur Hailey
  Iš anglų kalbos vertė
  Evelina Gužauskytė ir Tomas Baranovas
  
   Keliauninke, paprašyk prieglobsčio šiuose nevertuose namuose. Vonia paruošta.
  Tylus kambarys tavęs laukia. Užeik! Užeik!
  Užrašas ant viešbučio durų
  Takamatsu, Japonijoje
  
  PIRMADIENIO VAKARAS
  1
  Jei būtų mano valia, mąstė Peteris Makdermotas, vyriausiasis viešbučio seklys būtų seniai atleistas. Tačiau valia buvo ne jo, ir dabar nutukusio buvusio policininko niekur negalėjo rasti, kai jo labiausiai reikėjo.
  Augalotas, šešių su puse pėdų ūgio Makdermotas pasilenkė ir nekantriai supurtė telefono aparatą.
  — Vienu metu atsitinka penkiolika dalykų, — tarė jis merginai, stovinčiai prie plataus erdvaus kabineto lango. — O jo niekas negali rasti.
  Kristina Frensis žvilgtelėjo į savo laikrodį — rodė be kelių minučių
  vienuolika.
  — Baron gatvėje yra baras, kur būtų galima paieškoti.
  Peteris Makdermotas linktelėjo.
  — Ogilvio pamėgtas vietas dabar tikrina telefonistės.
  Jis atidarė stalčių, išėmė cigaretes ir pasiūlė Kristinai.
  Ji priėjo, paėmė cigaretę, ir Makdermotas jai pridegė, paskui užsirūkė
  pats. Jis stebėjo, kaip ji užsitraukė.
  Kristina Frensis prieš keletą minučių išėjo iš savo mažos kontoros, esančios “Šv. Gregorio“ viešbučio administracinėje dalyje. Šį vakarą ji dirbo ilgai, ir jau ruošėsi eiti namo, kai jos dėmesį patraukė šviesa, sklindanti pro vyriausiojo valdytojo padėjėjo kambario durų apačią.
  — Mūsų misteris Ogilvis pats susikuria taisykles, — tarė Kristina.
  — Visą laiką taip buvo. Su V. T. žinia.
  Makdermotas trumpai šnektelėjo telefonu ir vėl nutilo.
  — Jūs teisi, — pripažino jis. — Vieną kartą bandžiau pertvarkyti mūsų
  netikusių detektyvų darbą ir buvau nusodintas.
  — Nežinojau, — tyliai atsakė ji.
  Jis klausiamai žvilgtelėjo į ją:
  — Maniau, kad jūs žinote viską.
  Paprastai ji ir žinodavo. Kaip asmeninei Voreno Trento, nenuspėjamo ir irzlaus didžiausio Naujojo Orleano viešbučio savininko, padėjėjai, Kristinai buvo patikimos viešbučio vidaus paslaptys lygiai kaip ir jo kasdieniniai reikalai. Ji, pavyzdžiui, žinojo, kad Peteris, prieš mėnesį ar du pakeltas į
  valdytojo vyriausiojo padėjėjo pareigas, faktiškai rūpinosi visu didžiuliu, nerimstančiu “Šv. Gregoriu“, nors gavo ne itin dosnų atlyginimą ir turėjo ribotus įgaliojimus. Ji žinojo ir giliau siekiančias priežastis, kurios buvo saugomos byloje, pažymėtoje grifu “kon dencialu“, ir lietė taipogi asmeninį
  Peterio Makdermoto gyvenimą.
  — Kas gi atsitiko? — paklausė Kristina.
  Makdermotas smagiai nusišypsojo, ir šypsena iškreipė jo grubius, kone atstumiančius bruožus.
  — Iš vienuolikto aukšto turime nusiskundimų dėl kažkokios orgijos; devintajame Kroidono hercogienė teigia, jog jos vyrą įžeidė jų kambarį
  aptarnaujantis padavėjas; gautas pranešimas apie siaubingas dejones tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintajame; naktinės pamainos administratorius serga, ir aš išleidau jį namo, o tuo tarpu kiti du užsiėmę kuo kitu.
  Jis vėl pašnekėjo telefonu, o Kristina grįžo prie kontoros lango, esančio pagrindiniame mezonino aukšte. Pakreipusi galvą, kad išvengtų į akis kylančių cigaretės dūmų, ji nerūpestingai žvelgė į miestą. Tiesiai priešais, už plačios aveniu tarp gretimų pastatų, ji galėjo įžiūrėti suspaustą, pilną žmonių
  Prancūzų kvartalo keturkampį. Nors iki vidurnakčio buvo likusi valanda, kvartalui tai buvo dar ankstyvas metas — naktinių barų šviesos, džiazo svetainės ir ankštos landynės pro užtamsintas langines šviesdavo iki pat ryto.
  Kažkur šiaurėje, turbūt už Pontšartreno ežero, tamsoje tvenkėsi vasaros audra. Ją galėjai nujausti iš duslių grumėjimų bei atsitiktinių žaibo blyksnių.
  Jei pasiseks, ir audra pajudės į pietus, link Meksikos įlankos, tai paryčiais Naujajame Orleane gali ir palyti.
  Lietaus reikėtų, pagalvojo Kristina. Tris savaites miestas leipsta nuo karščio ir tvankumos, kuri kelia įtampą. Ir viešbutyje palengvėtų. Šį vakarą vyriausiasis inžinierius vėl skundėsi: “Jei greitu laiku negalėsiu išjungti oro kondicionierių, neatsakau už nieką“.
  Peteris Makdermotas padėjo telefono ragelį, ir ji paklausė:
  — Ar žinote, kas gyvena tame kambaryje, iš kurio sklinda dejonės?
  Jis papurtė galvą ir vėl pakėlė ragelį.
  — Išsiaiškinsiu. Tikriausiai kam nors sapnuojasi košmarai, bet verčiau įsitikinkime.
  Panirusi į gilų oda apmuštą fotelį priešais didelį raudonmedžio stalą, Kristina staiga pajuto, kokia ji pavargusi. Paprastai tokiu metu ji jau seniai būtų buvusi namuose, savo bute, Džentili. Bet ši diena kaip niekada buvo pilna įvykių: reikėjo apgyvendinti net dviejų kongresų delegatus, o ir kitų
  klientų tiek užplūdo, kad nuolat iškildavo problemų, kurias ji turėjo išspręsti.
  — Taip, ačiū, — Makdermotas užsirašė vardą ir padėjo ragelį. —
  Albertas Velsas, iš Monrealio.
  — Žinau, kas jis, — tarė Kristina. — Mielas žmogus, kuris čia apsistoja kiekvienais metais. Jei norite, aš pati sutvarkysiu šį reikalą.
  Jis dvejojo, nužvelgdamas smulkutę, grakščią Kristinos gūrą.
  Sučirškė telefonas, ir jis atsiliepė.
  — Atleiskite, sere, — tarė telefonistė. — Misterio Ogilvio niekur nerandame.
  — Nesvarbu. Sujunkite mane su vyriausiuoju patarnautoju. — Jei jie ir negali atleisti vyriausiojo viešbučio detektyvo, pagalvojo Makdermotas, tai rytoj rytą jis bent jau duos jam garo. Kol kas nusiųs ką nors kitą pasižiūrėti, kas nutiko vienuoliktajame aukšte, o hercogo ir hercogienės incidentą sutvarkys pats.
  — Vyriausiasis patarnautojas klauso, — pasigirdo ragelyje, ir Peteris pažino monotonišką, pro nosį einantį Herbio Čandlerio balsą. Čandleris, kaip ir Ogilvis, buvo vienas iš senųjų “Šv.
  Gregorio“ tarnautojų ir labiau už kitus vertėsi smulkiu kyšininkavimu.
  Makdermotas išaiškino jam reikalą ir paprašė ištirti nusiskundimus dėl orgijos. Kaip ir tikėjosi, jis tučtuojau sulaukė pasipriešinimo: “Tai ne mano darbas, misteri Makai, mes užtektinai turime savo reikalų“. Tai buvo įprastas Čandlerio tonas — pusiau pataikaujantis, pusiau akiplėšiškas.
  — Nenoriu nieko žinoti, — griežtu tonu paliepė Makdermotas.
  — Reikalauju, kad tas nusiskundimas būtų nedelsiant išaiškintas.
  — Paskui, truputį pagalvojęs, pridėjo: — Ir dar: pasiųskite pasiuntinį su raktų dublikatu pas mis Frensis į pagrindinį mezoniną. — Ir, nelaukdamas prieštaravimų, padėjo ragelį.
  — Einame, — tarė jis, ranka vos paliesdamas Kristinos pečius.
  — Pasiimkite pasiuntinį ir pasakykite savo draugui, kad neišleistų
  laisvėn savo košmarų.
  2
  Herbis Čandleris, kurio veide, panašiame į žebenkšties snukutį, atsispindėjo sumišimas, susimąstęs stovėjo prie vyriausiojo patarnautojo stalo “Šv. Gregorio“ vestibiulyje.
  Įsikūręs vestibiulio centre, šalia vienos iš betono kolonų, kylančių iki pat gausiai lipdiniais išpuoštų lubų, vyriausiojo patarnautojo postas turėjo savo žinioje visą vestibiulį. Dabar čia buvo gana judru. Kongreso dalyviai visą vakarą šmirinėjo pirmyn ir atgal, ir slenkant valandoms jų linksmumas didėjo kartu su išgerto likerio kiekiu.
  Kol Čandleris iš įpročio stebėjo minią, pro duris iš Karondelet gatvės įėjo grupė triukšmingų puotos dalyvių: trys vyrai ir dvi moterys; rankose jie laikė taures su viskiu, tokias, už kurias Peto O’Brajeno bare iš turistų prašo vienu doleriu brangiau negu Prancūzų kvartale. Vienas iš vyrų kaip reikiant svirduliavo, prilaikomas kitų. Visi trys vyrai turėjo prisisegę kongreso dalyvio korteles. Ant jų buvo parašyta: “Golden Kraun Kola“, o apačioje
  — pavardė. Į vestibiulį įgūžėjo naujų žmonių, ir kvintetas nuvingiavo į barą pirmame aukšte.
  Į vestibiulį vis rinkosi nauji atvykėliai iš vėlyvų lėktuvų ir traukinių; kai kuriuos iš jų dabar vedė į kambarius Čandlerio berniukų-pasiuntinių
  būrelis, nors “berniukai“ — tai tik kalbos gūra, kadangi nė vienam iš jų
  nebuvo mažiau keturiasdešimties, o keletas žilstelėjusių veteranų jau dirbo viešbutyje ketvirtį amžiaus ar daugiau. Herbiui Čandleriui, kuris turėjo teisę pats samdyti arba atleisti pasiuntinius, labiau patiko vyresni. Tie, kuriems tekdavo pavargti su sunkiu bagažu ir šiek tiek pastenėti, dažniausiai gaudavo
  dosnesnių arbatpinigių negu jauniklis, švytruojantis lagaminais, tarsi juose būtų tik vaikų žaislai. Vienas iš tokių senųjų darbuotojų, stiprus ir ištvermingas kaip mulas, mokėjo saviškai nuleisti lagaminus ant žemės, uždėti ranką sau ant širdies, o paskui, pakratęs galvą, vėl juos pakeldavo ir nešdavo toliau. Už šį spektaklį jis visuomet gaudavo ne mažiau kaip dolerį iš pritrenktų svečių, kurie būdavo tikri, kad už sekančio kampo senį ištiks infarktas. Tačiau jie nežinojo vieno: dešimt procentų nuo jų arbatpinigių
  keliaudavo į Herbio Čandlerio kišenę kartu su tais nuolatiniais dviem doleriais, kuriuos Čandleris atskaičiuodavo iš kiekvieno patarnautojo kasdien kaip mokestį už darbo vietos išlaikymą. Vyriausiojo patarnautojo privati mokesčių sistema sukeldavo daug niurnėjimų, nors apsukrus patarnautojas galėdavo užsidirbti šimtą penkiasdešimt dolerių per savaitę, kai viešbutis būdavo pilnas. Tokiais atvejais kaip šiąnakt Herbis Čandleris neapleisdavo savo posto iki vėlumos. Niekuo nepasitikėdamas, jis mėgo nepaleisti iš akių Savo procentų ir turėjo antgamtišką sugebėjimą tiksliai įvertinti Svečius, tiksliai nustatydamas, kiek pelno atneš kelionė į viršutinius aukštus. Kažkada keletas individualistų bandė apsukti Herbį, pranešę jam, kad arbatpinigiai buvo mažesni negu iš tikrųjų. Represijos buvo įvykdytos mikliai ir negailestingai: dėl kokio išgalvoto preteksto nepaklusnųjį mėnesiui nušalindavo nuo darbo, ir jis greitai sugrįždavo į normalias vėžes.
  Šiąnakt pasilikti viešbutyje Čandlerį paskatino dar viena priežastis, paaiškinanti nerimą, kuris vis stiprėjo po Peterio Makdermoto skambučio.
  Makdermotas paliepė išsiaiškinti nusiskundimą vienuoliktame aukšte. Bet Herbiui Čandleriui nereikėjo aiškintis, nes jis jau maždaug žinojo, kas ten vyksta. Priežastis buvo paprasta: jis pats buvo tai suorganizavęs.
  Prieš trejetą valandų du jaunuoliai aiškiai pareiškė savo pageidavimą, ir jis pagarbiai išklausė, kadangi abiejų tėvai buvo turtingi vietiniai biznieriai ir dažni viešbučio svečiai.
  — Paklausyk, Herbi, — tarė vienas iš jų, — šiandien vyksta studentų
  šokiai — ta pati sena nesąmonė. Mums norėtųsi ko nors kito.
  — Ko — kito? — paklausė jis, iš anksto žinodamas atsakymą.
  — Mes užsisakėme kambarius, — nuraudo vaikinas. — Mes norėtume poros mergaičių.
  Herbis iškart nusprendė, kad tai rizikinga. Abu buvo dar jaunikliai, ir jis įtarė, kad išgėrę.
  — Atleiskite, džentelmenai, — pradėjo jis, bet įsikišo antrasis jaunuolis.
  — Tik nesuk mums galvos, kad negalite, nes mes žinome, jog jūs čia visada turite mergaičių.
  Herbis parodė savo žebenkštiškus dantis, kas buvo priimta kaip šypsena.
  — Neįsivaizduoju, iš kur jūs tą ištraukėte, misteri Diksonai.
  Tas, kuris pradėjo pokalbį, nenusileido:
  — Mes užmokėsime, Herbi. Juk žinai.
  Vyresnysis patarnautojas sudvejojo, plėšomas godulio ir abejonių.
  Pastaruoju metu jo pašalinės pajamos buvo mažesnės negu paprastai. Galų
  gale gal rizika ne tokia jau ir didelė.
  Vaikinas, pavadintas Diksonu, tarė:
  — Užteks tuščiai šnekėti. Kiek?
  Herbis pasižiūrėjo į jaunuolius, prisiminė jų tėvus ir padaugino įprastinę kainą iš dviejų.
  — Šimtas dolerių.
  Kurį laiką stojo trumpa pauzė. Po to Diksonas tvirtai pasakė:
  — Sutarta. — Ir įtikinamai pridūrė savo bendražygiui: — Paklausyk, mes jau sumokėjome už gėrimus. Aš paskolinsiu tau tavąją dalį.
  — Ką gi. .
  — Pinigai iš anksto, džentelmenai, — Herbis aplaižė savo plonas lūpas. — Dar vienas dalykas: jokio triukšmo, nes kitaip bus nusiskundimų, kurie pridarys bėdos mums visiems.
  Jie abu užtikrino, jog triukšmo nebus, bet dabar jau aišku, kad jo būta, ir ankstesnė baimė pasirodė buvusi pagrįsta.
  Maždaug prieš valandą mergaitės įėjo kaip paprastai pro pagrindinį
  įėjimą, ir tik keletas senesniųjų viešbučio darbuotojų suprato, kad jos čia negyvena. Jei viskas būtų praėję sklandžiai, dabar abi jau būtų pasišalinusios taip pat nepastebimai, kaip ir atėjo.
  Nusiskundimas iš vienuolikto aukšto dėl orgijos, pasiekęs jį per Makdermotą, reiškė, kad atsitiko kažkas rimto. Kas? Herbis sunerimęs prisiminė užuominą apie išgertuves.
  Vestibiulyje, nors kondicionieriai dirbo smarkiau negu paprastai, buvo
  karšta ir tvanku, tad Herbis išsitraukė šilkinę nosinę ir nusišluostė
  prakaituojančią kaktą. Tuo pačiu metu jis tyliai prakeikė savo paties kvailumą, svarstydamas, ar dabar jam lipti aukštyn, ar laikytis atokiau.
  3
  Peteris Makdermotas pakilo li u į devintą aukštą, palikęs Kristiną, kuri turėjo važiuoti aukštyn į keturioliktą aukštą kartu su ją lydinčiu pasiuntiniu.
  Jis stabtelėjo ties atsidariusiomis li o durimis:
  — Pakvieskite mane, jei bus kokių nesklandumų.
  — Jei nebus kitos išeities, šauksiuos.
  Prieš užsiveriant li o durims, atskyrusioms juos vieną nuo kito, jų akys susitiko. Minutėlę jis stovėjo susimąstęs, žvelgdamas į tą vietą, kur ką tik ji stovėjo, o paskui savo ilgomis kojomis susikaupęs nužingsniavo kilimu išklotu koridoriumi Prezidentų apartamentų link.
  Tai buvo didžiausias ir prašmatniausias “Šv. Gregorio“ numeris, kurį
  tarnautojai vadino “kilmingųjų numeriu“, — jame buvo apsistoję nemažai garsenybių, netgi prezidentų bei karališkosios šeimos narių. Daugumai iš jų
  patiko Naujasis Orleanas, nes po iškilmingo sutikimo miesto valdžia užmerkdavo akis prieš savo svečių asmeninius reikalus, net jei jie kartais būdavo nekuklūs. Kroidono hercogas ir hercogienė, ne tokie įtakingi kaip valstybių vadovai, tačiau savaip žymūs, šiuo metu gyveno Prezidentų
  numeryje kartu su savo palyda, kurią sudarė sekretorius, hercogienės kambarinė ir penki bedlingtono terjerai.
  Prie durų, iš abiejų pusių apmuštų oda, papuoštų paauksuotomis heraldinėmis lelijomis, Peteris Makdermotas sustojo ir spustelėjo perlamutrinį mygtuką; išgirdo tylų zvimbtelėjimą viduje, po kurio sekė jau nebe toks tylus šunų choras. Belaukdamas jis prisiminė, ką žinojo ar buvo girdėjęs apie Kroidonų šeimą.
  Kroidono hercogas, senos giminės palikuonis, prisitaikė prie šių laikų
  kliaudamasis nuojauta. Per paskutinį dešimtmetį, padedamas, hercogienės,
  kuri pati buvo žymi aukštuomenės persona bei karalienės pusseserė, jis tapo ambasadoriumi ir sėkmingai vykdė Britanijos vyriausybės pavedimus.
  Tačiau visai neseniai pasklido gandai, kad hercogo karjera pasiekė kritinį
  tašką, galbūt dėl to, kad kai kuriose srityse jo įpročiai kiek suprastėjo, ypač susiję su likeriu ir svetimomis žmonomis. Tiesa, kiti atsiliepimai sakė ką kita — šis hercogo garbę temdantis šešėlis esąs nereikšmingas ir laikinas, o hercogienė vadeles laiko savo rankose. Antrąją versiją palaikė ir pranašavimai esą hercogas greitai bus paskirtas Britanijos ambasadoriumi Vašingtone.
  — Atleiskite, misteri Makdermotai, gal galėčiau su jumis pasikalbėti? — pasigirdo kažkieno balsas Peteriui už nugaros.
  Staigiai atsisukęs, jis pažino Solą Načesą, vieną iš pagyvenusių
  kambario patarnautojų, kuris tyliai atėjo koridoriumi — liesas, išblyškęs kaip numirėlis, apsirengęs trumpu baltu švarku, papuoštu raudona ir auksine —
  viešbučio spalvomis. Jo plaukai buvo suglostyti ir sušukuoti į priekį
  senoviška mada. Akys buvo drumzlinos ir apsiblaususios, o venos ant rankų, kurias jis nervingai trynė, kyšojo išsišovusios tarsi stygos, tarp kurių giliai smego mėsa.
  — Kas yra, Solai?
  — Jūs tikriausiai atėjote dėl to skundo — skundėsi dėl manęs, —
  patarnautojo balsas virpėjo iš susijaudinimo.
  Makdermotas žvilgtelėjo į dvigubas duris. Jos vis dar neatsivėrė ir, be lojimo, viduje nebuvo girdėti daugiau jokių garsų.
  — Tai kas gi atsitiko? — paklausė jis.
  Patarnautojas dusyk nurijo seiles. Nekreipdamas dėmesio į klausimą, jis maldaudamas skubiai sušnabždėjo:
  — Jei aš prarasiu šį darbą, misteri Makdermotai, kitą mano amžiuje sunku bus susirasti. — Jis pažvelgė į Prezidentų numerį su skausmu ir panieka. — Jie nėra iš tų žmonių, kuriems patarnauti būna sunkiausia, bet šį
  vakarą. . Jie labai reiklūs, bet aš nesiskundžiu, nors arbatpinigių niekuomet negaudavau.
  Peteris nenorom šyptelėjo. Britų aristokratai retai duoda arbatpinigių, tikriausiai mano, kad geriausias apdovanojimas — galimybė jiems patarnauti.
  — Jūs man dar nepapasakojot. . — įterpė jis.
  — Papasakosiu ir tai, misteri Makdermotai. — Matyti taip sielvartaujantį žmogų, galintį būti jo seneliu, Peteriui buvo beveik gėda.
  — Tai įvyko maždaug prieš pusvalandį. Jie užsisakė vėlyvą vakarienę, hercogas ir hercogienė: austrių, šampano, kreoliškų krevečių.
  — Meniu nesvarbu. Kas gi atsitiko?
  — Tai vis tos krevetės, sere. Kai aš jas atnešiau. . Matote, aš tiesiog neatsimenu, kad man kada nors taip būtų atsitikę per visus tuos metus.
  — Dieve brangiausias! — Peteris viena akimi stebėjo kambario duris, pasiruošęs nutraukti pokalbį, kai tik jos atsivers.
  — Taip, misteri Makdermotai. Taigi aš atnešiau krevetes, o hercogienė
  pakilo nuo stalo ir, grįždama atgal, stumtelėjo mano ranką. Aš beveik sakyčiau, kad tai buvo padaryta tyčia.
  — Tai juokinga!
  — Žinau, sere, žinau. Bet kas nutiko — atsirado mažutė dėmelė, ne didesnė kaip ketvirtis colio, prisiekiu, ant hercogo kelnių.
  — Ir viskas? — suabejojo Peteris.
  — Misteri Makdermotai, prisiekiu jums, tai viskas. Spręsdamas iš triukšmo, kurį sukėlė hercogienė, jūs turbūt pamanėte, kad aš ką nors nužudžiau. Aš atsiprašiau, atnešiau švarią servetėlę, norėdamas išvalyti dėmelę, bet tai negelbėjo. Ji laikėsi savo, reikalaudama pakviesti patį misterį
  Trentą. .
  — Misterio Trento dabar nėra viešbutyje.
  Peteris nusprendė išklausyti ir kitą istorijos versiją, prieš ką nors nutardamas. O kol kas jis paliepė:
  — Jei baigėte šio vakaro darbus, verčiau eikite namo. Ateisite rytoj ir sužinosite, kas ir kaip.
  Patarnautojui nuėjus, Peteris Makdermotas vėl paspaudė skambutį.
  Šunys nespėjo pradėti loti, kai duris atidarė apvalaus veido gana jaunas vyriškis su pensnė. Peteris suprato jį esant Kroidonų sekretoriumi.
  Tą pačią minutę iš apartamentų gilumos pasigirdo moters balsas: “Kad ir kas ten būtų, pasakyk, kad nustotų skambinti“. Nepaisant valdingo tono, balsas buvo patrauklus ir žadino susidomėjimą, pamanė Peteris.
  — Prašau atleisti, — tarė jis sekretoriui, — maniau, kad jūs negirdėjote skambučio. — Jis prisistatė ir pridėjo: — Girdėjau, turėjote priekaištų dėl mūsų patarnautojo. Atėjau sužinoti, kas atsitiko.
  Sekretorius tarė:
  — Mes laukėme misterio Trento.
  — Misterio Trento šį vakarą viešbutyje nėra.
  Kalbėdamiesi jie perėjo iš koridoriaus į apartamentų vidų, skoningai apstatytą stačiakampį kambarį su gilia niša, kur stovėjo minkšti foteliai ir telefono stalelis, o ant sienos kabėjo Moriso Henrio Hobso graviūra, vaizduojanti senąjį Naująjį Orleaną. Dvigubos durys į koridorių atstojo vieną iš holo sienų. Priešingame gale esančios durys į erdvią svetainę buvo kiek praviros. Kairėje ir dešinėje buvo dar dvejos durys — vienos į virtuvę, o kitos į kambarį, atstojantį kabinetą, miegamąjį ir svetainę, šiuo metu užimtą sekretoriaus. Į apartamento du pagrindinius susisiekiančius miegamuosius buvo galima patekti ir iš virtuvės, ir iš svetainės, tai buvo specialiai sumanyta tam, kad slaptą miegamojo lankytoją, iškilus reikalui, priglobtų virtuvė.
  — Kodėl negalima jo pakviesti? — netikėtai pasigirdo klausimas, atsivėrus svetainės durims ir pasirodžius Kroidono hercogienei, apsuptai trijų terjerų. Staigiai pliaukštelėjusi pirštais, ji nuramino šunis ir klausiamai atsisuko į Peterį. Jos gražus, su išsišovusiais skruostikauliais veidas jam buvo pažįstamas iš tūkstančio nuotraukų. Jis pastebėjo, kad net kasdieniniai hercogienės drabužiai atrodė didingai.
  — Atvirai tariant, jūsų kilnybe, nemaniau, kad jums buvo reikalingas būtinai misteris Trentas.
  Pilkai žalios akys vertindamos nužvelgė jį nuo kojų iki galvos.
  — Net jei misterio Trento ir nėra, tikėjausi išvysti ką nors iš vyresniųjų
  administratorių.
  Peteris prieš savo valią nuraudo. Kroidono hercogienė buvo nepaprastai išdidi, tačiau tas jos išdidumas dėl nesuprantamų priežasčių kėlė
  smalsumą bei susižavėjimą. Jo atmintyje nušvito nuotrauka, kurią jis buvo matęs viename iš iliustruotų žurnalų: hercogienė su žirgu šoka per aukštą barjerą. Ji, niekindama pavojų, buvo visiškai rami ir jautėsi padėties šeimininkė. Ir dabar jis pasijuto esąs pėsčias, tuo tarpu kai hercogienė jojo raita.
  — Aš vyriausiojo valdytojo padėjėjas. Dėl to ir atėjau pats viską sužinoti.
  Jos akyse, nepaleidžiančiose jo žvilgsnio, žybtelėjo pašaipi ugnelė.
  — Ar jūs ne per jaunas šioms pareigoms?
  — Nemanau. Šiais laikais nemažai jaunų žmonių tarnauja viešbučių
  valdytojais.
  Peteris pastebėjo, kad sekretorius kukliai pasišalino.
  — Kiekgi jums metų?
  — Trisdešimt dveji.
  Hercogienė nusišypsojo. Kai ji panorėdavo, o šią minutę taip ir buvo, jos veidas pagyvėdavo, įgaudavo malonią išraišką. Peteris pagalvojo, kad, matyt, nesunku įsisąmoninti, jog tavimi visi žavisi. Ji buvo vyresnė už jį
  penkeriais ar šešeriais metais, suskaičiavo Peteris, nors jaunesnė už hercogą, baigiantį penktą dešimtį.
  — Jūs kur nors mokėtės? — pasiteiravo ji.
  — Baigiau Kornelo universitetą, viešbučių valdymo fakultetą. Prieš atvykdamas čia, dirbau valdytojo padėjėju “Voldorfe“. — Jam reikėjo prisiversti paminėti “Voldorfą“, ir jis vos susilaikė nepridėjęs: “iš kur buvau gėdingai išvytas ir įrašytas į juodąjį sąrašą, tad nebegalėjau įsidarbinti nė
  viename viešbutyje, priklausančiame korporacijai. Man pasisekė, kad susiradau darbą čia, privačiame viešbutyje“. Bet, žinoma, jis to nepasakė, nes asmenines nesėkmes reikia išgyventi pačiam, net jei kieno nors atsitiktinis klausimas paliečia senas jautrias žaizdas.
  — “Voldorfas“ tikrai netoleruotų tokio incidento, kuris įvyko šį vakarą čia, — atsikirto hercogienė.
  — Galiu užtikrinti jus, madam, “Šv. Gregoryje“ šito irgi netoleruos, jeigu tai mūsų kaltė. — Jis pagalvojo, kad pokalbis vyksta tarsi teniso žaidimas, kamuoliukui šokinėjant iš vienos aikštelės pusės į kitą.
  Jis laukė, kol kamuoliukas grįš atgal.
  — Jeigu tai jūsų kaltė! Ar jums žinoma, kad jūsų patarnautojas apipylė
  mano vyrą krevetėmis?
  Hercogienė aiškiai persūdė, ir jam pasidarė įdomu, kodėl. Tai atrodė
  keista dar ir todėl, kad Kroidonų ir viešbučio santykiai iki tol visada buvo
  puikūs.
  — Aš žinau, kad įvyko kon iktas, kurio priežastis greičiausiai buvo patarnautojo neapdairumas. Ir atėjau čia atsiprašyti viešbučio vardu.
  — Taip, bet mūsų vakaras sugadintas, — nenusileido hercogienė. —
  Mes su vyru nutarėme praleisti ramų vakarą, savo numeryje, vieni. Tik kelioms minutėms išėjome pasivaikščioti netoliese ir grįžome vakarieniauti — ir štai!
  Peteris linksėjo galva, rodydamas užuojautą, bet iš tikro nieko nesuprato. Atrodė, jog ji nori taip įkalti šį kon iktą jam į galvą, kad jis jo niekada nepamirštų.
  — Galbūt galėčiau atsiprašyti hercogo. . — pasiūlė jis.
  — Tai nereikalinga, — tvirtai atsakė hercogienė.
  Jis jau buvo beišeinąs, kai svetainės durys, iki tol buvusios praviros, plačiai atsidarė, ir pasirodė Kroidono hercogas.
  Priešingai negu hercogienė hercogas buvo apsirengęs nerūpestingai susiglamžiusiais marškiniais ir smokingo kelnėmis. Instinktyviai Peterio Makdermoto akys ėmė ieškoti nelemtosios dėmelės, nes Načesas, anot hercogienės, “apipylė vyrą krevetėmis“. Jis ją pastebėjo, nors ir buvo vos įžvelgiama — mažutė dėmelytė, kurią tarnas būtų tuščuojau išvalęs. Už hercogo nugaros, svetainėje, buvo įjungtas televizorius.
  Hercogo veidas atrodė labiau paraudęs ir raukšlėtas negu kad neseniai darytose nuotraukose. Rankoje jis laikė taurę su viskiu.
  — Atleiskite, — tarė jis truputį besiveliančiu liežuviu. Ir kreipdamasis į
  hercogienę pridūrė: — Paklausykite, senute. Berods palikau mašinoje cigaretes.
  — Aš atnešiu, — nutraukė jį hercogienė. Jos balsas rodė, kad pokalbis baigtas, ir hercogas linktelėjęs nuėjo atgal į svetainę. Tai buvo keista ir nemaloni scena ir neaišku, kodėl hercogienė taip užsiplieskė.
  Atsisukusi į Peterį ji nukirto:
  — Reikalauju, kad misteriui Trentui būtų pranešta apie įvykį, ir būkite malonus painformuoti, jog aš laukiu jo asmeninio atsiprašymo.
  Visiškai suglumęs Peteris išėjo, ir numerio durys sandariai užsivėrė. Bet jis nebeturėjo laiko apmąstymams. Koridoriuje laukė pasiuntinys, lydėjęs
  Kristiną į keturioliktą aukštą.
  — Misteri Makdermotai, — susijaudinęs tarė jis. — Mis Frensis nori, kad jūs užeitumėt į tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintąjį, ir, prašau, paskubėkite!
  4
  Prieš kokias penkiolika minučių, kai Peteris Makdermotas išėjo iš li o ir patraukė link Prezidentų numerio, patarnautojas šyptelėjo Kristinai:
  — Užsiimate seklio amatu, mis Frensis?
  — Jei apsaugos viršininkas būtų čia, — atsakė Kristina, — man nereikėtų to daryti.
  Patarnautojas Džimis Dakvortas, pliktelėjęs kresnas vyras, kurio sūnus dirbo “Šv. Gregorio“ buhalterijoje, paniekinamai ištarė:
  — O, tas!
  Netrukus li as sustojo keturioliktame aukšte.
  — Tai tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintas, Džimi, — tarė
  Kristina, ir abu automatiškai pasuko į dešinę. Ji pagalvojo, kad jie skirtingai suvokia viešbučio geogra ją: patarnautojas metų metus lydėjo svečius iš vestibiulio į jų numerius; o ji, gerai susipažinusi su “Šv. Gregorio“ kiekvieno aukšto planu, vaizduotėje saugojo daugybę vaizdų.
  Kristinai dingtelėjo, kad jei prieš penkerius metus Viskonsino universitete kas nors jos būtų paklausęs, kuo ji, dvidešimtmetė Kris Frensis, gabi studentė su polinkiu į dabartines kalbas, užsiims po penkmečio, net drąsiausiose spėlionėse jai nebūtų šovę į galvą, kad dirbs Naujojo Orleano viešbutyje. Tuomet apie augantį miestą ji nežinojo beveik nieko ir juo visai nesidomėjo: Mokykloje mokėsi apie Luizianos išpirkimą ir buvo mačiusi spektaklį “Geismų tramvajus“. Bet visa tai jau buvo beviltiškai pasenę, kai ji čia atsidūrė. Tramvajų buvo pakeitęs dyzelinis autobusas, o “Geismu“
  vadinosi apleista gatvė rytinėje miesto dalyje, kur turistai retai teužsukdavo.
  Ji pamanė, kad kažkuria prasme šis nežinojimas ir buvo jos atvykimo į
  Naująjį Orleaną priežastis. Po nelaimės Viskonsine priblokšta ir beveik nesąmoningai ji ieškojo krašto, kur jos niekas nepažinotų ir kuris jai taip pat būtų nepažįstamas. Pažįstami daiktai, jų pojūtis, išvaizda, garsas — viskas, kas su jais susiję, kėlė širdies skausmą, pasitinkantį ryte ir trikdantį miegą.
  Keista, — ir tuo metu jai dėl to buvo gėda, — bet ji visai nesapnavo košmarų, tiktai nenutrūkstamą įvykių seką — tai, kas atsitiko tą atmintiną dieną Medisono aerouoste. Ji lydėjo savo šeimą, išskrendančią į Europą: mamą, linksmą ir susijaudinusią, su palydėtuvių orchidėja, kurią jai atsiuntė draugė; tėvą, atsipalaidavusį ir gerai nusiteikusį dėl to, kad visą mėnesį nereikės rūpintis savo pacientų tikrais ir išsigalvotais negalavimais. Jis rūkė pypkę, kurią padaužė į batą, kai tik buvo paskelbtas lėktuvo reisas. Bebsė, jos vyresnioji sesuo, apkabino Kristiną, ir netgi dviem metais jaunesnis Tonis, nekentęs viešai rodomų jausmų, nesipriešino pabučiuojamas.
  — Iki, kumpi! — šūktelėjo Bebsė ir Tonis, ir Kristina nusišypsojo išgirdusi šią kvailoką — draugišką pravardę, kurią ji nusipelnė tuo, kad buvo jų trijulės “sumuštinio“ viduryje. Visi pažadėjo rašyti laiškus, nors ji su jais turėjo susitikti Paryžiuje po dviejų savaičių, iškart po semestro pabaigos.
  Galiausiai mama stipriai apkabino Kristę ir liepė pasirūpinti savimi. O po kelių minučių didžiulis reaktyvinis lėktuvas pajudėjo ir sugriaudėjęs didingai pakilo, bet vos tik atitrūkęs nuo pakilimo tako, trenkėsi žemėn, pakrypęs vienu sparnu, ir pavirto sūkuriuojančiu ratu, o po akimirkos dulkių debesiu, po to fakelu ir galiausiai nebylia nuolaužų krūva — lėktuvo dalių ir to, kas liko iš žmonių kūnų.
  Tai įvyko prieš penkerius metus. Po kelių savaičių ji išvyko iš Viskonsino ir niekada ten nebegrįžo.
  Jos ir patarnautojo žingsnių aidą slopino koridoriaus kilimas. Priekyje ėjęs Džimis Dakvortas tarė:
  — Tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintas numeris — tai senasis džentelmenas, misteris Velsas. Mes iškraustėme jį iš kampinio numerio prieš kelias dienas.
  Koridoriuje priešais juos atsidarė durys ir iš kambario išėjo gerai apsirengęs kokių keturiasdešimties metų vyriškis. Uždaręs duris ir dėdamasis raktą į kišenę, jis užgaišo, žiūrėdamas į Kristiną su neslepiamu susidomėjimu. Jis jau buvo kažką besakąs, bet patarnautojas vos pastebimai papurtė galvą. Kristina, kuri visa tai matė, pamanė, jog jai teko garbė būti
  palaikytai prostitute. Iš nugirstų pokalbių ji žinojo, kad Herbio Čandlerio sąrašuose buvo tikrų gražuolių.
  Kai jie praėjo pro šalį, ji paklausė:
  — Kodėl buvo pakeistas misterio Velso numeris?
  — Kiek aš žinau, mis, ankstesnysis tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintojo gyventojas pakėlė skandalą. Tad juos ir sukeitė vietomis.
  Dabar Kristina prisiminė tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintąjį; dėl jo yra buvę nusiskundimų. Jis buvo prie pat tarnybinio li o ir, be to, ten po grindimis sueina visi viešbučio vamzdžiai. Dėl to ten buvo triukšminga ir nepakeliamai karšta. Kiekviename viešbutyje yra bent vienas toks numeris, — kai kas jį vadino “cha cha“ numeriu, — kuris būdavo apgyvendinamas tik tuomet, jei visi kiti jau būdavo užimti.
  — Jei misteris turėjo geresnį numerį, kodėl jo paprašė persikraustyti?
  — Geriau paklauskite numerių klerkų. — Patarnautojas gūžtelėjo pečiais.
  — Bet jūs juk turite savo nuomonę, — nenusileido ji.
  — Na, galbūt todėl, kad jis niekada nesiskundžia. Senasis džentelmenas atvažiuoja čia daugelį metų, bet niekada net necyptelėjo. Kai kas mano, kad tai panašu į komediją. — Kristinos lūpos piktai susičiaupė, kai Džimis tęsė
  toliau: — Girdėjau, kad restorane jam paskiria stalą prie virtuvės durų, ten, kur niekas kitas nesisės. Sako, kad jam tas pat.
  Kristina niūriai pagalvojo, kad rytoj rytą kai kam klius — ji tuo pasirūpins. Matydama, kad su nuolatiniu klientu, be to, ramiu ir švelniu žmogumi, elgiamasi taip atsainiai, ji nebetramdė savo temperamento. Na ir tegu. Viešbutyje jos temperamento dar nepažinojo, ir ji buvo tikra, jog kai kas sakys, kad jis tinka prie jos rudų plaukų. Nors ji ir labai stengėsi jį
  pažaboti, bet retkarčiais tai padėdavo atlikti kai kuriuos darbus.
  Jie pasuko už kampo ir sustojo ties tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devinto numerio durimis. Patarnautojas pabeldė. Jie suklusę laukė. Nebuvo girdėti jokio bruzdesio, ir Džimis Dakvortas pabeldė dar sykį, jau garsiau.
  Tuoj pat pasigirdo atsakas — šiurpi dejonė — iš pradžių pašnibždomis, vėliau pasiekė crescendo ir nutrūko taip pat staiga kaip ir prasidėjo.
  — Pasiimk savo tarnybinį raktą, — paliepė Kristina. — Atidaryk duris, greičiau!
  Ji pastovėjo už durų, kol patarnautojas įėjo į numerį; netgi kritiškomis situacijomis viešbutyje galiojo taisyklės, kurių privalu laikytis. Kambarys skendėjo tamsoje. Dakvortas uždegė lubų lempą ir dingo iš akių. Beveik tuoj pat jis pašaukė:
  — Mis Frensis, geriau jums pačiai ateiti.
  Įėjusi Kristina pajuto, kad kambaryje nežmoniškai karšta, nors žvilgtelėjusi į kondicionierių pamatė, jog jis įjungtas. Bet tai ir viskas, ką ji spėjo pastebėti, prieš pamatydama iškankintą gūrą, pusiaugulą lovoje. Tai buvo į paukštį panašus mažytis žmogus, ji atpažino, kad tai Albertas Velsas.
  Pelenų spalvos veidu, išsprogusiom akim ir drebančiom lūpom, jis mėšlungiškai stengėsi kvėpuoti, bet jam sunkiai sekėsi.
  Ji greitai priėjo prie lovos. Kartą, prieš daugelį metų, tėvo priimamajame ji matė dūstantį pacientą. Kai kurių dalykų, iš tų, ką tuomet darė jos tėvas, ji dabar negalėjo padaryti, bet vieną ji atsiminė.
  — Atidarykite langą. Čia reikia gryno oro, — ryžtingai tarė ji Dakvortui.
  Patarnautojas nenuleido akių nuo gulinčio žmogaus veido. Jis nervingai tarė:
  — Langas užantspauduotas, nes įtaisytas oro kondicionierius.
  — Tai išstumkite jį. Jei reikia, išmuškite stiklą.
  Ji pakėlė prie lovos padėto telefono ragelį. Kai atsiliepė telefonistė, Kristina tarė:
  — Kalba mis Frensis. Ar gydytojas Aronsas viešbutyje?
  — Ne, mis Frensis, bet jis paliko telefono numerį. Jei būtinai reikia, aš galiu su juo susisiekti.
  — Taip, labai reikia. Praneškite gydytojui Aronsui, kad skambina B
  tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintojo, ir kad jis paskubėtų.
  Paklauskite, per kiek laiko jis atvyks, ir perskambinkite man.
  Padėjusi ragelį, Kristina atsisuko į vis dar tebesikamuojančią gūrą lovoje. Gležnas pagyvenęs žmogus kvėpavo vis dar taip pat sunkiai, ir ji pastebėjo, kad jo veidas, prieš kelias minutes buvęs pelenų spalvos, pamėlynavo. Vėl pasigirdo dejonė, kurią jie buvo girdėję už durų; jis stengėsi iškvėpti, bet buvo aišku, kad to neįstengia padaryti dėl visiško zinio išsekimo.
  — Misteri Velsai, — tarė ji, stengdamasi kalbėti tvirtai, nors taip ir nesijautė, — manau, kad jums būtų lengviau kvėpuoti, jeigu gulėtumėt visiškai ramiai.
  Ji pastebėjo, kad patarnautojas neblogai tvarkėsi su langu. Jis su palto pakaba sulaužė antspaudą ir dabar palengva kėlė apatinę lango dalį.
  Lyg paveiktos Kristinos žodžių, mažojo žmogaus kančios aprimo. Jis vilkėjo senamadiškais aneliniais marškiniais, ir Kristina, apglėbusi jį, pajuto jo liesus pečius pro šiurkščią medžiagą. Ji pataisė pagalves, kad jis galėtų atsilošti. Jo akys žvelgė tiesiai jai į akis; ji pamanė, kad jis žiūri kaip užspeistas žvėrelis, tačiau akyse buvo matyti dėkingumas. Ji padrąsinančiai tarė:
  — Aš pasiunčiau gydytojo. Jis turėtų tuoj ateiti.
  Kol ji kalbėjo, patarnautojas stipriai užgulė langą, ir jis plačiai atsivėrė.
  Tuoj pat į kambarį plūstelėjo vėsaus šviežio oro srovė. Taigi audra iš tikrųjų
  pasislinko į pietus, su pasitenkinimu pagalvojo Kristina, ir atsiuntė
  gaivinantį brizą. Lauke temperatūra dabar kur kas žemesnė negu prieš tai.
  Lovoje gulintis Albertas Velsas godžiai gaudė šviežią orą. Tuo metu suskambėjo telefonas.
  Pasišaukusi patarnautoją užimti jos vietą prie lovos, ji pakėlė ragelį.
  — Gydytojas Aronsas jau atvyksta, mis Frensis, — pranešė
  telefonistė. — Jis buvo “Paradise“ ir prašė jums pasakyti, kad viešbutyje bus po dvidešimties minučių.
  Kristina suabejojo. “Paradisas“ buvo kitoje Misisipės pusėje, už Aldžyro. Net važiuojant greitai, dvidešimt minučių buvo per trumpas laiko tarpas. Be to, ji šiek tiek abejojo orios išvaizdos “Sazeraką“ gėrusio gydytojo Aronso kompetencija, kuris, būdamas viešbučio gydytoju, nemokamai gyveno viešbutyje. Ji tarė telefonistei:
  — Nemanau, kad galime taip ilgai laukti. Gal galėtumėt patikrinti svečių sąrašą ir pažiūrėti, ar tarp jų nėra daktaro?
  — Aš jau peržiūrėjau. — Atsakyme pasigirdo pasitenkinimo gaidelė, tarsi mergina būtų prisiskaičiusi istorijų apie didvyriškas telefonistes ir labai norėjo būti į jas panaši. — Du šimtai dvidešimt pirmame gyvena daktaras Kionigas, o tūkstantis du šimtai trečiame — daktaras Aksbridžas.
  Kristina užsirašė numerius ant lapelio, — gulėjusio prie telefono.
  — Gerai, prašom paskambinti į du šimtai dvidešimt pirmąjį.
  Gydytojai, apsistoję viešbučiuose, tikėjosi ramybės, ir tai buvo jų teisė.
  Tačiau retkarčiais ypatingos aplinkybės leisdavo šią taisyklę sulaužyti.
  Telefonas suskambėjo kelis kartus. Paskui mieguistas balsas su teutonišku akcentu atsiliepė:
  — Klausau. Kas kalba?
  Kristina prisistatė.
  — Atleiskite, kad trukdau, daktare Kionigai, bet vienas iš mūsų svečių
  sunkiai susirgo. — Jos žvilgsnis nukrypo į lovą. Ji pastebėjo, kad veidas jau nebebuvo toks pamėlynavęs, bet vis dar pilkšvai išblyškęs, o kvėpavimas toks pat sunkus kaip ir anksčiau. — Ar negalėtumėt ateiti?
  Po trumpos pauzės tas pats balsas, minkštas ir malonus, tarė:
  — Brangioji ledi, būčiau neapsakomai laimingas, jei bent kiek galėčiau padėti. Deja, bijau, kad negaliu. — Jis tyliai sukikeno. — Matote, aš esu muzikos daktaras, ir jūsų puikiajame mieste esu tam, kad diriguočiau jo nuostabiam simfoniniam orkestrui.
  Nepaisant sudėtingų aplinkybių, Kristiną suėmė juokas. Ji atsiprašė:
  — Atleiskit, kad sutrukdžiau.
  — Prašau nesirūpinti. Žinoma, jeigu nelaimingasis svečias, kaip čia pasakius, liks be kitos rūšies daktarų pagalbos, galėčiau atsinešti smuiką ir jam pagroti. — Ragelyje pasigirdo gilus atodūsis.
  — Ar galima gražiau numirti, negu klausantis puikiai atlikto Vivaldžio ar Tartinio adadžio.
  — Dėkui. Tikiuosi, to neprireiks. — Ji jau nekantravo skambinti kitur.
  Daktaras Aksbridžas iš tūkstantis du šimtai trečiojo numerio iškart pakėlė ragelį ir atsiliepė dalykišku balsu. Atsakydamas į pirmąjį Kristinos klausimą, jis pasakė:
  — Taip, aš esu medicinos daktaras — vidaus ligų specialistas.
  — Jis be komentarų klausėsi, kol ji išaiškino reikalą, ir tada trumpai tarė:
  — Ateisiu po kelių minučių.
  Patarnautojas tebebuvo prie lovos. Kristina jam paliepė:
  — Misteris Makdermotas dabar Prezidentų numeryje. Nueikite ten, ir
  kai tik jis bus laisvas, paprašykite skubiai ateiti čia. — Ji vėl pakėlė telefono ragelį. — Prašyčiau vyriausiąjį inžinierių.
  Laimė, visada galėjai būti tikras, kad inžinierius bus savo vietoje. Dokas Vikeris buvo viengungis, gyveno viešbutyje ir teturėjo vieną aistrą — “Šv.
  Gregorio“ mechaninius įrengimus, nusidriekusius nuo rūsio iki stogo.
  Ketvirtį amžiaus, palikęs jūrą ir gimtąjį Klaidsaidą, jis prižiūrėjo daugumą tų
  įrengimų ir sunkiais laikais, kai neužtekdavo pinigų juos pakeisti, sugebėdavo išspausti kiek tik įmanoma iš varganų mechanizmų. Inžinierius buvo Kristinos draugas, ir ji žinojo, kad buvo viena iš jo favoričių. Po akimirkos ragelyje pasigirdo jo škotiška tarsena:
  — Klausau.
  Keliais žodžiais ji nupasakojo Alberto Velso būseną.
  — Daktaro dar nėra, bet jis tikriausiai pareikalaus deguonies. Mes juk turime viešbutyje kilnojamąjį komplektą, ar ne?
  — Taip, mes turime deguonies balionų, Kris, bet juos naudojame tik suvirinimo darbams.
  — Deguonis yra deguonis, — atkirto Kristina. Atmintyje iškilo kai kurie dalykai, kuriuos ji buvo girdėjusi iš tėvo. — Nesvarbu, kaip tu jį
  įpakuosi. Ar negalėtum kam nors iš naktinės pamainos paliepti, kad atneštų
  kas reikalinga viršun?
  Inžinierius pritariamai suniurnėjo:
  — Gerai. Ir kai tik aš, meilute, galėsiu, pats tą ir padarysiu. Antraip koks nors išsižiojėlis prikiš acetileno balioną prie to vyro nosies, kas jį
  garantuotai pribaigs.
  — Paskubėk, prašau! — Ji padėjo ragelį ir vėl atsisuko į lovą.
  Mažojo žmogaus akys buvo užmerktos. Nustojęs dusti, atrodė, kad visai nebekvėpuoja.
  Į atidarytas duris švelniai pastukseno, ir aukštas liesas vyriškis įėjo iš koridoriaus. Jo veidas buvo kampuotas, o smilkiniai pražilę. Po tamsiai mėlynu senamadiško sukirpimo kostiumu matėsi smėlio spalvos pižama.
  — Aksbridžas, — prisistatė jis ramiu, tvirtu balsu.
  — Daktare, — tarė Kristina, — ką tiktai. .
  Daktaras linktelėjo ir iš odinio lagamino, kurį pasidėjo ant lovos,
  skubiai išsitraukė stetoskopą. Negaišdamas laiko, jis pakišo jį po ligonio aneliniais marškiniais ir trumpai pasiklausė krūtinę ir nugarą. Tada iš lagamino keliais įgudusiais judesiais išsiėmė švirkštą, užmovė adatą ir nusuko mažo stiklinio buteliuko kamštį. Pritraukęs švirkštą, jis pasilenkė
  virš lovos ir atsmaukė marškinių rankovę, tvirtai ją susukdamas, ir tarė
  Kristinai:
  — Laikykite tvirtai, kad nenusmuktų.
  Spirite pamirkytu tamponu daktaras Aksbridžas patrynė odą apie veną ir įdūrė adatą. Galva linktelėjo į rankovę ir tarė:
  — Dabar jau galite atleisti.
  Žvilgčiodamas į laikrodį, pradėjo lėtai stumti skystį.
  Kristina pasisuko, žiūrėdama daktarui tiesiai į veidą. Nepakeldamas akių, jis paaiškino:
  — Amino linas. Širdies stimuliatorius.
  Jis vėl pasižiūrėjo į laikrodį pamažu leisdamas vaistus. Praėjo minutė.
  Dvi. Švirkštas pusiau ištuštėjo. Ligi tol nebuvo jokios reakcijos.
  Kristina sušnibždėjo:
  — Kas jam yra?
  — Ūmus bronchitas su astmos komplikacija. Įtariu, kad jis ir anksčiau yra turėjęs tokių priepuolių.
  Staiga senuko krūtinė pakilo. Tuomet jis pradėjo kvėpuoti lėčiau negu pirma, bet lygiau ir giliau. Jis pramerkė akis. Įtampa kambaryje atslūgo.
  Daktaras ištraukė švirkštą ir pradėjo jį ardyti.
  — Misteri Velsai, — tarė Kristina. — Misteri Velsai, ar jūs mane girdite?
  Jis atsakė jai keliais galvos linktelėjimais. Kaip ir anksčiau, jo akys su šuns ištikimybe žvelgė jai į akis.
  — Jums buvo labai blogai, kai mes jus radome, misteri Velsai. Čia daktaras Aksbridžas, kuris gyvena viešbutyje ir atėjo padėti.
  Žvilgsnis nukrypo į daktarą. Tada didelėmis pastangomis jis ištarė:
  — Ačiū.
  Tai labiau panėšėjo į žiopčiojimą, bet tai buvo pirmasis ligonio ištartas žodis. Pamažu raudonis grįžo į jo veidą.
  — Jei kam ir reikia dėkoti, tai šiai jaunai ledi, — prisiversdamas
  nusišypsojo daktaras, po to kreipėsi į Kristiną:
  — Džentelmeno būsena vis dar labai sunki ir jam reikalinga medicinos priežiūra. Patarčiau nedelsiant nugabenti jį į ligoninę.
  — Ne, ne! Aš nenoriu, — skubiai ir primygtinai paprieštaravo senukas.
  Jis palinko priekin nuo pagalvių; akys buvo budrios, o rankos kyšojo iš po apkloto, po kuriuo Kristina prieš tai buvo jas pakišusi. Ji pagalvojo, kad per kelias minutes jo būsena labai pasikeitė. Nors jis vis dar kvėpavo dusdamas ir sunkiai, bet krizė jau buvo praėjusi.
  Tik dabar Kristina turėjo laiko apžiūrėti jo išvaizdą. Anksčiau manė, kad jam yra šiek tiek virš šešiasdešimties, o dabar pridėjo jam dar pustuzinį
  metų. Jis buvo smulkaus kūno sudėjimo, o žemas ūgis, be to, prakaulus veidas ir kažkas, primenąs kuprą, teikė jam žvirblišką išvaizdą, kurią ji prisiminė iš ankstesnių susitikimų. Plaukus, arba tai, kas iš jų buvo likę, jis šukavo retomis žilomis sruogomis, bet dabar jie buvo netvarkingi ir sudrėkę nuo prakaito. Jo veido išraiška dažniausiai būdavo švelni ir nedrąsi, tarsi atsiprašinėjanti, tačiau ji įtarė, kad viduje jis buvo atkaklus ir ryžtingas.
  Pirmą kartą Albertą Velsą ji sutiko prieš dvejus metus. Jis drovėdamasis atėjo į administracijos patalpas išsiaiškinti dėl klaidingos sąskaitos, kadangi negalėjo susitarti su portjė. Ji prisiminė, kad kalba ėjo apie septyniasdešimt penkis centus, nors, kaip visuomet, kai svečiai ginčijasi dėl nedidelių sumų, vyriausiasis kasininkas pasiūlė jų tiesiog nesumokėti, bet Albertas Velsas norėjo įrodyti, kad jis buvo teisus. Pasigilinusi Kristina nustatė, kad senukas teisus, ir kadangi jai pačiai buvo nesvetimas taupumas, nors ir besikaitaliojantis su nežabotu moterišku išlaidumu, ji suprato ir gerbė jo poziciją. Iš kuklių viešbučio sąskaitos sumų ir aiškiai masinės gamybos drabužių ji taipogi suprato, kad jo pajamos nedidelės ir jis greičiausiai buvo pensininkas, kuris nepaprastai brangino savo kasmetinius apsilankymus Naujajame Orleane.
  — Nemėgstu ligoninių. Niekada jų nemėgau, — pareiškė Albertas Velsas.
  — Jei pasiliksite čia, — dvejojo daktaras, — jums reikės medicininės priežiūros, bent jau slaugės, visai parai. Be to, jums retkarčiais būtinai reikalingas deguonis.
  — Viešbutis pasirūpins slauge, — nenusileido senukas. — Juk taip,
  mis? — kreipėsi jis į Kristiną.
  — Manau, kad taip. — Buvo matyti, kad Albertas Velsas labai nemėgsta ligoninių. Akimirką tai net užgožė jam būdingą nusistatymą nesuteikti rūpesčių. Tačiau ji suabejojo, ar jis žino, kaip brangiai reikės mokėti už privatų slaugymą.
  Tuo metu koridoriuje pasigirdo žingsniai. Į kambarį įėjo kombinezonu vilkįs mechanikas, kuris karučiais atvežė deguonies balioną. Paskui jį sekė
  apkūnus vyriausiasis inžinierius, tempdamas guminę žarną, ritinį vielos ir plastmasinį maišą.
  — Tai ne visai kaip ligoninėje, Kris, — tarė inžinierius, — tačiau manau, kad suveiks. — Buvo matyti, kad jis rengėsi paskubomis: senas tvido švarkas ir plačios kelnės dengė neužsagstytus marškinius, pro kuriuos matėsi plati plaukuota krūtinė. Buvo įsispyręs į didelius sandalus, o ant nosies galiuko po nuplikusia kūgio formos kakta buvo užsodinti akiniai storais rėmeliais. Jis bandė kaip nors sujungti žarną ir plastmasinį maišą su viela.
  Neryžtingai sustojusiam mechanikui paliepė:
  — Pastatyk balioną prie lovos, jaunuoli. Jei judėsi taip lėtai, pamanysiu, kad čia tau reikia deguonies.
  Daktaras Aksbridžas atrodė nustebęs. Kristina paaiškino maniusi, kad prireiks deguonies, ir pristatė vyriausiąjį inžinierių. Neatsitraukdamas nuo darbo, inžinierius linktelėjo, trumpai žvilgtelėjęs pro akinių viršų. Po akimirkos, prijungęs žarną, jis pareiškė:
  — Dėl šių plastmasinių maišų užduso ne vienas žmogus. Kodėl gi vieno iš jų nepanaudojus priešingiems tikslams? Ar manote, kad suveiks, daktare?
  Daktaro Aksbridžo abejingumas beveik išnyko.
  — Manau, kad suveiks kuo puikiausiai. — Jis metė žvilgsnį į
  Kristiną. — Šiame viešbutyje, pasirodo, esama labai kompetentingų žmonių.
  — Palaukite, kol supainiosime jūsų užsakymus, tada manysite kitaip, —
  nusijuokė ji.
  Daktaras grįžo prie lovos.
  — Po deguonies jūs pasijusite geriau, misteri Velsai. Manyčiau, kad ir anksčiau turėjote tokių nemalonumų su bronchais, ar ne?
  Albertas Velsas linktelėjo.
  — Bronchitas įsimetė, kai dirbau šachtose. Po to susirgau astma, — tarė
  jis gerkliniu balsu. Paskui jo žvilgsnis nukrypo į Kristiną. — Apgailestauju dėl viso šito.
  — Aš taip pat apgailestauju, o ypač dėl to, kad buvo pakeistas jūsų
  numeris.
  Vyriausiasis inžinierius prijungė laisvąjį guminės žarnos galą prie žaliojo baliono.
  — Pradėsime leisti deguonį kas penkios minutės, — tarė jam daktaras Aksbridžas.
  Jie abu uždėjo improvizuotą kaukę ant ligonio veido. Nenutrūkstantis šnypštimas parodė, kad deguonis jau eina.
  Daktaras pažiūrėjo į laikrodį ir paklausė:
  — Ar iškvietėte vietinį gydytoją?
  Kristina papasakojo jam apie daktarą Aronsą.
  Daktaras Aksbridžas pritariamai linktelėjo.
  — Jis perims ligonį, kai tik atvyks. Esu iš Ilinojaus ir neturiu licencijos verstis gydytojo praktika Luizianoje. — Jis pasilenkė prie Alberto Velso. —
  Ar jau lengviau?
  Senukas patvirtindamas pakrutino galvą po plastmasine kauke.
  Koridoriuje pasigirdo energingų žingsnių aidas, ir į kambarį įėjo Peteris Makdermotas, savo didžiuliu stuomeniu uždengdamas praėjimą tarpduryje.
  — Man perdavė, kad jūs mane kvietėte, — tarė jis Kristinai.
  — Ar jis pasveiks?
  — Manau, kad taip, bet man atrodo, kad esame misteriui Velsui skolingi. — Išvedusi Peterį į koridorių, ji jam papasakojo apie numerių
  sukeitimą, apie kurį sužinojo iš patarnautojo.
  Pamačiusi, kad Peteris susiraukė, ji pridūrė:
  — Jei jis pasiliks, reikia jam paskirti kitą numerį, ir manau, kad galėsime nesunkiai parūpinti slaugę.
  Peteris pritariamai linktelėjo. Kitoje koridoriaus pusėje valytojos spintoje buvo tarnybinis telefonas. Jis nuėjo prie jo ir paprašė sujungti su registratūra.
  — Esu keturioliktame aukšte, — tarė jis atsiliepusiam klerkui.
  — Ar šiame aukšte yra laisvų kambarių?
  Kurį laiką tvyrojo tyla. Naktinis klerkas buvo viešbučio senbuvis, prieš daugelį metų priimtas Voreno Trento. Jis buvo valdingas, ir niekas jam nedrįso prieštarauti. Bent keletą kartų jis buvo užsiminęs Peteriui Makdermotui, kad jam nepatinka naujokai, ypač jeigu jie jaunesni už jį, užėmė aukštesnes pareigas ir kilę iš Šiaurės.
  — Nagi, — tarė Peteris. — Tai ar yra laisvų numerių, ar ne?
  — Turiu tūkstantis keturi šimtai dešimtą, — atsakė klerkas plantatoriaus iš Pietų akcentu, — bet ketinu atiduoti jį ką tik atvykusiam džentelmenui. Jūs turbūt nežinote, kad viešbutis beveik pilnas, — pridūrė jis.
  Peteris prisiminė tūkstantis keturi šimtai dešimtąjį numerį. Jis buvo didelis ir erdvus, su langais į Sent Čarlzo aveniu. Jis mandagiai paklausė:
  — Jei aš paimsiu tūkstantis keturi šimtai dešimtąjį, ar galėsite savo svečiui surasti kitą numerį?
  — Ne, misteri Makdermotai. Turiu tik nedidelius apartamentus —
  penktame aukšte, bet džentelmenas nenori brangiai mokėti.
  Peteris ryžtingai tarė:
  — Paskirkite savo klientui apartamentus už numerio kainą šiai nakčiai.
  Galės rytoj rytą išsikelti. Tuo tarpu aš paimsiu tūkstantis keturi šimtai dešimtą ir atlaisvinsiu tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintąjį todėl prašau nedelsiant atsiųsti berniuką su raktu.
  — Minutėlę, misteri Makdermotai. — Prieš tai buvęs santūrus, klerko balsas dabar suskambėjo įžūliai. .
  — Manau, kad misteris Trentas visada. .
  — Dabar darykite kaip liepiamas, — atrėžė Peteris. — Ir štai dar kas: prieš išeidamas namo, dieninei pamainai praneškite, kad aš rytoj reikalausiu pasiaiškinti, kodėl misteris Velsas buvo perkeltas iš savo numerio į tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintąjį; be to, galite dar pasakyti, jog bus geriau, jei priežastis skambės įtikinamai.
  Padėjęs ragelį, jis šelmiškai nusišypsojo Kristinai.
  5
  — Jūs turbūt pakvaišote, — tarė Kroidono hercogienė. — Visiškai, galutinai pakvaišote.
  Išėjus Peteriui Makdermotui, ji grįžo į Prezidentų numerio svetainę ir rūpestingai uždarė duris.
  Hercogas neramiai subruzdėjo, kaip ir visuomet, kai žmonai atsirišdavo liežuvis.
  — Baisiai gaila, senut. Žiūrėjau televizorių. Negirdėjau to vyruko.
  Maniau, kad jau bus dingęs. — Jis nurijo didelį gurkšnį viskio su soda iš taurės, kurią netvirtai laikė rankoje, ir graudžiai pridūrė: — Be to, aš ir taip velnioniškai susierzinęs.
  — Jums gaila! Susierzinęs! — Jos balse suskambėjo nebūdingos isteriškos gaidelės. — Kalbate, lyg tai būtų šiaip koks žaidimas. Tarsi tai, kas šį vakarą įvyko, negalėtų sužlugdyti. .
  — Aš visai taip nemanau. Žinau, kad tai rimta. Velnioniškai rimta.
  Liūdnai susigūžęs giliame odiniame krėsle, jis atrodė kaip tie tyleniai su katiliukais, kuriuos taip mėgsta piešti anglų karikatūristai.
  Hercogienė priekaištingai tęsė:
  — Dariau viską, ką tik galėjau. Po to, ką pridarėte, stengiausi pasirūpinti, kad mudu viešbutyje praleistume ramų vakarą. Aš netgi išgalvojau, kad buvome išėję pasivaikščioti, tam atvejui, jei kas matė mus įeinant. Ir štai jūs idiotiškai įsliūkinate ir paskelbiate, kad mašinoje palikote cigaretes.
  — Tik vienas mane tegirdėjo. Tas vyrukas administratorius. Jis neatkreipė dėmesio.
  — Jis atkreipė. Aš stebėjau jo veidą.
  Hercogienė šiaip taip susivaldė.
  — Ar jūs bent kiek įsivaizduojate, kaip visa tai bjauru?
  — Aš sakiau.
  Hercogas ištuštino stiklinę ir buku žvilgsniu įsistebeilijo į ją.
  — Ir man velnioniškai gėda. Jei tik nebūtumėt manęs įkalbėjusi. . Jei
  nebūčiau išgėręs. .
  — Jūs buvote girtas! Buvote girtas, kai jus suradau, ir dabar tebesate.
  Jis papurtė galvą, tarsi bandydamas prasiblaivyti.
  — Dabar blaivas. — Atėjo ir jo eilė išsisakyti. — Jums būtinai reikėjo manęs ieškoti. Kišti nosį, kur jums nereikia. Negalėjote neįsikišti. .
  — Tai nesvarbu. Svarbu kas kita.
  Jis pakartojo:
  — Jūs mane įkalbėjote.
  — Nebuvo kitos išeities. Visai nebuvo! Taip, kaip aš pasiūliau, buvo geriau.
  — Abejoju. Jei tik policija ką nors suuos. .
  — Mus įtars pirmiausia. Štai kodėl aš išgalvojau tą istoriją su padavėju.
  Tai dar ne alibi, bet jau neblogai. Jie mano, kad visą vakarą buvome čia. . ar bent jau būtų taip manę, jei nebūtumėt visko sugadinęs. Maniau, kad pravirksiu.
  — Tai būtų įdomu, — tarė hercogas. — Nemaniau, kad galėtumėt būti tokia moteriška.
  Dabar jis sėdėjo fotelyje tiesiai, ir jo nusižeminimas tarsi garuote išgaravo. Tai buvo jo chameleoniška savybė, stebinusi pažįstamus, negalėjusius suprasti, kur buvo jo tikrasis “aš“.
  Hercogienė nuraudo, tuo paryškindama savo didingą grožį.
  — Tai nebūtina.
  — Gal ir ne.
  Hercogas atsistojo, nuėjo prie stalelio su gėrimais ir nešykštėdamas šliukštelėjo į taurę škotiško viskio, atskiesdamas trupučiu sodos. Stovėdamas į ją nugara, pridūrė:
  — Bet kokiu atveju turiu pareikšti, kad tai daugumos mūsų nesutarimų
  priežastis.
  — Visiškai nesutinku. Jeigu kas ir kaltas, tai jūsų pomėgiai.
  Tikra beprotybė buvo eiti į tuos lošimo namus, o pasiimti tą moterį. .
  — Jūs jau tai aptarėte, — pavargusiu balsu tarė hercogas. — Labai išsamiai. Mums grįžtant. Prieš tą atsitikimą.
  — Nemaniau, kad įsisąmoninote tai, ką pasakiau.
  — Jūsų žodžiai, senute, gali prasiskverbti pro tirščiausią miglą. Vis bandau jų neišgirsti. Kol kas nesiseka. — Kroidono hercogas gurkštelėjo pasigaminto gėrimo. — Kodėl jūs už manęs tekėjote?
  — Turbūt dėl to, kad iš mūsų visų išsiskyrėte tuo, jog darėte kažką prasmingo. Žmonės kalbėjo, kad aristokratija tapo bejėgė. Atrodė, kad jūs įrodėte, jog taip nėra.
  Jis pakėlė taurę ir studijavo ją kaip krištolo rutulį.
  — Dabar nebepajėgiu to įrodyti, ar ne?
  — Jeigu ir taip, tai tik todėl, kad palaikau jus.
  — Vašingtonas? — Tai buvo klausimas.
  — Galėtumėt to pasiekti, jei būtumėt blaivas ir miegotumėt savo lovoje.
  — Oho! — Jos vyras dirbtinai nusijuokė. — Ta lova velniškai šalta.
  — Aš jau pasakiau, kad tai nebūtina.
  — Ar kada nors susimąstėte, kodėl vedžiau būtent jus?
  — Galiu tik spėlioti.
  — Pasakysiu jums, kas svarbiausia.
  Jis vėl nugėrė, tarsi pasidrąsindamas, ir kimiu balsu tarė:
  — Norėjau jūsų toje lovoje. Tuojau pat. Legaliai. Žinojau, kad tai buvo vienintelis būdas.
  — Keista, kad ryžotės tai padaryti. Juk turėjote tiek daug iš ko pasirinkti — ir iki, ir po to.
  Jo krauju pasruvusios akys žvelgė jai į veidą.
  — Nenorėjau kitų. Norėjau jūsų. Vis dar tebenoriu.
  Ji atrėžė:
  — Užteks! Jūs per daug sau leidžiate.
  Jis papurtė galvą.
  — Jums reikia išklausyti. Jūsų išdidumas, senute, nuostabus. Laukinis.
  Visąlaik mane traukė. Nenorėjau jo trypti. Pasidalinkite juo. Jūs gulite ant nugaros. Šlaunys praskėstos. Aistringa. Virpanti. .
  — Nutilkite! Nutilkite! Jūs. . jūs ištvirkėli! — Jos veidas buvo išbalęs, ir ji beveik spiegė. — Man tas pats, jei policija jus ir sučiuptų! Tikiuosi, jiems
  pasiseks! Tikiuosi, jie uždarys jus dešimčiai metų!
  6
  Trumpai pasiginčijęs su registratūra, Peteris Makdermotas perėjo į kitą keturiolikto aukšto koridoriaus pusę ir grįžo į tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintąjį.
  — Jums leidus, — pranešė jis daktarui Aksbridžui, — jūsų pacientą perkelsime į kitą šio aukšto numerį.
  Aukštas liesas daktaras, atsiliepęs į Kristinos pagalbos šauksmą, linktelėjo. Jis apmetė akimis mažąjį “cha cha“ kambarį, jo šildymo ir vandentiekio vamzdžių raizgalynę.
  — Bet koks pasikeitimas bus tik į gera.
  Tuo tarpu, kai daktaras grįžo prie senuko lovos, ketindamas vėl duoti deguonies, Kristina priminė Peteriui:
  — Dabar reikia surasti slaugę.
  — Paliksime tai daktarui Aronsui, — garsiai samprotavo Peteris. —
  Reikia manyti, kad tuo pasirūpins viešbutis, o tai reiškia, kad mes prisiimam atsakomybę už apmokėjimą. Ar manote, kad tavo draugas Velsas pajėgs užsimokėti?
  Jie buvo sugrįžę į koridorių ir kalbėjosi patylomis.
  — Man dėl to neramu. Neatrodo, kad jis turėtų daug pinigų.
  Peteris pastebėjo, kad susikaupimo minutėmis Kristinos nosis žavingai susiraukdavo. Jis jautė jos artumą ir šiek tiek užuodė kvepalų aromatą.
  — Na ką gi, — tarė jis. — Iki ryto dar nebūsime įklimpę per daug į
  skolas, o tada pavėsime visa tai kredito skyriui.
  Kai atnešė raktą, Kristina nuėjo atrakinti tūkstantis keturi šimtai dešimtąjį numerį.
  — Viskas paruošta, — pranešė ji grįžusi.
  — Sunkiausia bus sukeisti lovas, — pasakė Peteris kitiems. —
  Nuridenkime šitą į tūkstantis keturi šimtai dešimtąjį, o tenykštę atitempkime čia.
  Tačiau pasirodė, kad durys buvo vienu coliu per siauros.
  Albertas Velsas, kuris kvėpavo jau lengviau ir į kurio veidą pamažu sugrįžo raudonis, pasisiūlė:
  — Visą gyvenimą vaikščiojau, tai galiu ir dabar šiek tiek paėjėti.
  Tačiau daktaras Aksbridžas ryžtingai papurtė galvą.
  Vyriausiasis inžinierius pamatavo, kiek skiriasi lovos ir durų plotis.
  — Aš nuimsiu duris nuo vyrių, — tarė jis ligoniui. — Tada išlįsite kaip kamštis iš butelio.
  — Nereikia, — tarė Peteris. — Yra greitesnis būdas — jei tik jūs sutiksite, misteri Velsai.
  Pastarasis nusišypsojo ir linktelėjo.
  Peteris pasilenkė, antklode apgaubė senuko pečius ir pakėlė jį.
  — Jūs turite stiprias rankas, sūnau, — tarė senukas.
  Peteris nusišypsojo. Tada lengvai, lyg būtų nešęs vaiką, jis išėjo į
  koridorių ir pasuko link naujojo numerio.
  Po penkiolikos minučių viskas susitvarkė kuo puikiausiai. Deguonies aparatas buvo sėkmingai perkeltas, nors jo ne taip labai ir reikėjo, kadangi erdvesniame tūkstantis keturi šimtai dešimtajame kambaryje oro kondicionieriui nekliudė kaišti vamzdžiai, todėl oras buvo gaivesnis.
  Viešbučio gydytojas Aronsas pagaliau atvyko, orus, draugiškai nusiteikęs ir apgaubtas vyno kvapų debesies. Jis entuziastingai sutiko, kad daktaras Aksbridžas kitą dieną ateitų jo pakonsultuoti, ir energingai pritarė, kad kortizonas neleis pasikartoti priepuoliui. Privati slaugė, su kuria daktaras Aronsas taip maloniai pašnekėjo (“Kaip puiku, brangioji! Mes vėl dirbsime kartu.“), berods jau vyko į vietą.
  Kai vyriausiasis inžinierius ir daktaras Aksbridžas pasišalino, Albertas Velsas jau ramiai miegojo.
  Išėjęs paskui Kristiną į koridorių, Peteris rūpestingai uždarė duris, o daktaras Aronsas, belaukdamas slaugės, žingsniavo po kambarį, pianissimo akompanuodamas sau toreodoro dainą iš “Karmen“. (“Bum, bum, bum, bum, bum; bum, bum, bum, bum, bum. .“) Durų skląstis spragtelėjo,
  nutraukdamas tą melodiją.
  Buvo be penkiolikos dvylika.
  Eidama prie li o, Kristina tarė:
  — Džiaugiuosi, kad leidome jam pasilikti.
  Peteris nustebo:
  — Misteriui Velsui? O kodėl gi ne?
  — Kai kurie viešbučiai neleistų. Žinai gi, kaip būna: jei tik įvyksta kas nors nekasdieniška, niekam tai nerūpi. Jie tik nori, kad lankytojai įsiregistruotų, išsiregistruotų, apmokėtų sąskaitą — ir viskas.
  — Tai dešrelių fabrikai. Tikras viešbutis yra svetingas ir pasiryžęs padėti, jei tik svečiui to prireikia. Geriausieji būtent taip ir pradėjo. Deja, daug kas iš užsiimančių šituo verslu tai primiršo.
  — Manote, kad ir mes primiršome? — smalsiai pažvelgė į jį
  Kristina.
  — Velniai rautų, taip! Bent jau labai dažnai. Jei būtų taip, kaip noriu, labai daug kas pasikeistų. . — Jis nutilo, pats nustebęs dėl savo įkarščio. —
  Užmirškime tai. Paprastai tokias išdavikiškas mintis pasilieku sau pačiam.
  — Neturėtumėt, to daryti, o jeigu taip, tai turėtumėt gėdytis.
  Kristina žinojo, kad “Šv. Gregoris“ iš tikrųjų daugeliu atžvilgių dirbo neefektyviai, o pastaraisiais metais vegetavo savo buvusios šlovės šešėlyje. Ir šiuo metu viešbučio nansinė padėtis buvo kritiška, o tai galėjo pareikalauti radikalių pakeitimų, nesvarbu ar savininkas Vorenas Trentas su tuo sutiks ar ne.
  — Yra galva ir yra siena, — paprieštaravo Peteris. — Kad ir kiek juos daužysi vieną į kitą, nebus jokios naudos. V. T. nėra naujovių šalininkas.
  — Bet tai ne priežastis atsitraukti.
  — Kalbate kaip moteris, — nusijuokė jis.
  — Aš ir esu moteris.
  — Žinau, — atsakė Peteris. — Aš tik dabar pradėjau tai pastebėti.
  Jis pamanė, kad tai tiesa. Nuo tada, kai jis pažino Kristiną, tai yra nuo jo paties atvykimo į “Šv. Gregorį“, jos pastangas jis vertino kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau pastaruoju metu pradėjo pastebėti, kokia ji graži ir patraukli. Jam buvo įdomu, ką ji darys likusią vakaro dalį.
  — Aš šįvakar dar nepietavau — per daug visko įvyko. Ar nesudarytumėt man draugijos vėlyvai vakarienei? — pabandė ji.
  — Dievinu vėlyvas vakarienes, — atsakė Kristina.
  Li e jis jai pasakė:
  — Dar noriu patikrinti vieną reikalą. Pasiunčiau Herbį Čandlerį
  išsiaiškinti tą incidentą vienuoliktame aukšte, bet aš juo nepasitikiu. Po to jau būsiu laisvas. — Jis suėmė ją už rankos ir švelniai spustelėjo. — Ar palauksite manęs pagrindiniame mezonine? Jo rankos buvo nuostabiai švelnios, o to buvo sunku tikėtis, sprendžiant iš jo gremėzdiškos išvaizdos.
  Kristina iš padilbų žvilgtelėjo į jo stiprų, energingą pro lį išsikišusiu žandikauliu, panašiu į krumpliaratį. Ji pamanė, kad tai įdomus veidas, kuriame slypėjo pasiryžimas ir atkaklumas. Ji pajuto kylantį susijaudinimą.
  — Gerai, — sutiko ji. — Aš palauksiu.
  7
  Marša Preiskot labai norėjo savo devynioliktąjį gimtadienį atšvęsti kaip nors kitaip, bent jau pasilikti “Alfa Kapa Epsilon“ brolijos pobūvyje suvažiavimų salėje aštuoniais aukštais žemiau. Ji girdėjo pokylio šurmulį, slopinamą atstumo ir kitų garsų, sklindančių pro vienuolikto aukšto langą, vieno iš vaikinų atidarytą prieš keletą minučių, kai karštis, cigarečių dūmai ir likerio kvapas sausakimšame kambaryje tapo nepakeliami net tiems, kurie vis mažiau besuvokė, kas darosi.
  Jai nederėjo čia ateiti. Bet, kaip ir visuomet, ji maištingai ieškojo ko nors nekasdieniško, ką ir pažadėjo Lailas Diumeras, senas jos pažįstamas, su kuriuo retkarčiais susitikdavo ir kurio tėvas buvo vieno iš miesto bankų
  prezidentas, o be to, artimas jos tėvo bičiulis.
  Jiems šokant, Lailas pasakė:
  — Tai vaikų žaidimai, Marša. Pora vaikinų užsisakė kambarį, ir mes ten praleidome beveik visą vakarą. Ten daug kas vyksta.
  Jis pabandė vyriškai nusijuokti, tačiau tiktai sukikeno ir tiesiai pasiūlė:
  — Kodėl gi ir tau nenuėjus?
  Ji daug negalvodama sutiko, ir jie, išėję iš šokių, pakilo į ankštą, sausakimšą tūkstantis šimtas dvidešimt šeštą — dvidešimt septintą numerį, kur juos pasitiko troškus oras ir baisus triukšmas. Ten buvo daugiau žmonių, negu ji tikėjosi rasti, ir jai nepatiko, kad kai kurie vaikinai buvo jau girti.
  Ten buvo kelios merginos; ji daugelį jų pažinojo, nors nė vienos artimai, ir trumpai su jomis pasikalbėjo, bet tiek girdėti, tiek būti išgirstai buvo sunku. Viena iš jų, nepratarusi nė žodžio, Sju Filip, buvo akivaizdžiai
  “atsijungusi“, o jos palydovas, vaikinas iš Baton Ružo, pylė ant jos vandenį iš bato, kurį vis prisisemdavo vonioje. Sju rausva medvilninė suknelė jau buvo virtusi šlapiu skuduru.
  Vaikinai Maršą sutiko labai entuziastingai, bet tuoj pat grįžo prie improvizuoto baro, kurį atstojo ant šono paversta įstiklinta spintelė.
  Kažkas, — ji nepastebėjo, kąs būtent, — nevikriai įspraudė jai į rankas taurę.
  Buvo aišku, kad kažkas vyko gretimame kambaryje, kurio durys buvo uždarytos, prie jų būriavosi grupė vaikinų, prie kurių prisidėjo Lailas Diumeras, palikęs Maršą vieną. Ji girdėjo pasisakymų nuotrupas, tarp jų ir klausimą “kaip ten viskas buvo?“, bet atsakymą užgožė nešvankaus juoko pliūpsnis.
  Pasiklausiusi dar kelėtos replikų, ji suprato, ar bent jau įtarė, kas ten dėjosi, ir pasibjaurėjusi panoro išeiti. Net didžiulis vienišas namas Garden Distrikte dabar jai atrodė mielas, nors ji ir nemėgo jo tuštumo, kai pasilikdavo ten viena su tarnais, išvažiavus tėvui, o dabar jis kaip tik jau šešios savaitės buvo išvykęs ir dar turėjo užtrukti bent dvi.
  Mąstydama apie tėvą, Marša pagalvojo, kad jei jis tada būtų grįžęs, kaip kad žadėjo, jos dabar nebūtų nei čia, nei brolijos pokylyje. Tada jie būtų
  šventę jos gimimo dieną: Markas Preiskotas ramiai ir draugiškai vadovautų
  pokyliui, į kurį ateitų keletas jo dukters artimų draugų, kurie, ji tai žinojo, nepriimtų “Alfa Kapa Epsilon“ brolijos pakvietimo, suteikdami pirmenybę jai. Bet jis vis dar negrįžo. Vietoj to jis, kaip visuomet atsiprašinėdamas, šį
  kartą paskambino iš Romos.
  — Marša, brangioji. Aš tikrai stengiausi, bet nieko negaliu padaryti.
  Turėsiu užtrukti čia dar dvi ar tris savaites, bet aš atlyginsiu, brangioji, tikrai atlyginsiu, kai tik grįšiu. Jis atsargiai paklausė, ar Marša norėtų aplankyti
  savo mamą ir jos naująjį vyrą Los Andžele, ir kai ji nesvyruodama atsisakė, tėvas jai palinkėjo:
  — Na, tegu tavo gimimo diena būna nuostabi, o aš turiu kai ką tau paruošęs, manau, tau patiks.
  Marša beveik apsiverkė, klausydamasi jo malonaus balso, bet susivaldė, nes jau seniai buvo išmokiusi save neverkti. Nebuvo jokios prasmės stebėtis, kodėl Naujojo Orleano universalinės parduotuvės savininkas, mokėdamas didelius pinigus visam tuntui tarnautojų, buvo labiau suvaržytas darbo reikalų negu kontoros berniukas. Galbūt Romoje jis turėjo ir kitokių reikalų, apie kuriuos su ja nesikalbėjo, lygiai taip pat kaip ir ji nebūtų kalbėjusi apie tai, kas dabar vyko tūkstantis šimtas dvidešimt šeštame kambaryje.
  Nusprendusi išeiti, ji nuėjo pastatyti savo taurę ant palangės ir tuomet išgirdo žemai apačioje grojant “Žemės dulkes“. Tokiu vakaro metu visuomet buvo atliekami seni sentimentalūs kūriniai, ypač jei Moksis Bjukenenas vadovavo savo “Šauniųjų Pietų džentelmenų“ orkestrui, be kurio neišsiversdavo nė vienas iškilmingas “Šv. Gregorio“ renginys. Jei ji ir nebūtų
  anksčiau šokusi pagal jų muziką, būtų pažinusi aranžuotę — vyravo nuoširdžiai ir melodingai grojanti triūba, o tai buvo būdinga tik Bjukenenui.
  Stovėdama prie lango, Marša dvejodama mąstė, ar nesugrįžus į šokių
  aikštelę, nors ir įsivaizdavo, kaip ten dabar viskas turėtų atrodyti: vaikinai vis labiau dūsta savo smokinguose; kai kurie iš jų bando pasitaisyti savo apykakles; keletas šlubuoja ir svajoja persirengti džinsais ir sportiniais marškinėliais, o merginos zuja tarp salės ir pudravimosi kambario, už kurio durų pasikikendamos pasakoja slaptus prisipažinimus. Marša pamanė, kad jie visi panašūs į būrį išpuoštų žaidžiančių vaikų. Marša dažnai pagalvodavo, kad jaunystė yra kvailas, metas, ypač todėl, kad reikėjo ją nugyventi su savo bendraamžiais. Būdavo akimirkų, kaip ir dabar, kai ji ilgėdavosi labiau subrendusios draugijos.
  Lailas Diumeras šiuo bruožu nepasižymėjo. Ji matė jį vis dar stovintį su kitais prie tų durų, paraudusiu veidu, ant krūtinės išsiplaiksčiusiais krakmolytais marškiniais ir nusisukusiu kaklaraiščiu. Marša stebėjosi, kaip ji kada nors galėjo jausti jam ką nors rimto, o juk kurį laiką taip ir buvo.
  Ir kiti jau buvo bepradedą skirstytis, judėdami link durų, lyg visi būtų
  susitarę išeiti. Vienas iš vyresniųjų vaikinų, kurį ji pažinojo, Stenlis Diksonas išėjo iš kito kambario. Linktelėjęs į duris, kurias prieš tai rūpestingai uždarė,
  pradėjo kažką pasakoti:
  — Mergaitės sako, kad jau eina. . Joms pakaks. . išsigandusios. . nenori triukšmo. .
  Sakiau gi, kad nereikėjo viso šito. . — tarė kažkas.
  — Kodėl gi nepaėmus kurios nors iš čia? — Tai buvo Lailo Diumero balsas, kuris darėsi vis labiau netvirtas.
  — Taip, bet ką?
  Mažosios grupelės akys įdėmiai apžvelgė kambarį. Marša pabrėžtinai nusisuko.
  Prie nuleipusios Sju Filip būriavosi keletas draugių, nesėkmingai bandžiusių padėti jai atsistoti. Vienas iš vaikinų, kuris laikėsi tvirčiau už kitus, susirūpinęs pašaukė:
  — Marša! Sju visai nusibaigė. Ar negalėtum jai padėti?
  Marša nenoromis priėjo, žiūrėdama į jau atsimerkusią ir atsilošusią merginą, kurios vaikiškas veidas buvo išbalęs, o lūpų dažais ištepliota burna prasižiojusi. Atsidususi Marša paliepė:
  — Padėkite man pernešti ją į vonią.
  Pakelta trijų vaikinų, nusigėrusi mergina pradėjo verkti. Vienas iš vaikinų atrodė norįs pasilikti vonioje, bet Marša ryžtingai uždarė duris ir jas užsklendė. Ji atsisuko į Sju Filip, kuri pasibaisėjusi įsistebeilijo į savo atvaizdą veidrodyje. Marša su palengvėjimu pagalvojo, kad šokas turėtų ją prablaivyti.
  — Aš per daug nesijaudinčiau, — tarė ji. — Sako, kad kiekvienam iš mūsų bent kartą turi taip nutikti.
  — O, Dieve! Mama tikrai mane užmuš, — sudejavo mergina ir pripuolė
  prie kriauklės išsivemti.
  Prisėdusi ant vonios krašto, Marša dalykiškai tarė:
  — Po šito pasijusi daug geriau. Kai pabaigsi, aš nuprausiu tavo veidą, ir mes pamėginsime iš naujo pasidažyti.
  Vis dar nepakeldama galvos, mergina prislėgta linktelėjo.
  Kai po dešimties ar penkiolikos minučių jos vėl pasirodė, numeris buvo beveik ištuštėjęs, tik Lailas Diumeras su savo draugužiais vis dar kažko lūkuriavo. Be jų, kambaryje buvo tik vaikinas, paprašęs pagalbos.
  Jis priėjo, paskubomis aiškindamas:
  — Mes paprašėme vieną iš Sju draugių parsivežti ją į savo namus.
  Tikiuosi, ji ten ir pernakvos.
  Jis paėmė merginą už rankos, ir ji paklusniai nuėjo su juo. Atsigręžęs vaikinas tarė:
  — Apačioje mūsų laukia mašina. Labai tau ačiū, Marša.
  Ji su palengvėjimu žiūrėjo, kaip jie išeina.
  Taisydamasi skarelę, kurią padėdama Sju Filip buvo nusirišusi, ji išgirdo, kaip trinktelėjo užveriamos durys į koridorių. Stenlis Diksonas stovėjo priešais ją, susidėjęs už nugaros rankas. Maršos ausis pasiekė švelnus užrakto spragtelėjimas.
  — Ei, Marša, — tarė Lailas Diumeras, — kur taip skubi?
  Marša pažinojo Lailą nuo pat vaikystės, bet dabar jis buvo pasikeitęs.
  Tai buvo nepažįstamas žmogus, apimtas girto šėlsmo.
  — Aš važiuoju namo, — atsakė ji.
  — Na, ko čia dabar. — Jis pasipūtęs žengė link jos. — Būk draugė, išgerk.
  — Ne, ačiū.
  Jis dėjosi neišgirdęs:
  — Juk tu palaikysi kompaniją, mažyte, ar ne?
  — Labai intymioj draugijoj, — tarė Stenlis Diksonas. Jis kalbėjo storu balsu ir pro nosį, su gašlumo gaidele. — Kai kurie iš mūsų jau neblogai pasilinksmino. Mes norime pratęsti tą malonumą.
  Kiti du, kurių vardų ji nežinojo, visą laiką vaipėsi.
  — Man nerūpi, ko jūs norite, — atrėžė ji.
  Nors jos balsas buvo tvirtas, ji suprato, kad jis dreba. Ji pradėjo eiti link durų, bet Diksonas papurtė galvą.
  — Prašau jūsų, — tarė ji. — Prašau, paleiskite mane.
  — Paklausyk, Marša, — suriko Lailas. — Mes žinome, kad tu to nori. — Jis šiurkščiai sukikeno. — Visos merginos to nori. Jos juk niekada iš tikrųjų neatsisako. “Ateik ir pasiimk“, — štai ką jos turi galvoje. — Jis atsigręžė į kitus. — Ar ne, vaikinai?
  Trečiasis vaikinas tyliai sumurmėjo:
  — Būtent taip ir yra. Reikia tik įlįsti ir pasiimti.
  Jie pradėjo prie jos artintis.
  Ji apsisuko.
  — Aš jus perspėju: jei tik mane paliesite, aš rėksiu.
  — Būtų gaila, jei taip padarytum, — sumurmėjo Stenlis Diksonas. —
  Netektum tokio malonumo.
  Staiga netikėtai atsidūręs jai už nugaros jis savo dideliu prakaituotu delnu užčiaupė jai burną, kita ranka suspausdamas jos rankas. Jo galva priartėjo prie jos, ir ji pajuto stiprų viskio tvaiką.
  Ji stengėsi išsilaisvinti, bandė įkąsti jam į ranką, bet nieko iš to neišėjo.
  — Paklausyk, Marša, — tarė Lailas, kurio veidą perkreipė kvaila šypsena. — Vis vien tu nuo to nepabėgsi, tai jau geriau pasimėgauk. Juk taip sakoma, ar ne? Jei Stenas tave paleistų, ar pasižadi nekelti triukšmo?
  Ji įnirtingai papurtė galvą.
  — Na jau, Marša. Lailas sako, kad esi gera draugė. Nagi, įrodyk mums tai.
  Dabar ji priešinosi beprotiškai, bet ir tais nepadėjo, — ją laikę spaustuvai nė kiek neatsileido. Lailas perėmė kitą jos ranką, ir kartu jie stūmė ją link miegamojo durų.
  — Po velnių, — tarė Diksonas. — Paimkite kas nors ją už kojų.
  Trečiasis vaikinas pakluso. Ji bandė spardytis, tačiau nieko nepasiekė, tiktai nusispyrė lakuotus aukštakulnius batelius. Lyg sapne ji pasijuto nešama pro miegamojo duris.
  — Paskutinį kartą klausiu, — perspėjo Laitas. Apsimestinis geraširdiškumas buvo dingęs. — Ar tu mums padėsi, ar ne?
  Jos atsakas buvo dar stipresnė kova.
  — Nurenkite ją, — tarė kažkas. Tačiau kitas balsas, — jai pasirodė, kad jis priklausė tam, kuris laikė ją už kojų, — dvejodamas pasakė:
  — Ar manote, kad reikia?
  — Nusiramink. — Tai buvo Lailas Diumeras. — Jos senis su kekšėmis trankosi po Romą.
  Kambaryje buvo dvi lovos. Nirtulingai besipriešinančią Maršą paguldė
  artimiausioje ant nugaros. Po akimirkos ji gulėjo skersai lovos žiauriai užlaužta galva; viskas, ką galėjo matyti, buvo kadaise baltai išdažytos, o dabar plikos lubos su ornamentu centre, kur bolavo šviestuvas. Šviestuvą dengė dulkių sluoksnis, o šalia jo buvo matyti geltona vandens dėmė.
  Staiga šviestuvas užgeso, bet kambarį blausiai apšvietė kitos jame buvusios lempos šviesa. Diksonas suėmė ją iš kitos pusės. Dabar jis sėdėjo ant lovos krašto prie jos galvos, bet kaip ir anksčiau tvirtai suspaudęs laikė
  jos kūną ir burną. Ji pajuto, kaip kažkieno kito rankos palietė jos kūną, ir puolė į isteriją. Sukaupusi paskutines jėgas, ji pabandė įspirti, bet negalėjo net pajudinti kojų. Pamėgino apsiversti, ir pasigirdo plyštančios jos
  “Balensiago“ suknelės garsas.
  — Aš pirmas, — tarė Stenlis Diksonas. — Kas nors pakeiskite mane.
  Ji girdėjo jo sunkų alsavimą.
  Ant kilimėlio šalia lovos pasigirdo tylūs žingsniai. Jos kojos buvo vis dar tvirtai prispaustos, bet Diksono ranka, užčiaupusi burną, traukėsi, užleisdama vietą kitai. Tai buvo gera proga.
  Kai tik naujoji ranka priartėjo, ji smarkiai į ją įkando. Ji pajuto, kaip jos dantys susmigo iki kraujo.
  Pasigirdo skausmingas šūksnis, ir ranka atsitraukė.
  Įkvėpusi į plaučius kuo daugiau oro, Marša suriko. Ji suriko tris kartus ir baigė nevilties šūksniu:
  — Padėkite! Prašau man padėti!
  Paskutinio žodžio ji nebeištarė, nes Stenlio Diksono ranka taip smarkiai vėl užčiaupė jai burną, kad ji apsvaigo.
  Ji girdėjo, kaip jis suurzgė:
  — Kvaiša tu! Pusprote!
  — Ji man įkando. — Kalbėjusiojo balsas trūkčiojo iš skausmo.
  — Ta kalė sukandžiojo man ranką.
  Diksonas įniršęs atrėžė:
  — O tu manei, kad ji tau ją pabučiuos? Dabar čia tuoj susirinks visas prakeiktas viešbutis.
  — Dinkim iš čia, — tarė Lailas Diumeras.
  — Užsičiaupk! — sukomandavo Diksonas.
  Jie sukluso.
  — Nieko negirdėti. Galbūt niekas ir neišgirdo, — tyliai pasakė
  Diksonas.
  Nustojusi vilties, Marša pagalvojo, kad tai tiesa. Ašaros užtemdė jai akis. Atrodė, kad ją apleido jėgos ilgiau priešintis. Kažkas pasibeldė. Tris kartus, garsiai ir ryžtingai.
  — Viešpatie! — tarė trečiasis vaikinas. — Kažkas visgi išgirdo.
  — Ir dejuodamas pridūrė: — O Dieve! Mano ranka!
  Ketvirtasis nervingai paklausė:
  — Ką dabar daryti?
  Beldimas pasikartojo, šįkart jau energingiau.
  Po akimirkos balsas iš koridoriaus tarė:
  — Prašom atidaryti duris. Girdėjau, kaip kažkas šaukėsi pagalbos.
  Žmogus kalbėjo su švelniu pietietišku akcentu.
  Lailas Diumeras sušnibždėjo:
  — Jis tiktai vienas, su juo nieko nėra. Gal išsisuksime.
  — Reikia pamėginti, — atsikvėpė Diksonas. — Eisiu aš.
  Jis sumurmėjo kažkuriam iš kitų dviejų:
  — Prilaikyk ją, tik šįkart be jokių klaidų.
  Jie greitai sukeitė rankas ant Maršos burnos, ir jau kita ranka prispaudė
  jos kūną.
  Brakštelėjo užraktas, ir sugirgždėjo truputį pravertos durys.
  Vaizduodamas nustebusį, Stenlis Diksonas tarė:
  — O!
  — Atleiskite, sere. Aš esu viešbučio tarnautojas. — Tai buvo tas pats balsas, kurį jie girdėjo prieš kelias akimirkas. — Ėjau pro šalį ir išgirdau kažką šaukiant.
  — Pro šalį ėjot, ar ne? — Diksono balsas buvo keistai priešiškas.
  Tada, lyg nenorėdamas pyktis, jis pridūrė:
  — Na ką gi, dėkoju. Bet tai buvo tik mano žmona, susapnavusi košmarą. Ji anksčiau atsigulė. Dabar jau viskas gerai.
  — Na. . — vyriškis vis dar abejojo. — Jei sakote, kad nieko neatsitiko. .
  — Visiškai nieko, — tarė Diksonas. — Tai tiesiog vienas iš tų
  nesusipratimų, kurie retkarčiais atsitinka.
  Jis kalbėjo Įtikinamai, ir atrodė, kad kontroliavo situaciją. Marša žinojo, kad po akimirkos durys užsitrenks. Ji pastebėjo, kad kai tik ji atsipalaidavo, atsileido ir ranka, užčiaupusi jos burną. Dabar ji telkė jėgas paskutiniam bandymui. Perkreipusi kūną į šoną, ji akimirksniu atlaisvino burną.
  — Padėkite! — suriko ji. — Netikėkite juo! Padėkite!
  Ją dar kartą šiurkščiai nutraukė.
  Koridoriuje kilo ginčas. Nepažįstamas balsas tarė:
  — Prašau mane įleisti.
  — Tai privatus numeris. Sakiau gi, mano žmona sapnuoja košmarą.
  — Atleiskite, sere, aš jumis netikiu.
  — Gerai, — tarė Diksonas. — Įeikite.
  Tarsi nenorėdamos būti užkluptos, Maršą prilaikiusios rankos atsitraukė. Ji persivertė ir pasistengė atsistoti veidu į duris. Į kambarį įžengė
  jaunas negras. Jam buvo vos dvidešimties metų, veidas inteligentiškas; apsirengęs tvarkingai, o plaukai su sklastymu buvo rūpestingai sušukuoti.
  Jis iš karto perprato situaciją ir griežtai tarė:
  — Tuoj pat paleiskite jaunąją ledi.
  — Tik pažiūrėkite, vyručiai, — tarė Diksonas. — Tik pažiūrėkite, kas mums įsakinėja.
  Marša miglotai suvokė, kad durys į koridorių tebebuvo praviros.
  — Na gerai, nigeri, — suurzgė Diksonas. — Tu pats to prisiprašei. Jo dešinysis kumštis meistriškai šovė priekin, į smūgį sutelkęs visą stambių, plačių pečių jėgą, ir būtų parbloškęs jaunąjį negrą, jei tik būtų pasiekęs tikslą. Bet vieninteliu energingu, tarytum šokėjo judesiu pastarasis kryptelėjo šonan, ir ištiestoji ranka nekliudžiusi prašvilpė pro jo galvą, paskui save nusitempdama patį Diksoną. Tuo pat metu negro kairysis muštis šovė į viršų ir sudavė užpuolikui per veidą, kuris nemaloniai ir aštriai trakštelėjo.
  Kažkur koridoriuje atsidarė ir užsidarė durys.
  Prisidėjęs ranką prie veido, Diksonas sušvokštė:
  — Šunsnuki tu!
  Atsisukęs į kitus, paragino:
  — Patvarkom jį.
  Nepuolė tiktai vaikinas su sužeista ranka. O likusieji, tarsi varomi to paties impulso, užšoko ant jaunojo negro ir, neatsilaikydamas prieš visus tris, pastarasis pargriuvo ant grindų.
  Marša girdėjo duslius smūgių garsus ir vis stiprėjantį balsų gaudesį, sklindantį iš koridoriaus.
  Kiti taip pat jį išgirdo.
  — Laivas pradeda skęsti, — perspėjo Lailas Diumeras. — Sakiau, kad reikia iš čia nešdintis.
  Visi puolė prie durų: priekyje vaikinas, neįsivėlęs į muštynes, o paskui jį
  skubindamiesi visi kiti.
  Marša girdėjo, kaip Stenlis Diksonas stabtelėjo paaiškinti:
  — Kažkas atsitiko. Mes skubame pagalbos.
  Jaunasis negras sukruvintu veidu kėlėsi nuo grindų.
  Už durų visus nustelbė naujas valdingas balsas:
  — Kas čia atsitiko?
  — Kažkas rėkė ir mušėsi, — susijaudinusi pasakė kažkokia moteris. —
  Štai ten.
  Dar kažkas niurnėjo:
  — Aš jau anksčiau skundžiausi, bet niekas nekreipė dėmesio.
  Durys plačiai atsidarė. Marša probėgšmais pamatė keletą smalsių veidų, ir į vidų įėjo aukštas, valdingas vyriškis. Jis uždarė duris ir uždegė lubų
  šviestuvą.
  Peteris Makdermotas apžvelgė netvarkingą kambarį.
  — Kas atsitiko? — paklausė jis.
  Kūkčiojančią Maršą ėmė tampyti mėšlungis. Ji pabandė atsistoti, bet pritrūkusi jėgų vėl susmuko, atsišliedama į lovos galvūgalį ir prisidengdama tuo, kas liko iš suknelės — sudraskytais medžiagos gabalais.
  Kūkčiodama ji neaiškiai ištarė:
  — Bandė. . išprievartauti. .
  Makdermoto veidas suakmenėjo. Jo akys įsmigo į jaunąjį negrą, kuris atsirėmė į sieną, nosine mėgindamas sustabdyti veidu varvantį kraują.
  — Roisai!
  Jo akys sublizgo šaltu įtūžiu.
  — Ne, ne! — šiaip taip sušuko Marša. — Tai ne jis! Jis atėjo padėti!
  Ji užsimerkė prisiminusi, kas po to įvyko.
  Jaunasis negras išsitiesė. Kišdamas nosinę į kišenę, jis pasišaipė:
  — Kodėl gi jums, misteri Makdermotai, man neužvožus? Vėliau galėsit pasakyti, kad suklydote.
  — Aš jau kartą suklydau, Roisai, ir apgailestauju dėl to, — sausai atsakė
  Peteris.
  Jis labai nemėgo Aloizijaus Roiso, kuris, būdamas Voreno Trento asmeninis patarnautojas, derino savo pareigas su teisės studijomis Lojolos universitete. Prieš daugelį metų Roiso tėvas, vergo sūnus, tapo asmeniniu Voreno Trento tarnu, artimu bičiuliu ir patikėtiniu. Praėjus ketvirčiui amžiaus ir seniui numirus, jo sūnus Aloizijus, kuris gimė ir užaugo “Šv.
  Gregorio“ viešbutyje, pasiliko čia ir dabar gyveno privačiame savininko numeryje, savo darbą viešbutyje suderindamas su mokslais. Tačiau Peteris Makdermotas manė, kad Roisas buvo pernelyg karingas ir išpuikęs, ir atrodė, kad jame puikiai sugyvena nepasitikėjimas bet kokiomis draugiškumo apraiškomis ir iššaukiantis elgesys.
  — Pasakykite man, ką žinote, — tarė Peteris.
  — Jie buvo keturiese. Keturi gražūs balti jauni džentelmenai.
  — Ar nors vieną pažinote?
  — Taip, — linktelėjo Roisas.
  — To pakaks. — Peteris nuėjo prie telefono, stovėjusio prie artimiausios lovos.
  — Kam jūs skambinsite?
  — Į miesto policiją. Bet kuriuo atveju turėsime juos iškviesti.
  Jaunasis negras nusišypsojo puse lūpų.
  — Jei norite mano patarimo, aš to nedaryčiau.
  — Kodėl gi?
  — Ogi todėl, — pabrėžtinai pasakė Aloizijus Roisas. — Ogi todėl, kad man reikėtų paliudyti. Ir patikėkite manimi, misteri Makdermotai, nė vienas teismas šioje suverenioje Luizianos valstijoje nepatikės negro parodymais byloje, kur prievartavimu kaltinami baltieji. Ne, sere, ypač jei keturi šaunūs jauni balti džentelmenai sako, kad nigeris meluoja. Net jei mis Preiskot palaikytų nigerio parodymus, nors aš ir abejoju, kad tėvelis leistų jai tai padaryti, turint galvoje, kokį triukšmą gali sukelti visi tie laikraščiai ir panašiai.
  Peteris jau buvo pakėlęs telefono ragelį; dabar vėl padėjo.
  — Kartais atrodo, — tarė jis, — kad jūs tiktai norite viską sukomplikuoti.
  Tačiau jis žinojo, kad Roisas sakė tiesą. Nukreipęs žvilgsnį į Maršą, jis paklausė:
  — Ar jūs pasakėte “mis Preiskot“?
  Jaunasis negras linktelėjo.
  — Markas Preiskotas yra jos tėvas. Tas pats Preiskotas. Ar ne taip, mis?
  Marša liūdnai linktelėjo.
  — Mis Preiskot, — tarė Peteris, — ar pažįstate asmenis, atsakingus už tai, kas įvyko?
  — Taip, — vos girdimai sušnibždėjo ji.
  — Manau, kad visi jie priklauso “Alfa Kapa Epsilon“ brolijai, — įsikišo Roisas.
  — Ar tai tiesa, mis Preiskot?
  Ji vos vos pajudino galvą patvirtindama.
  — O ar jūs su jais čia atėjote. . į šitą numerį?
  — Taip, — vėl sušnibždėjo ji.
  Peteris tiriamai pažvelgė į Maršą. Pagaliau tarė:
  — Žinoma, mis Preiskot, jūsų pačios valia o cialiai skųstis ar nieko nedaryti. Viešbutis palaikys bet kokį jūsų sprendimą. Tačiau bijau, kad tame, ką Roisas dabar pasakė apie viešumą, yra nemažai tiesos. O visa tai gali susilaukti šiek tiek, netgi, manyčiau, pakankamai dėmesio, ir nemalonaus.
  Be abejo, geriau tegul sprendžia jūsų tėvas. Gal man jam paskambinti ir pasakyti, kad jis čia atvyktų? — pridūrė jis.
  Marša pakėlė galvą, pirmą kartą tiesiai pažvelgdama į Peterį.
  — Mano tėvas Romoje. Prašau, nesakykite jam. . niekados.
  — Aš įsitikinęs, kad ir privačiai galima kai ką padaryti. Nemanau, kad kas nors galėtų už tai likti visiškai nenubaustas.
  Peteris apėjo aplink lovą. Jis buvo pritrenktas jos vaikiškos išvaizdos ir grožio.
  — Ar dabar galiu jums padėti?
  — Aš nežinau. Nežinau. — Ji vėl pradėjo verkti, tik ramiau.
  Peteris neryžtingai išsitraukė baltą lininę nosinę, ir Marša ją paėmė, nusišluostė ašaras ir išsišnypštė nosį.
  — Geriau?
  — Ačiū, — linktelėjo ji.
  Jos galva plyšo nuo emocijų: įžeidimo, gėdos, pykčio, impulso aklai priešintis, nepaisant pasekmių, ir troškimo — kuris, ji tai žinojo iš patirties, neišsipildys — būti apkabintai mylinčių ir apsaugančių rankų. Bet, be emocijų, ją kankino visiškas zinis išsekimas.
  — Manau, kad jums reikia truputį pailsėti.
  Peteris Makdermotas nutraukė lovatiesę nuo nepaliestos lovos ir Marša po ja palindo, atsiguldama ant antklodės. Pagalvė buvo šalta.
  — Nenoriu čia pasilikti. Negaliu, — tarė ji.
  — Tuojau pat nuvešime jus namo, — supratingai linktelėjo Peteris.
  — Ne! Nereikia! Prašau jūsų, ar negalima būtų kur nors kitur. .
  viešbutyje?
  Jis papurtė galvą.
  — Deja, viešbutis perpildytas.
  Aloizijus Roisas buvo išėjęs į vonią nusiplauti nuo veido kraują. Dabar jis jau buvo sugrįžęs ir stovėjo svetainės tarpduryje. Jis tyliai švilptelėjo, apžiūrinėdamas visą maišalynę: perstumdytus baldus, prišiukšlintus padėklus, išlaistytus gėrimus ir sudaužytą stiklą.
  — Manau, kad balius buvo linksmas, — tarė Roisas priėjusiam Makdermotui.
  — Atrodo, kad taip. — Peteris uždarė duris į svetainę.
  Juk turi būti viešbutyje kokia nors vieta. Šiąnakt aš negaliu grįžti į
  namus, — maldavo Marša.
  Peteris dvejojo:
  — Na, yra penki šimtai penkiasdešimt penktas. — Jis žvilgtelėjo į Roisą.
  Tai buvo ankštokas numeris, skirtas vyriausiojo valdytojo pavaduotojui.
  Peteris retai juo tesinaudojo, išskyrus tuos atvejus, kai reikėdavo persirengti.
  Šiuo metu jis buvo tuščias.
  — Puiku, — tarė Marša. — Tiktai norėčiau, kad kas nors paskambintų į
  mano namus. Paprašykite namų šeimininkės Anos.
  — Jei norite, — pasisiūlė Roisas, — aš nueisiu paimti raktą.
  Peteris linktelėjo.
  — Grįždamas paieškokite chalato. Manau, reikia pašaukti tarnaitę.
  — Įleisti čia tarnaitę — tolygu paskelbti apie visa tai per radiją.
  Peteris susimąstė. Dabar jau vis vien nebeišvengsi apkalbų. Kai atsitinka kas nors tokio, bet kurio viešbučio tarnybinės patalpos neišvengiamai ūžia kaip džiunglių telegrafas. Tačiau jis nusprendė, kad nebuvo jokio reikalo suteikti jiems naujo peno.
  — Gerai. Mes patys nusileisime su mis Preiskot tarnybiniu li u.
  Jaunajam negrui atidarius duris, koridoriuje ant jo pasipylė nekantrių
  klausimų lavina. Akimirką Peteris buvo pamiršęs už durų susirinkusius prižadintus svečius. Jis girdėjo, kaip Roisas įtikinamai ir ramiai atsakinėjo, ir balsai ėmė tilti.
  Marša užsimerkusi sumurmėjo:
  — Jūs man neprisistatėte.
  — Atleiskite. Turėjau jums prisistatyti.
  Jis pasakė savo vardą ir pareigas viešbutyje. Marša tylėdama klausėsi, ką jis sakė, tačiau labiau girdėjo jo raminantį balsą. Ji vis tebegulėjo užmerktomis akimis, ir mieguistos mintys klaidžiojo galvoje. Ji lyg pro miglą suvokė, kaip grįžo Aloizijus Roisas, kaip jai padėjo užsivilkti chalatą ir kaip ją greitai ir tyliai nuvedė tuščiu koridoriumi. Išėjus iš li o, vėl koridorius, tada lova, kurioje ji tyliai išsitiesė. Raminantis balsas tarė:
  — Ji jau beveik miega.
  Kažkas paleido vandenį. Jai pasakė, kad vonia jau prileista. Šiaip taip ji
  nukiūtino iki vonios ir užsirakino.
  Vonioje buvo tvarkingai padėta pižama ir nusimaudžiusi Marša ją apsivilko. Tai buvo vyriška pižama, tamsiai mėlyna ir per plati. Jos rankos visiškai nuskendo rankovėse, ir netgi atraitojus kelnių apačią, reikėjo saugotis, kad nesukluptum.
  Ji išėjo iš vonios, ir kažkieno rankos padėjo jai atsigulti. Patogiai įsitaisiusi švariame patale ji dar kartą išgirdo Peterio Makdermoto ramų, guodžiantį balsą. Marša pagalvojo, kad jai patiko šitas balsas — taip pat ir jo savininkas.
  — Mes su Roisu dabar išeiname, mis Preiskot. Šio numerio durys užsirakina automatiškai, o raktas yra prie jūsų lovos. Jūsų niekas netrukdys.
  — Ačiū. — Ir mieguistai paklausė: — Kieno pižama?
  — Mano. Atleiskite, kad per didelė.
  Ji pamėgino papurtyti galvą, bet buvo per daug nuvargusi.
  — Tai nesvarbu. . graži. .
  Jai buvo malonu vilkėti jo pižamą. Ji pasijuto taip ramiai, lyg ją iš tikrųjų būtų kažkas apkabinęs.
  — Graži, — tyliai pakartojo ji.
  Tai buvo jos paskutinis žodis prieš užmiegant.
  8
  Peteris vienas laukė prie penktojo aukšto li o. Aloizijus Roisas jau anksčiau tarnybiniu li u pakilo į penkioliktą aukštą, kuriame buvo jo kambarys, sujungtas su viešbučio savininkui priklausiusiu numeriu.
  Peteris pagalvojo, kad šis vakaras buvo pilnas įvykių, daugiau ar mažiau malonių, tačiau nebuvo kuo nors ypatingas dideliam viešbučiui, kurio tarnautojai buvo pripratę prie panašių gyvenimo apraiškų.
  Li ui atvažiavus, jis tarė li o patarnautojui:
  — Į vestibiulį, prašau.
  Jis prisiminė, kad Kristina jo laukė pirmajame mezonine, bet pagalvojo, kad tvarkydamas savo reikalus pirmajame aukšte ilgai neužtruks.
  Jis nekantraudamas pastebėjo, kad, nors li o durys jau užsitrenkė, jis dar nepradėjo leistis žemyn. Li ininkas, vienas iš naktinės pamainos darbuotojų, junginėjo valdymo rankeną pirmyn ir atgal. Peteris paklausė:
  — Ar jūs įsitikinęs, kad durys gerai užsidarė?
  — Taip, sere. Priežastis ne ta; manau, kad kalti sujungimai, čia arba ten, viršuje.
  Jis mostelėjo galvą link stogo, kur buvo įtaisyti visi li o valdymo mechanizmai, ir pridūrė:
  — Pastaruoju metu vis kas nors užsikerta. Vakar inžinierius buvo atėjęs patikrinti. — Jis smarkiai timptelėjo rankeną. Sugirgždėjęs mechanizmas pagaliau suveikė, ir li as pradėjo leistis.
  — Koks šito li o numeris?
  — Ketvirtas.
  Peteris įsidėjo galvon, kad reikės paklausti vyriausiojo inžinieriaus, kur būtent slypėjo gedimas.
  Kai jis išėjo iš li o, laikrodis vestibiulyje rodė beveik pusę pirmos. Kaip ir visuomet tokiu metu, vestibiulis ir jo prieigos kiek aprimo, tačiau jame dar buvo gana nemažai žmonių, o iš muzikos garsų, sklindančių iš netoliese esančio “Indigo“ restorano, buvo galima spręsti, kad šokiai dar nepasibaigė.
  Peteris pasuko į dešinę registratūros link, bet, tenuėjęs keletą žingsnių, pastebėjo besiartinančią storą, krypuojančią žmogystą. Tai buvo vyriausiasis viešbučio detektyvas Ogilvis, kuris anksčiau buvo kažkur dingęs. Buvusio policininko, prieš daugelį metų be pasižymėjimų tarnavusio Naujajame Orleane, veidas buvo itin neišraiškingas, nors jo mažytės, į kiaulės panašios akutės, dirsčiojo į visas puses, stebėdamos, kas dedasi aplinkui. Nuo jo kaip visada sklido įsisenėjęs cigarų dūmų kvapas, o jo švarko viršutinė kišenė
  buvo prikimšta eilute surikiuotų storų cigarų, panašių į neiššautas torpedas.
  — Girdėjau, jūs manęs ieškojote, — pasakė Ogilvis. Jis ištarė tai ramiai ir nerūpestingai.
  Peteris pajuto, kaip jį vėl suima pyktis.
  — Žinoma, ieškojau. Kur jūs, po velnių, šlaistėtės?
  — Aš dirbau savo darbą, misteri Makdermotai. — Jis kalbėjo nuostabiai plonu balsu, kuris nesiderino su jo apkūnia išvaizda. — Jei norit žinoti, buvau policijos nuovadoje ir pranešiau jiems apie šiandien įvykusį incidentą.
  Kažkas pavogė lagaminą iš bagažo saugojimo kameros.
  — Policijos nuovadoje! O kuriame gi numeryje lošėte pokerį?
  Kiauliškos akys paniekinamai žybtelėjo.
  — Jei jūs tikrai taip manote, tai kodėl gi nepatikrinate? Arba nepranešate misteriui Trentui?
  Peteris pasidavęs linktelėjo. Jis žinojo, kad tai būtų tik laiko gaišimas.
  Alibi, be abejonės, buvo gerai paruoštas, o ir Ogilvio draugai policijos nuovadoje jį palaikytų. Be to, Vorenas Trentas niekada nesiimtų veiksmų
  prieš Ogilvį, buvusį “Šv. Gregoryje“ taip pat ilgai, kaip ir pats savininkas. Kai kas kalbėjo, kad storasis seklys žinojo, kur buvo palaidoti vienas ar keli lavonai, ir tuo laikė supančiojęs Voreną Trentą. Kaip ten bebūtų, Ogilvis buvo nepažeidžiamas.
  — Na, jūs tiesiog pražiopsojote porą kritiškų situacijų, — pasakė
  Peteris. — Bet dabar viskas jau sutvarkyta.
  Jis pagalvojo, kad pagaliau tai, jog Ogilvis nebuvo savo vietoje, ne taip jau svarbu. Be abejonės, jis nebūtų padėjęs Albertui Velsui taip gerai kaip Kristina, o su Marša Preiskot nebūtų pasielgęs taktiškai ir supratingai.
  Nusprendęs apie Ogilvį daugiau negalvoti, jis šaltai linktelėjo ir nuėjo registratūros link.
  Registratūroje budėjo tas pats naktinis klerkas, su kuriuo jis buvo kalbėjęs telefonu. Peteris pabandė susitaikyti. Jis maloniu balsu tarė:
  — Ačiū, kad pagelbėjote man dėl to incidento keturioliktame aukšte.
  Dabar misteris Velsas patogiai ilsisi tūkstantis keturi šimtai dešimtame.
  Daktaras Aronsas rūpinasi slauge, o inžinierius surado deguonies.
  Peteriui prisiartinus, numerių klerko veidas buvo sustingęs. Dabar gi jis atsileido.
  — Nemaniau, kad viskas buvo taip rimta.
  — Manau, kad kurį laiką padėtis buvo kritiška. Štai kodėl man taip rūpėjo, kodėl jį perkėlė į kitą numerį.
  Numerių klerkas išmintingai palingavo galva.
  — Jei tai tiesa, tai aš būtinai ištirsiu reikalą. Taip, jūs galite tuo neabejoti.
  — Mes taip pat apturėjome nemalonumų vienuoliktame aukšte. Ar nepažiūrėtumėt, kieno vardu paimtas tūkstantis šimtas dvidešimt šeštas —
  dvidešimt septintas numeris?
  Numerių klerkas peržvelgė savo įrašus ir ištraukė vizitinę kortelę.
  — Misterio Stenlio Diksono.
  — Diksonas? — Tai buvo vienas iš dviejų vardų, kuriuos paminėjo Aloizijus Roisas, kai jie, išėję iš Maršos kambario, persimetė keliais sakiniais.
  — Jis yra automobilių prekiautojo sūnus. Vyresnysis ponas Diksonas dažnai lankosi viešbutyje.
  — Ačiū. — Peteris linktelėjo. — Išregistruokite jį ir pasirūpinkite, kad buhalterija išsiųstų sąskaitą. — Jis apsigalvojo. — Ne, rytoj tegul jis atsiunčia sąskaitą man, ir aš parašysiu laišką. Kai paskaičiuosime patirtus nuostolius, pareikalausime, kad jie būtų atlyginti.
  — Gerai, misteri Makdermotai. — Naktinio klerko tonas pastebimai pasikeitė. — Pranešiu buhalterijai, kad įvykdytų jūsų nurodymus. Manyčiau, tas numeris dabar neužimtas?
  — Ne.
  Peteris nusprendė, jog nebuvo reikalo paskelbti, kad Marša dabar ilsisi penki šimtai penkiasdešimt penktame, ir ji galbūt galės išvykti anksti ryte nepastebėta. Jis prisiminė pažadėjęs paskambinti į Preiskotų namus.
  Draugiškai atsisveikinęs su numerių klerku, jis perėjo vestibiulį ir priėjo prie laisvo stalo, kuriuo dienos metu naudojosi vienas iš valdytojo padėjėjų. Jis surado Marko Preiskoto, gyvenusio Garden Distrikte, pavardę ir pasakė
  telefonistei telefono numerį. Kurį laiką ragelyje girdėjosi pratisi telefono signalai, paskui atsiliepė mieguistas moteriškas balsas. Peteris prisistatė ir tarė:
  — Mis Preiskot paprašė manęs paskambinti Anai.
  Balsas ryškiu pietietišku akcentu pasakė:
  — Aš esu Ana. Ar panelei Maršai kas nors atsitiko?
  — Ne, bet ji paprašė manęs jums perduoti, kad šiąnakt nakvos viešbutyje.
  Namų šeimininkės balsas tarė:
  — Kas ten, sakėte, jūs toksai būsit?
  Peteris kantriai paaiškino.
  — Paklausykite, — pasakė jis. — Jei jūs abejojate, tai paskambinkite į
  “Šv. Gregorio“ viešbutį ir paprašykite, kad sujungtų su valdytojo padėjėjo stalu viešbutyje.
  Moteriškė su palengvėjimu tarė:
  — Gerai, sere, aš taip ir padarysiu.
  Nepraėjus nė minutei, juos vėl sujungė.
  — Viskas gerai, — pasakė ji. — Dabar aš įsitikinau, su kuo kalbu.
  Mums šiek tiek neramu dėl mis Maršos, ypač dabar, kai jos tėvo nėra namie.
  Padėjęs telefono ragelį, jis vėl sugavo save begalvojant apie Maršą Preiskot. Jis nusprendė rytoj su ja pasikalbėti ir išsiaiškinti, kas būtent įvyko prieš bandymą išprievartauti — netvarka kambaryje kėlė daug klausimų.
  Jis matė, kad Herbis Čandleris, stovėjęs prie patarnautojų viršininko stalo, vogčiomis į jį šnairavo. Priėjęs prie jo, Peteris sausai tarė:
  — Maniau, kad liepiau jums patikrinti incidentą vienuoliktame aukšte.
  Čandlerio žebenkštiškame veide spindėjo nekaltos akys.
  — Bet aš ten buvau, misteri Makai. Nuėjau tenai, bet viskas buvo ramu.
  Herbis pagalvojo, kad juk viskas taip ir buvo. Kiek palūkėjęs, jis susinervinęs pakilo į vienuoliktą aukštą ir su palengvėjimu pamatė, kad, jei ten ir buvo koks incidentas, tai jam atvykus viskas jau buvo pasibaigę. Be to, grįžęs į vestibiulį, jis sužinojo, kad abi prostitutės išėjo iš viešbučio.
  — Tikriausiai jūs nelabai atidžiai žiūrėjote ir klausėtės.
  Herbis Čandleris atkakliai papurtė galvą.
  — Padariau viską, ko prašėte, misteri Makai. Jūs liepėte pakilti į viršų, ir aš paklausiau, nors tai ir ne mūsų darbas.
  — Na gerai. — Nors jis instinktyviai jautė, kad vyriausiasis patarnautojas pasakė ne viską, ką žinojo, Peteris nusprendė daugiau jo nebekamantinėti. — Aš ištirsiu. Galbūt mudu dar pasikalbėsime.
  Eidamas vestibiuliu, kol įlipo į li ą, jis jautė, kad jį stebi Herbio Čandlerio ir viešbučio detektyvo Ogilvio akys. Šį kartą jis pakilo tik vieną aukštą, iki pirmojo mezonino.
  Kristina laukė jo kabinete. Ji buvo nusispyrusi savo batus ir parietusi po savimi kojas jau pusantros valandos laukė jo įsitaisiusi odiniame krėsle. Jos akys buvo užmerktos, o mintys klajojo kažkur toli laike ir erdvėje. Peteriui įėjus, ji atsikvošėjo ir pažvelgė į jį.
  — Netekėk už viešbučio darbuotojo, — tarė jis. — Tai pasaka be galo.
  — Įspėjimas pačiu laiku, — tarė Kristina. — Tau dar nesakiau, bet man patinka tas naujasis boso padėjėjas. Na tas, kuris panašus į Roką Hadsoną. — Ji ištiesė kojas, ieškodama batų. — Ar dar turite kokių
  rūpesčių?
  Jis šyptelėjo pagalvojęs, kad jam malonu žiūrėti į Kristiną ir jos klausytis.
  — Kiti turi, bet ne aš. Papasakosiu pakeliui.
  — Kur eisime?
  — Kur nors toliau nuo viešbučio. Mums abiems šiandien įspūdžių
  pakanka.
  Kristina susimąstė.
  — Galėtume nueiti į Prancūzų kvartalą. Ten pakankamai daug gerų
  vietelių. Arba, jei norite, važiuojam pas mane, galiu pasiūlyti puikaus omleto.
  Peteris padėjo jai atsistoti ir nuvedė ją link durų, užgesindamas visas šviesas kabinete.
  — Omletas, — pareiškė jis, — yra būtent tai, ko aš, pats to nežinodamas, norėjau.
  Aplenkdami lietaus balas, jie žingsniavo link daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės, kuri buvo už pusantro kvartalo nuo viešbučio. Aukštai virš galvos dangus po audros giedrėjo ir švytėjo mėnulio pjautuvas, o miesto centras po truputį grimzdo ramybėn, kurią drumstė tik retkarčiais pravažiuojantys taksi ir jų žingsniai, dusliai aidėję aptemusių
  pastatų kanjone.
  Mieguistas aikštelės tarnautojas išvairavo Kristinos “Folksvageną“, ir jie įsėdo vidun, nors Peteriui ir sunkiai tai pavyko padaryti.
  — Štai mano dalia! Ar galiu šiek tiek išsitiesti?
  Jis ištiesė savo ranką ant vairuotojo sėdynės atlošo, beveik paliesdamas
  Kristinos pečius.
  Kol jie Kanalo gatvėje laukė šviesoforo signalo, centrine alėja pralėkė
  vienas iš naujųjų autobusų su oro kondicionieriais.
  Ji priminė:
  — Ketinote papasakoti man, kas nutiko.
  Jis susiraukė, mintimis vėl grįždamas prie viešbučio, ir keletu trumpų
  sakinių papasakojo tai, ką žinojo apie bandymą išprievartauti Maną Preiskot. Vairuodama savo mažąjį automobilį šiaurės rytų kryptimi, Kristina tylėdama klausėsi Peterio, kuris baigė tuo, kad atpasakojo savo pokalbį su Herbiu Čandleriu ir pareiškė abejojąs, ar pastarasis pasakė viską, ką žinojo.
  — Herbis visada daug žino. Štai kodėl jis jau tiek laiko dirba viešbutyje.
  Peteris trumpai atsakė:
  — Ilgai dirbti — tai dar nieko nereiškia.
  Šis komentaras, tai suprato ir jis, ir Kristina, išdavė Peterio susierzinimą dėl netvarkos viešbutyje, kurią pašalinti jis neturėjo įgaliojimų. Jei viešbutis būtų tvarkomas normaliai ir įgaliojimai būtų aiškiai apibrėžti, tokių
  problemų paprasčiausiai neiškiltų. Bet “Šv. Gregoris“ buvo valdomas iš esmės pagal nerašytas taisykles, o galutinį sprendimą priimdavo kaprizingasis savininkas Vorenas Trentas.
  Kitaip susiklosčius aplinkybėms, Peteris, su pasižymėjimu baigęs Kornelo universiteto Viešbučių administravimo fakultetą, jau prieš kelis mėnesius būtų pradėjęs ieškoti geresnio darbo. Tačiau aplinkybės buvo nepalankios. Jis atėjo dirbti į “Šv. Gregorį“ su dėme reputacijoje, ir neatrodė, kad ji išnyks artimiausioje ateityje, trukdydama jam įsidarbinti kur nors kitur.
  Kartais jis susimąstydavo apie savo sugadintą karjerą, bet kaltinti galėjo, ir tai jis atvirai pripažino, tik pats save.
  Užbaigęs Kornelo universitetą, jis persikėlė dirbti į Voldorfą, ir atrodė, kad šiam gabiam jaunuoliui ateitis buvo garantuota. Būdamas jaunesniuoju valdytojo padėjėju, jis jau laukė paaukštinimo, bet viską sujaukė nesėkmė ir neatsargumas. Tarnybos metu jis buvo sučiuptas nusikaltimo vietoje, vienos iš viešnių miegamajame.
  Netgi tuomet jis dar galėjo išvengti bausmės. Viešbutyje tarnaujančius jaunus gražius vyrus dažnai gundo vienišos moterys, ir dauguma anksčiau
  ar vėliau pasiduodavo. Administracija tokiais atvejais baudė prasižengėlį
  griežtu perspėjimu, kad ateityje nieko panašaus nepasikartotų. Tačiau Peterio padėtį sunkino dvi nepalankios aplinkybės. Moteriškės vyras privačių seklių pagalba viską sužinojo, ir prasidėjo nemalonus skyrybų
  procesas, sukėlęs nemaža triukšmo, kurio taip nemėgsta bet kuris viešbutis.
  Tarsi to nebūtų pakakę, prisidėjo ir asmeninio pobūdžio problemų.
  Treji metai prieš Voldorfo katastrofą Peteris buvo impulsyviai vedęs, ir santuoka, neilgai trukus, baigėsi skyrybomis. Iš dalies būtent jo vienišumas ir žlugusios iliuzijos buvo viena iš incidento viešbutyje priežasčių.
  Nesigilindama į priežastis ir pasinaudodama pasitaikiusia proga, Peterio žmona per teismą pasiekė skyrybų.
  Dėl viso to jį gėdingai pašalino iš darbo, ir jis buvo įtrauktas į visų
  pagrindinių korporacijos viešbučių juodąjį sąrašą.
  Žinoma, niekas nepripažino, kad toksai sąrašas egzistuoja. Tačiau Peteriui Makdermotui pabandžius susirasti darbą viešbučiuose, kurių
  dauguma priklausė korporacijai, jam buvo griežtai atsakyta. Tiktai nepriklausomas “Šv. Gregoris“ jį priėmė, nors Vorenas Trentas, pasinaudojęs Peterio beviltiška padėtimi, smarkiai apkarpė atlyginimą.
  Todėl prieš akimirką pasakęs, kad “ilgai dirbti — tai dar nieko nereiškia“, jis pademonstravo savo nepriklausomybę, kurios iš tikrųjų
  neturėjo. Jis įtarė, kad Kristina irgi tai suprato.
  Peteris stebėjo, kaip vikriai ji manevruoja savo mažąjį automobilį
  siaurąja Burgundijos gatve, aplenkia Prancūzų kvartalą ir pusę mylios važiuoja Misisipės krantine pietų kryptimi. Kristina akimirką sustojo, praleisdama ant kojų vos besilaikančių ūžautojų grupę, atklydusią iš judresnės ir ryškiai apšviestos Burbonų gatvės, kuri buvo už dviejų kvartalų.
  Tada ji tarė:
  — Manau, privalote kai ką žinoti. Kurtis ÒKyfas atvyksta rytoj ryte.
  Jis bijojo išgirsti šitą žinią, nors ji ir nebuvo visiškai netikėta.
  Kurtis ÒKyfas buvo įtakingas žmogus. Vadovaudamas jo paties vardu pavadintai korporacijai, kuriai priklausė viešbučiai, išsimėtę po visą pasaulį, jis supirkinėjo viešbučius lygiai taip pat, kaip kiti vyrai pirko kaklaraiščius ar nosines. Netgi mažai informuotiems žmonėms buvo visiškai aišku, kad Kurčio ÒKyfo apsilankymas viešbutyje galėjo turėti tik vienintelį tikslą —
  norą įsigyti viešbutį, išplečiant sparčiai augančią ÒKyfo korporaciją.
  Peteris paklausė:
  — Ar jis atvyksta pirkti?
  — Galbūt. — Kristina nenuleido akių nuo blausiai apšviesto kelio. —
  V. T. visiškai nenori. Bet gali taip atsitikti, kad jis neturės pasirinkimo.
  Ji jau buvo bepridurianti, kad ši informacija buvo kon denciali, bet susilaikė. Peteris ir taip supras. O žinia apie Kurčio ÒKyfo atvykimą akimirksniu apskries “Šv. Gregorį“ rytoj ryte, kai iki svarbiojo asmens atvykimo bus likusios kelios minutės.
  — Matyt, tai buvo neišvengiama. — Kaip ir kiti viešbučio pareigūnai, Peteris žinojo, kad per keletą pastarųjų mėnesių “Šv. Gregoris“ patyrė didelių
  nuostolių. — Tačiau vis tiek gaila.
  — Bet dar nieko neįvyko. Sakiau gi, kad V. T. nenori parduoti, —
  paprieštaravo Kristina.
  Peteris nieko neatsakęs linktelėjo.
  Dabar jie išvažiavo iš Prancūzų kvartalo ir pasuko kairėn į medžiais apsodintą Esplanados aveniu, kuri buvo visiškai tuščia, neskaitant tolstančių
  užpakalinių šviesų automobilio, kuris greitai dingo kažkur Sent Džono intako link.
  Kristina tarė:
  — Iškilo nansavimo problemų. V. T. bando surasti naujų šaltinių. Jis vis dar tikisi, kad pasiseks.
  — O jeigu ne?
  — Tuomet manyčiau, kad misterį Kurtį ÒKyfą turėsime progos matyti daug dažniau negu iki šiol.
  “O Peterį Makdermotą daug rečiau“, — pagalvojo Peteris. Jis susimąstė, ar jau atėjo metas, kad viešbučių korporacija, tokia kaip ÒKyfo, jį
  reabilituotų ir įdarbintų. Jis suabejojo. Galbūt kada nors jis ir užsitarnaus gerą reputaciją. Bet kol kas dar ne.
  Buvo panašu į tai, kad artimiausiu metu jam teks ieškotis kito darbo. Jis nusprendė nesukti sau dėl to galvos, kol to dar neįvyko.
  — Vadinasi, “Šv. Gregoris“ ÒKyfo sistemoje, — garsiai mąstė
  Peteris. — Kada žinosime tiksliai?
  — Vienaip ar kitaip išsispręs iki savaitės pabaigos.
  — Taip greit!
  Kristina žinojo, kad buvo neatidėliotinų priežasčių skubėti. Tuo tarpu ji nenorėjo jų sakyti.
  Peteris pabrėždamas žodžius tarė:
  — Seniui nepavyks surasti naujų nansavimo šaltinių.
  — Kodėl tuo įsitikinęs?
  — Todėl, kad žmonės, turintys tokius didžiulius pinigus, nori juos saugiai investuoti. Būtina sąlyga — geras administravimas, o “Šv. Gregoris“
  to neturi. Galėtų turėti, bet neturi.
  Jie važiavo Šiaurės kryptimi Eliziejaus laukais, kurių dvigubos plačios kelio juostos buvo visiškai tuščios, kai staiga priešais šmėkštelėjo į abi puses švytuojantis blyksintis prožektorius. Kristina sustabdė automobilį, ir, jam sustojus, prie jų priėjo uniformuotas kelių policijos pareigūnas. Nukreipęs savo žibintuvėlį į “Folksvageną“, jis apėjo aplink mašiną, ją apžiūrinėdamas.
  Kol jis tai darė, jie pamatė, kad priešakyje kelio atkarpa buvo atitverta virve.
  Kitoje pertvaros pusėje uniformuoti ir civiliai apsirengę žmonės tikrino galingų prožektorių apšviestą kelio paviršių.
  Pareigūnui atsidūrus jos pusėje, Kristina atsuko langą. Užbaigęs savo apžiūrą, jis jiems tarė:
  — Turėsite važiuoti aplinkui. Lėtai išsukite į kitą kelio pusę, ir kitame gale stovintis policininkas nurodys jums, kaip galima grįžti į šita pusę.
  — Kas yra? — paklausė Peteris. — Kas nutiko?
  — Partrenkė ir pabėgo. Tai įvyko kiek anksčiau šiąnakt.
  Kristina paklausė:
  — Ar ką nors užmušė?
  — Septynerių metų mergaitę.
  Pastebėjęs jų sukrėstus veidus, jis tarė:
  — Ji ėjo su mama. Mama dabar ligoninėje. Vaikas mirė vietoje. Atrodo, kad užvažiuota tyčia. Mašina trenkėsi tiesiai į jas. Niekšai! — užkimusiu balsu pratarė jis.
  — Ar jūs juos surasite?
  — Surasime. — Policininkas nuožmiai linktelėjo už pertvaros
  besibūriuojančių žmonių pusėn. — Vaikinai dažniausiai suranda, o šis atvejis juos sukrėtė. Ant kelio surasta stiklų, ir tai padaręs automobilis turėtų
  būti identi kuotas.
  Iš užpakalio švystelėjo dar kelių mašinų šviesos, ir jis joms pamojo.
  Kol Kristina lėtai nuvairavo į aplinkinę trasą ir jos gale, policininkui nurodžius, įsisuko į pagrindinį kelią, nė vienas nepratarė nė žodžio. Peteris jautė keistą susierzinimą, kažką tokio“ ko negalėjo apsakyti. Jis pamanė, kad, kaip ir bet kuriai kitai tragedijai atsitikus, jis tikriausiai susinervino dėl avarijos, tačiau jo neapleido keistas nerimas, kol nustebęs išgirdo Kristiną sakant:
  — Mes jau beveik namie.
  Jie išsuko iš Eliziejaus laukų į Prentiso aveniu. Po akimirkos mažasis automobilis pasuko į dešinę, tada į kairę ir sustojo modernaus dviaukščio daugiabučio namo stovėjimo aikštelėje.
  — Jei nebus išeities, — linksmai tarė Peteris, — galėsiu vėl dirbti barmenu.
  Jis gamino kokteilį Kristinos svetainėje, kurioje vyravo švelnios samanų
  ir mėlyna spalvos. Iš šalia buvusios virtuvės sklido daužiamų kiaušinių
  garsai.
  — Ar kada nors juo buvai?
  — Kurį laiką. — Jis pripylė tris uncijas ruginio viskio, padalino pusiau ir išsirinko Angostūros bei Peišo likerius. — Kada nors apie tai papasakosiu. — Kiek pagalvojęs, jis dar įpylė viskio ir nosine nušluostė
  keletą lašų, užtiškusių ant mėlyno kilimėlio.
  Atsidusęs apžvelgė svetainę, kurioje puikiai derėjo baldų ir apmušalų
  spalvos: prancūziška provincijos stiliaus sofa, aptraukta balto, mėlyno ir žalio atspalvio gobelenu su augaliniu piešiniu; keletas baltų kėdžių prie sekcijos marmuriniu paviršiumi ir joje įtaisytu raudonmedžio bufetu, prie kurio jis maišė kokteilį. Ant sienų kabėjo keletas Luizianos graviūrų ir modernus aliejumi tapytas impresionistinis paveikslas. Jis pagalvojo, kad viskas dvelkia šiluma ir linksmumu kaip ir pati Kristina. Tiktai gremėzdiškas židinio laikrodis, stovėjęs ant bufeto, buvo visai ne vietoje. Tai buvo be abejonės karalienės Viktorijos epochos tiksintis laikrodis su žalvarinėmis rodyklėmis ir drėgmės bei laiko išėstu paviršiumi. Peteris susidomėjęs jį
  apžiūrėjo.
  Kai jis nunešė gėrimus į virtuvę, Kristina pylė suplaktus kiaušinius iš dubens į tyliai šnypščiančią keptuvę.
  — Dar trys minutės, — pasakė ji, — ir bus paruošta.
  Jis padavė jai kokteilį, ir jie susidaužė stiklinėmis.
  — Dabar susikaupk ties mano omletu, — tarė Kristina. — Jis jau iškepė.
  Jis buvo visiškai toks, kokį Kristina buvo pažadėjusi: lengvas, purus, paskanintas žolėmis.
  — Būtent taip ir reikia kepti omletus, — užtikrino jis, — nors ne kiekvienas moka. O aš moku virti kiaušinius, — jis nerūpestingai mostelėjo ranka. — Gal pusryčiams.
  Pavalgę jie grįžo į svetainę, ir Peteris sutaisė dar po kokteilį. Buvo beveik antra valanda nakties.
  Prisėdęs šalia jos ant sofos, jis parodė į keistos išvaizdos laikrodį.
  — Jaučiuosi lyg tas daiktas į mane žiūrėtų, nemaloniai primindamas laiką.
  — Galbūt taip ir yra, — atsakė Kristina. — Jis priklausė mano tėvui. Jis stovėdavo jo kabinete matomoj vietoj. Tai vienintelis jo daiktas, kurį
  išsaugojau.
  Kurį laiką abu tylėjo. Kažkada anksčiau Kristina jau buvo užsiminusi apie aviakatastrofą Viskonsine. Jis švelniai tarė:
  — Po to įvykio jūs turbūt jautėtės labai vieniša.
  Ji atsakė paprastai:
  — Aš norėjau mirti. Bet, žinoma, su tuo galima susitaikyti — po kurio laiko.
  — Po kurio laiko?
  Ji trumpai ir staigiai nusišypsojo.
  — Žmogaus dvasia greitai gyja. Tai tetruko, turiu galvoje norą mirti, kokią savaitę kitą.
  — O tada?
  — Atvykusi į Naująjį Orleaną, — tarė Kristina, — bandžiau prisiversti apie tai negalvoti. Bet nuo to tik pasunkėjo, ir laikui bėgant man tai sekėsi
  vis blogiau. Žinojau, kad turiu kažką daryti, tik nesupratau nei ką, nei kur.
  Ji nutilo, ir Peteris tarė:
  — Tęskite.
  — Kur į laiką norėjau grįžti į universitetą, bet nusprendžiau, kad neverta. Siekti humanitarinio laipsnio be jokio tikslo neatrodė rimta, o, be to, aš staiga pasijutau labai nuo viso to nutolusi.
  — Aš suprantu.
  Kristina gurkžtelėjo gėrimo; jos veidas atrodė susimąstęs. Žiūrėdamas į
  griežtas jos bruožų linijas, jis pajuto iš jos dvelkiančią ramybę ir savitvardą.
  — Žodžiu, — tęsė Kristina, — kartą ėjau Karondelet gatve ir pamačiau užrašą “Sekretorių mokykla“. Aš pamaniau, kad štai šito man ir reikia!
  Išmoksiu kas reikalinga ir įsidarbinsiu kur nors, kur darbui nesimato galo.
  Galų gale viskas taip ir įvyko.
  — O kaip jūs patekote į “Šv. Gregorį“?
  — Aš tenai gyvenau. Kai tik atvažiavau iš Viskonsino, ten apsistojau. O
  vieną rytą su pusryčiais atnešė “Times-Picayune“ numerį, ir skelbimų
  skyriuje pamačiau žinutę, kad viešbučio vyriausiasis valdytojas ieško asmeninės sekretorės. Buvo ankstyvas metas, tai aš pamaniau, kad ateisiu pirma ir palauksiu. Tais laikais V. T. ateidavo į darbą anksčiau už visus kitus.
  Kai jis pasirodė, aš jau laukiau administracijos patalpose.
  — Jis jus priėmė iškart?
  — Ne visai. Tiesą sakant, nemanau, kad mane iš viso būtų kas nors įdarbinęs. Kai tik V. T. sužinojo apie mano apsilankymo priežastį, jis pasikvietė mane į kabinetą ir pradėjo diktuoti laiškus, o po to išpyškino instrukcijas viešbučio darbuotojams. Kai atėjo daugiau pretendenčių į šitą darbo vietą, aš jau plušau keletą valandų ir pati joms pranešiau, kad vakansija užimta.
  Peteris sukikeno:
  — Panašu į senį.
  — Jis taip būtų ir nežinojęs, kas aš tokia, jei po trijų dienų nebūčiau palikusi ant jo rašomojo stalo raštelio. Kiek prisimenu, aš parašiau jame
  “Mano vardas Kristina Krensis“ ir užsiminiau apie algą. Raštelį jis man grąžino be komentarų — tik su savo inicialais, ir tuo baigiasi mano istorija.
  — Tai nebloga istorija naktiniams pokalbiams. — Peteris pakilo nuo sofos, ištiesdamas savo didelį kūną. — Tas jūsų laikrodis vėl į mane spokso.
  Turbūt man jau metas eiti.
  — Tai nesąžininga, — papriekaištavo Kristina. — Mes kalbėjome vien tik apie mane.
  Ji jautė Peterio vyriškumą. Pagalvojo, kad jam nesvetimas ir švelnumas.
  Ji pastebėjo tai šiandien, kai jis pakėlė Albertą Velsą ir pernešė jį į kitą numerį. Pajuto bespėliojanti, kaip ji jaustųsi, nešama jo rankų.
  — Man buvo malonu — tai buvo mielas priešnuodis po bjaurios dienos. Na, juk tai ne paskutinis kartas. — Jis nutilo, žvelgdamas jai tiesiai į
  akis. — Ar ne?
  Jai linktelėjus, jis pasilenkė prie jos ir švelniai pabučiavo.
  Patogiai įsitaisęs taksi, kurį jis iškvietė iš Kristinos buto, maloniai pavargęs Peteris Makdermotas dar kartą permąstė praėjusios dienos įvykius, nors brėško jau naujos dienos rytas. Diena atnešė įprastas problemas, o vakare prisidėjo dar keletas: kon iktas su Kroidono hercogu ir hercogiene, Alberto Velso kritiška situacija ir bandymas išprievartauti Maršą Preiskot.
  Liko taip pat neaiškumų dėl Ogilvio, Herbio Čandlerio, o štai dabar ir Kurčio ÒKyfo, kurio atvykimas galėjo reikšti Peterio atleidimą iš darbo.
  Pagaliau Kristina, kuri visuomet buvo šalia, bet kurios jis niekuomet nepastebėdavo taip kaip šį vakarą.
  Bet jis save perspėjo: moterys jau dukart atnešė jam negandas. Jeigu tarp Kristinos ir jo kažkas bus, tai turėtų vykti palengva, jam neprarandant atsargumo.
  Taksi greitai važiavo Eliziejaus laukais miesto link. Pravažiuodamas tą vietą, kur juos su Kristina buvo sustabdę, jis pamatė, kad skersai kelio stovėjusi užtvara dingo ir policininkų taipogi nebebuvo. Bet įvykio prisiminimas vėl pažadino keistą nerimą, kuris jau nebeapleido jo iki pat namų, buvusių už poros kvartalų nuo “Šv. Gregorio“.
   OceanofPDF.com
  ANTRADIENIS
  1
  Kaip ir kiekvienas viešbutis, “Šv. Gregoris“ subruzdavo anksti, po trumpo, budraus miego, tarytum koks karys veteranas. Dar gerokai prieš anksčiausiai atsikėlusiam svečiui nusliūkinant į vonią, naujosios dienos darbas jau būdavo tyliai prasidėjęs.
  Apie penktą valandą ryto naktinės valytojų brigados, aštuonias valandas prasiplūkusios po tualetus, laiptines, virtuvę ir vestibiulį, nuvargusios pradėjo rinkti savo darbo įrankius, tvarkingai sudedamos juos iki kitos nakties. Ankstyvą rytą grindys švytėjo, o medis ir metalas blizgėjo, ir visur sklido malonus vaško kvapas.
  Viena iš valytojų, senoji Megė Jetmein, kuri dirbo viešbutyje jau beveik trisdešimt metų, ėjo kažkaip keistai, nors iš šalies stebint jos nerangią eiseną buvo galima pamanyti, kad tai iš nuovargio. Tačiau tikroji priežastis buvo trijų svarų nugarinės gabalas, saugiai pritvirtintas prie jos šlaunies. Prieš pusvalandį, pasinaudodama tuo, kad kelias minutes nieko aplinkui nebuvo, Megė nutvėrė mėsos gabalą iš virtuvės šaldytuvo. Iš savo patyrimo ji tiksliai žinojo, kur ieškoti ir kaip po to paslėpti savo grobį skudure pakeliui į moterų
  tualetą. Tenai, už užsklęstų durų, ji išsitraukė pleistro gabalą ir pritvirtino nugarinę ant kojos. Nors kokią valandą teko kęsti nemalonų šaltį ir drėgmę, tačiau ji žinojo galėsianti ramiai praeiti pro viešbučio apsaugos pareigūną, saugojusį tarnybinį įėjimą ir įtariai tikrinusį išnešamus paketus bei išsipūtusias kišenes; o dėl to buvo verta šiek tiek ir pasikankinti. Procedūra, kurią ji pati išgalvojo, buvo pakankamai saugi, ir tuo ji ne kartą turėjo progos įsitikinti.
  Dviem aukštai aukščiau, už rūpestingai užrakintų durų be numerio sėdėjusi komutatoriaus telefonistė padėjo į šalį savo mezginį ir prižadino pirmąjį svečią. Telefonistės vardas buvo misis Eunis Bol, ji buvo našlė ir močiutė, šiandien vadovavo naktinės pamainos telefonisčių trijulei. Iki septynių valandų ryto komutatorių trio protarpiais žadina svečius, kurių iš vakaro pateikti pageidavimai, užrašyti ant kortelių ir padalinti kas ketvirtį
  valandos, saugomi stalčiuje priešais jas. Po septintos valandos tempas pagreitėja.
  Prityrusiais pirštų judesiais misis Bol pervertė korteles. Ji pastebėjo, kad kaip visada karščiausia bus be penkiolikos aštuntą, kai reikės pažadinti beveik šimtą aštuoniasdešimt svečių. Netgi dirbdamos labai sparčiai, trys telefonistės vargu ar galėjo tai padaryti greičiau nei per dvidešimt minučių, o tai reiškė, kad joms reikėjo pradėti be dvidešimt penkių aštuntą — žinoma, jeigu užsakymai pusei aštuonių būtų buvę jau įvykdyti — ir dirbti iki be penkių minučių aštuntos, kai jau tuoj tuoj reikia pradėti žadinti aštuntą valandą besikeliančius svečius.
  Misis Bol atsiduso. Šiandien neišvengiamai kas nors pasiskųs administracijai, kad kažkokia kvaila, darbo metu mieganti telefonistė, juos pažadino per anksti arba per vėlai.
  Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Tokiu metu svečiai nebūna nusiteikę kalbėtis ar pernelyg karštai bičiuliautis, dėl to durys ir buvo nepažymėtos ir užrakintos. Be to, aštuntą valandą ateina dieninė pamaina, karščiausiu paros metu iš viso dirba penkiolika žmonių, ir apie devintą valandą naktinės pamainos telefonistės, tarp jų ir misis Bol, būna jau namie savo lovose.
  Dar vienas užsakymas. Dar kartą atidėjusi savo mezginį misis Bol nuspaudė mygtuką, ir kažkur aukštai viršuje šaižiai nuskardėjo skambutis.
  Dviem aukštai žemiau gatvės, lygio, mašinų valdymo kambaryje, trečios klasės inžinierius Volesas Santopadrė atidėjo į šalį Toinbio “Senovės Graikijos civilizaciją“ popieriniais viršeliais ir baigė valgyti sumuštinį su riešutiniu sviestu. Paskutinę valandą nebuvo jokių trukdymų, ir jis su nedidelėmis pertraukomis skaitė. O dabar atėjo metas paskutiniam jo budėjimo patikrinimui. Jam atidarius kontrolės kambario duris, jį pasitiko mašinų ūžesys.
  Jis patikrino karšto vandens tiekimo sistemą ir pastebėjo pakilusią temperatūrą, kas parodė, kad termostatas veikė gerai. Karšto vandens pakaks — jo jau visai greitai prireiks — net jei virš aštuonių šimtų svečių
  nuspręstų išsimaudyti ar palįsti po dušu tuo pat metu.
  Masyvūs oro kondicionieriai — dvidešimt penkios tonos sudėtingų
  įrengimų — dirbo mažesniu krūviu, nes naktį oro temperatūra lauke buvo
  nukritusi. Toks sąlyginis vėsumas leido išjungti vieną kompresorių, o kitus naudoti pakaitomis, tuo pat metu atliekant techninę apžiūrą, ko dėl karštų
  orų negalima buvo padaryti pastarąsias porą savaičių. Volesas Santopadrė
  pagalvojo, kad vyriausiasis inžinierius bus tuo patenkintas.
  Tačiau seniui ne taip patiks žinia, kad apie antrą valandą nakties vienuolikai minučių tikriausiai dėl audros kažkur Šiaurėje miestui buvo nutrauktas elektros tiekimas.
  “Šv. Gregorio“ tai beveik nepalietė; elektra buvo dingusi tik akimirkai, ir dauguma kietai įmigusių svečių to negalėjo pastebėti. Santopadrė įjungė
  rezervinį elektros tiekimą, kurį parūpino gerai veikiantys paties viešbučio generatoriai. Tiesa, kol generatoriai buvo paleisti ir ėmė dirbti visu galingumu, praėjo trys minutės, todėl visi “Šv. Gregorio“ elektriniai laikrodžiai, o jų buvo apie du šimtus, atsiliko tris minutes. Meistras turės plūktis beveik visą dieną, kiekvieną laikrodį atsukinėdamas ranka.
  Karštoje, dvokiančioje patalpoje netoli nuo boilerinės pulto Bukeris T. Grehemas kratė nakties darbo vaisius į viešbučio sąvartyną. Aplink jį ant aprūkusių sienų blyškiai mirkščiojo liepsnų atšvaitai.
  Tik nedaugeliui iš viešbučio tarnautojų, tarp jų ir administratorių, teko matyti Bukerio T. valdas, o tie, kurie matė, kalbėjo, kad jos panašios į
  evangelistų piešiamą pragaro paveikslą. Tačiau Bukeriui T., kurio nuo prakaito blizgančiame pajuodusiame veide švytėjo akys ir žėrėjo dantys, suteikdami jam panašumo į geraširdį velnią, patiko jo darbas, neišskiriant nė
  šiukšlių deginimo krosnies karščio.
  Vienas iš nedaugelio viešbučio administratorių, kurį matydavo Bukeris T. Grehemas, buvo Peteris Makdermotas. Atvykęs dirbti į “Šv. Gregorį“, Peteris neilgai trukus užsimojo susipažinti su viešbučio geogra ja ir eksploatacija, neaplenkiant nė tolimiausių užkampių. Vienos iš tokių
  ekspedicijų metu jis aptiko šiukšlių deginimo patalpas.
  Nuo to laiko jis retkarčiais, kaip ir į kitus skyrius, užsukdavo ir tenai —
  pasiteirauti, ar viskas tvarkoje. Galbūt dėl to, o gal ir dėl instinktyvios abipusės simpatijos, Bukerio T. Grehemo akyse jaunasis misteris Makdermotas įgijo vos ne paties Dievo pavidalą.
  Peteris visuomet užmesdavo žvilgsnį į nešvarų, riebaluotą sąsiuvinį, kuriame Bukeris T. didžiuodamasis ksavo savo darbo rezultatus. Juos
  sudarė išsaugoti naudingesni daiktai, kuriuos žmonės buvo išmetę į šiukšlių
  dėžę. Svarbiausi šiame sąraše buvo viešbučio stalo įrankiai.
  Bukeris T., būdamas paprastas žmogus, niekada nesusimąstydavo, kaip įrankiai galėjo patekti į sąvartyną. Peteris Makdermotas jam paaiškino, kad tai buvo amžina problema, dėl kurios nerimavo kiekvieno didelio viešbučio administracija. Tai dažniausiai nutikdavo dėl skubančių padavėjų, patarnautojų ir kitų kaltės, nes jie arba nežinojo, arba nesirūpino, kad kartu su maisto atliekomis išmeta ir įrankius.
  Prieš keletą metų “Šv. Gregorio“ šiukšlės buvo supresuojamos, sušaldomos ir išvežamos į miesto sąvartyną. Bet po kurio laiko stalo įrankiai pradėjo dingti taip pasibaisėtinai dažnai, kad viešbutyje buvo įrengta šiukšlių deginimo krosnis ir pasamdytas Bukeris T. Grehemas, kad ją prižiūrėtų.
  Jo darbas buvo paprastas. Visos šiukšlės buvo pristatomos šiukšlių
  dėžėse ant karučių. Bukeris T. įveždavo karutį ir po truputį pildavo šiukšles ant didelio plokščio latako, grėbstydamas visą tą maišalynę lyg koks daržininkas, purenantis žemę. Pamatęs savo grobį — gerą butelį, nesudaužytą stiklinį indą, stalo įrankį ar kartais net svečio asmeninį
  daiktą, — Bukeris T. jį ištraukdavo. Galiausiai visa kita buvo nustumiama į
  ugnį ir išpilama nauja porcija.
  Šios dienos paskaičiavimai parodė, kad šis mėnuo neišsiskyrė
  “sužvejotų“ daiktų skaičiumi. Iš viso buvo ištraukta beveik du tūkstančiai stalo įrankių, kurių kiekvienas viešbučiui atsiėjo po vieną dolerį. Taip pat buvo rasta apie keturis tūkstančius dviejų centų vertės butelių, aštuoni šimtai nesudaužytų stiklainių, kainavusių po dvidešimt penkis centus, ir įvairių
  kitų daiktų, tarp kurių neįtikėtinai atsidūrė ir sidabrinis dubuo sriubai.
  Tokiu būdu viešbutis kasmet išsaugodavo apie keturiasdešimt tūkstančių
  dolerių.
  Bukeris T. Grehemas, kuris gaudavo trisdešimt aštuonis dolerius per savaitę, apsivilko savo purviną švarką ir išėjo namo.
  Dabar pro pilkai rusvų plytų tarnybinį įėjimą, buvusį vienoje iš alėjų
  šalia Komono gatvės, skubėjo vis didesnis žmonių srautas. Naktinės pamainos darbuotojai išeidinėjo po vieną ir poromis, tuo tarpu iš visų
  miesto pusių greitai rinkosi pirmosios dieninės pamainos žmonės.
  Virtuvėje budėtojai įjungi nėjo šviesas, ruošdami darbo vietą virėjams, kurie rūbinėje jau persirenginėjo akinamai baltais drabužiais. Po kelių
  minučių virėjai pradės gaminti tūkstantis šešis šimtus pusryčių viešbučio svečiams, o vėliau, kai rytinė kiaušinienė su kumpiu dar nebus išnešiota, rytui įpusėjus, užsiims dviem tūkstančiais priešpiečių, kurie buvo įrašyti šios dienos užsakyme.
  Verdančių katilų, gigantiškų krosnių ir kitų stambaus masto valgio gamybos rakandų fone mielai atrodė vienui viena “Kveiker“ avižų dribsinių
  dėžutė. Ji buvo skirta tiems užsispyrėliams, kurie ir esant minus dešimčiai laipsnių šalčio, ir keturiasdešimties laipsnių karščio pavėsyje, visuomet reikalavo karštos avižų košės.
  Džeremis Boemas, šešiolikos metų virtuvės kepimo skyriaus pagalbininkas, patikrino didelę, gilią kepimo krosnį, kurią jis buvo įjungęs prieš dešimt minučių. Jis ją nustatė dviem šimtams laipsnių pagal Farenheito skalę, kaip buvo nurodyta instrukcijoje. Vėliau galima buvo staigiai pakelti temperatūrą iki trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių ir pradėti kepti. Šią dieną kepimo krosnis bus ypač apkrauta, kadangi pagrindiniame restorano valgiaraštyje pietietiškas keptas viščiukas buvo įrašytas kaip specialus priešpiečių patiekalas.
  Džeremis pastebėjo, kad riebalai krosnyje buvo gerai įkaitę, nors dūmų
  atsirado daugiau negu įprasta, nepaisant viršutinio dangčio ir įjungto ventiliatoriaus. Pagalvojęs, ar nereikėtų kam nors pranešti apie dūmus, jis prisiminė, kaip vakar virėjo pagalbininkas skaudžiai jį subarė už tai, kad jis domėjosi padažo gaminimu, nors tai ir neįėjo į jo pareigas. Džeremis patraukė pečiais. Šitai taip pat neįėjo į jo pareigas. Tegul kas nors kitas pasirūpina.
  Kažkas iš tikrųjų buvo susirūpinęs, nors ir ne dėl dūmų, už pusantro kvartalo buvusioje viešbučio skalbykloje.
  Visuomet judri ir pilna garų skalbykla buvo įsikūrusi atskirame sename dviaukščiame pastate, kuris su pagrindiniu “Šv. Gregorio“ pastatu jungėsi plačiu požeminiu tuneliu. Kaip visada ateidama anksčiau už daugumą savo darbuotojų, ūmi, aštrialiežuvė skalbyklos valdytoja misis Ails Šulder perėjo per tunelį prieš kelias minutes.
  Šiuo metu ji buvo susirūpinusi krūvon sukrautomis nešvariomis staltiesėmis.
  Per dieną skalbykla apdorodavo apie dvidešimt penkis tūkstančius lininių skalbinių: nuo rankšluosčių ir paklodžių iki padavėjų bei virtuvės darbuotojų drabužių ir ištepliotų mašinų skyriaus kombinezonų. Dauguma jų buvo apdorojami įprasta tvarka, tačiau pastaruoju metu ypač paaštrėjo labai nemaloni problema. Kalti čia buvo verslininkai, kurie ant staltiesių
  tušinuku rašydavo savo skaičiavimus.
  — Ar tie nenaudėliai negalėtų to daryti namie? — Misis Šulder užsipuolė naktinės pamainos darbuotoją, kuris atskyrinėjo tokias staltieses iš didesnės kitaip sutepliotų staltiesių krūvos. — Viešpatie! Jų žmonos taip įspirtų jiems į užpakalius, kad jie išlėktų kaip raketos. Kiek kartų sakiau tiems tuščiagalviams padavėjams, kad juos prižiūrėtų ir neleistų to daryti, bet kas gi jiems rūpi?
  Misis Šulder nutilo. Ji irzliai tarė naktiniam darbuotojui, kuris spoksojo į ją išsižiojęs:
  — Eik namo! Tu man tik įvarei galvos skausmą iš pat ryto.
  “Na“, pamanė ji jam pasišalinus, “bent jau atskyrėme jas prieš užmerkdami“.
  Jei tik tušinuko rašalas būtų sumirkęs, staltiesę būtų galima nurašyti, nes tada jau niekuo pasaulyje rašalo nebeišimsi. O dabar Nelė, geriausia jų
  skalbėja, šiandien turės sunkiai paplušėti su anglies tetrachloridu. Jei jiems pasiseks, didesnė šios krūvos dalis bus išgelbėta, tačiau misis Šulder pagalvojo, kad ji vis viena persimes keliais žodeliais su apsileidėliais, kurie buvo už tai atsakingi.
  Taigi visame viešbutyje jau virė darbas — scenoje ir už kulisų.
  Aptarnavimo skyriuose, kabinetuose, staliaus dirbtuvėse, kepykloje, spaustuvėje, ūkio dalyje, vandentiekių, tiekimo, dizaino ir apdailos skyriuose, parduotuvėje, garažuose, televizorių taisykloje ir kitur išaušo naujos dienos rytas.
  2
  Savo privačiame šešių kambarių numeryje viešbučio penkioliktame aukšte Vorenas Trentas pakilo iš kirpėjo krėslo, kuriame Aloizijus Roisas jį
  nuskuto. Šlaunyje skausmingai sugėlė sėdimasis nervas, lyg kas būtų jį
  suspaudęs įkaitintu lancetu — o tai reiškė, kad šiandien jam, matyt, ne kartą teks tramdyti savo gyvą temperamentą. Asmeninis kirpėjo salonas jungėsi su erdviu vonios kambariu, kuriame tilpo garų būdelė, gili japoniško stiliaus vonia ir didelis akvariumas, pro kurio sluoksniuotą stiklą spoksojo susirūpinusios tropikų žuvų akys. Vorenas Trentas sunkiai perėjo į vonios kambarį, sustodamas ties sienos aukščio veidrodžiu pasižiūrėti, ar gerai buvo nuskustas. Akylai patyrinėjęs savo atvaizdą, jis nerado jokių priekaištų.
  Jo veidas buvo raukšlėtas ir status, burna ištįsusi, kartais atrodanti net juokingai, nosis atsikišusi, o akys, kuriose galėjai įžvelgti paslaptingumo užuominą, giliai įdubusios. Jo plaukai, jaunystėje buvę juodi kaip smala, dabar buvo žili, stori ir garbanoti. Tvarkinga apykaklė ir rūpestingai prižiūrima išvaizda teikė jam malonumo. Bet tik ne šiandien, nes viską buvo užgožusi gili jo pastarųjų savaičių depresija. Jis priminė sau, kad šiandien lemiamos savaitės antradienis. Jis jau kelintą sykį suskaičiavo. Įskaitant šią dieną, buvo likusios tiktai keturios dienos — terminas, per kurį jis turėjo neleisti pražūti viso savo gyvenimo darbo vaisiams.
  Niūriai mintydamas savo prislėgtas mintis, viešbučio savininkas nušlubčiojo į svetainę, kur Aloizijus Roisas jau buvo paruošęs pusryčių stalą.
  Šalia ąžuolinio stalo, ant kurio švytėjo iškrakmolyta staltiesė ir stalo įrankiai, stovėjo stalelis ant ratukų su specialiu pašildytuvu, kuris prieš kelias akimirkas skubiai buvo atgabentas iš virtuvės. Vorenas Trentas atsargiai atsisėdo ant kėdės, kurią prilaikė Roisas, ir gestu nurodė į kitą stalo galą.
  Jaunasis negras nieko nelaukdamas įsitaisė ant antrosios kėdės. Ant stalelio buvo pusryčiai dviem žmonėms, tam atvejui, jei Voreno Trento įnoriai pakeistų jo įpratimą pusryčiauti vienam.
  Nepratardamas nė žodžio, Roisas į abi lėkštes įdėjo kiaušinienės su kanadietišku bekonu ir kukurūzų košės, laukdamas, kol pirmasis prabils jo darbdavys. Kol kas nebuvo išsakyta jokių pastabų dėl mėlynių Roiso veide ir dviejų pleistro gabalėlių, dengiančių labiausiai vakar sužalotas vietas.
  Pagaliau, nustumdamas šalin lėkštę, Vorenas Trentas tarė:
  — Dėkis kiek tik telpa. Mudu jau nebeilgai galėsime tuo džiaugtis.
  Roisas paklausė:
  — Ar žmonės iš kredito kompanijos nepakeitė savo nuomonės dėl paskolos pratęsimo?
  — Nepakeitė ir nepakeis. Bent jau ne dabar. — Senis netikėtai trenkė
  kumščiu per stalą. — Viešpatie! Buvo laikas, kai jie, o ne aš, šokdavo pagal mano dūdelę. Kadaise jie visi lenktyniavo — bankai, kredito kompanijos ir visi kiti, stengdamiesi paskolinti man pinigų, įtikinėdami juos paimti.
  — Laikai keičiasi. — Aloizijus Roisas įpylė kavos. — Kai kas eina geryn, o kai kas blogyn.
  Vorenas Trentas rūgščiai tarė:
  — Tau lengva taip postringauti. Tu jaunas. Tau dar neteko matyti, kaip griūva viskas, ką esi uždirbęs.
  Jis liūdnai pagalvojo, kad būtent tą ir prisigyveno. Po keturių dienų, penktadienį, iki bankų uždarymo, turėjo būti grąžinta dvidešimties metų
  senumo paskola viešbučiui, o ją suteikęs investicijų sindikatas atsisakė
  pratęsti terminą. K pradžių, sužinojęs apie tokį sprendimą, jis nustebo, nors dar nesusirūpino. Jis manė, kad atsiras daugybė norinčių paskolinti jam reikalingus du milijonus dolerių, nors ir už didesnius procentus nei anksčiau. Jo išankstinė savikliova išgaravo tik tada, kai jam ryžtingai atsakė
  visi, į ką jis tik kreipėsi: bankai, kredito įstaigos, draudimo kompanijos ir privatūs skolintojai. Vienas gerai pažįstamas bankininkas atvirai jam pasakė:
  — Viešbučiai, tokie kaip tavo, Vorenai, mūsų nedomina. Žmonės mano, kad didelių nepriklausomų viešbučių laikai jau praėję ir dabar tik korporacijos gali duoti pakankamą pelną. Be to, pažvelk į savo nansinę ataskaitą. Tu pastoviai prarandi pinigus. Kaipgi tu gali tikėtis, kad potencialūs kreditoriai nepastebės tokios situacijos?
  Jo prieštaravimai, kad pinigai grįš, kai tik padėtis pagerės, nuėjo niekais. Juo paprasčiausiai nebetikėjo.
  Būtent šituo kritišku momentu ir paskambino Kurtis ÒKyfas ir pasiūlė
  šią savaitę susitikti Naujajame Orleane.
  — Aš tiktai noriu draugiškai pasišnekučiuoti, Vorenai, — pareiškė
  viešbučių magnatas, kurio nežymus Teksaso akcentas aiškiai girdėjosi telefono ragelyje. — Juk mudu, tu ir aš, abu esam senstantys viešbučių
  šeimininkai. Tad mums ne pro šalį retkarčiais pasikalbėti.
  Bet Voreno Trento neapgavo nuoširdus balso tonas; jau ir anksčiau
  ÒKyfo korporacija rodė savo susidomėjimą. Jis pagalvojo, kad grifai jau sklando viršum aukos. Kurtis ÒKyfas atvyksta šiandien ir, be jokios abejonės jis buvo puikiai informuotas apie “Šv. Gregorio“ nansinius sunkumus.
  Atsidusęs Vorenas Trentas nukreipė savo mintis į skubesnius reikalus.
  — Tu esi paminėtas naktiniame raporte, — tarė jis Aloizijui Roisui.
  — Žinau, — atsakė Roisas. — Aš jau skaičiau.
  Jis buvo peržiūrėjęs raportą, kuris buvo pristatytas kaip visada anksti rytą, ir pastebėjo įrašą: “Nusiskundimas dėl per didelio triukšmo tūkstantis šimtas dvidešimt šeštame numeryje“ ir toliau Peterio Makdermoto ranka prirašytus žodžius: “Sutvarkė A. Roisas ir P. Makd. Ataskaita vėliau“.
  — Dar štai kas, — suurzgė Vorenas Trentas. — Atrodo, kad ruošiesi skaityti mano privačią korespondenciją.
  Roisas šyptelėjo.
  — Dar neskaičiau. Ar norite, kad tai padaryčiau?
  Šios replikos buvo dalis žaidimo, kurį jie, patys sau to neprisipažindami, žaidė. Roisas puikiai žinojo, kad jeigu jis nebūtų
  perskaitęs raporto, senis prikištų jam, jog per mažai domisi viešbučio reikalais.
  Vorenas Trentas sarkastiškai pasiteiravo:
  — Kadangi visas pasaulis jau žino, kas nutiko, ar nemalonėtumėte papasakoti apie tai ir man?
  — Kodėl gi ne? — Roisas vėl įpylė savo darbdaviui kavos. — Mis Maišą Preiskot, to paties misterio Preiskoto dukterį, vos neišprievartavo. Norite, kad apie tai papasakočiau?
  Trento veido išraiškai akimirksniu pasikeitus, jis suabejojo, ar nebus perlenkęs lazdos. Jų neapibrėžti, nepastovūs santykiai rėmėsi prieš daugelį
  metų Roiso tėvo sukurtais precedentais.
  Vyresnysis Roisas, iš pradžių buvęs asmeniniu Voreno Trento tarnu, o vėliau tapęs jo kompanionu ir privilegijuotu draugu, visuomet kalbėdavo visai nekreipdamas dėmesio į pasekmes, dėl ko Trentas iš pradžių baisiai pasiųsdavo, tačiau vėliau, pradėję pakaitomis vienas kitą erzinti, jie tapo neišskiriami. Kai prieš dešimt metų numirė tėvas, Aloizijus buvo dar visai
  mažas, bet jis niekada nepamirš liūdno ir apsiašarojusio Voreno Trento veido senojo negro laidotuvėse. Kai jie kartu ėjo iš “Mount Olivet“ kapinių
  paskui negrų džiazbendą, smagiai grojusį “Ak, jis buvo klajūnas“, Vorenas Trentas, laikydamas Aloizijaus ranką savojoje, kimiai jam tarė:
  — Pasiliksi su manim viešbutyje. Vėliau mes ką nors sugalvosime.
  Vaikas, palikęs vienui vienas po tėvo mirties, nes motina buvo mirusi gimdydama, patikliai sutiko, o jo globėjas “sugalvojo“ koledžą, po to ir Teisės mokyklą, kurią jis ruošėsi užbaigti po kelių savaičių. Tuo tarpu, išaugęs ir tapęs vyru, Aloizijus apsiėmė prižiūrėti viešbučio savininko numerį, ir, nors didesniąją dalį darbo atliko kiti viešbučio tarnautojai, Vorenas Trentas sutiko, kad jis patarnautų jam asmeniškai, ir elgėsi su juo nelygu nuotaika.
  Kartais jie kantai ginčydavosi, ypač kai Aloizijus “pakibdavo“ ant Voreno Trento pasiūlytos temos, kaip jis ir numanė turįs daryti.
  Tačiau, nepaisant jų artumo ir įsitikinimo, kad jam leista daugiau negu kitiems, Aloizijus Roisas nedrįso peržengti tam tikros ribos.
  — Jaunoji ledi šaukėsi pagalbos. Aš atsitiktinai išgirdau, — tarė jis. Ir nedramatizuodamas papasakojo apie savo veiksmus ir Peterio Makdermoto įsikišimą, nei jį girdamas, nei peikdamas.
  Vorenas Trentas išklausė ir galiausiai tarė:
  — Makdermotas viską padarė gerai. Kodėl gi tu jo nemėgsti?
  Ne pirmą kartą Roisą nustebino senio įžvalgumas. Jis atsakė:
  — Gal tai kokia chemija, kuri mus atitolina. Arba galbūt aš tiesiog nemėgstu didelių futbolininkų, kurie demonstruoja savo gerą širdį, padėdami spalvotam berniukui.
  Vorenas Trentas tiriamai pažvelgė į Roisą.
  — Tavęs nesuprasi. Ar pagalvojai, kad galbūt negerai su Makdermotu elgiesi?
  — Kaip jau sakiau, gal tai kokia chemija.
  — Tavo tėvas perprasdavo žmones. Bet jis buvo kur kas tolerantiškesnis už tave.
  — Šuo irgi myli žmones, kurie glosto jam galvą. Bet tai tik todėl, kad jis daug ko nežino ir negali mąstyti.
  — Net jei tai ir tiesa, abejoju, ar jis būtų pasirinkęs būtent tokius
  žodžius.
  Tiriančios Trento akys sutiko jaunesniojo vyro žvilgsnį, ir Roisas nutilo.
  Prisiminimai apie tėvą visuomet jį trikdė. Aloizijus manė, kad vyresnysis Roisas, gimęs savo tėvams dar tebesant vergijoje, buvo, šiuolaikinių negrų
  paniekinamais žodžiais tariant, “dėdės Tomo nigeris“. Senis visuomet priimdavo visus likimo atsiųstus išbandymus linksmai, nedvejodamas ir nesiskųsdamas. Jis mažai ką matė už savo riboto gyvenimo horizonto ribų.
  Tačiau jis turėjo nepriklausomą sielą, ką liudijo jo santykiai su Vorenu Trentu, ir gerai suprato savo artimą, visai nesistengdamas vaidinti išminčiaus. Aloizijus mylėjo savo tėvą karšta meile, kuri kartais pavirsdavo ilgesiu.
  — Galbūt aš ne taip išsireiškiau, bet prasmė nuo to nepasikeičia, —
  atsakė jis dabar.
  Vorenas Trentas be komentarų linktelėjo ir išsiėmė savo senamadišką kišeninį laikrodį.
  — Na, eik ir pasakyk jaunajam Makdermotui, kad noriu jį matyti.
  Paprašyk, kad jis čia ateitų. Šįryt esu truputį pavargęs.
  Viešbučio savininkas susimąstė.
  — Sakote, Markas Preiskotas Romoje? Manau, kad reikia jam paskambinti.
  — Jo duktė primygtinai prašė to nedaryti, — pasakė Peteris Makdermotas.
  Jie kalbėjosi prabangiai apstatytoje Voreno Trento numerio svetainėje.
  Senis, kojas ištiesęs ant suolelio, ilsėjosi giliame minkštame fotelyje; Peteris sėdėjo priešais.
  Vorenas Trentas išdidžiai tarė:
  — Aš pats tai nuspręsiu. Jei ji duodasi prievartaujama mano viešbutyje, turi susitaikyti su pasekmėmis.
  — Tiesą pasakius, mes neleidome išprievartauti. Nors labai norėčiau sužinoti, kas įvyko prieš mums pasirodant.
  — Ar matėte merginą šįryt?
  — Man užėjus mis Preiskot dar miegojo. Aš palikau raštelį, prašydamas prieš išeinant su manimi pasimatyti.
  Vorenas Trentas atsiduso ir bejėgiškai mostelėjo ranka.
  — Palieku visa tai jums.
  Iš jo tono buvo aišku, kad jam tai jau buvo nusibodę. Peteris su palengvėjimu pamanė, kad į Romą niekas neskambins.
  — Dar aš norėčiau pakalbėti apie numerių klerkus. — Peteris papasakojo, kas nutiko Albertui Velsui; jis pastebėjo, kaip pasikeitė Voreno Trento veido išraiška, paminėjus savavališką numerių sukeitimą.
  Senis suurzgė:
  — Mes turėjome uždaryti tą numerį jau prieš daugelį metų. Galbūt reikia tuojau pat tą ir padaryti.
  — Nemanau, kad reikėtų jį uždaryti. Žinoma, reikia turėti galvoje, kad nuomosime jį paskutinį, prieš tai perspėję svečią apie galimus nepatogumus.
  Vorenas Trentas linktelėjo.
  — Sutvarkykite tą reikalą.
  — Norėčiau išleisti tikslias instrukcijas, kaip elgtis sukeičiant numerius ateityje, — šiek tiek padvejojęs tarė Peteris. — Jau buvo ir daugiau nemalonumų, ir aš manau, kad reikėtų pabrėžti, jog mūsų svečių negalima kilnoti iš vietos į vietą lyg šachmatų gūras.
  — Užsiimkite šiuo konkrečiu atveju. Jei norėsiu išleisti instrukcijas, tą ir padarysiu.
  Peteris nusiminęs pagalvojo, kad šis šiurkštus atkirtis buvo viena iš viešbučio nesklandaus valdymo apraiškų. Klaidos buvo ištaisinėjamos po vieną ir tik po to, kai jos jau buvo padarytos, beveik nesistengiant pašalinti jų priežasties. Jis pasakė:
  — Manau, jūs turite žinoti kai ką apie Kroidono hercogą ir hercogienę.
  Hercogienė pareikalavo asmeniškai su jumis susitikti.
  Jis papasakojo apie incidentą su krevetėmis ir kaip tai interpretavo padavėjas Solas Načesas.
  Vorenas Trentas suniurnėjo:
  — Pažįstu tą prakeiktą moterį. Ji nenusiramins, kol padavėjas nebus atleistas iš darbo.
  — Nemanau, kad jį reiktų atleisti.
  — Tai liepkite jam pasiimti kelias dienas apmokamų atostogų ir
  išvažiuoti pažvejoti, bet tik nesitrinti po viešbutį. Ir įspėkite jį, kad jei jis kada nors sumanys dar ką nors palieti, tegu pila ant hercogienės galvos ir ją nupliko. Juk ji vis dar laiko tuos prakeiktus šunis, ar ne?
  — Taip, — šyptelėjo Peteris.
  Luizianos įstatymai griežtai draudė laikyti naminius gyvūnus viešbučių
  numeriuose. Kroidonams buvo padaryta išimtis, ir Vorenas Trentas pasirūpino, kad bedlingtono terjerų buvimas viešbutyje nebūtų o cialiai pastebėtas, su ta sąlyga, kad juos įvestų ir išvestų pro užpakalines duris.
  Tačiau hercogienė kiekvieną dieną iššaukiančiai marširuodavo su šunimis per vestibiulį. Du įsiutę šunų mylėtojai jau net spėjo tuo pasiskųsti, nes jų
  pačių numylėtiniams apsigyventi nebuvo leista.
  — Vakar vakare turėjau nemalonumų dėl Ogilvio. — Peteris informavo apie vyriausiojo detektyvo pasišalinimą iš darbo vietos ir jų vakarykštį
  pokalbį.
  Reakcija buvo greita.
  — Jau sakiau, kad paliktumėt Ogilvį ramybėje. Jis atsiskaito tiesiogiai man.
  — Tai labai apsunkina padėtį. Jei reikia ko nors imtis. .
  — Girdėjot, ką sakiau. Pamirškite Ogilvį!
  Voreno Trento veidas paraudo, bet Peteris įtarė, kad ne tiek iš pykčio, kiek iš sutrikimo. Tokią Ogilvio neliečiamybę buvo sunku paaiškinti, ir viešbučio savininkas tai žinojo. Peteris susimąstė, kas gi iš tikrųjų suteikė
  buvusiam policininkui tokią galią prieš savo darbdavį.
  Staigiai pakeisdamas pokalbio temą, Vorenas Trentas pareiškė:
  — Šiandien atvyksta Kurtis ÒKyfas. Jis nori dviejų gretimų numerių, ir aš jau daviau reikalingus nurodymus. Pasirūpinkite, kad viskas būtų
  sutvarkyta, ir praneškite man, kai tik jis atvyks.
  — Ar misteris ÒKyfas prabus ilgesnį laiką?
  — Aš nežinau. Tai priklausys nuo daugelio aplinkybių.
  Akimirką Peteris pajuto seniui gailestį. Nepaisant visų “Šv. Gregorio“
  valdymo trūkumų, Vorenui Trentui jis buvo daugiau negu tiesiog viešbutis; tai buvo viso jo gyvenimo darbo vaisius. Jo akyse jis pasikėlė iš nežinomybės į šlovę ir iš kuklaus pastato išaugo į daugiaaukštį statinį, užimantį beveik visą
  miesto kvartalą. Daugelį metų viešbutis turėjo puikią reputaciją ir visoje šalyje buvo minimas šalia tokių viešbučių kaip “Baltimoras“, Čikagos
  “Palmer Hauzas“ ar San Fransisko “Šv. Pranciškus“. Turbūt sunku susitaikyti su tuo, kad kadaise prestižinis, klestėjęs “Šv. Gregoris“ jau atgyveno savo laiką. Peteris pagalvojo, kad atsilikimas nebuvo galutinis ir nebeištaisomas.
  Naujas kapitalas ir tvirtas, kontroliuojamas valdymas gali padaryti stebuklus, galbūt netgi grąžinti viešbučiui ankstesnį jo konkurentabilumą. Bet reikalai susiklostė taip, kad ir kapitalas, ir kontrolė turėjo ateiti iš išorės — tikriausiai per Kurtį ÒKyfą. Peteris dar sykį pagalvojo, kad ir jo paties dienos čia turbūt jau suskaičiuotos.
  Viešbučio savininkas paklausė:
  — Kokia situacija su kongresų aptarnavimais?
  — Apie pusę chemijos inžinierių jau išsiregistravo, kiti išvyksta šiandien. Atvyksta “Golden Kraun Kola“ delegatai, kuriais jau pasirūpinta.
  Jie užsakė tris šimtus dvidešimt numerių — daugiau, negu mes tikėjomės, —
  ir mes atitinkamai padidinome priešpiečių bei banketo vietų skaičių. —
  Seniui pritariamai linktelėjus, Peteris tęsė: — Amerikos dantistų kongresas prasidės rytoj, nors kai kurie delegatai atvyko jau vakar, o dalies laukiama atvykstant šiandien. Jie turėtų užimti apie du šimtus aštuoniasdešimt numerių.
  Vorenas Trentas patenkintas krenkštelėjo. Jis pamanė, kad ne viskas buvo jau taip blogai. Kongresai viešbučiui — lyg šviežio kraujo dozė, o du vienu metu buvo jau ženkli paspirtis, nors, deja, ir nepakankama padengti neseniai patirtus nuostolius. Bet kuriuo atveju dantistų kongresas buvo didelė sėkmė. Vos tik sužinojęs, kad jo nepavyko surengti kitur, jaunasis Makdermotas greitai sureagavo — nuskrido į Niujorką ir įtikino konferencijos organizatorius pasirinkti Naująjį Orleaną ir “Šv. Gregorį“.
  — Vakar vakare buvome sausakimši, — pasakė Vorenas Trentas. Ir pridūrė: — Šiame biznyje visuomet taip: arba puota, arba badas. Ar susitvarkysime su atvykstančiais šiandien?
  — Aš patikrinau skaičius iš pat ryto. Turėtų atsilaisvinti pakankamai vietų, nors rizikos bus. Mes rezervavome šiek tiek per daug numerių.
  Kaip ir visi viešbučiai, “Šv. Gregoris“ nuolat rezervuodavo daugiau vietų, negu turėjo laisvų numerių. Tačiau, taip pat kaip ir kiti viešbučiai, jis
  rizikuodavo žinodamas, kad dalis užsisakiusiųjų neatvyks; taigi belikdavo atspėti, koks procentas žmonių taip pasielgs. Dažniausiai patyrimas ir sėkmė
  leisdavo viešbučiui viską subalansuoti, ir, idealiu atveju, visi iki vieno numeriai būdavo užimti. Bet retkarčiais laimė nuo jo nusigręždavo, ir tuomet būdavo riesta.
  Kiekvienas viešbučio administratorius bijojo patekti į situaciją, kai pasipiktinusiam apviltam žmogui, kuris buvo užsisakęs numerį iš anksto, tekdavo aiškinti, kad viešbutyje vietų nėra. Jam būdavo nesmagu kaip žmogui, ir jis puikiai suprato, kad šis svečias niekada jau nebegrįš į jo viešbutį.
  Per Peterio tarnybos laiką blogiausias panašus atvejis buvo toks: Niujorke vykusio kepėjų suvažiavimo delegatai nusprendė pasilikti dar vieną dieną po uždarymo, kad naktį galėtų apiplaukti aplink Manheteno salą. Du šimtai penkiasdešimt kepėjų su savo žmonomis pasiliko viešbutyje, prieš tai niekam nepranešę, nors jų numeriai jau buvo rezervuoti inžinierių
  konferencijos delegatams. Peterį vis dar nupurtydavo šiurpulys prisiminus vėliau įvykusią sumaištį, kai du šimtai inžinierių su žmonomis stumdėsi vestibiulyje, o kai kurie iš jų įsiutę mojavo prieš du metus padarytų
  užsakymų kvitais. Galų gale, kadangi kiti miesto viešbučiai buvo perpildyti, juos grupelėmis apgyvendino moteliuose aplink Niujorką iki rytojaus, kai kirpėjai lyg niekur nieko ramiai sau išsivažinėjo. Bet, daug daugiau negu buvo gavęs pelno iš abiejų suvažiavimų, viešbutis išleido apmokėti inžinierių
  taksi sąskaitoms ir moralinei žalai kompensuoti.
  Vorenas Trentas užsidegė cigarą, o Makdermotui pasiūlė cigaretę iš šalia gulėjusios dėžutės. Pasiėmęs cigaretę, Peteris tarė:
  — Aš kalbėjau su “Ruzveltu“. Jei mums vakarė bus riesta, jie perims iš mūsų apie trisdešimt numerių. — Jis pagalvojo, kad ši galimybė teikė
  tvirtumo, tačiau pasinaudoti ja galima buvo tik kraštutiniu atveju. Net aršiausiai konkuruojantys viešbučiai padėdavo vienas kitam tokiose kritiškose situacijose, žinodami, kad vieną dieną gali tekti pasikeisti vaidmenimis.
  — Na gerai, — pasakė Vorenas Trentas, išpūsdamas cigaro dūmų
  debesį, — o kokios prognozės rudeniui?
  — Jos nedžiugina. Aš jums minėjau ataskaitoje, kad dvi stambios profsąjungos atsisakė rengti savo suvažiavimus pas mus.
  — Kodėl jos tai padarė?
  — Dėl tos pačios priežasties, apie kurią aš jau esu su jumis kalbėjęs.
  Mes nepanaikiname diskriminacijos. Mes nesilaikome Piliečių teisių
  įstatymo, ir profsąjungoms tai nepatinka. — Peteris nejučiomis žvilgtelėjo į
  kambarin įėjusį Aloizijų Roisą, kuris tvarkė žurnalų krūvą.
  Net nepakėlęs akių, jaunasis negras tarė:
  — Nesirūpinkite, misteri Makdermotai, jūs manęs neužgavote. — Jis kalbėjo su vakarykščiu stipriu pietietišku akcentu. — Mes, spalvotieji, esam prie to pripratę.
  Vorenas Trentas suraukęs kaktą griežtai tarė:
  — Baik šitą komediją.
  — Klausau, sere! — Roisas atsitraukė nuo žurnalų ir atsistojo priešais juos. — Bet štai ką aš pasakysiu, — pridūrė jis normaliu balsu. —
  Profsąjungos taip pasielgė todėl, kad dar turi sąžinės. Tarp kitko, ne tik jos.
  Ir greitai kiti suvažiavimai čia taipogi nevyks ir paprasti žmonės nesilankys iki tol, kol šis ir panašūs į jį viešbučiai nepripažins, kad laikai pasikeitė.
  Vorenas Trentas ranka mostelėjo į Roisą.
  — Atsakykite jam, — tarė jis Peteriui Makdermotui. — Ir nesistenkite kalbėti pernelyg mandagiai.
  — Matote, — tyliai pasakė Peteris, — aš sutinku su tuo, ką jis pasakė.
  — Kaip, misteri Makdermotai! — pasišaipė Roisas. — Nejaugi manote, kad tai palengvins biznį? Arba jūsų darbą?
  — Abi priežastys gana svarbios, — tarė Peteris. — Galite manyti, kad jos vienintelės, aš nesiruošiu prieštarauti.
  Vorenas Trentas smarkiai sudavė ranka per fotelio atramą.
  — Nesvarbu tos priežastys! Svarbu tai, kad jūs abudu elgiatės kaip kvailiai.
  Tai buvo opi problema. Nors korporacijai priklausantys viešbučiai Luizianoje o cialiai integracijos įstatymui pakluso jau prieš daugelį mėnesių, keletas nepriklausomų savininkų, kurių priešakyje buvo Vorenas Trentas ir
  “Šv. Gregoris“, vis dar tam priešinosi. Dauguma jų kurį laiką laikėsi Piliečių
  teisių įstatymo, o vėliau, kai pradinis sąmyšis aprimo, tyliai sugrįžo prie savo nusistovėjusių segregacijos tradicijų. Netgi gresiant teismo procesams, buvo
  aišku, kad tokie užsispyrėliai, remiami vietos gyventojų, galės atidėti klausimo sprendimą kuriam laikui, galbūt netgi keleriems metams.
  — Ne! — Vorenas Trentas nuožmiai bakstelėjo savo cigarą į
  peleninę. — Kad ir kas vyktų kitur, aš teigiu, kad mes čia tam nepasiruošę.
  Taigi praradome profsąjungų konferencijas. Na ką gi, laikas pamiklinti smegenis ir paieškoti ko nors kito.
  Iš svetainės Vorenas Trentas girdėjo, kaip užsitrenkė Peterio Makdermoto uždaromos durys ir Aloizijus Roisas grįžo į savo mažąjį knygų
  lentynomis apstatytą kambarį. Po kelių minučių, kaip ir visuomet tokiu laiku, Roisas turėjo išeiti į Teisės universitetą.
  Didelėje svetainėje buvo tylu; girdėjosi tiktai oro kondicionieriaus šiurenimas ir retkarčiais iš gatvės atklystantys pro storas sienas ir izoliuotus langus prasiskverbę garsai. Ryto saulės spinduliai po truputį judėjo apsiblaususiomis grindimis, ir Vorenas Trentas juos stebėdamas jautė, kaip garsiai plaka jo širdis, — tai buvo prieš keletą minučių jį apėmusio pykčio pasekmė. Jis pamanė, kad tai buvo įspėjimas, į kurį jis turėtų atkreipti daugiau dėmesio. Tačiau atrodė, kad dabar, žlugus jo planams, sukontroliuoti savo emocijas ir išlikti ramiam buvo dar sunkiau. Galbūt tokie protrūkiai teliudijo jo irzlumą, atėjusį su senatve. Bet tikriausiai priežastis buvo ta, kad jis jautė tiek daug slystant jam iš rankų ir pradingstant amžiams, tačiau nieko negalėjo padaryti. Be to, pyktis visuomet pratrūkdavo lengvai, išskyrus tuos keletą trumpų metų, kai Estera buvo pamokiusi jį kitaip — būti kantrų ir turėti humoro jausmą — kurį laiką jis taip ir darė. Ramiai čia besėdint jį užplūdo prisiminimų banga. Atrodė, kad visa tai įvyko taip seniai! Prieš daugiau nei trisdešimt metų jis pernešė ją, savo jaunąją nuotaką, per šito paties kambario slenkstį. Ir kaip trumpai jiems teko pagyventi kartu — tuos keleris trumpus ir neapsakomai laimingus metus, — kol netikėtai užklupęs poliomelitas ją suparalyžiavo. Jis numarino Esterą per dvidešimt keturias valandas, o prislėgtas ir vienišas Vorenas Trentas toliau tęsė savo egzistenciją, teturėdamas tik “Šv. Gregorio“
  viešbutį.
  Viešbutyje beveik nebeliko žmonių, prisimenančių Esterą, o kelių
  senbuvių atmintyje jos paveikslas buvo nublankęs, bet Vorenas Trentas ją prisiminė tarytum nuostabią pavasario gėlę, kuri sušvelnino jo dienas ir praturtino gyvenimą taip, kaip niekas kitas anksčiau to nebuvo padaręs.
  Jam pasirodė, kad jam už nugaros nuo durų pusės pasigirdo greitas ir tylus šilko šlamėjimas. Jis atsisuko, bet tai tebuvo jo prisiminimų aidas.
  Kambaryje nieko nebuvo, ir jo akys neįprastai sudrėko.
  Jis sunkiai pasikėlė iš fotelio, ir pajudėjus stipriai sugėlė sėdimąjį nervą.
  Jis priėjo prie lango, žvelgdamas virš plokščių Prancūzų kvartalo, arba, kaip jis buvo vadinamas iš pat pradžių, Vju Karė, pastatų stogų į Džeksono aikštę ir katedros smailes, blizgančias saulės spinduliuose. Kitoje pusėje tekėjo sūkuriuojanti drumzlina Misisipė, o jos viduryje išmetę inkarą stovėjo keliolika laivų, laukusių, kol atsilaisvins užimtos prieplaukos. Jis pagalvojo, kad tai — laiko ženklai. Nuo pat aštuonioliktojo amžiaus Naujasis Orleanas nelyginant švytuoklė svyravo iš prašmatnumo į skurdą ir atgal. Garlaiviai, geležinkelis, medvilnė, vergija, emancipacija, kanalai, karai, turistai. . — visa tai pakaitomis nešė turtus arba nelaimes. Dabar švytuoklė rodė klestėjimą —
  tačiau, regis, tik ne “Šv. Gregorio“ viešbučiui.
  Bet ar tikrai tai buvo taip svarbu — bent jau jam pačiam? Ar vertėjo dėl viešbučio kovoti? Kodėl gi nepasidavus ir ilgai neatidėliojant jį parduoti ir atsiduoti laiko tėkmei? Kurtis ÒKyfas pasiūlytų garbingą sandėrį. ÒKyfo korporacija visuomet taip elgėsi, ir jis pats iš šitos situacijos išsisuktų visai neblogai. Grąžinęs didžiulę paskolą ir atsiskaitęs su akcininkais, jis dar turėtų pakankamai pinigų likusią gyvenimo dalį gyventi taip, kaip jam patiks.
  Pasiduoti — štai kur tikriausiai buvo išeitis. Nulenkti galvą prieš pasikeitusius laikus. Pagaliau, kas gi buvo pats viešbuti, jei ne statinys iš plytų ir cemento? Jis stengėsi jį išplėsti, bet galiausiai jam nenuskilo. Na ir tegu!
  O tačiau. . Jei jis tą padarytų, kas gi jam tuomet liktų?
  Nieko. Jam nebeliktų nieko, netgi vaiduoklių, klaidžiojančių po šitą aukštą. Jis susimąstęs lūkuriavo, akimis aprėpdamas prieš jį išsidriekusį
  miestą. Jis irgi buvo daug išgyvenęs, pabuvojęs prancūzų, ispanų ir amerikiečių rankose, tačiau išsaugojo save ir savo individualybę, kuri kėlė
  nuostabą šiame konformizmo amžiuje.
  Ne! Jis neparduos. Dar ne metas. Kol dar liks vilties, jis nepasiduos. Jis dar turėjo keturias dienas kaip nors surinkti tuos paskolos pinigus, o tada dabartinės nesėkmės nebeatrodys tokios baisios. Greitai sunkumai bus nugalėti, ir “Šv. Gregoris“ pasiliks mokus ir nepriklausomas.
  Taip ryžtingai nutaręs, jis sunkiai perėjo per kambarį ir sustojo prie lango. Jis pastebėjo aukštai šiaurėje blykstelėjusį lėktuvą. Tai buvo reaktyvinis lėktuvas, pasiruošęs nutūpti Moizeno aerouoste. Jis pamanė, kad juo galbūt atskrido Kurtis ÒKyfas.
  3
  Sernas Jakubekas, kresnas, pliktelėjęs vyriausiasis buhalteris, stovėjo priimamojo gale ir kaip visada rytais tikrino viešbučio svečių registracijos žurnalą, kai apie pusę dešimtos jį susirado Kristina Frensis. Kaip ir paprastai, Jakubekas dirbo skubiai ir kiek nervingai — tai kartais žmones suklaidindavo, nes atrodydavo, jog jo darbas nėra nuodugnus. Bet iš tikrųjų
  vyriausiojo buhalterio įžvalgus ir enciklopedinis protas beveik nieko nepraleisdavo, būtent tai kažkada praeityje ir padėjo jam atgauti iš skolininkų viešbučiui priklausančius tūkstančius dolerių, į kuriuos jau buvo numota ranka.
  Dabar jo pirštai naršė tarp sąskaitų kortelių, kurias užvesdavo kiekvienam svečiui ir kambariui, ir pro savo akinių storus stiklus peržvelginėjo pavardes ir papunkčiui surašytas sąskaitas, retkarčiais kažką pasižymėdamas lapelyje. Dabar jis žvilgtelėjo aukštyn ir vėl nuleido galvą.
  — Dar kelias minutes, mis Frensis.
  — Palauksiu. Kas įdomaus šį rytą?
  Nepertraukdamas darbo, Jakubekas linktelėjo:
  — Šis tas yra.
  — Pavyzdžiui?
  Jis vėl kažką užsirašė lapelyje.
  — Penki šimtai dvyliktas kambarys. H. Beikeris. Atvyko į viešbutį po aštuonių dešimt. Po aštuonių dvidešimt užsisakė butelį viskio.
  — Galbūt jis mėgsta juo valyti dantis?
  Nuleidęs galvą, Jakubekas linktelėjo:
  — Galbūt.
  Tačiau Kristina žinojo, kad greičiausiai H. Beikeris iš penki šimtai dvyliktojo yra palaidūnas. Be abejonės, svečias, užsisakęs butelį viskio vos tik atvykęs, sukėlė įtarimą vyriausiajam buhalteriui. Dauguma naujų
  atvykėlių, kurie po kelionės ar sunkios dienos norėdavo išgerti, užsisakydavo gėrimą bare. Svečias, tučtuojau užsisakęs butelį, ko gero, neretai dieną pradeda girtas ir gali nenorėti arba negalėti užsimokėti.
  Ji taip pat žinojo, kas bus toliau. Jakubekas paprašys kurios nors kambarinės kokiu nors pretekstu užeiti į penki šimtai dvyliktą kambarį ir žvilgtelėti į svečią ir į jo bagažą. Kambarinės žino, į ką atkreipti dėmesį: ar daug bagažo ir ar prabangūs drabužiai, ir jeigu svečias jų turės, vyriausiasis buhalteris tikriausiai daugiau nieko nebedarys, tačiau sąskaitos iš akių
  neišleis. Kartais rimti, garbingi piliečiai išsinuomodavo viešbučio kambarį, kad galėtų čia nusigerti, ir jeigu turėdavo kuo susimokėti ir niekam netrukdydavo, tai galėdavo elgtis kaip tinkami.
  Tačiau jei bagažo ar kitų pasiturinčio kliento požymių nebūdavo pastebėta, Jakubekas pats užeidavo trumpam pokalbiui, elgdamasis atsargiai ir draugiškai. Jeigu svečias turi kuo užsimokėti ar sutinka atsiskaityti grynais, jie išsiskirdavo širdingai. Bet jeigu jo įtarimas pasitvirtindavo, vyriausiasis buhalteris tapdavo griežtas ir negailestingas ir iškraustydavo svečią, kol jo sąskaita ne per didžiausia.
  — Štai dar vienas, — tarė Semas Jakubekas Kristinai. — Sendersonas, tūkstantis du šimtai septintas kambarys. Per dideli arbatpinigiai.
  Ji patyrinėjo kortelę, kurią laikė buhalteris. Joje buvo pažymėti du mokesčiai už kambario patarnavimus: vienas už pusantro dolerio, o kitas už du. Abiem atvejais pridėti ir pasirašyti dviejų dolerių arbatpinigiai.
  — Žmonės, ketinantys neužsimokėti, dažnai palieka labai didelius arbatpinigius, — tarė Jakubekas. Šiaip ar taip, jį reikėtų patikrinti.
  Kristina žinojo, kad šiuo atveju vyriausiasis buhalteris elgsis labai atsargiai. Viena iš jo pareigų, taip pat kaip ir atsikratyti sukčių, buvo neįžeisti garbingų svečių. Turįs daugelio darbo metų patyrimą, šilto ir šalto matęs vyriausiasis buhalteris instinktyviai atskirdavo ryklį nuo avinėlio, tačiau retkarčiais, viešbučio nelaimei, jis suklysdavo. Kristina žinojo, kad dėl tos priežasties buhalteriai retkarčiais rizikuodavo ir pratęsdavo paskolą arba patvirtindavo čekius gana abejotinomis aplinkybėmis, rizikuodami tarsi vaikščiotų lynu! Dauguma viešbučių, netgi aukščiausios klasės, visiškai
  nesirūpindavo pas juos apsistojusių svečių morale, nes jeigu jie suktų dėl to galvą, prarastų nemažai pelno. Vienintelis jų rūpestis, kuris turėjo poveikį ir vyriausiojo buhalterio veiksmams, buvo klausimas: “Ar galės svečias užsimokėti?“
  Vikriu judesiu Semas Jakubekas sudėjo registracijos korteles į vietą ir uždarė stalčių.
  — O dabar, — tarė jis, — kuo galėčiau jums padėti?
  — Mes nusamdėme slaugę tūkstantis keturi šimtai dešimtajam kambariui. — Kristina trumpai papasakojo apie vakarykštę krizę, ištikusią Albertą Velsą.
  — Esu kiek sunerimusi, ar gali sau leisti misteris Velsas sumokėti šitiek pinigų, ir nesu tikra, kad jis supranta, kaip brangiai tai kainuos.
  Ji dar būtų galėjusi pridėti, kad jai labiau rūpėjo pats senukas negu viešbučio reikalai, bet nutylėjo.
  Jakubekas linktelėjo:
  — Tas privatus slaugymas gali brangiai kainuoti.
  Jie kartu išėjo iš priimamojo ir perkirtę ūžiantį vestibiulį patraukė į
  vyriausiojo buhalterio kabinetą, mažą kvadratinį kambarėlį, esantį už durininko pertvaros. Čia dirbo kresna juodaplaukė sekretorė, atsisėdusi priešais sieną, kuri visa buvo nukabinėta lentynomis, prigrūstomis kartotekos lapelių.
  — Medže, — tarė Semas Jakubekas, — pažiūrėk, ką turime prie Velso Alberto.
  Be žodžių ji užstūmė stalčių, ištraukė kitą ir pervertė korteles. Vienu atsikvėpimu ji išpyškino:
  — Albukerkis, Kun Repidas, Monrealis. Išsirinkite.
  — Monrealis, — tarė Kristina, ir Jakubekas paėmė sekretorės ištiestą kortelę. Peržvelgdamas ją, jis pasakė:
  — Atrodo, viskas gerai. Jis gyveno pas mus jau šešis kartus. Mokėjo grynais. Kartą buvo įvykęs nesusipratimas, kurį greitai sutvarkėme.
  — Žinau, — tarė Kristina. — Tai buvo mūsų kaltė.
  Vyriausiasis buhalteris linktelėjo:
  — Manau, nėra ko nerimauti. Sąžiningi žmonės palieka pėdsakus kaip
  ir nesąžiningi.
  Jis grąžino kortelę sekretorei, kuri padėjo ją į vietą tarp kitų, kuriose buvo suregistruoti visi svečiai, lankęsi viešbutyje per keletą pastarųjų metų.
  — Vis dėlto vertėtų kiek pasigilinti: aš išsiaiškinsiu, kiek kainuos, ir pakalbėsiu su misteriu Velsu. Jei jis neturi pakankamai pinigų grynais, galbūt galėsime jam padėti, pratęsdami išsimokėjimo laiką.
  — Ačiū, Sernai, — Kristina pajuto palengvėjimą žinodama, kad šiuo atveju jis pagelbės ir užjaus, kaip kad su sukčiais būdavo griežtas.
  Jai einant prie kabineto durų, vyriausiasis buhalteris įkandin paklausė:
  — Mis Frensis, kaip reikalai viršutiniame aukšte?
  — Viešbutyje visi apie tai spėlioja — vos ne loteriją surengė, —
  nusišypsojo Kristina. — Nenorėjau jums sakyti, bet jūs išpešėte tai iš manęs.
  — Jei jie ištrauks mano bilietą, — tarė Jakubekas, — liepsiu traukti iš naujo. Ir taip turiu pakankamai problemų.
  Kristina įtarė, kad už šio pajuokavimo slypėjo vyriausiojo buhalterio, kaip ir daugelio kitų, susirūpinimas prarasti darbą. Viešbučio nansiniai reikalai turėjo likti paslaptyje, tačiau retai taip būdavo; nuslėpti pastarojo meto nesėkmes buvo neįmanoma, ir gandai sklido kaip užkrečiama liga.
  Ji vėl perėjo per pagrindinį vestibiulį, atsakinėdama į pasiuntinių, viešbučio gėlininko ir vieno iš vyriausiojo valdytojo pavaduotojų
  pasveikinimus. Tada pro li us ji lengva eisena nuskubėjo vingiuotais centriniais laiptais į pagrindinį mezoniną.
  Vyriausiojo valdytojo padėjėjas savo pasirodymu priminė Kristinai jo viršininką. Kristina pastebėjo, kad nuo vakar vakaro daug galvoja apie Peterį. Kažin, pagalvojo ji, ar kartu praleistas laikas jį paveiks taip pat.
  Kartais ji susizgribdavo, kad norėtų, jog taip ir būtų, bet tučtuojau subardavo save, kad pasiduoti emocijoms yra vaikiška. Per tuos metus, kai ji išmoko gyventi viena, Kristina sutiko vyrų, bet nė į vieną nežiūrėjo rimtai. Kartais jai atrodydavo, jog nuo artimų santykių ją saugo tarsi koks instinktas, nes prieš penkerius metus jie buvo taip šiurkščiai nutraukti. Tuo pačiu metu ji galvojo, kur dabar Peteris ir ką veikia. Ką gi, praktiškai nusprendė ji, anksčiau ar vėliau jų keliai susikirs.
  Grįžusi į savo kabinetą administracinėje dalyje, Kristina trumpam užbėgo pas Voreną Trentą, bet viešbučio savininkas dar nebuvo nusileidęs iš
  savo buto penkioliktajame aukšte. Rytinis paštas buvo sukrautas ant jos rašomojo stalo ir keletas raštelių dėl telefono skambučių šaukėsi skubaus dėmesio. Pirmiausia ji nusprendę užbaigti reikalą, nuvijusį ją žemyn.
  Pakėlusi telefono ragelį, ji paprašė sujungti su tūkstantis keturi šimtai dešimtuoju kambariu.
  Atsiliepė moteriškas balsas, tikriausiai privačios slaugės. Kristina prisistatė ir mandagiai pasiteiravo apie paciento sveikatą.
  — Misteris Velsas gerai praleido naktį, — atsakė balsas, — ir jo būsena pagerėjo.
  Spėliodama, kodėl kai kurios slaugės mano turinčios kalbėti kaip iš o cialaus biuletenio, Kristina atsiliepė:
  — Tokiu atveju galbūt galėčiau užsukti?
  — Bijau, kad dar ne, — susidarė įspūdis, kad iškilo apsaugos ranka. —
  Šį rytą pacientą aplankys gydytojas Aronsas, todėl noriu būti pasiruošusi.
  Atrodo, tarsi turėtų įvykti vyriausybinis vizitas, pagalvojo Kristina.
  Mintis apie pasipūtusį gydytoją, priimamą tokios pat pasipūtusios slaugės, ją pralinksmino. Tačiau garsiai ji pasakė:
  — Tokiu atveju prašau pasakyti misteriui Velsui, kad aš skambinau ir kad užeisiu pas jį šį vakarą.
  4
  Nieko neišsprendęs pokalbis viešbučio savininko numeryje suerzino Peterį Makdermotą. Dideliais žingsniais žingsniuodamas tolyn penkioliktuoju aukštu, prieš tai Aloizijui Roisui uždarius paskui jį duris, jis prisiminė, kad jo susitikimai su Vorenu Trentu visada būdavo tokie pat nuobodūs. Kaip ir kitais kartais, jis aistringai troško, kad jam duotų šešis mėnesius laiko ir laisvą valią pačiam vadovauti viešbučiui.
  Jis stabtelėjo prie li o paskambinti telefonu ir priimamajame pasiteiravo, koks numeris paskirtas misteriui Kurčiui ÒKyfui. Klerkas pranešė, kad dvyliktame aukšte yra du gretimi numeriai, ir Peteris
  tarnybiniu li u nusileido dviem aukštais žemiau. Kaip visuose dideliuose viešbučiuose, “Šv. Gregoryje“ buvo apsimetama, kad jame nėra trylikto aukšto, jį vadinant keturioliktuoju.
  Visos ketverios durys į užsakytus numerius buvo atviros ir iš vidaus sklido dulkių siurblio ūžesys. Viduje uoliai triūsė dvi kambarinės, stebimos kritiškos misis Blanš diu Kesnei, “Šv. Gregorio“ aštrialiežuvės, bet prityrusios namų šeimininkės akių. Peteriui įėjus, ji atsisuko, žybtelėjusi savo skvarbiomis akimis.
  — Turėjau numatyti, kad vienas iš vyrų užsuks patikrinti, ar aš sugebu atlikti savo darbą, tarsi pati negalėčiau nuspręsti, kad viskas turi blizgėti —
  juk žinau, kas atvažiavo.
  — Nusiraminkite, misis K, — nusišypsojo Peteris. — Misteris Trentas paprašė manęs užeiti.
  Jam patiko vidutinio amžiaus moteriškė raudonais plaukais, viena iš labiausiai patikimų departamento galvų. Abi kambarinės šypsojosi. Jis mirktelėjo joms pridurdamas misis diu Kesnei:
  — Jei misteris Trentas būtų žinojęs, kad pati skiriate tam tiek dėmesio, būtų išmetęs visą šitą rūpestį sau iš galvos.
  — Jei skalbykloje pritruksime skysto muilo, ateisime pas jus, — tarė
  šeimininkė su nežymia šypsenėle, žinovo judesiu pataisydama pagalvėles ant dviejų ilgų minkštasuolių.
  Jis nusijuokė ir pasiteiravo:
  — Ar užsakėte gėlių ir krepšelį vaisių?
  ÒKyfui tikriausiai iki gyvo kaulo įgriso tie vaisių krepšeliai
  — privalomas svarbių svečių sutikimo atributas, — tačiau jeigu jo nebūtų, tikriausiai tai neliktų nepastebėta.
  — Jie tuoj bus čia, — misis diu Kesnei nustojo taisyti pagalvėles ir reikšmingai tarė:
  — Iš to, ką man yra tekę girdėti, misteris ÒKyfas mėgsta pats atsivežti gėlių ir ne krepšiuose.
  Tai buvo užuomina, kurią Peteris suprato, kad Kurtis ÒKyfas retai atvyksta be palydovės, kurios dažnai keičiamos. Jis kukliai nuleido tai negirdomis.
  Misis diu Kesnei metė į jį vieną iš savo staigių, perveriančių žvilgsnių:
  — Pasidairykite aplinkui. Už tai nereikia mokėti.
  Abu numeriai, kaip pastebėjo Peteris, buvo kruopščiai sutvarkyti. Balti paauksuoti prancūziško stiliaus baldai buvo tvarkingi ir neapdulkėję.
  Užtiesalai miegamuosiuose bei vonios kambariuose be dėmelės ir tvarkingai sulankstyti, kriauklės ir vonios sausos tviskėjo, tualetų sėdynės buvo nepriekaištingai nušveistos, o dangčiai nuleisti. Veidrodžiai ir langai švytėjo.
  Degė visos šviesos ir veikė radijo bei televizijos aparatai. Kondicionieriai automatiškai reagavo į temperatūros svyravimus, nors temperatūra dabar buvo maloni — šešiasdešimt aštuoni pagal Farenheito skalę. Viskas atlikta, mąstė Peteris, žvalgydamasis po antrąjį numerį.
  Tada jam į galvą dingtelėjo mintis. Jis prisiminė, kad Kurtis ÒKyfas garsėjo kaip religingas žmogus; žmonės kalbėjo, kad norėdamas tai parodyti jis dažnai melsdavosi, kartais viešumoje. Viename pranešime buvo sakoma, kad kai jį sudomindavo naujas viešbutis, jis prašydavo jo maldose, kaip vaikai meldžia kalėdinės dovanos; kitur rašė, jog prieš derybas vykdavo privačios pamaldos bažnyčioje, kur be ÒKyfo privalėdavo dalyvauti jo tarnautojai. Peteris prisiminė vieno konkuruojančios viešbučių korporacijos valdytojo pastabą: “Kurtis niekuomet nepraleis progos pasimelsti. Todėl jis netgi šlapinasi klūpėdamas“.
  Peteris sumanė patikrinti, ar kiekviename kambaryje yra Biblijos tomelis. Gerai, kad prisiminė tai padaryti.
  Kaip paprastai, pirmieji Biblijos puslapiai buvo išmarginti merginų, kurias galima pasikviesti telefonu, adresais, nes Biblija — tą žino kiekvienas patyręs keliauninkas — tai vieta, kur reikia ieškoti tokios informacijos.
  Peteris parodė knygas misis diu Kesnei. Toji pliaukštelėjo liežuviu:
  — Misteriui O‘Kyfui šito nereikės, ar ne? Paliepsiu atnešti naujas.
  Pasikišusi Biblijas po pažastimi, ji klausiamai atsisuko į Peterį:
  — Manau, kad nuo to, ką misteris ÒKyfas mėgsta ar nemėgsta, priklausys, ar žmonės išlaikys čia savo darbą.
  — Tiesą sakant, nežinau, misis K, — papurtė jis galvą. — Aš, kaip ir jūs, galiu tik spėlioti.
  Eidamas iš numerio, jis juto jį stebinčias klausiamas šeimininkės akis.
  Jis žinojo, kad misis diu Kesnei išlaiko vyrą invalidą, ir bet kokia grėsmė jos
  darbo vietai sukeldavo jai nerimą. Kildamas li u į savo aukštą, jis nuoširdžiai ją užjautė.
  Peteris manė, kad jeigu keisis valdžia, dauguma jaunesnių ir sumanesnių darbuotojų turės galimybę išsilaikyti. Jis įsivaizdavo, kad dauguma šia galimybe pasinaudos, nes ÒKyfo viešbučių korporacija garsėjo geru elgesiu su savo tarnautojais. Bet pagyvenusiems, dirbantiems nebe taip energingai, buvo ko susimąstyti.
  Priėjęs prie savo kabineto, Peteris Makdermotas susidūrė su vyriausiuoju inžinieriumi Doku Vikeriu. Peteris stabtelėjo:
  — Vakar keletas li ų veikė nesklandžiai, viršininke. Ar žinote tai?
  Inžinierius niūriai linktelėjo nuplikusia kupolo formos galva:
  — Kas iš to, jeigu mechanizmų remontui reikia pinigų, o jų nėra?
  — Negi iš tikrųjų visai nėra?
  Peteris žinojo, kad mechanikų biudžetas pastaruoju metu ištuštėjo, bet šį kartą jis pirmąsyk išgirdo rimtą susirūpinimą li ais.
  Inžinierius papurtė galvą.
  — Jei jums įdomu, ar netrukus įvyks didelė nelaimė, galiu atsakyti —
  ne. Aš stebiu saugumą taip, kaip stebėčiau savo vaiką. Tačiau jau turėjome smulkių gedimų ir kada nors turėsime stambesnių. Pakanka, kad sustotų
  pora mechanizmų, ir šiame pastate nežinia kas darysis.
  Peteris linktelėjo. Jei tai blogiausia, kas gali atsitikti, neverta be reikalo jaudintis. Jis pasiteiravo:
  — Kiek jums reikalinga?
  Viršininkas pažiūrėjo pro akinių storais rėmeliais viršų:
  — Pradžiai užtektų šimto tūkstančių dolerių. Šitiek turėdamas, išimčiau daugumos li ų keliamuosius mechanizmus ir įdėčiau naujus, taip pat pakeisčiau ir dar kai ką.
  Peteris tyliai švilptelėjo.
  — Pasakysiu jums vieną dalyką, — pastebėjo viršininkas. — Geri mechanizmai yra puikus dalykas, kartais beveik prilygstantis žmogui.
  Dažniausiai jie atlieka daugiau darbo, negu atrodytų, jog jie gali, ir kai juos sutaisote ir kiek pataikaujate jiems, jie dar jums padirbėja. Bet kažkur yra mirties taškas, kurio neįmanoma peržengti — kad ir kaip jūs ar jūsų mašina
  to nenorėtumėte.
  Peteris vis tebegalvojo apie viršininko žodžius, įeidamas į savo kabinetą. Kur viso viešbučio mirties taškas? “Šv. Gregorio“ mirties taškas dar buvo toli, nors, žiūrint į dabartinę viešbučio tvarką, atrodė, jog taškas jau peržengtas. Ant jo stalo gulėjo šūsnis laiškų, atmintinių ir telefono žinučių.
  Jis pakėlė viršutinę ir perskaitė: “Marša Preiskot atsakė į jūsų skambutį ir lauks penki šimtai penkiasdešimt penktame kambaryje, kol susisieks su jumis“. Tai priminė jam ketinimą išsiaiškinti daugiau apie praėjusios nakties įvykius tūkstantis šimtas dvidešimt šeštajame ir dvidešimt septintajame numeriuose.
  Dar vienas dalykas: jam reikia užsukti pasimatyti su Kristina. Vorenas Trentas taipogi turėjo padaryti keletą sprendimų, nors jie nebuvo tokie svarbūs, kad būtų vertėję kalbėti apie juos šio ryto susirinkime. Tada šypsodamasis jis papriekaištavo sau: baik išsisukinėti! Tu nori ją pamatyti ir kodėl gi ne?
  Jam besiginčijant su savimi, ką daryti pirma, suskambėjo telefonas.
  Vienas iš administratorių skambino iš priimamojo. “Maniau, gal jums įdomu būtų žinoti“, tarė jis, “ką tik atvyko misteris Kurtis ÒKyfas“.
  5
  Kurtis ÒKyfas staigiai kaip strėlė, įsminganti į obuolio šerdį, įsiveržė į
  pilną žmonių vestibiulį. Nors obuolys gal kiek papuvęs, pagalvojo jis kritiškai. Besižvalgant aplinkui, įgudusi viešbučio darbuotojo akis įvertino paliktus ženklus. Mažus, bet reikšmingus ženklus: ant kėdės paliktas ir nenuneštas laikraštis; pusė tuzino cigarečių nuorūkų smėlio urnoje prie li ų; ištrūkusi saga patarnautojo uniformoje; dvi perdegusios lemputės virš jo kabančiame sietyne. Prie įėjimo iš Šv. Čarlzo aveniu uniformuotas durininkas plepėjo su laikraščių pardavėju, o aplink juos grūdosi svečių
  srautas. Visai čia pat pagyvenęs viršininko pavaduotojas susimąstęs ir nuleidęs akis sėdėjo prie savo stalo.
  Jei ÒKyfo viešbučių grandinėje visi panašūs nesklandumai įvyktų
  vienu metu (kas beveik neįtikėtina), supliauškėtų baudžiantis rimbas, pasipiltų aštrūs papeikimai, o gal net ir atleidimai iš darbo. Bet “Šv.
  Gregoris“ dar nėra mano viešbutis, priminė sau ÒKyfas. Kol kas dar ne.
  Jo smulki, dabitiška šešių pėdų gūra, nepriekaištingai išlygintais anglies pilkumo drabužiais, pajudėjo priimamojo pusėn manieringais, šokį
  primenančiais žingsneliais. Pastarieji žodžiai charakterizuoja ÒKyfą — ar jis būtų rankinio aikštelėje, kas neretai pasitaikydavo, ar stovėtų šokių salėje, ar siūbuojančio okeanu plaukiančio kreiserio “Smuklininkas IV“ denyje.
  Lankstus atletiškas kūnas jau daugiau kaip penkiasdešimt penkerius metus buvo jo pasididžiavimas — per visą tą laiką, kada jis išsiveržė iš žemesniosios vidurinės menkystės, kad taptų vienu iš turtingiausių ir labiausiai nenurimstančių žmonių šalyje.
  Prie marmurinio užustalio stovįs administratorius, vos metęs akį į
  atėjusįjį, pastūmėjo priekin registracijos lapelį. Viešbučių magnatas apsimetė
  jo nepastebėjęs.
  Ramiu, tyliu balsu jis tarė:
  — Aš esu ÒKyfas ir turiu užsisakęs du numerius: vieną sau, o kitą mis Dorotėjos Les vardu. — Tuo metu jis pamatė Dodo, įeinančią į vestibiulį: ilgakoję ir putlia krūtine, spinduliuojančią seksualumu. Sulaikę kvėpavimą, žmonės atsigręžinėjo, kaip ir visada. Jis paliko ją prie mašinos prižiūrėti bagažą. Kartais jai patikdavo daryti panašius dalykus. Bet tai, kas reikalavo daugiau smegenų, jos nedomino.
  Jo žodžiai suveikė kaip taikliai numesta granata.
  Administratorius pasitempė, ištiesindamas pečius. Išvydus šaltas pilkas akis, kurios be jokių pastangų, rodės, skverbėsi į jį, administratoriaus elgesys iš abejingo virto rūpestingai pagarbiu. Instinktyviai jo ranka pakilo prie kaklaraiščio.
  — Atleiskite, sere. Jūs misteris Kurtis ÒKyfas?
  Viešbučių magnatas linktelėjo vos šyptelėjęs, išlaikęs santūrų veidą, tą patį veidą, kuris švelniai spindi ant pusės milijono knygų, pavadinimu “Aš —
  jūsų šeimininkas“ ir garbingai padėtų skaityti kiekviename iš ÒKyfo viešbučių, viršelių. (Ši knyga skirta jūsų malonumui. Jei norėtumėte pasiimti ją su savimi, prašome pranešti administratoriui, ir prie jūsų sąskaitos bus pridėtas doleris ir dvidešimt penki centai.)
  — Taip, sere. Esu tikras, kad jūsų numeriai paruošti, sere. Gal palauktumėte vieną sekundę, prašom.
  Kol administratorius sklaidė kambarių užsakymo lapelius, ÒKyfas atsitraukė per žingsnį nuo užustalio, praleisdamas naujus atvykėlius.
  Priėmimo stalas, prieš minutę ramiai ilsėjęsis, sulaukė vienos iš periodiškų
  bangų, kurios yra kiekvienos dienos viešbutyje dalis. Lauke, skaisčioje ir šiltoje saulės atokaitoje, aerouosto limuzinai ir taksi išleido keleivius, keliavusius į pietus, kaip ir jis pats, rytiniu reaktyvinio lėktuvo skrydžiu iš Niujorko. Plakate, nuleistame nuo skliautuoto vestibiulio stogo, buvo parašyta:
  SVEIKINAME ATVYKUSIUS AMERIKOS DANTISTŲ KONGRESO
  DELEGATUS
  Dodo priėjo prie jo, o paskui ją, tarsi tarnai paskui deivę, atsekė du nešuliais apsikrovę patarnautojai. Po didele ryškia nusvirusiais bryliais skrybėle, kuri neslėpė besidraikančių pelenų baltumo plaukų, matėsi plačiai išplėstos jos kūdikiškos akys tyrame vaiko veidelyje.
  — Kurti, girdėjai, čia dabar daug dantistų.
  — Gerai, kad pasakei, — atsakė jis sausai. — Kitaip būčiau niekada nesužinojęs.
  — Žinai, gal aš galėčiau pagaliau susitaisyti tą dantį. Vis ruošiuosi, bet kažkaip. .
  — Jie čia susirinko, kad padirbėtų su savo burnomis, o ne su kitų.
  Dodo kaip visuomet atrodė sutrikusi, tarsi negalėtų suprasti, kas vyksta aplinkui ją. Vieno iš ÒKyfo viešbučių valdytojas, nežinodamas, jog jį girdi šeimininkas, sykį taip apibūdino Dodo: “Visi jos smegenys — speneliuose; vienintelė bėda, kad jie tarpusavyje nesusijungę“.
  Kai kurie ÒKyfo pažįstami, kaip jam buvo žinoma, stebėjosi, kodėl savo kelionių palydove jis išsirinko Dodo, nors, būdamas toks turtingas ir turėdamas tokį įtakingumą, būtų galėjęs pasikviesti kone bet kurią moterį.
  Tačiau, be abejonės, jie galėjo tik spėlioti ir dažniausiai nepakankamai įvertindavo Dodo jausmingumą ir jos sugebėjimą įsijausti arba be žodžių
  paklusniai išeiti, priklausomai nuo jo nuotaikos. Jos nežymus kvailiojimas ir dažni kaprizai, kas kitus, atrodė, erzino, jį netgi linksmino — galbūt todėl,
  kad jis pavargdavo nuo nuolatinio buvimo tarp išmintingų, sąmojingų
  protinguolių, be perstojo siekiančių jam prilygti.
  Ir vis dėlto jis ketino netrukus atsisveikinti su Dodo. Ji tarnauja jo palydove jau beveik metus — ilgiau negu dauguma kitų. Holivudo galaktikoje niekuomet nepritrūksta žvaigždučių, kurias galima nuraškyti. Be abejo, jis, pasinaudodamas savo pakankamu įtakingumu, ja pasirūpins, suorganizuos jai vieną kitą pagalbinį vaidmenį, ir, kas žino, gal ji netgi užsikabins. Ji turėjo įspūdingą kūną ir veidą. Kitos iškyla vien tik su šiais privalumais.
  Administratorius grįžo prie stalo.
  — Viskas paruošta, sere.
  Kurtis ÒKyfas linktelėjo. Tada, lydima vikriai prisistačiusio patarnautojų viršininko Herbio Čandlerio, jų nedidelė procesija pajudėjo link laukiančio li o.
  6
  Netrukus po to, kai Kurtis ÒKyfas ir Dodo buvo palydėti į šalia esančius numerius, Džulijus Milnas, pravarde Visraktis, apsigyveno atskirame kambaryje.
  Be penkiolikos vienuolika Visraktis paskambino iš Moisanto aerouosto, naudodamasis tiesiogine viešbučio linija (“Skambinkite mums nemokamai puikiausia Naujojo Orleano linija“) ir užsitikrino savo vietą, telefonu užsisakytą prieš keletą dienų iš užmiesčio. Jam buvo atsakyta, jog jo užsakymas sutvarkytas ir kai tik jis malonės atvykti, bus nedelsiant apgyvendintas.
  Vos prieš keletą minučių nusprendęs apsistoti “Šv. Gregoryje“, Visraktis nudžiugo tai girdėdamas, nors ir nenustebo, kadangi buvo iš anksto užsisakęs vietas visuose didžiausiuose Naujojo Orleano viešbučiuose, kiekviename vis kita pavarde. “Šv. Gregoryje“ jis prisistatė Bairono Myderio vardu, kurį išsirinko iš laikraščio, nes tikrasis vardo savininkas ką tik laimėjo
  stambias lažybas žirgų lenktynėse. Tai atrodė geras ženklas, o likimo ženklus Visraktis laikė labai svariais.
  Jam jie išsipildė jau ne vieną sykį. Pavyzdžiui, kad ir paskutinį kartą jį
  teisiant. Iškart po prisipažinimo, jog jis kaltas, teisėjo suolu nuslydo saulės spindulys, ir po to perskaitytame nuosprendyje (kurio metu spindulys išliko) jam buvo atlaidžiai paskirti treji metai kalėjimo vietoj penkerių, kurių jis tikėjosi. Netgi prieš tą prisipažinimą ir nuosprendį sekę darbai ir visa bausmė praėjo gerai, rodės, dėl tos pačios priežasties. Jo naktiniuose apsilankymuose įvairiuose Detroito viešbučio numeriuose taip pat išvengta nesklandumų, ir tai jam atnešė didelį pelną, kadangi, kaip jis vėliau nusprendė, visų kambarių, išskyrus paskutinįjį, numeriuose būta jo laimingo skaičiaus — dviejų. Tik paskutiniajame kambaryje, į kurio numerį neįėjo padrąsinantysis dvejetukas, atsibudo ir šaižiai suspiegė jo gyventoja, kai Visraktis, jau sugrūdęs jos pinigus ir brangenybes į vieną iš savo ypatingai talpių palto kišenių, krepšin kišo audinės kailinius.
  Tai buvo paprasčiausia nesėkmė, — galbūt sukelta skaičių
  kombinacijos, — kad viešbučio sargas vaikščiojo netoliese ir tučtuojau prisistatė. Visraktis, kaip
  losofas, nuolankiai atsidavė likimui,
  nebandydamas net sumaniai pasiaiškinti, kodėl jis ne savo kambaryje, nors jam dažniausiai puikiai pasisekdavo. Vis dėlto tai buvo rizika, kurią turi prisiminti kiekvienas, užsiimantis ilgapirščio amatu, netgi toks prityręs specialistas kaip Visraktis. Tačiau atsėdėjęs visą bausmę (ir atleistas maksimumą galimo laiko už gerą elgesį) bei ką tik dešimt dienų puikiai paplėšikavęs Kanzaso Sityje, jis nekantriai laukė ateinančių poros savaičių
  Naujajame Orleane, kurios turėjo atnešti jam neblogą pelną.
  Pradžia buvo neprasta.
  Į Moisanto aerouostą jis iš pigaus motelio prie Chef Manteur autostrados, kur praleido naktį, automobiliu atvažiavo vos po pusės aštuonių
  ryto. Aerouostas, Visrakčio nuomone, buvo puikus modernus pastatas, su daugybe langų, geltonai dažytas, ir ant kiekvieno kampo stovėjo šiukšliadėžės. Pastarasis faktas buvo reikšmingas jo dabartiniam užsiėmimui.
  Ant memorialinės lentelės jis perskaitė, kad aerouostas pavadintas Džono Moisanto, orleaniečio, pasaulinės aviacijos pionieriaus, vardu. Jis taip pat pastebėjo, jog šio vardo inicialai buvo tokie pat kaip jo — tai irgi galėjo
  būti geras ženklas. Į tokį aerouostą jam patiktų įdundėti vienu iš tų didžiulių
  reaktyvinių lėktuvų ir galbūt netrukus jam pavyks taip padaryti, jei reikalai klostysis kaip klostėsi iki paskutinio įkliuvimo, kuris kuriam laikui sutrukdė
  jam verstis savo amatu. Nors vėl greitai įėjęs į vėžes, jis kartais imdavo abejoti tokiose situacijose, kur anksčiau būtų veikęs šaltai, beveik nesusimąstydamas.
  Bet juk tai natūralu. Jis žinojo, kad jei bus vėl pagautas, gautų nuo dešimties iki penkiolikos metų. Šitą išgyventi būtų sunkoka. Penkiasdešimt dvejų metų žmogui jau nedaug likę laiko, kad galima būtų taip jį švaistyti.
  Nerūpestingai žingsniuodamas aerouosto terminalu, Visraktis, lieknas, elegantiškai apsirengęs vyriškis, po pažastimi nešinas sulankstytu laikraščiu, neatpalaidavo dėmesio nė minutei. Jis panėšėjo į apsukrų verslininką, nerūpestingą ir pasitikintį. Vien tik jo akys be perstojo krutėjo, sekdamos ankstyvųjų keliauninkų, pasipylusių į terminalą iš juos iš miesto viešbučių
  atvežusių limuzinų ir taksi, judėjimą. Tai buvo pirmasis antplūdis, kuomet daug keleivių skrido į šiaurę “Unaited“, “National“, “Eastern“ ir “Delta“
  rytiniais reisais į įvairius miestus: Niujorką, Vašingtoną, Čikagą, Miamį ir Los Andželą.
  Dusyk pasirodė, kad įvyks tai, ko jis taip laukė. Bet tai buvo tik pradžia ir nieko daugiau. Du vyrai, kyštelėję rankas į kišenes bilietų ar pinigų, rado juose viešbučių raktus, kuriuos per klaidą išsinešė su savimi. Pirmasis sutvarkė reikalą, radęs pašto dėžutę ir išsiuntęs raktą, kaip parašyta prie jo pritvirtintoje plastmasinėje kortelėje. Antrasis atidavė jį aerouosto administratoriui, kuris įmetė raktą į stalčių, matyt, ketindamas grąžinti jį į
  viešbutį.
  Abu atvejai, nors Visraktį ir nuvylė, buvo jam gerai pažįstami. Jis stebėjo toliau. Jis kantrus žmogus. Žinojo, kad netrukus tai, ko laukia, atsitiks.
  Maždaug po dešimties minučių už jo budrumą buvo atlyginta.
  Raudonveidis pliktelėjęs vyriškis, nešinas lietpalčiu, išsipūtusiu kelioniniu krepšiu ir fotoaparatu, prieš eidamas į išvykimo takelį, stabtelėjo nusipirkti laikraščio. Tada jis užtiko viešbučio raktą ir nepatenkintas šūktelėjo. Jo žmona, smulki tyli moteriškė, ramiai kažką pasakė, bet jis atkirto: “Nėra laiko“. Tai nugirdęs, Visraktis ėmė sekti jiems iš paskos. Puiku!
  Kai jie ėjo pro šiukšlių dėžę, vyras įmetė į ją raktą.
  Toliau Visrakčiui viskas buvo įprasta. Žingsniuodamas pro šiukšliadėžę, jis išmetė savo sulankstytą laikraštį, o tada, tarsi staiga persigalvojęs, sugrįžo ir vėl jį išsiėmė. Tuo pačiu metu jis pažiūrėjo giliau, pamatė raktą ir nepastebimai sugniaužė jį delne. Po keleto minučių vyrų tualeto prieglobstyje jis perskaitė, jog raktas yra nuo šeši šimtai keturiasdešimt pirmo kambario “Šv. Gregorio“ viešbutyje.
  Po pusvalandžio, kaip dažnai pasitaikydavo, kai paplūsdavo žmonės, pasikartojo panašus atvejis, baigęsis lygiai taip pat sėkmingai.
  Antrasis raktas buvo taip pat nuo “Šv. Gregorio“, ir šis sutapimas paskatino Visraktį tučtuojau paskambinti bei užsitikrinti savo vietą. Jis nusprendė nebebandyti likimo ir nustoti slankiojus po terminalą. Jis jau užsitikrino gerą pradžią ir šį vakarą dar pabandys geležinkelio stotyje, o dar po poros dienų galbūt sugrįš į aerouostą. Dar yra ir kitų būdų gauti viešbučio raktus, vieno iš kurių jis ėmėsi vakar.
  Ne be priežasties vienas Niujorko teisininkas teisme prieš daugelį metų
  pastebėjo: “Kad ir ko imtųsi šis žmogus, jūsų šviesybe, lemiamą vaidmenį
  visuomet vaidina raktas. Todėl aš nutariau vadinti jį “Visrakčiu“ Milnu“.
  Šis pastebėjimas atsidūrė policijos užrašuose, ir vardas prilipo taip, kad ir pats Visraktis ėmė juo naudotis netgi su savotišku pasididžiavimu. Tai buvo pasididžiavimas, paremtas eksperto, žiniomis, kad turint laiko, kantrybės ir sėkmės, praktiškai bet kam galima pritaikyti raktą.
  Jo dabartinė specialybė gyvavo dėka žmonių abejingumo viešbučių
  raktų atžvilgiu — to abejingumo, kuris, kaip Visraktis žinojo, jau seniai kėlė
  neviltį visų viešbučių savininkams. Teoriškai išvykstantis svetys, apmokėdamas savo sąskaitą, tuo pačiu metu turi palikti raktą. Bet nesuskaičiuojama galybė žmonių išvyksta iš viešbučių, užmiršdami raktus savo kišenėse ar piniginėse. Sąžiningieji galų gale išsiunčia raktus paštu, ir didesni viešbučiai, tokie kaip “Šv. Gregoris“, kas savaitę sumoka penkiasdešimt ar daugiau dolerių už su raktais susijusias pašto išlaidas.
  Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie pasilaiko raktus sau arba abejingai juos išmeta.
  Paskutinioji grupė užtikrina pastovų užsiėmimą profesionaliems viešbučių vagims, panašiems į Visraktį.
  Iš terminalo Visraktis sugrįžo į automobilių stovėjimo aikštelę prie savo
  penkerių metų senumo “Fordo“, kurį jis pirko Detroite ir su kuriuo iš pradžių atvažiavo į Kanzaso Sitį, o tada į Naująjį Orleaną. Visrakčiui tai buvo idealiai į akis nekrintantis automobilis, blankiai pilkos spalvos, nei per naujas, nei per senas, kad atkreiptų dėmesį ir galėtų būti įsimintas.
  Vienintelė savybė, šiek tiek erzinusi Visraktį, buvo Mičigano valstijos numeriai — ryškiai žali ant baltos lentelės. Svetimų valstijų numeriai nebuvo naujiena Naujajame Orleane, tačiau jis būtų mielai apsiėjęs ir be šios išskiriančios detalės. Jis svarstė, ar nepasinaudojus padirbtais Luizianos numeriais, bet tai būtų padidinę riziką, o Visraktis buvo pakankamai išmintingas ir nėjo toliau už savo amato ribų.
  Automobilio motoras padrąsinamai užsivedė, vos palietus raktelį, tyliai burgzdamas po visapusės apžiūros, kurią Visraktis atliko pats. To jis išmoko už valstybės lėšas vieno iš savo įkalinimų metu.
  Atidžiai stebėdamas greičio apribojimus, jis nuvažiavo keturiolika mylių iki miesto ir pasuko link “Šv. Gregorio“, kurį buvo vakar susiradęs.
  Pastatęs automobilį Kanalo gatvėje, esančioje už kelių kvartalų nuo viešbučio, jis išsiėmė du lagaminus. Kitą bagažą jis paliko motelyje, kurio nuomą sumokėjo už kelias dienas į priekį. Išlaikyti papildomą kambarį buvo brangu, bet ir sumanu. Motelis tarnaus kaip slėptuvė, kai tik prireiks, o jei ištiks nelaimė, ją bus galima visiškai apleisti. Jis apgalvotai nepaliko nieko, kas išduotų jo asmenį. Motelio raktas buvo apdairiai paslėptas “Fordo“ oro ltro karbiuratoriuje.
  Jis pasitikinčiu žingsniu įėjo į “Šv. Gregorį“, lagaminus atidavė
  durininkui ir užsiregistravo kaip B. V. Myderis iš An Arboro, Mičigano.
  Administratorius, pastebėjęs jo puikiai pasiūtus drabužius bei griežtus bruožus, bylojančius apie tvirtą charakterį, elgėsi su naujai atvykusiu pagarbiai ir paskyrė jam aštuoni šimtai trisdešimtą kambarį. Dabar, pagalvojo, Visraktis, mano rankose trys “Šv. Gregorio“ raktai: vienas, apie kurį viešbutis žino, ir du, apie kuriuos — ne.
  Aštuoni šimtai trisdešimtas kambarys, į kurį jį netrukus palydėjo patarnautojas, pasirodė esąs idealus. Jis buvo erdvus, patogus, o tarnybinis li as, kaip pakeliui pastebėjo Visraktis, vos už kelių žingsnių.
  Likęs vienas, jis atsargiai iškraustė savo daiktus. Vėliau nusprendė kiek pamiegoti, kad būtų pasiruošęs rimtam nakties darbui.
  7
  Kai Peteris Makdermotas pasiekė vestibiulį, Kurtis ÒKyfas jau buvo sėkmingai apgyvendintas. Peteris nusprendė daugiau nebesikišti: kartais per didelis dėmesingumas vargina svetį taip pat kaip ir jo stygius. Be to, o cialų
  “Šv. Gregorio“ sutikimą pratęs Vorenas Trentas, ir užsitikrinęs, kad savininkas žino apie ÒKyfo atvykimą, Peteris nuėjo susitikti su Marša penki šimtai penkiasdešimt penktajame numeryje.
  — Gerai, kad užėjote, — atidariusi duris tarė ji. — Jau maniau, kad nebeateisite.
  Ji dėvėjo berankovę abrikosų spalvos suknelę, kurios atnešti ji, matyt, pasiuntė šį rytą. Suknelė lengvai lietė jos kūną. Ilgi juodi plaukai laisvai dengė pečius kaip kontrastas jos rimtesnei, nors ir suveltai vakarykštei šukuosenai. Kažkas traukė, beveik gniaužė kvapą toje pusiau moters, pusiau vaiko išvaizdoje.
  — Atleiskite, kad taip ilgai užtrukau, — Peteris pritariamai nužvelgė
  ją. — Bet matau, kad laiko veltui neleidote.
  Ji nusišypsojo:
  — Maniau, gal jums reikia pižamos.
  — Ji skirta ypatingiems atvejams — kaip ir šis kambarys. Aš ją labai retai vilkiu.
  — Tą man ir sakė tarnaitė, — tarė Marša. — Tad jei jūs neprieštaraujate, aš pagalvojau, gal liksiu čia dar bent vienai nakčiai.
  — O! Ar galėčiau paklausti kodėl?
  — Nežinau, — ji suabejojo; jie stovėjo vienas priešais kitą. — Galbūt todėl, kad noriu atsigauti po to, kas įvyko vakar, ir čia yra geriausia vieta tai padaryti.
  Tačiau tikroji priežastis, ji tą žinojo, buvo noras atidėti grįžimą į didelį
  tuščią Garden Distrikto namą.
  Jis abejodamas krestelėjo galvą.
  — Kaip jaučiatės?
  — Geriau.
  — Malonu girdėti.
  — Tai ne toks įvykis, kurį pamiršti po keleto valandų, — prisipažino Marša, — bet aš, matyt, buvau pakankamai kvaila, kad išvis čia atėjau, kaip jūs man priminėte.
  — Aš to nesakiau.
  — Ne, bet pagalvojote.
  — Jei ir būčiau, turėčiau prisiminti, kad mes visi kartais patenkame į
  sudėtingas situacijas. — Įsivyravo tyla, o tada Peteris pasiūlė. — Prisėskime.
  Kai jie patogiai įsitaisė, Peteris prabilo:
  — Tikėjausi, kad papasakosite man, kaip visa tai prasidėjo.
  — Taip ir maniau, kad paklausite šito. — Su tiesumu, prie kurio jis baigė priprasti, ji pridėjo: — Svarsčiau, ar turėčiau jums pasakoti.
  Vakar, mąstė Marša, jos per kraštus besiliejantys jausmai buvo šokas, įžeistas išdidumas ir zinis išsekimas. Dabar šokas buvo praėjęs, o jos išdidumas, kaip ji įtarė, mažiau kentės nuo tylėjimo negu nuo protesto. Taip pat nepanašu, kad blaivioje ryto šviesoje Lailas Diumeras su savo draugužiais norės girtis, ką bandė padaryti.
  — Negaliu versti jūsų, jei nuspręsite tylėti, — pasakė Peteris. — Tačiau norėčiau priminti, kad už ką žmonės lieka nenubausti, tą jie pabandys dar sykį — gal ne su jumis, su kuo nors kitu.
  Jam kalbant, jos akyse blykstelėjo nerimas.
  — Nežinau, ar bent vienas iš vaikinų tame kambaryje buvo jūsų
  draugas, bet net jei ir taip, nematau nė vienos priežasties, kodėl turėtumėte padėti jiems išsisukti.
  — Vienas iš jų draugas. Bent jau taip maniau.
  — Draugas ar ne, — Peteris laikėsi savo, — bet svarbu tai, ką jie bandė
  padaryti ir būtų padarę, jei nebūtų atėjęs Roisas. O svarbiausia, kai jie pajuto, jog greitai gali būti sugauti, visi keturi išsilakstė kaip žiurkės, palikdami jus vieną.
  — Vakar, — abejodama ištarė Marša, — girdėjau jus sakant, jog žinote dviejų vardus.
  — Kambarys buvo užregistruotas Stenlio Diksono vardu. Antrasis man žinomas vardas yra Diumeras. Ar jie ir buvo tie du?
  Ji linktelėjo.
  — Kuris iš jų buvo lyderis?
  — Manau. . Diksonas.
  — Dabar papasakokite, kas nutiko iki to.
  Marša pajuto, kad sprendimo teisė iš jos jau atimta. Ji suprato esanti valdoma. Apie tą jausmą ji buvo skaičiusi tik romanuose, ir, dar keisčiau, tai jai netgi patiko. Ji paklusniai išdėstė įvykių eigą, pradėdama nuo to, kaip ji išėjo iš šokių salės, ir baigdama ją išgelbėjusio Roiso pasirodymu.
  Ją pertraukė tik du sykius. Peteris paklausė, ar ji matė bent vieną iš tų
  moterų kitame kambaryje, apie kurias Diksonas ir kiti užsiminė. Ar ji pastebėjo bent vieną iš viešbučio darbuotojų? Į abu klausimus ji neigiamai papurtė galvą.
  Pabaigoje ji pati norėjo papasakoti jam daugiau. Nieko panašaus, pasakė Marša, nebūtų įvykę, jei vakar nebūtų buvęs jos gimtadienis.
  Jis nustebo:
  — Vakar buvo jūsų gimimo diena?
  — Man suėjo devyniolika.
  — Ir jūs buvote viena?
  Dabar jau nebebuvo prasmės ką nors slėpti. Marša papasakojo apie telefono skambutį iš Romos ir savo nusivylimą, kad tėvas negali grįžti.
  — Man labai gaila, — tarė jis, kai ji baigė. — Dabar lengviau suprasti dalį to, kas įvyko.
  — To daugiau neatsitiks. Niekada.
  — Esu tuo tikras. — Jis vėl grįžo prie reikalo. — Aš norėčiau pasinaudoti tuo, ką jūs man papasakojote.
  — Kaip? — pasiteiravo ji abejodama.
  — Pasikviesiu tuos keturis vaikinus — Diksoną, Diumerą ir dar du — į
  viešbutį pasikalbėti.
  — Jie gali neateiti.
  — Ateis. — Peteris jau buvo nusprendęs, kaip juos priversti.
  — Bet juk tuomet apie tai sužinos daug žmonių? — ištarė Marša vis dar abejodama.
  — Pažadu, kad po šito pokalbio apie tai kalbės mažiau negu dabar.
  — Gerai, — sutiko Marša. — Ir ačiū už viską, ką man padarėte.
  Jai nuo širdies tarsi akmuo nukrito, kas ją nepaprastai džiugino.
  Peteris pagalvojo, kad reikalas sutvarkytas lengviau, negu tikėtasi.
  Turėdamas informaciją, jis nekantravo ja pasinaudoti. Jis pridėjo:
  — Turėčiau jums kai ką paaiškinti, mis Preiskot.
  — Marša.
  — Gerai, aš — Peteris. — Jis nusprendė, jog šis neformalumas niekam netrukdo, nors viešbučio darbuotojus mokė to vengti, nebent jei svečiai jiems buvo labai gerai pažįstami.
  — Viešbučiuose nutinka daug dalykų, Marša, prieš kuriuos mes užmerkiame akis. Bet kai atsitinka tokie kaip šis, mes būname labai griežti.
  Tai liečia ir bet kurį iš mūsų darbuotojų, jei išaiškėja, jog jis su tuo susijęs.
  Peteris žinojo, jog tai vienas iš dalykų, dėl kurio Vorenas Trentas būtų
  toks pat tikras kaip ir jis pats. Viešbučio savininkas pateisins bet kokius Peterio veiksmus, žinoma, jei tie bus paremti faktais.
  Peteris pajuto, kad pokalbis davė jam tiek, kiek reikėjo. Jis pakilo kėdės ir nuėjo prie lango. Iš šios viešbučio pusės matėsi vidurdienio judri Kanalo gatvė. Šešios eismo linijos buvo pilnos greitai ir lėtai judančių transporto priemonių, o plačiuose šaligatviuose grūdosi po parduotuves vaikščiojantys žmonės. Palmėmis apsodino bulvaro centre būreliai žmonių laukė
  pravažiuojančių autobusų su oru kondicionieriais; aliuminio iškabos blizgėjo saulėje. “N. AA. C. P.“ vėl piketavo kažkokią parduotuvę, pastebėjo jis. “ŠIOJE PARDUOTUVĖJE DISKRIMINUOJA NEPIRKITE ČIA“, —
  buvo parašyta ant vieno plakato. O jų buvo daugiau, ir apie juos nešančius žmones tvelkėsi pėsčiųjų banga.
  — Jūs neseniai Naujajame Orleane? — paklausė Marša. Ji priėjo prie jo, stovinčio prie lango. Jis pajuto nuo jos sklindantį švelnų, malonų aromatą.
  — Palyginti neseniai. Laikui bėgant tikiuosi šitą miestą geriau pažinti.
  — Aš daug žinau apie šių vietų istoriją, — pareiškė ji su staiga užplūdusiu entuziazmu. — Gal galėčiau jums papasakoti?
  — Na. . Aš nusipirkau knygų. Tik visai nėra laiko.
  — Knygas perskaitysite po to. Daug geriau iš pradžių pamatyti ar išgirsti pasakojant. Be to, norėčiau padaryti ką nors, kad parodyčiau, kaip
  dėkinga. .
  — Nėra jokio reikalo.
  — Bet aš vis tiek norėčiau. Prašau! — Marša palietė jo alkūnę.
  Svarstydamas, ar protingai elgiasi, Peteris ištarė:
  — Tai įdomus pasiūlymas.
  — Puiku. Sutarta. Rytoj vakare rengiu namuose pietus. Tai bus senamadiškas Naujojo Orleano vakaras. Paskui galėsime pakalbėti apie istoriją.
  — O ne. . — užprotestavo jis.
  — Ar jūs jau kažką suplanavęs?
  — Ne visai taip.
  — Tada sutarta, — tvirtai pareiškė Marša.
  Praeitis ir žinojimas, kaip svarbu vengti artimesnių santykių su jauna viešbučio viešnia, privertė Peterį suabejoti. Tačiau jis nutarė, kad atsisakyti būtų stačiokiška. Be to, pakvietime pietų nebuvo nieko nepadoraus. Galų
  gale ten bus ir kitų žmonių. Jis tarė:
  — Jei norite, kad ateičiau, padarykite man vieną dalyką dabar.
  — Ką?
  — Eikite namo, Marša. Palikite viešbutį ir eikite namo.
  Jų akys susitiko. Jis dar kartą atkreipė dėmesį į jos jaunatvę ir gaivumą.
  — Gerai, — tarė ji. — Jeigu jūs norite, aš tai padarysiu.
  Peteris Makdermotas, įsigilinęs į savo mintis, po kelių minučių sugrįžo į savo kabinetą pagrindiniame mezonine. Jį neramino, kad tokia jauna mergina kaip Marša Preiskot, tikriausiai jau gimusi su daugybe puikių
  privalumų, šitaip akivaizdžiai palikta likimo valiai. Net jei tėvas išvykęs, o motina paliko šeimą (jis buvo girdėjęs apie ne vienas buvusios misis Preiskot vedybas), jam atrodė neįtikėtina, kad jaunos mergaitės saugumui neparūpinti asmens sargybiniai. Jei būčiau jos tėvas, galvojo jis. . ar brolis. .
  Jo mintis pertraukė Flora Jeits, jo bjaurioji strazdanota sekretorė. Floros putlūs pirštai, kurie mokėjo šokti rašomosios mašinėlės klavišais greičiau negu bet kieno kito, sklaidė lapelius su telefonų žinutėmis. Rodydamas į jas, jis paklausė:
  — Kas nors skubaus?
  — Ne per labiausiai. Visa tai galėtų palaukti iki vakaro.
  — Tada ir palikime. Prašiau kasininkės atsiųsti man tūkstantis šimtas dvidešimt šeštojo — dvidešimt septintojo numerio sąskaitą. Numeris užsakytas Stenlio Diksono vardu.
  — Ji jau čia. — Flora ištraukė vieną iš aplankų, gulėjusių ant jos stalo. — Čia taip pat yra apytikslis padarytos žalos įvertinimas. Aš abu dokumentus sudėjau į vieną.
  Jis peržvelgė juos abu. Sąskaita, į kurią įėjo mokesčiai už keletą kambario patarnavimų, sudarė septyniasdešimt penkis dolerius, o staliaus paskaičiuota suma siekė šimtą dešimt. Rodydamas į sąskaitą, Peteris paprašė:
  — Parūpinkite man telefono numerį šiuo adresu. Jis tikriausiai bus tėvo vardu.
  Ant jo stalo gulėjo sulankstytas laikraštis, į kurį jis dar nebuvo žvilgtelėjęs. Tai buvo “Times-Picayune“. Florai išėjus, jis išskleidė laikraštį, ir jam į akis blykstelėjo juodos pavadinimo raidės. Siaubinga vakarykštės nakties istorija jau tapo dviguba tragedija, kadangi anksti rytą ligoninėje mirė užmuštojo vaiko motina. Peteris greitai perskaitė straipsnį, kuris kiek plačiau paaiškino tai, ką jam ir Kristinai papasakojo policininkas, jiems sustojus pakelėje. “Kol kas“, rašė laikraštyje, “nėra tvirtos nuomonės, koks automobilis galėjo būti mirties priežastimi ir kas jį vairavo. Bet policija laiko įtikimu nepažįstamo pakeleivio pastebėjimą, kad vos po keleto sekundžių
  įvykus susidūrimui, iš įvykio vietos “didžiuliu greičiu išlėkė juoda žema mašina“. “Times-Picayune“ pridėjo, kad miesto ir valstijos policija susivienijo nukentėjusio automobilio, atitinkančio šį aprašymą, paieškose.
  Peteris pasidomėjo, ar Kristina skaitė šį straipsnį. Įspūdis buvo dar didesnis, kadangi jiems patiems teko atsidurti įvykio vietoje.
  Floros pasirodymas su telefono numeriu, kurio jis buvo paprašęs, priminė jam apie svarbesnius dalykus.
  Jis pastūmė laikraštį į šalį ir pasinaudojo tiesiogine linija, pats surinkdamas numerį. Žemas vyriškas balsas atsiliepė:
  — Diksonų rezidencija.
  — Norėčiau kalbėti su misteriu Stenliu Diksonu. Ar jis namie?
  — Gal galėčiau paklausti, kas skambina, sere?
  Peteris pasakė savo vardą ir pridūrė:
  — Iš “Šv. Gregorio“ viešbučio.
  Stojo tyla ir pasigirdo tolstančių, o paskui grįžtančių neskubių žingsnių
  garsas.
  — Atleiskite, sere. Misteris Diksonas jaunesnysis dabar negali prieiti.
  Peteris nesivaldydamas tarė:
  — Perduokite jam štai ką: jei jis dabar neprieis prie telefono, aš paskambinsiu jo tėvui.
  — Galbūt, jei jūs taip padarytumėte. .
  — Darykite, ką sakau! Perduokite jam.
  Peteris beveik pajuto abejonę, po kurios sekė:
  — Gerai, sere.
  Žingsniai vėl nutolo.
  Ragelyje pasigirdo brakštelėjimas, ir suirzęs balsas atsiliepė:
  — Čia Stenlis Diksonas. Koks reikalas?
  — Tai susiję su vakarykštės nakties įvykiais, — griežtai atsakė
  Peteris. — Ar tai jus stebina?
  — Kas jūs toks?
  Peteris pakartojo savo pavardę.
  — Aš kalbėjau su mis Prieskot. Dabar norėčiau pasikalbėti su jumis.
  — Jūs ir kalbatės, — tarė Diksonas. — Turite, ko norėjote.
  — Ne šitaip. Mano kabinete, viešbutyje. — Pasigirdo šūksnis, bet Peteris jį ignoravo. — Ketvirtą valandą rytoj, su kitais trim. Jūs juos atsivesite.
  — Taip aš, po velnių, ir padarysiu! — atsakymas buvo greitas ir piktas. — Kas tu, įsakinėtojau, bebūtum, esi tik viešbučio padlaižys, aš neklausau tavo įsakymų. Tu verčiau pasisaugotum, nes mano draugužis pažįsta Voreną Trentą.
  — Jūsų žiniai, aš jau apsvarsčiau šį reikalą su misteriu Trentu. Jis jį
  pavedė man, įskaitant ir sprendimą, ar pradėti teismo procesą ar ne, bet aš pranešiu jam, jei jūs pageidaujate, kad verčiau susitiktumėme su jūsų tėvu.
  Toliau mes susitvarkysime patys.
  — Palaukite! — pasigirdo sunkus kvėpavimas, o tada, jau nebe taip
  kovingai: — Man rytoj paskaita ketvirtą valandą.
  — Pabėk, — tarė Peteris, — ir liepk kitiems padaryti tą patį. Mano kabinetas pagrindiniame mezonine. Atmink — lygiai ketvirtą.
  Padėjęs ragelį, jis pajuto, jog laukia rytojaus susitikimo.
  8
  Aplink Kroidono hercogienės lovą netvarkingai mėtėsi rytinio laikraščio puslapiai. Žiniose, kurias hercogienė paskubomis peržvelgė, nebuvo daug pasakyta, ir dabar ji gulėjo atsilošusi ant pagalvės, įtemptai galvodama. Niekada dar jos sumanumo ir išradingumo nereikėjo taip kaip dabar, pamanė ji.
  Ant naktinio stalelio gulėjo panaudotas padėklas. Netgi krizių metu hercogienė buvo įpratusi sočiai papusryčiauti. Šitaip ji buvo įpratusi nuo vaikystės, kuomet jos šeimos pilyje, Folingbruko abatijoje, pusryčiai visuomet būdavo gausūs, iš keleto patiekalų ir pajodinėjus po apylinkes norėdavosi gerai pavalgyti.
  Hercogas, vienas papusryčiavęs valgomajame, prieš keletą minučių
  sugrįžo į miegamąjį. Jis taip pat smalsiai perskaitė ką tik atnešus rytinius laikraščius. Dabar jis, ant pižamos užsisiautęs diržu sujuostą skaisčiai raudoną chalatą, neramiai vaikščiojo, retkarčiais ranka paliesdamas savo šiurkščius susišiaušusius plaukus.
  — Dėl Dievo meilės, nustokite vaikščiojęs! — žmonos balse girdėjosi juos abu apėmusi įtampa. — Aš visiškai negaliu galvoti, kai jūs marširuojate tarsi eržilas Askote.
  Jis pasisuko, ir jo raukšlėtas nusivylęs veidas atsidūrė ryto šviesoje.
  — Ką taip ypatingai gero gali tas galvojimas duoti? Niekas nepasikeis.
  — Galvojimas visada padeda — jei galvojama pakankamai ir taip, kaip reikia. Štai kodėl vieniems žmonėms kai kas pasiseka, o kitiems — ne.
  — Niekas neatrodo bent kiek geriau negu vakar, — jis dar sykį
  perbraukė ranka plaukus.
  — Bent jau nėra blogiau, — praktiškai pareiškė hercogienė. — Ir už tai mes turime būti dėkingi. Mes vis dar čia — sveiki gyvi.
  — Argi tai padeda? — Jis susirūpinęs papurtė galvą. Naktį jis mažai miegojo.
  — Man rodosi, tai laiko klausimas. O laikas — mūsų pusėje. Kuo ilgiau mes lauksime ir nieko neatsitiks. . — ji stabtelėjo, tada lėtai pratęsė, garsiai galvodama. — Mums būtinai reikia, kad į jus atkreiptų dėmesį. Tokį dėmesį, kad bet koks įtarimo šešėlis atrodytų neįmanomas.
  Tarsi susitarę, nė vienas neužsiminė apie vakarykštį barnį.
  — Vienintelis dalykas, kas galėtų tą padaryti, tai pranešimas apie mano paskyrimą Vašingtone, — hercogas nustojo vaikščiojęs.
  — Būtent.
  — Neįmanoma to paskubinti. Jei Hedas pajus, kad jį spaudžia, jis apvers Dauningo gatvę aukštyn kojom. Apskritai visas šitas reikalas velniškai neaiškus. .
  — Jis bus dar neaiškesnis, jei. .
  — Ar tik nemanote, kad aš šito nesuprantu? Gal manote, kad aš negalvojau, jog galime tiesiog pasiduoti! — Kroidono hercogo balse galėjai pajusti lašelį isterijos. Jis drebančia ranka užsidegė cigaretę.
  — Mes nepasiduosime! — priešingai negu vyro hercogienės tonas buvo ryžtingas ir konkretus. — Net premjerministrai reaguoja į spaudimą, jei spaudimas iš reikiamos pusės. Hedas — ne išimtis. Aš paskambinsiu į
  Londoną.
  — Kodėl?
  — Pakalbėsiu su Džefriu. Ketinu paprašyti jo padaryti viską, kad paspartintų jūsų susitikimą.
  Hercogas abejodamas pakraipė galvą, nors idėjos iš rankų nepaleido. Jis jau ne kartą buvo matęs, kokią didelę įtaką turi jo žmonos šeima. Visgi jis manė esant būtina ją perspėti:
  — Mes galime patys išardyti savo planus, senute.
  — Nebūtinai. Kai nori, Džefris moka tinkamai daryti spaudimą. Be to, jei sėdėsime čia ir lauksime, gali būti dar blogiau. — Palydėdama savo žodžius darbais, hercogienė pakėlė šalia lovos stovinčio telefono ragelį ir
  pasakė telefonistei: — Norėčiau paskambinti į Londoną ir pakalbėti su lordu Selvinu, — ji pasakė numerį Meifeiyje.
  Sujungė po dvidešimties minučių. Kai Kroidono hercogienė paaiškino reikalą, jos brolis, lordas Selvinas, didelio entuziazmo neparodė. Stovėdamas kitame miegamojo gale, hercogas girdėjo smarkiai protestuojantį svainio balsą, sklindantį iš telefono diafragmos:
  — Dėl Dievo, sese, tu sujudinsi gyvačių lizdą, ir kam tau šito reikia?
  Man nesinori to sakyti, bet Saimono paskyrimas į Vašingtoną — dabar labai tolimas reikalas. Kai kurie iš kabineto narių mano, jog šiuo metu jis nėra tinkamas kandidatas. Nesakau, kad aš su tuo sutinku, bet negalima prieš tai užmerkti akių, argi ne?
  — Jei viską paliksime taip, kaip yra, kiek reikės laukti paskyrimo?
  — Sunku pasakyti, drauguže. Iš to, ką man teko girdėti, atrodo, kad gali užtrukti keletą savaičių.
  — Mes tiesiog negalime tiek laukti, — hercogienė laikėsi savo. — Turėsi patikėti mano žodžiais, Džefri, būtų baisi klaida dabar nepasistengti.
  — Nėra jokios galimybės, — balsas iš Londono buvo aiškiai susierzinęs.
  — Tai, ko aš prašau, svarbu ne tik mums patiems, bet ir visai šeimai, —
  jos intonacija paaštrėjo. — Manau, kad gali patikėti mano žodžiais.
  — Saimonas šalia tavęs? — po pauzės pasigirdo atsargus klausimas.
  — Taip.
  — Kas po visu tuo slypi? Ką jis iškrėtė?
  — Net jei į tavo klausimą būtų atsakymas, — atsiliepė Kroidono hercogienė, — vargu ar pasielgčiau taip kvailai ir papasakočiau telefonu.
  Vėl įsivyravo tyla, o paskui brolis nenoromis pratarė:
  — Ką gi, tu dažniausiai žinai, ką darai. Galiu tik tiek pasakyti.
  Hercogienė susižvalgė su savo vyru. Ji vos pastebimai linktelėjo, prieš paklausdama brolio:
  — Ar turėčiau suprasti, kad padarysi, kaip aš prašau?
  — Man tai nepatinka, sese. Man vis dar tai nepatinka. — Tačiau pridėjo: — Gerai, padarysiu ką galiu.
  Persimetę dar keliais žodžiais, jie atsisveikino.
  Vos hercogienė spėjo padėti telefono ragelį, kai jis vėl suskambėjo. Abu
  Kroidonai pašoko, o hercogas nervingai aplaižė lūpas. Jis klausėsi, kaip žmona atsiliepė:
  — Klausau.
  — Kroidono hercogienė? — pasiteiravo duslus pro nosį sklindantis balsas.
  — Aš klausau.
  — Čia Ogilvis. Viešbučio apsaugos viršininkas, — aname ragelio gale girdėjosi sunkiai kvėpuojant, po to nusistovėjo pauzė, tarsi skambintojas davė laiko įsisąmoninti informaciją.
  Hercogienė luktelėjo. Nesulaukdama prašnekant, ji griežtai paklausė:
  — Ko jums reikia?
  — Asmeninio pokalbio. Su jūsų vyru ir su jumis, — be jokių užuolankų
  pareiškė jis tuo pačiu šiurkščiu pro nosį sklindančiu balsu.
  — Jei tai liečia viešbučio reikalus, norėčiau pasakyti, kad jūs suklydote.
  Mes pripratę reikalus tvarkyti su misteriu Trentu.
  — Ką gi, padarykite taip ir šį sykį — gailėsitės visą gyvenimą. —
  Šaltame, užgauliame balse galėjai justi begalinį pasitikėjimą. Tai privertė
  hercogienę sudvejoti. Ji pajuto, jog jos rankos virpa.
  Ji prisivertė atsakyti:
  — Mums nepatogu pasimatyti su jumis dabar.
  — Kada? — ir vėl pauzė bei sunkus kvėpavimas.
  Kad ir ko norėjo tas žmogus, ji suprato, jog jis sugeba išlaikyti psichologinį pranašumą.
  — Galbūt vėliau, — atsakė ji.
  — Atvyksiu po valandos. — Tai buvo teigimas, ne klausimas.
  — Bet galbūt. .
  Pasigirdo brakštelėjimas, nutraukęs jos protestą, pašnekovui padėjus ragelį.
  — Kas čia buvo? Ko jie nori? — susijaudinęs paklausė hercogas, eidamas prie žmonos. Jo išvargęs veidas atrodė dar labiau išbalęs negu visada.
  Sekundei hercogienė užsimerkė. Ji be galo troško atsikratyti
  vadovavimo ir atsakomybės už juos abu. Ji troško, kad kas nors kitas užsidėtų sau ant pečių sprendimų naštą. Bet žinojo, jog tai tuščia viltis. Taip buvo jau labai seniai, kiek siekia jos atmintis. Kai esi gimęs stipresnio charakterio už tuos, kurie tave supa, tai neišvengiama. Jos pačios šeimoje, kur stiprybė buvo įprastas reiškinys, kiti klausė jos vadovavimo ir kreipė
  dėmesį į patarimus. Net Džefris, stiprus žmogus ir pakankamas užsispyrėlis, galų gale visada jos paklausydavo, taip kaip ir ką tik. Silpnumo valandėlė
  baigėsi, ir ji vėl atsidūrė realybėje. Hercogienė atsimerkė.
  — Tai buvo viešbučio seklys. Jis nori ateiti čia po valandos.
  — Vadinasi, jis žino! Viešpatie, jis žino!
  — Be abejonės, jis kažką žino. Jis nesakė — ką.
  Staiga Kroidono hercogas pasitempė, pakėlė galvą, ištiesino pečius. Jo rankos nustojo nervingai judėjusios, o lūpos tvirtai susičiaupė. Jis vėl chameleoniškai pasikeitė, kaip ir vakar.
  — Galbūt netgi dabar bus geriau, jei aš nueisiu. . prisipažinsiu. . —
  ramiai pasakė jis.
  — Ne! Jokiu būdu ne! — blykstelėjo žmonos akys. — Supraskite vieną dalyką. Niekas, ką jūs bedarytumėte, negali nė trupučio pagerinti jūsų
  situacijos. — Kurį laiką įsivyravo tyla, o tada hercogienė susimąsčiusi ištarė:
  — Mes nieko nedarysime. Palauksime, kol ateis tas žmogus ir pamatysime, ką jis žino ir ką ketina daryti.
  Iš pradžių atrodė, kad hercogas ginčysis. Bet paskui persigalvojęs jis abejingai linktelėjo. Susiverždamas savo raudoną chalatą, jis nusliūkino į
  šalimais esantį kambarį. Po keleto minučių sugrįžo nešinas dviem neatskiesto škotiško viskio stiklais. Kai jis pasiūlė vieną žmonai, toji paprotestavo:
  — Žinote, kad dar gerokai per anksti. .
  — Nesvarbu, jums reikia.
  Su rūpestingumu, kuris jam nebuvo būdingas, hercogas įspraudė stiklą jai į ranką.
  Nustebinta hercogienė paklusniai paėmė stiklą į rankas ir jį ištuštino.
  Neatskiestas gėrimas degino, gniauždamas kvapą, bet po sekundės ją užliejo maloni šiluma.
  9
  — Kad ir kas tai būtų, viskas negali būti taip blogai.
  Kristina, suraukusi antakius, skaitė laišką prie savo stalo šalutiniame direktoriaus numerio kabinete. Ji kilstelėjo galvą ir išvydo linksmą raukšlėtą Peterio Makdermoto veidą, žvelgiantį pro pravertas duris.
  Nušvitusi ji pasakė:
  — Tai dar viena užnuodyta strėlė. Bet kai jų tiek daug, ką reiškia dar viena?
  — Gera mintis, — stambi Peterio gūra įsispraudė pro duris.
  — Jūs atrodote visiškai atsibudęs, — įvertino jį Kristina, — turint galvoje, kiek mažai tikriausiai miegojote.
  — Dalyvavau susirinkime su jūsų bosu anksti rytą, — šyptelėjo jis. —
  Tai buvo tarsi šaltas dušas. Ar jis jau nusileido žemyn?
  Ji papurtė galvą, tada žvilgtelėjo į laišką, kurį prieš tai skaitė.
  — Kai jis ateis, jam šitas nepatiks.
  — Ar čia paslaptis?
  — Ne. Man rodosi, jūs irgi su tuo susijęs.
  Peteris atsisėdo ant odinės kėdės priešais stalą.
  — Atsimenate, prieš mėnesį, — tarė Kristina, — žmogus ėjo Karondeleto gatve, ir iš viršaus nukrito butelis. Jo galva buvo kaip reikiant supjaustyta.
  — Kokia gėda! — linktelėjo Peteris. — Butelis buvo numestas iš viešbučio lango — dėl to nėra jokių abejonių. Bet niekaip negalėjome nustatyti, kuris iš svečių tai padarė.
  — Kas tai buvo per žmogus — tas, į kurį pataikė?
  — Malonus žmogelis, kiek pamenu. Aš su juo po to kalbėjau, ir mes sumokėjome jo ligoninės sąskaitą. Mūsų teisininkai parašė laišką, paaiškindami, jog tai geranoriškas gestas, ir neprisiėmė jokios atsakomybės.
  — Geranoriškumas nepadėjo. Jis reikalauja iš viešbučio dešimties tūkstančių dolerių. Duoda mus į teismą už patirtą šoką, kūno sužalojimą, pajamų praradimą ir už viešbučio aplaidumą.
  — Jis nieko nelaimės, paprastai atsakė Peteris. — Galbūt iš dalies tai nėra sąžininga. Bet jis neturi jokių šansų.
  — Iš kur jūs taip gerai žinote?
  — Todėl, kad yra buvę daug panašių atsitikimų. Advokatai gali daug ką pacituoti iš ankstesnių atvejų.
  — Argi to gana paveikti sprendimą?
  — Dažniausiai, — užtikrino jis. — Per pastaruosius metus įstatymai nedaug kito. Pavyzdžiui, Pitsburge būta klasikinio atsitikimo — “Viljamo Peno“ viešbutyje. Žmogų sužeidė butelis, mestas pro svečių kambarių langą ir pradaužęs jo mašinos stogą. Jis padavė viešbutį į teismą.
  — Ir jis nelaimėjo?
  — Ne. Jis nieko nelaimėjo žemesniajame teisme, tada kreipėsi į
  Aukščiausiąjį Pensilvanijos teismą, kuriame irgi nesulaukė sėkmės.
  — Kodėl?
  — Teisme nuspręsta, kad viešbutis — bet kuris viešbutis —
  neatsakingas už savo svečių veiksmus. Vienintelė išimtis galėtų būti, jei kas nors iš viršininkų, sakysime, viešbučio valdytojas, iš anksto žinotų, kas turi atsitikti ir nieko nepadarytų, kad nuo to apsisaugotų, — Peteris, suraukęs antakius stengdamasis prisiminti, tęsė: — Kanzaso Sityje, jei neklystu, buvo kitas atvejis. Kažkokie pobūvio dalyviai iš savo kambarių numetė vandens pripiltus maišus skalbiniams. Maišams sprogus, žmonės šaligatvyje ėmė
  blaškytis ir vienas buvo nustumtas po važiuojančia mašina. Jis smarkiai susižeidė. Paskui jis padavė viešbutį į teismą, bet irgi nelaimėjo. Dar būta kitų teismo procesų, kurie visi užsibaigė vienodai.
  — Iš kur jūs visa tai žinote? — susidomėjusi paklausė Kristina.
  — Romelyje, be kitų dalykų, aš studijavau ir viešbučių teisę.
  — Man atrodo, kad tai be galo nesąžininga.
  — Iš to nieko gero tiems, kuriuos sužeidžia, bet sąžininga viešbučio atžvilgiu. Be abejonės, atsakyti turėtų tie, kurie taip padaro. Bėda yra ta, jog į
  gatvę išeina tiek daug langų, kad praktiškai neįmanoma nustatyti prasižengėlių. Tad dažniausiai jie taip ir ištrūksta.
  Kristina susikaupusi klausėsi, alkūnę padėjusi ant stalo, smakrą lengvai atrėmusi į delną. Saulės spindulys, įklydęs pro pusiau pakeltas žaliuzes,
  palietė jos raudonus plaukus, juos nušviesdamas. Kai jos kaktoje atsirado mįslinga raukšlelė, Peteris panoro ištiesti ranką ir švelniai ją išlyginti.
  — Noriu iki galo išsiaiškinti, — tarė ji. — Ar jūs sakote, kad viešbutis nėra legaliai atsakingas už nieką, ką padaro jo svečiai — netgi kitiems svečiams?
  — Tokiais atvejais, apie kuriuos mes kalbame, ne. Su tuo susijęs įstatymas yra gana aiškus, ir taip yra jau gana seniai. Nemažai iš šių
  įstatymų, beje, panašūs į taisykles, egzistavusias anglų smuklėse keturioliktame amžiuje.
  — Papasakokite.
  — Aš jums papasakosiu trumpai. Iš pradžių angliškose užeigose būdavo viena didelė salė, kurią šildė ir apšvietė laužo liepsna. Visi ten ir miegodavo. Kol svečiai miegodavo, savininko pareiga buvo apsaugoti juos nuo vagių ir plėšikų.
  — Taip ir turi būti.
  — Taip. Savininko pareiga išliko ta pati, pradėjus naudoti ir mažesnius kambarius, nes ir juose dažniausiai apsigyvendavo nepažįstami žmonės.
  — Kai pagalvoji, — susimąstė Kristina, — tai nebuvo amžius, kada vertinamas asmens gyvenimo privatumas.
  — Tai atėjo vėliau, kai pagaliau atsirado atskiri kambariai ir svečiai gaudavo raktus. Nuo tada įstatymas pradėjo viską vertinti kitaip. Užeigos savininkas privalėjo pasirūpinti, kad pas jo svečius niekas neįsilaužtų. Bet daugiau jis neturėjo jokios atsakomybės nei už tai, kas atsitikdavo jiems jų
  kambariuose, nei už tai, ką jie ten padarydavo.
  — Tad viską pakeitė raktas.
  — Raktas lemia ir dabar, — tarė Peteris. — Šiuo atžvilgiu mūsų
  įstatymai nepasikeitė. Mes duodame svečiui raktą kaip legalų simbolį —
  tokį, koks jis būdavo anglų užeigose. Jis reiškia, kad viešbutis daugiau nebegali naudotis kambariu ar apgyvendinti ten ką nors kitą. Iš kitos pusės, viešbutis nebeatsakingas už svečią nuo tos akimirkos, kai tas uždaro paskui save duris. — Jis parodė į laišką, kurį Kristina padėjo ant stalo: — Štai kodėl mūsų draugas turėtų išsiaiškinti, kas numetė tą butelį. Kitaip jis nieko nepasieks.
  — Nežinojau, kad jūs tokia enciklopedija.
  — Nenorėjau, kad taip atrodytų, — tarė Peteris. — V. T. tikriausiai irgi išmano teisę, bet jei jam prireiks kokio pavyzdžio iš istorijos, visada jam padėsiu.
  — Jis būtų dėkingas. Aš paliksiu šalia laiško raštelį. — Jos akys įdėmiai pažvelgė į Peterį. — Jums tai patinka, ar ne? Vadovauti viešbučiui ir visa kita.
  — Taip, iš tikrųjų, — atsakė jis atvirai. — Nors man labiau patiktų, jei pertvarkytume čia keletą dalykų. Jei būtume anksčiau tai padarę, vargu ar čia dabar svečiuotųsi Kurtis ÒKyfas. Tarp kitko, manau, žinote, jog jis atvyko.
  — Jūs septynioliktas, kuris man apie tai praneša. Telefonas pradėjo čirkšti tikriausiai tą pat minutę, kai jo koja palietė šaligatvį.
  — Nieko nuostabaus. Dabar daugelis domisi, ko jis čia atvyko. O gal greičiau laukia, kol jiems bus o cialiai paskelbtas jo atvykimo tikslas.
  — Ką tik sutvarkiau reikalą dėl privačių pietų V. T. kabinete, kurie įvyks šį vakarą, — tarė Kristina. — Misteriui ÒKyfui ir jo draugei. Ar jūs ją matėte? Sako, kad ji išsiskiria iš kitų.
  Jis papurtė galvą.
  — Mane daug labiau domina mano paties pietūs, kuriuose, norėčiau, kad dalyvautumėte ir jūs. To aš čia ir atkeliavau.
  — Jei tai pasiūlymas šiam vakarui, tai aš laisva ir alkana.
  — Puiku! — jis pašoko ir palinko virš jos. — Aš pasiimsiu jus septintą valandą. Jūsų bute.
  Peteris jau buvo beišeinąs, kai ant šalia durų stovinčio stalo pastebėjo sulankstytą “Times-Picayune“ numerį. Stabtelėjęs jis pastebėjo, kad tai buvo tas pats numeris su juodomis pavadinimo raidėmis, kurį jis neseniai skaitė.
  Jis rimtai tarė:
  — Jūs matėte šitą?
  — Taip. Baisu, ar ne? Skaitydama pasijutau, tarsi būčiau viską mačiusi, nes vakar važiavome pro tą vietą.
  — Keista, kad jūs taip sakote, — jis žvilgtelėjo į ją nustebęs.
  — Aš jaučiau lygiai tą patį. Tai man nedavė ramybės nei vakar, nei šiandien rytą.
  — Kas?
  — Pats nežinau. Atrodo, tarsi aš kažką žinau, bet vis dėlto ne. — Peteris
  gūžtelėjo pečiais, lyg užmiršęs, ką norėjo pasakyti.
  — Tikriausiai todėl, kad važiavome pro šalį, kaip jūs sakote.
  Jis padėjo laikraštį atgal iš kur paėmęs.
  Išeidamas atsigręžė ir šypsodamasis jai pamosavo.
  Kaip dažnai darydavo priešpiečių metu, Kristina paprašė patarnautojo atnešti jai sumuštinį ir puodelį kavos prie jos stalo. Jai bevalgant, pasirodė
  Vorenas Trentas, bet užtruko tik tiek, kiek reikėjo perskaityti paštą, o tada leidosi į vieną iš savo kelionių po viešbutį, kuri, kaip Kristina žinojo, galėjo užtrukti kelias valandas. Viešbučio savininko veide pastebėjusi įtampos ženklus, Kristina dėl jo susirūpino ir pastebėjo, jog jis vaikšto šlubčiodamas, o tai buvo akivaizdus požymis, kad jo sėdimojo nervo uždegimas vėl kelia jam skausmą.
  Pusę dviejų Kristina išvyko aplankyti Albertą Velsą, apie tai pranešusi vienai iš sekretorių kitame kabinete.
  Li u pakilusi į keturioliktą aukštą, ji pasuko į ilgą koridorių ir pamatė
  besiartinančią kresną gūrą. Tai buvo Semas Jakubekas, vyriausiasis buhalteris. Jam priėjus arčiau, ji pastebėjo, jog rankoje jis nešasi lapą popieriaus, o jo veido išraiška niauri.
  Pamatęs Kristiną, jis sustojo.
  — Buvau užsukęs pasimatyti su jūsų sergančiu draugu, misteriu Velsu.
  — Jei svečiuodamasis atrodėte taip kaip dabar, tai vargu ar smarkiai jį
  pralinksminote.
  — Teisybę pasakius, — tarė Jakubekas, — jis manęs irgi nenudžiugino.
  Aš gavau iš jo šitą, bet kas žino, kiek iš to bus naudos.
  Kristina paėmė vyriausiojo buhalterio laikomą lapą. Tai buvo suteptas viešbučio popieriaus lapas, kurio kampe matėsi riebalų dėmė. Ant lapo Albertas Velsas savo plačia rašysena buvo užrašęs ir pasirašęs dviejų šimtų
  dolerių sumą, kurią viešbutis turėjo gauti iš Monrealio banko.
  — Švelniai tariant, — pasakė Jakubekas, — jis yra užsispyręs senis. Iš pradžių nesiruošė man nieko duoti. Sakė, kad apmokės savo sąskaitą, kai ateis laikas, ir visai neatrodė susidomėjęs, kai pranešiau jam, kad galėsime pratęsti mokėjimo terminą, jei jam tai bus reikalinga.
  — Kai kalba eina apie pinigus, žmonės jautriai reaguoja, — tarė
  Kristina. — Ypač, kai jiems jų trūksta.
  Vyriausiasis buhalteris nekantriai pliaukštelėjo liežuviu:
  — Jų visada trūksta. Bent jau man. Bet žmonės dažniausiai mano, kad to reikia gėdytis, nors iš tikrųjų, jei tik jie atvirai pasakytų, jiems galima būtų
  padėti.
  — Kažin, ar jis legalus? — Kristina abejodama pažiūrėjo į misterio Velso parašytą popierių bankui.
  — Legalus, jei banke yra pakankamai pinigų. Norint čekį galima parašyti ant natų sąsiuvinio lapo arba ant banano žievės.
  Tačiau paprastai, kai žmonės turi pinigų savo sąskaitoje, jie nešiojasi spausdintus čekius. Jūsų draugas Velsas tikino negalįs savųjų rasti.
  Kai Kristina grąžino popierių, Jakubekas tarė:
  — Žinote, ką aš galvoju. Man atrodo, jis sąžiningas žmogus ir turi pinigų, bet vis dėlto jam reikės įlįsti į skolas, kad išsiverstų. Bėda yra ta, kad jis jau skolingas daugiau negu pusę iš šitų dviejų šimtų, o ta sąskaita už slaugymą prarys, kas likę.
  — Ką ruošiatės daryti?
  Vyriausiasis buhalteris patrynė ranka savo plikę.
  — Visų pirma paskambinsiu į Monrealį ir sužinosiu, ar tas čekis galioja, ar čia klastotė.
  — O jeigu jis niekam tikęs, Sernai?
  — Tada Velsas turės išvykti, bent jau man taip atrodo. Žinoma, jei jūs pranešite misteriui Trentui ir jis nuspręs kitaip, — Jakubekas gūžtelėjo pečiais, — tada bus atskira šneka.
  — Nežadu varginti misterio Trento, — Kristina papurtė galvą. — Bet būčiau dėkinga, jei praneštumėte man, prieš ką nors darydamas.
  — Su malonumu, mis Frensis, — vyriausiasis buhalteris linktelėjo ir nuėjo tolyn koridoriumi savo energingais žingsniais.
  Netrukus Kristina pasibeldė į tūkstantis keturi šimtai dešimto kambario duris.
  Jas atidarė uniformuota, vidutinio amžiaus slaugė, rimtu veidu ir su masyviais akiniais raginiais rėmeliais. Kristina prisistatė, o slaugė paliepė:
  — Prašom čia palaukti. Pasiteirausiu, ar misteris Velsas norėtų su jumis
  pasimatyti.
  Viduje pasigirdo žingsniai, ir Kristina nusišypsojo, išgirdusi ryžtingą balsą: “Žinoma, aš noriu su ja pasimatyti. Neverskite jos laukti“.
  Slaugei grįžus, Kristina pasiūlė:
  — Jei jūs norėtumėte keletą minučių pailsėti, aš pabūčiau čia, kol jūs grįšite.
  — Na. . — kiek atlyžusi suabejojo moteriškė.
  Balsas iš kambario tarė: “Darykite, kaip jums sako. Mis Frensis žino, ką sako. Jei ne ji, jau vakar būčiau palikęs šį pasaulį“.
  — Gerai, — tarė slaugė. — Aš užtruksiu tik dešimt minučių, o jei jums manęs prireiks, prašom paskambinti į kavinę.
  Kristinai įėjus, Albertas Velsas nušvito. Žmogelis gulėjo atsirėmęs į
  kalną pagalvių. Jo liesas kūnas, dengiamas švarių senamadiškų naktinių
  baltinių, vis dar priminė žvirblelį, bet jau gyvesnį, palyginti su vakarykščiu bejėgiškumu. Jis tebebuvo išbalęs, bet vakarykštė pelenų spalva buvo pranykusi. Kvėpavo jis, nors ir pašvogždamas, be didesnių pastangų.
  — Malonu, kad atėjote manęs aplankyti, mis, — tarė jis.
  — Jokios malonės čia nėra, — užtikrino Kristina. — Norėjau sužinoti, kaip jūs laikotės.
  — Dėka jūsų, daug geriau. — Jis parodė į paskui slaugę užsidarančias duris. — O jinai yra tikras slibinas.
  — Ji tikriausiai jums gera. — Kristina įvertindama apžvelgė kambarį.
  Jame viskas, įskaitant ir asmeninius senuko daiktus, buvo sutvarkyta. Ant naktinio staliuko buvo padėtas padeklėlis su vaistais. Deguonies balionas, kurį jie naudojo praėjusį vakarą, tebebuvo ten pat, bet vietoj skubiai prasimanytos kaukės gulėjo speciali.
  — Taip, ji išmano savo darbą, — sutiko Albertas Velsas. — Bet kitą sykį
  galėtų pasitaikyti ir gražesnė.
  — Jūs geriau jaučiatės, — nusišypsojo Kristina. Ji svarstė, ar sakyti ką nors apie pokalbį su Semu Jakubeku ir nusprendė, kad neverta. Vietoj to ji paklausė: — Vakar jūs sakėte, kad panašūs priepuoliai jums nutinka nuo tų
  laikų, kai dirbote angliakasiu?
  — Bronchitas, taip.
  — Ar jūs ilgai dirbote angliakasiu, misteri Velsai?
  — Daugiau metų, negu kad norėčiau, mis. Tačiau vis kas nors primena apie juos — tai bronchitas, tai jos.
  Jis ištiesė rankas ir delnus ant lovatiesės, ir ji pamatė, kokios jos nelygios bei šiurkščios nuo ilgų darbo metų.
  — Man atrodo, jūs turėtumėte jomis didžiuotis, — Kristina impulsyviai linktelėjo jas paliesti. — Papasakokite, ką jūs darėte.
  — Galbūt kada nors, kai turėsite daug laiko ir kantrybės, — jis papurtė
  galvą. — Bet tai bus senio pasakos, o seniai greit nusibosta, jei tik jiems duodi progą paplepėti.
  — Aš turiu kantrybės, — Kristina atsisėdo ant kėdės, stovinčios šalia lovos. — Ir netikiu, kad tai nuobodu.
  — Kai kas Monrealyje dėl to pasiginčytų, — sukikeno jis.
  — Dažnai pagalvoju, kaip ten Monrealyje. Nesu ten buvusi.
  — Tai margas miestas — daug kuo primenąs Naująjį Orleaną.
  — Ar dėl to jūs ir atvykstate čia kiekvienais metais? — susidomėjusi paklausė Kristina. — Nes šitas miestas panašus į Monrealį?
  Senukas susimąstė, giliai paniręs į pagalves:
  — Niekuomet negalvojau, mis, ar dėl; to, ar dėl ko kito. Man rodosi, aš čia atvykstu, nes mėgstu seną madą, o jos jau nedaug kur gali rasti. Kaip ir šitame viešbutyje. Vietomis jis išgražintas, jūs tai žinote. Bet daugiausia jis paprastas — turiu galvoje pačia geriausia šio žodžio prasme. Nekenčiu tų
  puikių, išblizgintų viešbučių, priklausančių viešbučių korporacijoms. Jie visi tokie patys, ir gyvendamas juose jautiesi tarsi gamykloje.
  Kristina paabejojo, bet žinodama, kad ankstesni dienos įvykiai išsklaidė
  paslaptį, pasakė:
  — Turiu žinių, kurios jūsų nenudžiugins. Gali atsitikti, kad netrukus ir
  “Šv. Gregoris“ įeis į panašią viešbučių korporaciją.
  — Jei taip nutiks, man bus labai gaila, — tarė Albertas Velsas.
  — Nors pastebėjau, kad jums čia striuka su pinigais.
  — Iš kur jūs tai sužinojote?
  — Paskutinius kelis sykius, kai aš čia buvau, — susimąstė senukas, —
  mačiau, kad reikalai prastėja. Kokia bėda dabar: bankas tapo griežtesnis,
  baigėsi paskola ar kas nors panašaus?
  Šis išėjęs į pensiją angliakasys turi pribloškiančių savybių, pagalvojo Kristina, viena iš jų — realybės nuovoka. Ji šypsodamasi atsakė:
  — Aš tikriausiai per daug kalbu. Bet jūs tikrai išgirsite, kad šį rytą į
  viešbutį atvyko misteris Kurtis ÒKyfas.
  — Ne! Tik ne jis, — Alberto Velso veide atsispindėjo nuoširdus susirūpinimas. — Jei jis gaus šį viešbutį į savo rankas, tai pavers jį tokiu pačiu kaip visi kiti. Tai bus gamykla, kaip aš jums sakiau. Šį viešbutį reikia keisti, bet ne taip.
  — O kaip, misteri Velsai? — susidomėjusi paklausė Kristina.
  — Apie viešbučius nusimanantis žmogus patartų jums daugiau negu aš, nors turiu keletą idėjų. Žinau vieną dalyką, mis: publika gyvena užgaidomis.
  Dabar jiems reikia prašmatnumo, geltonų dažų ir vienodumo. Bet po Įdek laiko jiems tai nusibos, ir jie užsinorės grįžti prie senojo — tikro svetingumo ir kiek savotiškos atmosferos, kažko, ko jie nematė penkiasdešimtyje miestų
  ir nematys dar penkiasdešimtyje. Vienintelė bėda — kol jie tai suvoks, dauguma išlikusiųjų gerų vietų, galbūt tokių kaip šita, bus išnykę. — Jis stabtelėjo ir tada paklausė: — Ką jie nori nuspręsti?
  — Tikrai nežinau, — atsakė Kristina. Senuko gilūs jausmai ją sukrėtė. — Tik nemanau, kad misteris ÒKyfas čia ilgai užtruks.
  — Kiek man teko girdėti, jis niekur ilgai neužtrunka, — Albertas Velsas linktelėjo. — Dirba greitai, kai būna apsisprendęs. Ką gi, sakau, kad man bus gaila. Ir jei taip atsitiks, jau yra vienas, kuris negrįš.
  — Mums jūsų trūktų, misteri Velsai. Bent jau man, įsivaizduojant, kad išsilaikysiu per visus pertvarkymus.
  — Jūs išsilaikysite ir būsite ten, kur norite būti, mis. Bet jei koks jaunuolis ir turi galvą, jūs ją susuksite, kokiame viešbutyje bedirbtumėte.
  Ji nusijuokė nieko neatsakydama, ir jie ėmė kalbėti apie kitus dalykus, kol grįžo slaugė, prisistačiusi trumpu staccato belsmu.
  — Dėkui jums, mis Frensis, — Pedantiškai tarė ji. Paskui, žiūrėdama į
  savo laikrodį, pridėjo:
  — Mano pacientui laikas išgerti vaistų ir pailsėti.
  — Man ir šiaip metas eiti, — tarė Kristina. — Užsuksiu pas jus rytoj, jei
  galima, misteri Velsai.
  — Labai apsidžiaugčiau.
  Jai išeinant, jis jai mirktelėjo.
  Raštelyje, paliktame ant jos stalo kabinete, buvo prašoma paskambinti Sernui Jakubekui. Ji surinko numerį, ir atsiliepė vyriausiasis buhalteris.
  — Pagalvojau, gal jums būtų įdomu, — pasakė jis. — Skambinau į tą banką Monrealyje. Atrodo, kad viskas tvarkoje.
  — Tai gera žinia, Semai. Ką jie sakė?
  — Kažkaip keistai viskas buvo. Jie nenorėjo nieko man sakyti apie kreditą, kaip paprastai ir būna bankuose. Tik reikalavo pasakyti čekio sumą.
  Kai pasakiau, jie nė kiek nenustebo, tad, matyt, jis turi pakankamai.
  — Malonu girdėti, — atsakė Kristina.
  — Ir man. Nors aš vis tiek žiūrėsiu, kad kambario sąskaita per daug neišaugtų.
  — Jūs esate puikus sargybinis šuo, Semai, — nusijuokė Kristina. —
  Ačiū už skambutį.
  10
  Kurtis ÒKyfas ir Dodo patogiai įsikūrė gretimuose numeriuose, ir Dodo iškraustė jų abiejų daiktus — jai visada patikdavo tą daryti. Įsitaisęs didesniojoje iš dviejų svetainių, viešbučių magnatas studijavo nansinį
  pareiškimą, kartu su kitais popieriais gulėjusį mėlyname aplanke, pažymėtame “Kon dencialu — “Šv. Gregorio“ pirminė patikrinimo ataskaita“.
  Dodo, atidžiai apžiūrėjusi didžiulį vaisių krepšį, kuris, Peterio Makdermoto užsakymu buvo pristatytas į numerį, išsirinko obuolį ir pradėjo jį pjaustyti, kai staiga prie ÒKyfo alkūnės suskambėjo telefonas —
  dusyk per kelias minutes.
  Pirmasis skambutis buvo Voreno Trento, kuris mandagiai pasveikino atvykus ir norėjo įsitikinti, ar tikrai viskas tvarkoje. Nuoširdžiai
  prisipažinęs — “Geriau ir būti negalėtų, mano mielas Vorenai, netgi ÒKyfo viešbutyje“ — Kurtis ÒKyfas priėmė pakvietimą sau ir Dodo tą vakarą papietauti su “Šv. Gregorio“ savininku.
  — Mums bus be galo malonu, — dėkingai patvirtino viešbučių
  magnatas, — ir, tarp kitko, man patinka jūsų viešbutis.
  — To aš ir bijojau, — sausai atsakė Vorenas Trentas.
  — Pakalbėsime šįvakar, Vorenai, — nusikvatojo ÒKyfas. — Gal suregsime kokį biznį, jei to prireiks, bet labiausiai aš laukiu pokalbio su puikiai išmanančiu viešbučius žmogumi.
  Jam padėjus telefono ragelį, Dodo suraukė antakius:
  — Jei jis taip puikiai išmano viešbučius, Kurti, tai kodėl parduoda jį
  tau?
  Jis atsakė rimtai kaip visada, nors iš anksto žinojo, kad atsakymas ją galutinai supainios.
  — Labiausiai dėl to, kad ateina naujas amžius, kurio jis nepažįsta.
  Dabar nebepakanka gerai užlaikyti smuklę; reikia bent kiek išmanyti ir kaštus.
  — Vaje, — nusistebėjo Dodo, — kokie dideli obuoliai!
  Antras, tuoj po pirmojo sekęs skambutis buvo iš apmokamo telefono viešbučio vestibiulyje.
  — Sveikas, Ogdenai, — tarė Kurtis ÒKyfas, kai skambinusysis prisistatė. — Kaip tik skaitau tavo ataskaitą.
  Vestibiulyje, esančiame vienuolika aukštų žemiau, į buhalterį panašus (kuo jis beje ir buvo) praplikęs, išblyškęs vyriškis linktelėjo jaunesniam vyrui, stovinčiam už stiklinės telefono būdelės. Skambinusysis, vardu Ogdenas Beilis, kilęs iš Long Ailendo, jau porą savaičių gyveno viešbutyje, užsiregistravęs kaip Ričardas Fauntinas iš Miamio. Su jam būdingu apdairumu, jis skambino ne iš savo kambario, esančio ketvirtame viešbučio aukšte. Labai trumpai jis pranešė:
  — Norėtume plačiau paaiškinti kai kuriuos faktus, misteri ÒKyfai, bei pateikti daugiau informacijos, kuri turėtų jus sudominti.
  — Gerai, palaukite penkiolika minučių ir ateikite pas mane. — Padėjęs ragelį, Kurtis ÒKyfas linksmai tarė Dodo: — Gerai, kad tau patinka vaisiai.
  Jei ne tu, tai seniai būčiau padaręs galą toms derliaus šventėms.
  — Na, gal aš jų ir nemėgstu taip jau labai, — į jį atsisuko plačiai atmerktos mėlynos vaiko akys. — Bet tų niekuomet nevalgai, o man atrodo, būtų baisiai gaila, jei jie nueitų niekais.
  — Viešbučiuose labai nedaug kas nueina niekais, — užtikrino jis. — Ką tu paliksi, pasiims kas nors kitas, galbūt išneš pro užpakalines duris.
  — Mano mama eina iš proto dėl vaisių, — Dodo atsilaužė kekę vynuogių. — Ji pakvaištų, pamačiusi tokį krepšį.
  Jis vėl buvo pasiėmęs ataskaitą, bet padėjo atgal.
  — Kodėl gi jai nenusiuntus?
  — Dabar?
  — Žinoma, — darsyk pakėlęs telefono ragelį, jis paprašė viešbučio gėlininko. — Čia misteris ÒKyfas. Jūs atsiuntėte vaisių krepšį į mano numerį?
  — Taip, sere, — atsakė sunerimęs moters balsas. — Kas nors ne taip?
  — Ne, visiškai nieko. Aš tik norėčiau, kad lygiai tokį patį krepšį
  nusiųstumėte į Akroną, Ohajuje. Išlaidas įrašykite į mano sąskaitą. — Jis padavė ragelį Dodo. — Padiktuok jai savo motinos adresą ir laiškelį.
  Kai baigė, ji jausmingai jį apkabino.
  — Vaje, Kurti, tu tiesiog nuostabus!
  Jį džiugino jos nuoširdus džiaugsmas. Atrodė keista, kad Dodo, nors buvo gavusi brangių dovanų kaip ir kitos, buvusios prieš ją, labiausiai džiaugdavosi šitokiomis smulkmenomis.
  Jis baigė peržiūrėti popierius aplanke ir lygiai po penkiolikos minučių
  už durų pasigirdo beldimas, į kurį atsiliepė Dodo. Ji įvedė du vyrus, abu su portfeliais. Tai buvo Ogdenas Beilis, skambinęs iš vestibiulio, ir ten kartu su juo stovėjęs Šonas Holas. Holas buvo tarsi jaunesnė savo viršininko kopija, ir ÒKyfas pamanė, jog po kokių dešimties metų jis lygiai taip pat išblykš nuo begalinio sėdėjimo prie ataskaitų ir nansinių prognozių sudarinėjimo.
  Viešbučių savininkas abu širdingai pasitiko. Ogdenas Beilis — dabar dar pasivadinęs Ričardu Fauntinu — buvo patyręs ÒKyfo organizacinės sistemos narys. Būdamas aukštos kvali kacijos buhalteris, jis taipogi mokėjo įsigauti į bet kokį viešbutį ir po vienos kitos savaitės atsargaus stebėjimo,
  dažniausiai nežinant viešbučio viršininkams, pateikdavo nansinę analizę, kuri vėliau pasirodydavo esanti neįtikėtinai artima paties viešbučio pateiktiems duomenims. Holas, kurį atrado ir išmokslino pats Beilis, žadėjo išvystyti tokį pat talentą.
  Abu vyrai, kaip ir žinojo ÒKyfas, mandagiai atsisakė gėrimų. Jie atsisėdo ant sofos veidu į jį ir kol kas dar neatsegė portfelių, nes žinojo, jog prieš tai turi būti sutvarkyti kai kurie formalumai. Kitame kambario gale stovinti Dodo vėl sugrįžo prie vaisių krepšio ir dabar lupo bananą.
  — Malonu, kad jūs atvykote, džentelmenai, — pareiškė Kurtis ÒKyfas, tarsi šis susitikimas nebūtų buvęs suplanuotas jau prieš keletą savaičių. —
  Galbūt prieš pradedant kalbą apie reikalus, vis dėlto nepakenktų paprašyti pagalbos visagalio Dievo.
  Taip pasakęs, viešbučių magnatas įprastu judesiu atsiklaupė, kaip jau buvo daug sykių daręs, ir pamaldžiai sudėjo rankas. Ogdenas Beilis nuolankiai pasekė jo pavyzdžiu, o jaunesnysis vyras Holas, sekundę pasvyravęs“ taip pat užėmė tokią pačią pozą. ÒKyfas žvilgtelėjo į Dodo, kuri tebevalgė bananą.
  — Mieloji, — ramiai tarė jis, — mes ruošiamės prašyti Dievo malonės mūsų darbuose.
  — Gerai, — tarė Dodo ir paklusniai padėjo bananą, pakildama iš kėdės. — Aš su tavimi.
  Prieš keletą mėnesių dažnos jo geradario maldos ją trikdydavo, nors ji pati gerai nežinojo kodėl. Bet galų gale, kaip jai visada atsitikdavo, jos nustojo ją erzinusios. “Juk Kurtis, — patikėjo ji paslaptį draugei, — toks meilutis, ir jei dėl jo aš atsigulu ant nugaros, lygiai taip pat galiu suklupti ir ant kelių“.
  — Visagali Dieve, — pradėjo maldą Kurtis ÒKyfas, užmerkęs akis, rausvais skruostais, ramiu valingu veidu, — jei tokia tavo valia, padėk mums, kad sėkmė lydėtų tai, ką mes rengiamės daryti. Mes prašome palaiminimo ir tavo pagalbos, siekdami įgyti šį viešbutį, pavadintą tavojo tarno Šv. Gregorio vardu. Mes nuoširdžiai prisiekiame, kad prijungsime jį
  prie mums jau priklausančių viešbučių, veikiančių pagal tavąją valią bei valdomų tavo nuolankaus tarno.
  Netgi kalbėdamas su Dievu, Kurtis ÒKyfas eidavo tiesiai prie reikalo.
  Pakėlęs veidą jis tęsė, o jo žodžiai liejosi iškilmingai kaip tyli upės srovė:
  — Ir jei bus tokia tavo valia — o mes meldžiame, kad taip būtų —
  prašome, kad tai būtų padaryta sumaniai ir atsargiai, o šis turtas, kurį mes, tavo tarnai, turime, nebūtų tuščiai išeikvotas, bet taupiai išsaugotas tolesnei tavo naudai. Mes taip pat prašome tavo, o Dieve, palaiminimo tiems, kurie tarsis su mumis dėl šio viešbučio, ir tebus jie valdomi išmintingos tavosios dvasios, tegu jie, tavo padedami, visada veiks protingai bei apgalvotai. Ir būk, Viešpatie, su mumis visada, gelbėk mums mūsų reikale ir padėk eiti su mūsų darbais į priekį, kad mes, savo ruožtu, galėtume skirti juos tavo neblėstančiai šlovei, amen. Taigi, džentelmenai, kiek man reikės mokėti už šitą viešbutį?
  ÒKyfas stryktelėjo atgal į savo kėdę. Kiti tik po sekundės ar dviejų
  suvokė, jog paskutinis sakinys buvo jau nebe malda, o dalykinio pokalbio pradžia. Beilis atsipeikėjo pirmas ir vikriai pašokęs ir atsisėdęs ant sofos ištraukė dokumentus B savo portfelio. Suglumęs Holas suskubo pasekti jo pavyzdžiu.
  Ogdenas Beilis pagarbiai pradėjo:
  — Nežadu kalbėti apie kainą, misteri ÒKyfai. Kaip visuomet, jūs pats spręsite, kokia ji bus. Bet nėra jokių abejonių, kad ta dviejų milijonų dolerių
  paskola, kurią reikia grąžinti penktadienį, gerokai palengvins derybas, bent jau mums.
  — Tai niekas nepasikeitė? Negirdėjote ko nors apie paskolos pratęsimą ar kad ją sumokės kas nors kitas?
  — Išnagrinėjau keletą patikimų šaltinių, — papurtė Belis galvą, — ir esu tikras, kad ne. Niekas iš nansinės visuomenės nekiš nagų prie šito reikalo, daugiausiai turbūt dėl viešbučio veiklos nuostolių, kurių apytikslį
  įvertinimą jums esu pateikęs, bei prasto vadovavimo, apie kurį visi žino.
  ÒKyfas supratingai linktelėjo ir atvertė aplanką, kurį prieš tai studijavo. Jis išėmė vieną spausdintą puslapį.
  — Jūs be galo optimistiškai vertinate galimas pajamas, — jo šviesios išmintingos akys sutiko Beilio akis.
  Buhalteris vos vos šyptelėjo suspaustomis lūpomis.
  — Jums žinoma, kad aš nesu linkęs be pagrindo fantazuoti.
  Negali būti jokios abejonės, kad viešbutį, suradus naujų pajamų šaltinių
  bei patobulinus senuosius, galima greitai sutvarkyti taip, kad iš jo gautume neblogą pelną. Pagrindinė dabartinės viešbučio būklės priežastis yra jo valdytojai. Jie tiesiog neįtikėtini neišmanėliai. — Jis linktelėjo Holo pusėn: —
  Jis tą išsiaiškino.
  — Nėra tinkamo vadovavimo, — kiek sumišęs, žvelgdamas į užrašus, pradėjo Holas, — ir dėl to kai kurių tarnybų viršininkai įgijo išskirtinę galią.
  Pavyzdžiui, maisto pirkimas. .
  — Vieną minutę.
  Pertrauktas savo darbdavio, Holas staiga nutilo.
  — Nėra reikalo pasakoti man visų smulkmenų, — ryžtingai pasakė
  Kurtis ÒKyfas. — Aš tikiu, kad jūs, džentelmenai, jomis pasirūpinsite.
  Dabar aš noriu susidaryti bendrą vaizdą.
  Nors papeikimas buvo ištartas palyginti švelniai, Holas paraudo, o Dodo iš kitos kambario pusės pasiuntė jam užuojautos kupiną žvilgsnį.
  — Mano nuomone, — tarė ÒKyfas, — be prasto viršininkavimo, pajamas dar mažina darbuotojų nesąžiningumas.
  — Taip, to čia netrūksta, sere, — jaunasis buhalteris sutikdamas linktelėjo. Jis jau norėjo papasakoti, ką išsiaiškino įvairiuose viešbučio baruose ir poilsio kambariuose, bet susilaikė. Tai galima sutvarkyti vėliau, kai viešbutis bus nupirktas, ir į jį atkeliaus “gelbėjimo komanda“.
  Iš savo nedidelio patyrimo Šonas Holas žinojo, kad nauji ryšiai ÒKyfo viešbučių grandinėje visuomet būdavo užmezgami įprasta tvarka. Iš pradžių, keletą savaičių prieš derybas, į viešbutį atsikraustydavo “šnipų komanda“, dažniausiai vadovaujama Ogdeno Beilio, kurios nariai užsiregistruodavo kaip eiliniai svečiai. Įdėmiai bei sistemingai stebėdama, o kartais netgi pakišdama kyšį, komanda surinkdavo pakankamai medžiagos apie esamas silpnybes, taip pat galėdavo prognozuoti apytiksles pajėgas ir neišnaudotas galimybes. Kartais — kaip, sakykim, dabar — būdavo mandagiai išsiklausinėjama ir už viešbučio ribų, miesto verslininkų. Vien magiškos ÒKyfo pavardės bei galimybės ateityje bendradarbiauti su didžiausia šalies viešbučių korporacija pakakdavo ištraukti reikiamą informaciją. Kai reikalas paliečia nansus, žinojo Šonas Holas, kilmingieji visų pirma paiso savo praktiškų interesų.
  Susirinkęs reikiamas žinias, Kurtis ÒKyfas pradėdavo derybas, kurios
  dažniausiai baigdavosi sėkmingai. Tada atvykdavo gelbėjimo komanda.
  ÒKyfo viešbučių korporacijos viceprezidento vadovaujama gelbėjimo komanda buvo sudaryta iš žvitraus proto bei greitos reakcijos vadybos ekspertų. Ji mokėjo per gana trumpą laiką bet kurį viešbutį paversti vienu iš standartinių ÒKyfo viešbučių. Ankstyvieji gelbėjimo komandos pakeitimai dažniausiai paliesdavo darbuotojus bei administraciją. Stambesni pokyčiai, susiję su pastato pertvarkymu bei visišku rekonstravimu, ateidavo vėliau.
  Svarbiausia, kad visi komandos nariai dirbdavo su šypsena, įtikinėdami, jog nebus jokių drastiškų permainų, nors kaip tik tuo pačiu metu jie jas darydavo. Kaip išsireiškė vienas iš komandos narių, “atėję mes visų pirma paskelbiame, jog valdymo struktūroje nenumatyta jokių pertvarkymų. O
  tada pradedame atleidinėti iš darbo“.
  Šonas Holas manė, jog netrukus panaši istorija pasikartos “Šv.
  Gregorio“ viešbutyje.
  Kartais Holas, nuovokus jaunuolis, išauklėtas kvakerių aplinkoje, svarstydavo, kokia jo paskirtis visame šitame reikale. Nors jis dar neseniai dirbo ÒKyfo administracijoje, jam jau teko matyti keletą savo stilių
  turėjusių viešbučių, įtrauktų į korporaciją ir “sušukuotų pagal plauką“. Tai jį
  šiek tiek liūdino. Taipogi jam kartais būdavo sunku praleisti pro pirštus kai kurias etikos detales.
  Tačiau šiuos jausmus visada nusverdavo asmeninės ambicijos ir tas faktas, kad Kurtis ÒKyfas už atliktas paslaugas dosniai sumokėdavo. Šono Holo mėnesiniai algos čekiai ir auganti banko sąskaita net nerimo valandėlėmis jį paguosdavo.
  Taip pat egzistavo ir kitos galimybės, kurias, tiesa, net kaip reikiant įsisvajojęs, jis leisdavo sau tik miglotai įsivaizduoti. Vos šį rytą įžengęs į
  numerį, jis stipriai pajuto Dodo artumą, nors ir vengė žiūrėti į ją tiesiai. Į
  akis krintantis blondinės seksualumas, kuris sklido kambaryje lyg aura, Šoną Holą veikė taip, kaip jo nepaveikdavo nei jo daili brunetė žmona, teniso kortų pasididžiavimas, nei P. T. A. sekretorė. Mąstydamas apie Kurčio ÒKyfo sėkmingą likimą, jis susijaudinęs pagalvojo, jog šis didis žmogus kažkada irgi buvo jaunas ambicingas buhalteris.
  Jo apmąstymus nutraukė ÒKyfo klausimas:
  — Ar susidarė įspūdis, kad prastai vadovaujama visoms grandims be
  išimties?
  — Ne visiškai, sere. — Šonas Holas žvilgtelėjo į savo užrašus, kuriuose nagrinėjama tema per porą savaičių tapo jam gerai pažįstama. — Yra vienas vyriškis, vyriausiojo valdytojo padėjėjas, kuris atrodo ypač išmanantis savo darbą. Jam trisdešimt dveji, baigęs Komelą — Statlerį. Deja, jo istorijoje yra vienas trūkumas.
  Čia turiu apie tai pranešimą, kurį gavau iš Vidaus reikalų ministerijos.
  ÒKyfas atidžiai išstudijavo jaunojo buhalterio jam paduotą pranešimą.
  Jame buvo aprašyti pagrindiniai faktai apie Peterio Makdermoto atleidimą iš Voldorfo ir jo vėlesnius nesėkmingus mėginimus susirasti darbą, kol buvo priimtas į “Šv. Gregorį“.
  Viešbučių magnatas grąžino pranešimą be komentarų. Sprendimas dėl Makdermoto priklausys nuo gelbėjimo komandos. Tačiau jos nariams žinomas Kurčio ÒKyfo principas, kad nė vieno iš jo darbuotojų moralė
  neturėtų dėmių. Kad ir kaip Makdermotas išmanytų darbą, vargu ar jam pasiseks išsilaikyti atsiradus naujai vadovybei.
  — Esama ir daugiau neblogų žmonių, — tęsė Šonas Holas, — nebe tokiuose aukštuose postuose.
  Pokalbis truko dar penkiolika minučių. Pabaigoje Kurtis ÒKyfas tarė:
  — Ačiū, džentelmenai. Praneškite, jei dar sužinosite ką nors svarbaus.
  Šiaip jau aš pats palaikysiu su jumis kontaktą.
  Dodo išlydėjo juos pro duris.
  Jai grįžus, Kurtis ÒKyfas gulėjo išsitiesęs ant sofos, kurią atlaisvino du buhalteriai. Jis buvo užsimerkęs. Dar savo karjeros pradžioje jis išmoko trumpai nusnūsti dieną keisčiausiomis akimirkomis, taip susigrąžindamas energiją, kuri jo pavaldiniams atrodė neišsenkama.
  Dodo jį švelniai pabučiavo į lūpas. Jis pajuto jų drėgnumą bei jos minkšto kūno prisilietimą. Jos pirštai prisikasė iki pat pakaušio, švelniai glostydami plaukų sušukavimo liniją. Minkštų šilkinių plaukų sruoga glamonėdama nuslydo jo veidu. Jis žvilgtelėjo į ją šypsodamasis.
  — Kaupiu energiją, — tarė ir patenkintas pridėjo: — Tu labai moki pagelbėti.
  Jos pirštai nesustojo judėję. Po dešimties minučių jis jautėsi pailsėjęs ir atsigavęs. Jis pasirąžė, vėl atsimerkė ir vienu šuoliu atsistojo. Tada ištiesė
  rankas į Dodo.
  Ji puolė prie jo, stipriai prisiglausdama, aistringai išvingiuodama savo kūną tiksliai pagal jo. Jis pajuto, kaip jos nuolatos rusenantis jausmingumas pavirto stipria, reikalaujančia liepsna.
  Vis labiau jaudindamasis, jis nusivedė ją į šalia esantį miegamąjį.
  11
  Vyriausiasis viešbučio apsaugos viršininkas Ogilvis, telefonu pranešęs, jog prisistatys Kroidonų numeryje po valandos, užtruko dusyk tiek. Dėl šitos priežasties ir hercogo, ir hercogienės nervai buvo visiškai pakrikę, kai pagaliau pasigirdo prislopintas laukujų durų skambutis.
  Hercogienė pati nuėjo atidaryti. Prieš tai ji išsiuntė savo kambarinę su išgalvota užduotimi ir be jokių nuolaidų paliepė apvalaveidžiui sekretoriui, fanatiškai bijančiam šunų, išvesti pasivaikščioti bedlingtono terjerus. Įtampą dar labiau didino žinojimas, kad abu gali netrukus grįžti.
  Kartu su Ogilviu į kambarį įsiveržė cigaro dūmų banga. Jiems nuėjus į
  svetainę, hercogienė pabrėžtinai pasižiūrėjo į pusiau surūkytą cigarą apkūnaus vyriškio burnoje.
  — Mano vyras ir aš nepakenčiame dūmų. Gal malonėtumėte užgesinti, — tarė ji.
  Paršelio akys riebiame veide piktai ją nužvelgė. Jo akys toliau nuslydo erdviu, gražiai apstatytu kambariu, pastebėdamos hercogą, kuris neryžtingai stovėjo, atsukęs nugarą į langą.
  — Neblogai jūs čia įsikūrėt, — Ogilvis neskubėdamas išėmė iš burnos įžeidusį cigarą, nupurtė pelenus ir apsukęs mestelėjo jį į dešinėje esantį
  pušinį židinį. Jis nepataikė, ir nuorūka nukrito ant kilimo, ko jis apsimetė
  nepastebėjęs.
  Hercogienė sučiaupė lūpas:
  — Nemanau, kad čia atėjote aptarti dekoro.
  — Ne, mem, — jo apkūnus kūnas sudrebėjo nuo kikenimo. — Jokiu
  būdu negaliu pasakyti, kad taip. Bet man patinka gražūs daiktai. — Jis nuleido savo nesuderinto falceto balsą.
  — Man patinka jūsų mašina. Ta, kurią laikote viešbutyje. Ar tik ji nėra
  “Jaguaras“?
  — A! — tai nebuvo žodis, o tik Kroidono hercogo atodūsis. Jo žmona pervėrė jį aštriu, perspėjančiu žvilgsniu.
  — Kuo jus galėtų dominti mūsų mašina?
  Tarsi hercogienės klausimas būtų buvęs signalas, viešbučio seklys pakeitė savo elgesį. Jis staiga paklausė:
  — Kas dar yra šiame numeryje?
  — Nieko, — atsakė hercogas. — Mes visus išsiuntėme.
  — Kartais verta patikrinti.
  Judėdamas stebėtinai greitai, storulis apėjo numerį, atidalinėdamas duris ir dirstelėdamas už jų. Buvo aiškų, kad jis puikiai išmano kambarių
  išdėstymą. Vėl atidaręs ir uždaręs laukujės duris, jis aiškiai patenkintas grįžo į svetainę.
  Hercogienė atsisėdo į kėdę stačiu atlošu. Ogilvis pasiliko stovįs.
  — Taigi, — tarė jis, — jūs ir buvote tos tragedijos kaltininkai.
  — Apie ką jūs kalbate? — jos akys susidūrė su jo akimis.
  — Nežaiskite su manimi, ponia. Aš kalbu rimtai, — jis išsiėmė naują cigarą ir nukando galiuką. — Jūs skaitėte laikraščius. Per radiją apie tai irgi pakankamai kalbėjo.
  Išbalusiuose hercogienės skruostuose atsirado dvi ryškiai raudonos dėmės.
  — Tai, ką jūs norite pasakyti, yra bjauru, juokinga. .
  — Sakiau jums — baikite! — šie žodžiai buvo kone išspjauti su staigiu įniršiu, ir visas apsimestinis mandagumas išgaravo. Nekreipdamas dėmesio į
  hercogą, Ogilvis pamojavo neuždegtu cigaru savo aukai palei nosį. —
  Klausykite manęs, jūs — tragedijos kaltininkai. Visas miestas kraustosi iš proto: policija, meras — visi. Kai jie suras, kas tai padarė vakar vakare, kas užmušė tą kūdikį ir jo motiną, o paskui paspruko, jų kantrybė bus išsekusi, ir niekas nebekreips dėmesio, ar tie, į ką jų įniršis bus nukreiptas, turi garsius titulus, ar ne. Dabar, kai aš tai žinau, jei padarysiu, ką turėčiau daryti,
  čionai susirinks policininkų batalionas taip greitai, kad nespėsite nė
  apsidairyti. Bet aš, būdamas labai sąžiningas žmogus, pirma atėjau pas jus, kad jūs galėtumėte iš pradžių papasakoti tą istoriją man, — paršiuko akelės mirktelėjo ir vėl sugriežtėjo. — Jei norite, kad viskas būtų atlikta kitaip, tik tarkit žodį.
  Kroidono hercogienė, už kurios pečių stovėjo trys su puse šimtmečio iš protėvių paveldėto išdidumo, taip lengvai nepasidavė. Pašokusi ant kojų, ji pasipiktinusi, blizgančiomis pilkai žaliomis akimis, priėjo tiesiai prie apkūnaus viešbučio detektyvo. Jos tonas būtų atėmęs žadą net ir tiems, kurie ją gerai pažinojo.
  — Niekše! Kaip jūs drįstate?
  Netgi įžūlusis Ogilvis sekundei sutriko. Bet šį kartą paprieštaravo Kroidono hercogas:
  — Bijau, nėra išeities, brangioji. Jūsų pastangos buvo pagirtinos.
  — Žiūrėdamas į Ogilvį, jis tarė: — Tai, kuo jūs mus kaltinate, yra tiesa.
  Aš kaltas. Aš vairavau automobilį ir užmušiau mergytę.
  — Jau kiek panašiau, — tarė Ogilvis. — Gal ką ir išsiaiškinsime.
  Sunerimusi Kroidono hercogienė klestelėjo atgal į kėdę, savo judesiu išduodama pasidavimą. Sudėjusi rankas, kad nuslėptų jų drebėjimą, ji paklausė:
  — Iš kur jūs sužinojote?
  — Ką gi, dabar galiu ir pasakyti, — iš lėto tarė viešbučio seklys, su malonumu išpūtęs žydrų cigaro dūmų kamuolį, pašaipiai stebėdamas hercogienę, tarsi būtų bandęs išprovokuoti jos pasipriešinimą. Tačiau ji nieko nepasakė, tik pasibjaurėdama suraukė nosį.
  Ogilvis atsisuko į hercogienę:
  — Vakar gana anksti jūs nuvažiavote į “Lindi“ užeigą Airių Kanalo rajone. Važiavote tenai su savo ištaigingu “Jaguaru“ ir kartu pasiėmėte savo draugę. Matyt, taip turėtumėt ją vadinti, jei jūsų tai per daug neerzina.
  Kai Ogilvis išsišiepęs pažiūrėjo į hercogienę, hercogas griežtai tarė:
  — Toliau.
  — Na, — savimi patenkintas riebus veidas vėl atsigręžė į jį, — kaip man teko girdėti, prie stalo jūs išlošėte šimtą dolerių ir tiek pat praradote bare.
  Įsilinksminęs buvote pradėjęs leisti ir antrąjį šimtą, kai su taksi atvyko jūsų
  žmona.
  — Iš kur jūs visa tai žinote?
  — Sakau jums, hercoge, esu šitame mieste ir dirbu šitame viešbutyje jau ilgą laiką. Visur pilna mano draugų. Aš darau paslaugą jiems, o jie atsidėkoja man tuo pačiu, pavyzdžiui, pranešdami, kas kur vyksta. Tiesą pasakius, mažai kas, ką daro šio viešbučio žmonės, lieka man nežinoma. Dauguma jų
  to nežino ir su manimi nesusipažįsta. Jie mano nuslėpę savo mažutes paslaptis, ir gal taip kartais ir atsitinka, išskyrus tokius atvejus kaip dabar.
  — Aišku, — šaltai atsiliepė hercogas.
  — Norėčiau sužinoti vieną dalyką. Esu labai smalsus, mem. Kaip jūs sužinojote, kur jis išvykęs?
  — Jūs ir taip daug žinote. . — tarė hercogienė. — Galbūt nebesvarbu.
  Mano vyras turi įprotį užsirašyti, kam skambina, o paskui pamiršta savo užrašymus ištrinti.
  Viešbučio detektyvas smerkiamai pliaukštelėjo liežuviu.
  — Užteko vieno nerūpestingo įpročio, hercoge, ir pažiūrėkite, į kokią balą įkritote. Štai ką aš manau apie visa kita. Jūs su žmona išvykote namo, jūs vairavote, nors dabar, kai viskas šitaip išėjo, gal geriau būtų buvę, jei vairavusi būtų ji.
  — Mano žmona nemoka vairuoti.
  — Štai kaip, — supratingai linktelėjo Ogilvis. — Šiaip ar taip, manau, kad jūs, nors ir apsvaigintas likerio, vis dar. .
  — Reiškia, jūs nežinote! — pertraukė hercogienė. — Jūs nieko tvirtai nežinote! Ir nieko negalėsite įrodyti. .
  — Ponia, aš galiu įrodyti viską, ko man reikia.
  — Geriau leiskite jam baigti, brangioji, — sulaikė ją hercogas.
  — Būtent, — tarė Ogilvis. — Sėdėkite ir klausykite. Vakar mačiau, kaip jūs įėjote pro užpakalines duris, nenorėdami maišytis vestibiulyje. Ir atrodėte sukrėsti — ir vienas, ir kitas. Aš iškart susidomėjau kodėl. Kaip jau sakiau, esu labai smalsus.
  — Tęskite, — sušnibždėjo hercogienė.
  — Vėlai vakar vakare buvo paskelbta apie įvykusią tragediją. Kai ką
  įtardamas, aš nuėjau į garažą ir tyliai pasižiūrėjau į jūsų mašiną. Jūs gal ir nežinote — ji stovi kampe, už kolonos, kur jos nematyti praeinantiems darbininkams.
  — Vargu, ar dabar tai beturi reikšmės. — aplaižė lūpas hercogas.
  — Gal ir jūsų tiesa, — nusileido Ogilvis. — Žodžiu, mano pastebėjimai privertė mane dar kiek pašniukštinėti policijos nuovadoje, kur mane irgi gerai pažįsta. — Jis vėl stabtelėjo, išpūsdamas cigaro dūmus, o jo klausytojai tylėdami laukė. Cigaro galiukui smarkiau žybtelėjus, jis jį apžiūrėjo ir tęsė
  toliau. — Jie ten buvo radę tris dalykus. Automobilio priekinių žibintų žiedą, kuris, matyt, nukrito, susidūrus su moterimi ir vaiku. Taip pat jie rado priekinių žibintų stiklo šukių, o apžiūrėję vaiko drabužius nusprendė, kad turėjo likti bruožimo žymė.
  — Kas?
  — Jei patrinsite medžiagą į ką nors kieto, hercogiene, ypač jei tas kitas blizga, kaip, sakysim, automobilio sparnas, liks žymė, analogiška pirštų
  antspaudams. Policijos laboratorijos darbuotojai ir tiria juos kaip pirštų
  atspaudus — tereikia tik nubraukti dulkes, ir žymė pasimato.
  — Įdomu, — tarė hercogas, tarsi būtų kalbėjęs apie kažką, kas visiškai su juo nesusiję. — Nežinojau.
  — Nedaug kas tai žino. Tačiau šiuo atveju tai neturi ypatingos reikšmės.
  Jūsų automobilio priekinis žibintas sukultas ir dingęs jo žiedas. Nėra jokios abejonės, kad tai ir buvo jūsų mašinos stiklai bei žiedas, net jei nekreipsime dėmesio į padangų žymę ir kraują. O taip, turėjau jau anksčiau jums pasakyti. Jūsų automobilis kruvinas, nors ir ne per labiausiai matosi ant juodų dažų.
  — O Dieve! — užsidengusi ranka veidą, hercogienė nusisuko.
  — Ką jūs siūlote daryti? — paklausė jos vyras.
  Apkūnusis vyras patrynė rankas, žiūrėdamas į savo riebius, mėsingus pirštus:
  — Kaip jau sakiau, atėjau išklausyti jūsų pasakojimo apie šią istoriją.
  — Ką aš galiu papasakoti? — atsakė hercogas, apimtas nevilties.
  — Jūs žinote, kas atsitiko. — Jis pabandė ištiesinti pečius, bet tai jam nepavyko:
  — Verčiau pakvieskite policiją, ir bus baigta.
  — Nėra jokio reikalo skubėti, — jo spigus falcetas sušvelnėjo.
  — Kas įvyko, tas įvyko. Skubėjimas nesugrąžins nei vaiko, nei jo mamos. Be to, hercoge, tai, ką jie padarytų jums policijos nuovadoje, jums tikrai nepatiktų. Ne, visai nepatiktų.
  Pora iš lėto pakėlė į jį akis.
  — Aš tikėjausi, — tarė Ogilvis, — kad jūs man kai ką pasiūlysite.
  — Aš nesuprantu, — netvirtai pasakė hercogas.
  — Aš suprantu, — atsiliepė Kroidono hercogienė. Jūs norite pinigų, ar ne? Jūs atėjote čia mūsų šantažuoti.
  Ji tikėjosi, kad jos žodžiai šokiruos atėjusįjį, bet taip neatsitiko.
  Viešbučio seklys gūžtelėjo pečiais.
  — Man nesvarbu, mem, kaip jūs tai pavadinsite. Aš tik atėjau padėti jums išsikapstyti iš bėdos. Bet man irgi reikia gyventi.
  — Jūs paimtumėte pinigus ir už tai tylėtumėte?
  — Matyt, taip.
  — Tačiau iš to, ką jūs sakote, — pastebėjo hercogienė, trumpam atgavusi pusiausvyrą, — iš to mums nebūtų jokios naudos. Automobilį vis tiek suras.
  — Gali atsitikti ir taip. Bet dėl kai kurių priežasčių to įvykti neturėtų.
  Aš jums dar ne viską pasakiau.
  — Sakykite dabar, prašau.
  — Aš dar nevisiškai tą pats išsiaiškinau, — tarė Ogilvis. — Bet partrenkę tą vaiką, jūs važiavote iš miesto, o ne į jį.
  — Mes suklydome, — paaiškino hercogienė. — Kažkokiu būdu apsisukome aplinkui. Naujajame Orleane tą nesunku padaryti, kai gatvės šitaip vingiuoja. Paskui mes grįžome aplinkiniais keliais.
  — Taip ir maniau, — Ogilvis supratingai linktelėjo. — Tačiau policija ne taip galvoja. Jie ieško išvažiavusių iš miesto. Štai kodėl šiuo metu jie dirba priemiesčiuose ir kituose miestuose. Gal jie ir grįš į centrą, bet dar negreitai.
  — O kada?
  — Už kokių trijų keturių dienų. Iš pradžių jie nori patikrinti daug kitų
  vietų.
  — Kaip šitas uždelsimas galėtų mums padėti?
  — Jei niekas nepastebės automobilio, o dabar jis neblogai stovi, — tarė
  Ogilvis, — tai gal ir padės. Šansai padidės, jei jūs sugebėsite pašalinti tą automobilį.
  — Jūs turite galvoje — iš valstijos?
  — Iš pietinės teritorijos.
  — Tą padalyti nebus lengva.
  — Ne, mem. Visose aplinkinėse valstijose — Teksase, Arkanzase, Misisipėje, Alabamoje ir kitur — stebimi automobiliai su nudaužtu priekiniu žibintu.
  — Ar yra galimybė iš pradžių suremontuoti automobilį? —
  svarstydama pasiteiravo hercogienė. — Jei darbą atliks slapta, mes gerai užmokėsime.
  — Jei bandysite tai padaryti, — viešbučio seklys su užuojauta papurtė
  galvą, — tai verčiau eikite tiesiai į policijos nuovadą ir prisipažinkite.
  Kiekvienas Luizianos automobilių servisas painformuotas sukviesti policininkus tą pačią minutę, kai pas juos pasirodys mašina, prašydama tokios paslaugos, kuri reikalinga jums. Jie taip ir padarys. Šio krašto žmonės — karštakraujai.
  Kroidoino hercogienė stengėsi išlaikyti blaivų ir šaltą protą, nes žinojo, kad tai dabar svarbiausia. Per keletą paskutinių minučių pokalbio tonas pasidarė toks kasdieniškas, tarsi kalba būtų ėjusi apie kokią namų
  smulkmeną, o ne apie išlikimą gyvųjų pasaulyje. Ji norėjo, kad tas tonas toks ir išliktų.
  Ji dar kartą pajuto atsakomybės naštą, prislėgusią jos pečius, nes jos vyras tik stebėjo, nors atidžiai, tačiau visiškai pasyviai tas derybas tarp jos ir piktojo storulio. Nesvarbu. Kas neišvengiama, su tuo reikia susitaikyti.
  Svarbiausia apmąstyti visas pasekmes. Jai į galvą atėjo mintis.
  — Ta automobilio detalė, kurią, jūs sakėte, rado policija, kaip ji ten vadinasi?
  — Priešakinio žibinto žiedas?
  — Ar pagal jį galima nustatyti, nuo kokios jis mašinos?
  Ogilvis linktelėjo:
  — Galima nustatyti viską apie automobilį: kokios jis markės, kur pagamintas ir bent jau apytiksliai kelintų metų. Tą patį galima išsiaiškinti, turint šukę stiklo. Tačiau kadangi jūsų mašina užsienietiška, tai užtruks keletą dienų.
  — Bet galų gale, — ji laikėsi savo, — policija sužinos, kad ieškoti jiems reikia “Jaguaro“?
  — Tikriausiai taip.
  Šiandien antradienis. Sprendžiant iš to, ką šis žmogus jiems pasakė, laiko jie turi ne daugiau kaip iki penktadienio ar šeštadienio. Hercogienė
  svarstė šaltai kaip mašina: jų viešbučio seklys bus papirktas, jiems belieka vienintelis, beje, labai netvirtas, šansas kuo skubiausiai pašalinti automobilį.
  Tai padaryti reikėtų važiuojant į šiaurę, į vieną iš didmiesčių, kur Naujojo Orleano tragedija nežinoma. Ten būtų galima susitaisyti automobilį, nesukeliant įtarimo, ir tuo būdu pašalinti įkalčius. Tada, net jei įtarimas ir apsistotų ties Kroidonais, nieko nebebūtų galima įrodyti. Bet kaip išvežti tą automobilį?
  Be abejonės, šitas kvaiša seklys sakė tiesą: ir Luizianoje, ir kitose valstijose, kurias jiems tektų pravažiuoti, bus akylai stebimi keliai.
  Kiekvienam kelių patruliui bus prisakyta dairytis automobilio su įdaužtu priekiniu žibintu be žiedo. Tikriausiai pasitaikys ir kelio užtvarų. Sunku būtų pasprukti nepastebėtiems tų akylųjų policininkų.
  Bet padaryti tą galima. Jei automobilį vairuotų naktį, o dieną paslėptų.
  Pakelėse būna galybės vietų, kur galima stabtelėti ir išlikti nematomiems. Tai būtų pavojinga, bet ne ką pavojingiau už laukimą čionai, kol juos aptiks. Juk bus daug šalutinių kelių. Kad išvengtų dėmesio, reikia pasirinkti neįprastą maršrutą.
  Bet yra dar ir kitų keblumų. . Ir dabar pats laikas /uos išspręsti. Keliauti aplinkiniais keliais sunku, jei gerai nepažįsti vietovių. Kroidonai jų tikrai nepažįsta. Nė vienas iš jų nebuvo pratęs naudotis žemėlapiu. Sustojus benzino, juos išduos bei įtarimą sukels jų kalba ir elgesys. Ir vis dėlto. . Tai buvo rizika, kurią reikėjo prisiimti.
  Ar tikrai reikėjo?
  Hercogienė atsisuko į Ogilvį:
  — Kiekgi jūs norite?
  — Na. . — hercogienės staigumas jį suglumino. — Jūs čia neblogai įsitaisę.
  — Aš klausiu — kiek? — šaltai tarė hercogienė.
  — Dešimt tūkstančių dolerių, — žybtelėjo paršiuko akelės.
  Nors suma buvo dusyk didesnė už tą, kurios ji tikėjosi, jos išraiška nepasikeitė.
  — Sakysim, kad mes sumokėsime šitą milžinišką sumą — ir kas mums už tai?
  — Kaip jau sakiau, — storulis atrodė sutrikęs, — tylėsiu ir niekam nesakysiu to, ką žinau.
  — O priešingu atveju?
  — Einu į vestibiulį, — gūžtelėjo pečiais jis. — Pakeliu telefono ragelį.
  — Ne, — atsakymas buvo vienprasmis. — Mes jums nemokėsime.
  Kroidono hercogas sujudėjo, o viešbučio seklio išpurtęs veidas paraudonavo.
  — Paklausykite, ponia. .
  — Aš neklausysiu, — kategoriškai nukirto ji. — Tai jūs klausysite manęs.
  Jos akys įsmigo į jo veidą, ir jos gražus veidas su išsišovusiais skruostikauliais įgavo pačią valdingiausią pozą.
  — Jums sumokėję, mes nieko nelaimėsime, išskyrus tai, kad uždelsime reikalą keletą dienų. Jūs tą kuo puikiausiai mums išaiškinote.
  — Tai vienintelis šansas. .
  — Tylos! — jos balsas pliaukštelėjo kaip botago kirtis. Jos akys jį
  pervėrė. Nurijęs seiles, jis niūriai nusileido.
  Kroidono hercogienė žinojo, kad sekantis jos žingsnis bus, ko gero, pats reikšmingiausias, kokį ji yra kada nors žengusi. Jos mintyse negali būti jokios klaidos, abejonės ar uždelsimo. Norint išlošti aukščiausią prizą, reikia statyti didžiausią sumą. Ji sužais, naudodamasi prieš ją sėdinčio vyro godumu. Ji privalo visa tai taip sutvarkyti, kad nebeliktų vietos jokioms dvejonėms.
  Ji tvirtai pareiškė:
  — Mes nemokėsime jums dešimties tūkstančių dolerių. Mes
  sumokėsime jums dvidešimt penkis tūkstančius.
  Viešbučio seklio akys iššoko.
  — Už tai, — ramiai tęsė ji, — jūs nugabensite mūsų automobilį į Šiaurę.
  Ogilvis tebespoksojo.
  — Dvidešimt penki tūkstančiai dolerių, — pakartoji ji. — Dešimt tūkstančių dabar. Dar penkiolika tūkstančių, kai susitiksime Čikagoje.
  Vis dar be žado, storulis aplaižė lūpas. Jo blizgančios akutės, tarsi netikėdamos, negalėjo nuo jos atsiplėšti. Įsivyravo tyla.
  Tada, jai atidžiai stebinti jis vos matomai linktelėjo.
  Vis dar tylint Ogilvis iš lėto prabilo:
  — Šitas cigaras jus erzina, hercogiene?
  Ji linktelėjo, ir jis jį užgesino.
  12
  — Keista, — Kristina padėjo didžiulį įvairiaspalvį meniu. — Man atrodo, kad šią savaitę įvyks kažkas labai ypatingo.
  — Galbūt tai jau vyksta, — nusišypsojo Peteris Makdermotas iš kitos stalo pusės, kur žvakių apšviesti spindėjo sidabriniai įrankiai ir standžios baltos servetėlės.
  — Ne, — atsakė Kristina — Bent jau ne tai, ką jūs turite galvoje. Tai kažkas ne taip malonaus. Norėčiau atsikratyti to jausmo.
  — Valgis ir gėrimai daro stebuklus.
  Ji nusijuokė, persiimdama jo nuotaika, ir užvertė meniu.
  — Užsakykite mums abiems.
  Jie pietavo “Brenano“ restorane, esančiame Prancūzų kvartale. Prieš valandą Peteris užvažiavo Kristinos automobiliu, kurį išsinuomavo prie “Šv.
  Gregorio“ vestibiulyje esančio Herco nuomos stalo. Automobilį pastatė tame pačiame kvartale, Ibervilio gatvėje. Pėsčiomis jie nužingsniavo Rojai gatve, žvalgydamiesi į antikinių parduotuvėlių vitrinas — ten galėjai rasti ir objets
  d’art, ir smulkių senienų, ir Konfederacijos laikų ginklų: “Bet kuris kardas šioje dėžėje — dešimt dolerių“. Naktis buvo šilta, tvanki, ir juos apsiautė
  įvairūs Naujojo Orleano garsai: duslus autobusų burzgėjimas, sklindantis iš siaurų gatvelių, arkliais traukiamo akro tarškėjimas bei žvangesys, o nuo Misisipės sklido melancholiška išplaukiančio laivo pakrovėjo aimana.
  “Brenanas“, kaip ir priderėjo ištaigingiausiam miesto restoranui, buvo pilnas lankytojų. Lūkuriuodami ramiame, švelniai apšviestame laukiamajame kol juos pakvies prie stalo, Peteris su Kristina maloniai siurbčiojo “Old Fesnd“ užpiltinę su žolelių prieskoniu.
  Peteris jautėsi puikiai ir džiaugėsi, matydamas šalia savęs Kristiną. Jo gera nuotaika neapleido jo ir tada, kai juos nuvedė prie stalo vėsiame kambaryje, esančiame pirmame aukšte. Priimdamas Kristinos pasiūlymą, jis mostelėjo padavėjui.
  Jiems abiems jis užsakė po pustuzinį austrių (tai buvo rminis restorano patiekalas, į kurį įėjo trijų rūšių austrės: “Rokfelerio“, “Bienvil e“ ir
  “Ro gnac“), “Nouvel e Orleans“ plekšnę, įdarytą krabo mėsa su prieskoniais, “choux eur Polonaise“ or “pommes au fouf, o vyno padavėjo paprašė atnešti butelį “Montrachet“.
  — Man patinka, — patenkinta tarė Kristina, — kai nereikia niekuo rūpintis.
  Ji tvirtai nusprendė išginti iš savęs tą nemalonų jausmą, apie kurį
  neseniai užsiminė. Pagaliau juk nerimauti nebuvo jokio pagrindo, išskyrus nuojautą, kurią greičiausiai galima paaiškinti tuo, kad praėjusią naktį ji miegojo kiek mažiau negu paprastai.
  — Jie čia turi taip puikiai tvarkomą virtuvę, — tarė Peteris, — kad apsisprendimas ką valgyti ne tiek jau daug reiškia. Juk renkiesi iš vienodos kokybės gaminių.
  — Matyti, kad dirbate viešbutyje, — papriekaištavo ji.
  — Atleiskite. Turbūt tai prasikiša per dažnai.
  — Ne. Jeigu jums įdomu, man tai patinka. Kartais pagalvodavau, kažin nuo ko jūs pradėjote.
  — Darbą viešbutyje? Aš buvau patarnautojas, kuris turėjo labai daug norų.
  — Argi viskas ir buvo taip paprasta?
  — Turbūt ne. Be viso kito, man šiek tiek sekėsi. Iš pradžių gyvenau Brukline ir per vasaros atostogas įsidarbinau patarnautoju “Manheteno“
  viešbutyje. Vieną antrosios vasaros vakarą aš paguldžiau į lovą girtą vyrą: padėjau jam užlipti laiptais, aprengiau pižama ir įverčiau į patalus.
  — Ar taip aptarnaudavo kiekvieną?
  — Ne. Tą naktį nebuvo daug žmonių, aš jau buvau pratęs prie tokio darbo. Man teko daugelį metų teikti panašią pagalbą savo senukui. —
  Peterio akyse valandėlei sužibo liūdesys, bet netrukus jis tęsė: — Žodžiu, paskui paaiškėjo, kad tas vyrukas — “ e New Yorker“ laikraščio korespondentas. Po vienos ar dviejų savaičių jis parašė apie tai, kas jam nutiko. Jei neklystu, jis pavadino mūsų viešbutį “viešbučiu, švelnesniu už motiną“. Mes daug iš to juokėmės, bet aplinkinių akyse tie žodžiai pakėlė
  viešbučio prestižą.
  — Ir jus paaukštino pareigose?
  — Šiek tiek. Bet apie mane visi išgirdo.
  — Austrės atkeliauja, — pasakė Kristina. Prieš juos vikriai pastatė dvi kvepiančias pakaitintas lėkštes su keptomis austrių puselėmis, sudėtomis ant akmens druskos sluoksnio.
  Peteriui paragavus ir teigiamai atsiliepus apie “Montrachet“ vyną, Kristina pasiteiravo:
  — Kodėl Luizianoje austres valgo ištisus metus, o ne tik vadinamaisiais
  “r“ mėnesiais — nuo rugsėjo iki balandžio, kurių pavadinimuose yra “r“
  raidė?
  — Austres galima valgyti bet kur ir bet kuriuo metų laiku. “R“ mėnesio taisyklė — tai tik senas gandas, kurį paleido Anglijos vikaras prieš keturis šimtmečius. Jo vardas berods Batleris. Mokslininkai pasijuokė iš tokios jo teorijos, Amerikos valdžia sako, kad taisyklė kvaila, bet žmonės vis tiek ja tiki.
  — Aš visuomet maniau, kad taip yra todėl, kad austrės vasarą neršia, —
  Kristina paknebinėjo “Bienvil e“ austres.
  — Taip daro Naujosios Anglijos ir Niujorko pakrančių austrės, bet ne tos, kurios gyvena Čyspeiko įlankoje — o juk ši įlanka yra didžiausias pasaulyje austrių šaltinis. Ten ir pietuose austrės neršia visus metus. Todėl nėra jokios priežasties, dėl kurios šiauriečiai negalėtų valgyti austrių visus
  metus, kaip daro Luizianos gyventojai.
  Valandėlę įsivyravo tyla, o tada Kristina paklausė:
  — Kai jūs išmokstate ką nors, ar po to visą laiką tai ir atsimenate?
  — Dažniausiai. Mano galva — keistas daiktas, kiek primenantis senamadišką popierių musėms gaudyti, prie kurio viskas limpa.
  Iš dalies man tai ne kartą pagelbėjo.
  Jis persmeigė “Rocfel er“ austrę ir įsidėjo ją į burną, jausdamas jos ypatingą metėlių prieskonį.
  — Pagelbėjo?
  — Na, tą pačią vasarą, apie kurią mes kalbėjom, jie man davė išbandyti kitus darbus viešbutyje, tarp jų ir pagalbininko pareigas bare. Tuo metu jau buvau pradėjęs tuo domėtis ir pasiskolinau keletą knygų. Vienoje iš jų rašė, kaip sumaišyti gėrimus. — Peteris stabtelėjo, bandydamas greitai prisiminti jau primirštus nutikimus. — Kartą, į barą užėjus klientui, aš ten buvau vienas. Nežinojau, kas jis toks buvo, bet jis įėjo ir sako: “Girdėjau, kad jūs esate tas sumanus jaunuolis, apie kurį rašė “ e New Yorker“. Ar galėtumėte sutaisyti man “Rusty Nail“ gėrimą?“
  — Jis turbūt juokavo?
  — Ne. Ir eis būčiau taip pagalvojęs, jei prieš porą valandų nebūčiau skaitęs, kas įeina į šį gėrimą — “Drambuie“ ir “Scotch“. Štai kaip man tai pagelbėjo. Žodžiu, sutaisiau tą gėrimą, o jis po to pasakė: “Skanu, bet viešbučių verslo jūs taip neišmoksite. Viskas smarkiai pasikeitė nuo tų laikų, kai buvo parašytas “Meno kūrinys“. Pasakiau jam, kad ir neketinu būti Maironu Vygliu, bet visai sutikčiau būti panašus į Yvliną Orčemą. Jis nusijuokė, matyt, irgi buvo skaitęs Arnoldą Benetą. Galiausiai jis davė man savo vizitinę kortelę ir pasakė, kad užsukčiau kitą dieną.
  — Ir paaiškėjo, kad jis — penkiasdešimties viešbučių savininkas.
  — Paaiškėjo, kad jis neturi nieko. Jo vardas buvo Herbertas Fišeris ir jisai prekiavo maisto produktais stambiose skardinėse ir kitomis panašiomis prekėmis. Kaip žmogus jis buvo atkaklus ir pagyrūnas bei mėgdavo peikti kitus. Tačiau jis išmanė viešbučių verslą ir pažinojo daugumą su juo susijusių žmonių, nes ne kur kitur, o viešbučiuose jis ir prekiavo.
  Padavėjas nunešė austrių lėkštes. Sugrįžęs jis pastatė priešais juos garuojančią plekšnę.
  — Bijau valgyti, — tarė Kristina. — Nieko nebegali būti skaniau už tas austres. — Ji paragavo sultingą, puikiai pagamintą ir prieskoniais paskanintą žuvį. — Oho! Neįtikėtina, šitas patiekalas dar skanesnis.
  Tik po keleto minučių ji paprašė:
  — Papasakokite man apie misterį Fišerį.
  — Iš pradžių maniau, kad jis tiktai daug šneka — tokių baruose galima daug sutikti. Mano nuomonė pasikeitė, kai gavau laišką iš Kornelo universiteto. Buvau kviečiamas atvykti į Statlerio Holo Viešbučių
  administravimo fakultetą dalyvauti atrenkamajame pokalbyje. Išėjo taip, kad jie man pasiūlė pilną stipendiją ir, baigęs vidurinę mokyklą, ten pratęsiau studijas. Vėliau sužinojau, jog taip atsitiko todėl, kad Herbertas įkalbėjo kažkokius žmones, dirbančius viešbutyje, mane rekomenduoti. Matyt, jis buvo geras prekeivis.
  — Matyt!
  — Niekuomet nebuvau tuo visiškai tikras, — susimąstęs tarė Peteris. —
  Esu daug Herbertui Fišeriui skolingas, bet kartais suabejoju, ar žmonės neduodavo jam darbo vien todėl, kad atsikratytų juo. Kai įsitvirtinau Romelyje, bemačiau jį vieną sykį. Bandžiau jam padėkoti — lygiai taip pat, kaip bandžiau jį pamėgti. Bet nei vieno, nei antro man padaryti jis neleido.
  Jis vis gyrėsi savo sudarytomis sutartimis arba tuo, ką ruošiasi padaryti.
  Paskui jis nusprendė, kad, važiuojant į koledžą, man reikia nusipirkti drabužių, kas buvo tiesa, ir būtinai norėjo paskolinti man du šimtus dolerių.
  Jam tai buvo nemaža suma, nes, kaip vėliau sužinojau, jo prekybinės pajamos nebuvo didelės. Vėliau bandžiau grąžinti jam skolą, siųsdamas čekius, išrašytus mažoms sumoms. Dauguma iš tų čekių jis taip ir nepasinaudojo.
  — Tai nuostabi istorija, — Kristina klausėsi susižavėjusi. — Kodėl jūs daugiau nebendraujate?
  — Jis mirė, — atsakė Peteris. — Keletą kartų bandžiau su juo susisiekti, bet vis nepasisekdavo. Maždaug prieš metus man paskambino jo advokatas — matyt, Herbertas neturėjo šeimos. Atvykau į laidotuves. Į jas atvyko aštuoni žmonės — ir paaiškėjo, kad mums visiems jis buvo panašiu būdu padėjęs. Keisčiausia, kad jis, toksai pagyrūnas, nė vienam iš mūsų
  niekada nepasakojo apie kitus.
  — Galėčiau apsiverkti, — pasakė Kristina.
  — Taip, — linktelėjo jis. — Tada aš vos to nepadariau. Man atrodo, kad ši istorija turėjo mane kažko pamokyti, nors pats nežinau ko. Galbūt to, kad kartais žmonės užsideda didžiulę uždangą, tikėdamiesi, kad ji bus nuplėšta, ir jei tu to nepadarai, tai niekuomet ir neperpranti jų iki galo.
  Gerdama kavą, Kristina tylėjo. Pagal jų susitarimą, nė vienas nevalgė
  deserto. Po kiek laiko ji paklausė:
  — Ar bent vienas iš mūsų žino, ko norime patys sau?
  Peteris susimąstė.
  — Ne visai. Bet aš žinau vieną dalyką, kurį norėčiau pasiekti. Ar bent jau ką nors panašaus.
  Jis mostelėjo padavėjui sąskaitos.
  — Pasakykite.
  — Verčiau aš padarysiu dar geriau, — pasakė jis. — Parodysiu jums.
  Išėję iš “Brenano“, jie stabtelėjo, norėdami po vėsos restorano viduje priprasti prie šilto nakties oro. Miestas atrodė ramesnis nei prieš valandą.
  Šviesos aplinkui blanko, ir naktinis gyvenimas traukėsi į kitus kvartalus.
  Paėmęs Kristiną už parankės, Peteris pervedė ją įstrižai per Rojai gatvę. Jie sustojo pietvakarinėje Šv. Luiso gatvės dalyje, žiūrėdami tiesiai prieš save.
  — Štai ką aš norėčiau sukurti, — tarė jis. — Ką nors, kas būtų lygiai taip pat puiku, o gal ir dar puikiau.
  Po grakščiais balkonais bei išlietomis metalinėmis kolonomis mirgantys žibintai metė šviesą ir šešėlius ant klasikinio baltai pilko “Rojai Orleano“ viešbučio fasado. Pro arkos bei trikampio formų langus skverbėsi gintarinė šviesa. Šaligatviu praėjo durininkas, apsirengęs skaisčiai auksine uniforma ir užsidėjęs kepurę su snapeliu. Aukštai iškeltos vėliavos bei kiti papuošimai plaikstėsi atsitrenkdami į savo stovus sulig kiekvienu smarkesniu vėjo gūsių. Privažiavo taksi. Durininkas vikriai prisiartino atidaryti durų. Pasigirdo einančių į vidų moters kulniukų kaukšėjimas ir vyro juokas. Durys užsitrenkė. Taksi nuvažiavo.
  — Kai kurie žmonės mano, — tarė Peteris, — kad “Rojai Orleanas“ yra puikiausiais viešbutis visoje Šiaurės Amerikoje. Nesvarbu, ar aš su tuo sutinku, ar ne. Svarbiausia, kad jis parodo, kokį lygį viešbutis gali pasiekti.
  Jie perėjo Šv. Luiso gatvę, artindamiesi prie vietos, kurioje kadaise stovėjo tradicinis viešbutis. Vėliau ten įrengė vergų turgavietę, paskui pilietinio karo ligoninę, valstijos valstybinės valdžios rūmus ir pagaliau vėl viešbutį. Peteris entuziastingai tarė:
  — Čia viskas veikia jų naudai: istorija, stilius, modernus pastatas ir fantazija. Naują pastatą planavo dvi Naujojo Orleano architektų rmos —
  viena pasinėrusi į tradiciją, kita moderni. Jos įrodė, kad galima atstatyti pastatus, išlaikant jų senąjį stilių.
  Nustojęs vaikščioti, durininkas palaikė duris, jiems įeinant į vidų.
  Tiesiai priešais juos stovinčios milžiniškos dviejų juodaodžių statulos saugojo balto marmuro laiptus, kylančius į vestibiulį.
  — Keisčiausia, — tarė Peteris, — kad “Royal Orleanas“, būdamas toks originalus, vis dėlto priklauso viešbučių korporacijai.
  Jis trumpai pridėjo:
  — Bet ne tokiai kaip Kurčio ÒKyfo.
  — Gal panašiai į Peterio Makdermoto?
  — Iki to dar toli. O aš žingtelėjau žingsnį atgal. Jūs turbūt žinote.
  — Taip, — atsakė Kristina. — Žinau, bet visgi jūs tai pasieksite.
  Lažinčiaus iš dešimties tūkstančių dolerių, kad kurią nors dieną jūs tai padarysite.
  — Jei turite tiek pinigų, — jis suspaudė jos ranką, — verčiau nusipirkite ÒKyfo viešbučio akcijų.
  Jie nužingsniavo “Rojai Orleanas“ vestibiuliu, kurio grindys buvo išklotos baltu marmuru, o sienos apmuštos baltais, citrinos ir juodmedžio spalvų gobelenais.
  Pusantros valandos jie vaikštinėjo kvartalu, užsuko į “Preservation Hal “, kur tvyrojo svaiginanti tvankuma, o suolus aplipę klausytojai gėrėjosi skaidriais diksilendo džiazo garsais; jie atsigavo palyginti vėsesniame Džeksono skvere, išgėrė kavos Prancūzų turgaus paupyje, kritiškai apžiūrėjo kai kuriuos prastus meno kūrinius, kurių vis gausėjo Naujajame Orleane; pagaliau “Dviejų seserų“ skvere žvaigždžių, švelnių lempų šviesų ir nukarusių medžių šakų prieglobstyje siurbčiojo vėsią šaltmetinę degtinę.
  — Šis vakaras buvo nuostabus, — tarė Kristina. — Bet man laikas namo.
  Jiems žingsniuojant link Ibervilio gatvės, kur buvo pastatytas automobilis, prie jų prisigretino mažas negriukas, nešinas kartotine dėže ir šepečiais.
  — Nublizginti batus, misteri?
  — Per vėlu, sūnau, — Peteris papurtė galvą.
  Berniukas blizgančiomis akimis atsistojo jiems tiesiai ant kelio, tyrinėdamas Peterio batus.
  — Lažinuosi iš dvidešimt penkių centų, kad galiu pasakyti, iš kur šie puikūs batai. Galiu pasakyti miestą ir valstiją, ir jei pasakysiu — duosit man dvidešimt penkis centus. Bet jei negalėsiu, tada aš jums tiek duosiu.
  Peteris buvo pirkęs tuos batus prieš metus Tena yje, Nju Džersio valstijoje. Jis suabejojo, jausdamasis pranašesnis už vaiką, bet paskui sutiko:
  — Gerai.
  Berniuko žibančios akys švystelėjo aukštyn.
  — Misteri, jūsų batai taip puikiai atrodo todėl, kad jūs einate su jais kietu šaligatviu Naujajame Orleane, Luizianos valstijoje. Atminkit, aš sakiau jums, kad pasakysiu, iš kur šie puikūs jūsų batai, o ne kur jūs juos pirkot.
  Jie nusijuokė, ir Kristina įsikibo Peteriui už parankės, kol tas mokėjo dvidešimt penkis centus. Važiuodami į šiaurę link Kristinos buto, jie vis dar kikeno.
  13
  Kurtis ÒKyfas sėdėdamas Voreno Trento privataus numerio svetainėje su pasimėgavimu įtraukė cigaro dūmus. Cigarą jis buvo išsiėmęs iš specialios vyšnios medžio dėžutės, kurią atnešė Aloizijus Roisas, ir stiprūs dūmai maloniai derinosi gomuryje su konjaku “Liudvikas XIII“, kurį atnešė su kava. ÒKyfo kairėje, ąžuolinio stalo, prie kurio jie Aloizijui Roisui sumaniai patarnaujant, pavalgė puikius penkių patiekalų pietus, galvūgalyje sėdėjo globėjiškai nusiteikęs šeimininkas Vorenas Trentas. Tiesiai priešais jį sėdėjo į
  siaurą suknelę įsispraudusi Dodo ir palaimingai traukė turkišką cigaretę,
  kurią irgi parūpino ir pridegė Roisas.
  — Vaje, — tarė Dodo. — Jaučiuosi, lyg būčiau sukirtusi visą paršą.
  ÒKyfas atlaidžiai nusišypsojo.
  — Aš skaniai pavalgiau, Vorenai. Perduokite, prašau, mano komplimentus savo virėjui.
  “Šv. Gregorio“ savininkas gracingai nulenkė galvą.
  — Jis bus jums dėkingas už šiuos komplimentus. Tarp kitko, gal jums įdomu žinoti, kad lygiai tokius pačius pietus galima buvo užsisakyti šįvakar viešbučio restorane.
  ÒKyfas linktelėjo, nors tai jam didesnio įspūdžio nepadarė. Jo nuomone, viešbučio restoranui nepritinka turėti įvairų ir išmoningą meniu, lygiai taip pat, kaip priešpiečiams nepritinka valgyti pate de foie gras. Be to, kiek anksčiau jis buvo užsukęs į “Šv. Gregorio“ restoraną tuo metu, kai valgytojų turėjo būti daugiausia, ir pamatė, kad erdvi salė buvo tik trečdaliu užpildyta.
  ÒKyfo “imperijoje“ pietūs buvo standartiniai ir paprasti: maisto įvairovė apsiribojo keliais populiariais “gatvės“ patiekalais. Tokią tvarką ÒKyfas grindė savo įsitikinimu, paremtu patyrimu, kad visi žmonės turi vienodą skonį ir renkasi tuos pačius, daugiausia neįmantrius patiekalus.
  Jokiame ÒKyfo viešbutyje, nors maistas, tiesa, buvo tvarkingai ruošiamas ir tiekiamas laikantis absoliučios švaros, gurmanams, kurie buvo traktuojami kaip nepelninga mažuma, valgiaraštyje nieko nebuvo skirta.
  Viešbučių magnatas pastebėjo:
  — Šiais laikais nedaugelis viešbučių siūlo panašų patiekalų asortimentą.
  Daugumai taip dariusių teko pakeisti savo įpročius.
  — Daugumai, bet ne visiems. Kodėl gi visi turi būti vienodi?
  — Todėl, Vorenai, kad mūsų biznis pasikeitė nuo tų laikų, kai mes su jumis buvome jauni — ar mums tai patinka, ar ne. Praėjo laikai, kai jus vadino “mano šeimininke“ ir laukė iš jūsų individualaus aptarnavimo.
  Galbūt kažkada žmonėms tai rūpėjo. Bet dabar jau nebe.
  Abudu vyrai kalbėjo be užuolankų, ir buvo aišku, kad, pabaigus valgyti, pasibaigs ir mandagioji pokalbio dalis. Kuriam nors prabilus, Dodo smalsiai vedžiojo savo kūdikiškai žydras akis nuo vieno prie kito, tarytum stebėdama nelabai suprantamą vaidinimą. Aloizijus Roisas, stovėjęs nugara į juos,
  tvarkėsi prie bufeto.
  Vorenas Trentas aštriai tarė:
  — Atsirastų tokių, kurie su tuo nesutiktų.
  ÒKyfas žiūrėjo į smilkstančio cigaro galą.
  — Atsakydamas jiems, pasiūlyčiau palyginti savo kolegų nansines ataskaitas su manąja. Pavyzdžiui, jūsų.
  Jo pašnekovas paraudo, ir jo lūpos susičiaupė.
  — Tai, kas vyksta čia, yra laikina — tai tik etapas. Aš jau esu tai išgyvenęs. Šitas etapas praeis kaip ir visi kiti.
  — Ne. Jei taip manote, tai esate panašus į savižudį, kišantį galvą į kilpą.
  O juk jūs, Vorenai, po šitiek metų nusipelnėte geresnio likimo.
  Prieš pastarajam atsakant, stojo nejauki tyla.
  — Aš ne tam praleidau savo gyvenimą, kurdamas viešbutį, kad jis taptų
  pigia užeiga.
  — Jei turite galvoje mano viešbučius, tai nė vienas iš jų toks nėra. —
  Dabar jau ÒKyfas paraudonavo iš pykčio. — O, be to, aš ne visiškai įsitikinęs, kad jūsiškis toks jau puikus.
  Po šių žodžių stojus atšiauriai tylai, Dodo paklausė:
  — Ar susikirsite rimtai, ar tik pasisvaidysit žodžiais?
  Abu vyrai nusikvatojo, nors Vorenas Trentas ir ne taip nuoširdžiai.
  Kurtis ÒKyfas tarsi pasiduodamas iškėlė savo rankas.
  — Ji teisi, Vorenai. Neverta pyktis. Jei mums nepavyks susitarti, tai turime bent jau pasilikti draugai.
  Vorenas Trentas jau sukalbamiau linktelėjo. Jo ankstesnį susierzinimą iš dalies sukėlė ėmęs mausti sėdimasis nervas, bet dabar jau nebeskaudėjo. Jis su kartėliu pagalvojo, kad netgi ir skausmo nekamuojamam būtų sunku susilaikyti nesupykus ant šito pasitikinčio klestinčio vyro, kurio nansinė
  sėkmė taip kontrastavo su jo paties padėtimi.
  — Trimis žodžiais galima pasakyti, — pareiškė Kurtis ÒKyfas, — ko žmonės šiais laikais nori iš viešbučių — “efektyvaus, pigaus aptarnavimo“.
  Tačiau mes tai galime pasiekti tiktai kruopščiai skaičiuodami — kiekvieną savo ir mūsų svečių žingsnį, viskas turi būti racionalu, o svarbiausia, aptarnaujančio personalo minimalus atlyginimas — iš to seka
  automatizacija, darbuotojų atleidimas ir senamadiško svetingumo panaikinimas kur tik įmanoma.
  — Ir viskas? O jūs nepašalintumėt ir viso kito, kuo kadaise garsėjo geri viešbučiai? Ar jūs nesutinkate, kad geras šeimininkas gali pataisyti reikalus bet kuriame viešbutyje? — “Šv. Gregorio“ savininkas sušvokštė: — Į jūsų
  viešbutį atvykęs žmogus nesijaučia ten savas, nemato, kad juo kas rūpintųsi, išskyrus sumą, nurodytą sąskaitoje.
  Jam to visiškai nereikia, — šaižiai tarė ÒKyfas. — Jeigu viešbutis yra svetingas, tai tik todėl, kad jam už tai užmokama. Galų gale tai nesvarbu.
  Žmonės pastebi nenuoširdumą kaip niekada anksčiau. Tačiau jie gerbia sąžiningumą: viešbutis gauna padorų pelną, o svečias moka padorią kainą —
  būtent taip ir dirba mano viešbučiai. Na, žinoma, atsiras ir pora “liukso“
  numerių tiems, kurie nori specialaus aptarnavimo ir gali už tai užmokėti.
  Bet jie nėra dideli ir skirti tik nedaugeliui. Dideli viešbučiai, tokie kaip jūsų, norėdami išlikti turi pradėti galvoti taip kaip aš.
  Vorenas Trentas suurzgė:
  — Jei neprieštarausite, kurį laiką dar norėčiau pagalvoti savo galva.
  ÒKyfas nekantriai papurtė galvą.
  — Nenorėjau jūsų įžeisti. Aš kalbėjau apie tendencijas, o ne apie konkrečius atvejus.
  — Velniop tas tendencijas! Mano instinktas man sako, kad vis dar yra daugybė žmonių, mėgstančių keliauti pirmąja klase. Tokie žmonės tikisi kai ko daugiau nei narvų su lovomis.
  — Jūs ne taip mane supratote, bet aš nesiskundžiu. — Kurtis ÒKyfas šaltai nusišypsojo. — Tačiau aš metu iššūkį tokiems kaip jūs. Su labai retomis išimtimis pirmoji klasė išnyko, jos nebėra.
  — Kodėl gi?
  — O todėl, kad reaktyviniai lėktuvai išjuokė kelionę pirmąja klase, o kartu ir žmonių požiūrį į ją. Anksčiau pirmoji klasė buvo kažkas ypatinga.
  Bet kelionės lėktuvu parodė, kaip kvaila ir išlaidu gyventi senamadiškai. Jos trunka taip trumpai, kad keliauti pirmąja klase tiesiog neapsimoka. Taigi žmonės įsispraudžia į turistinės klasės vietas ir jau nebesirūpina, ar tai nesumenkins jų orumo — tai paprasčiausiai per daug kainuoja. Pamažu keliauti turistine klase pasidarė madinga. Net “grietinėlė“ pradėjo taip daryti.
  Valgydami į dėžutes supakuotus priešpiečius, jie sako vieni kitiems, kad pirmoji klasė skirta kvailiams ir išlaidūnams. To, ką žmonės gauną lėktuvuose, — efektyvų aptarnavimą už prieinamą kainą, — jie pradeda reikalauti ir viešbučiuose.
  Dodo nusižiovavo, nesėkmingai bandydama pridengti žiovulį ranka, ir užgesino savo turkišką cigaretę. Tuoj pat prie jos prisistatė Aloizijus Roisas, pasiūlydamas naują ir vikriai ją pridegdamas. Ji maloniai nusišypsojo, ir jaunasis negras atsilygino tuo pačiu, parodydamas diskretišką, bet kartu ir draugišką prielankumą. Jis nepastebimai pakeitė pilnas pelenines naujomis ir įpylė kavos — iš pradžių Dodo, o po to ir visiems kitiems. Kai Roisas tyliai nuėjo, ÒKyfas pastebėjo:
  — Turite gerą žmogų, Vorenai.
  Vorenas Trentas išsiblaškęs atsakė:
  — Jis jau daug laiko gyvena su manimi.
  Žiūrėdamas į Roisą, jis pagalvojo, kaip reaguotų Aloizijaus tėvas, jei sužinotų, kad greitu laiku viešbučiui gali pradėti vadovauti kiti žmonės.
  Turbūt jis tik gūžteltų pečiais. Nuosavybė ir pinigai seniui mažai terūpėjo.
  Vorenas Trentas tarėsi girdįs jo šaižų, linksmą balsą: “Tau visąlaik sekėsi, ir gal šitie blogi laikai bus tau tik į naudą. Dievas sulenkia mūsų nugaras primindamas, kad visi esame Jo vaikai, nors ir įsivaizduojame kartais kažin kuo esą“. Tačiau po to, kiek pagalvojęs, senis galėtų pridurti: “Na bet, jei kuo nors tiki, tai eik ir kovok už tai. Kai numirsi, tai jau nebegalėsi nieko nudėti, nes ir nusitaikyti bus sunku“.
  “Nusitaikyti“, pagalvojo Vorenas Trentas ir tarė:
  — Pasiklausius jūsų, susidaro įspūdis, kad viskas, kas susiję su viešbučiu, turi būti velniškai sterilu. Tokiam viešbučiui trūksta šilumos ir žmoniškumo. Jis skirtas robotams su užprogramuotais smegenimis, kur vietoj kraujo teka alyva.
  ÒKyfas patraukė pečiais.
  — Užtat jis yra pelningas.
  — Galbūt nansine, bet tik ne žmogiškąja prasme.
  Ignoruodamas paskutinę pastabą, ÒKyfas tarė:
  — Aš kalbėjau apie tai, kokia padėtis yra šiuo metu. Pažvelkime šiek tiek ir į ateitį. Mano biznis visąlaik turi planus ateičiai. Kai kas galbūt
  pavadintų tai vizija, tačiau tai labiau panašu į apgalvotą įvaizdį — kaip ÒKyfo viešbučiai atrodys po kelerių metų. Visų pirma mes supaprastinsime registracijos procedūrą ji turėtų užimti daugiausiai porą sekundžių.
  Daugumą mūsų svečių iš aerouosto atskraidins malūnsparnis, todėl pagrindinė registracijos vieta bus ant stogo įrengtoje malūnsparnio nusileidimo aikštelėje. Be to, mes įrengsime registracijos punktus požeminiuose aukštuose, kur galėtų įvažiuoti mašinos ir limuzinai; nebereikės, taip kaip dabar, būtinai užeiti į vestibiulį. Visi šie punktai veiks nelyginant “ekspres“ paskirstymo o sas, reguliuojamas IBM sistemos, kuri, tarp kitko, jau parengta. Numerius užsisakiusiems svečiams iš anksto bus nusiunčiamos užprogramuotos kortelės. Jas įdėję į mašiną svečiai tuojau pat individualiu li u bus pakeliami į savo numerį, kurio ankstesni gyventojai bus išvykę gal tik prieš keletą sekundžių. Jei numeris būtų dar nesutvarkytas, o taip — pripažino Kurtis ÒKyfas, — gali atsitikti lygiai taip pat, kaip atsitinka ir dabar, — mes būsime paruošę nedidelius portatyvinius punktus.
  Tai bus kabinos su pora kėdžių, kriaukle ir pakankamai vietos pasidėti lagaminams — tiek, kiek reikia atsigauti po kelionės ir tuoj pat gauti šiokį
  tokį atskirą kampą. Svečias galės įeiti ir išeiti taip kaip ir iš įprasto numerio, ir mano inžinieriai šiuo metu dirba ties schema, kuri leistų padaryti tokius punktus mobilius, kad juos būtų galima esant reikalui perkelti į nurodytą vietą. Svečiui tereikės atidaryti duris, kurias atrakins IBM sistema, ir įžengti į
  savo numerį. Atvažiavusiems nuosava mašina mes įrengsime užkoduotą signalų sistemą, kuri nurodys jiems kelią į jų automobiliams skirtą stovėjimo vietą, iš kur specialūs li ai nuveš juos tiesiai į jų numerius. Mes sutrumpinsime bagažo pristatymo procedūrą, įdiegdami ypač greitą rūšiuotojų ir konvejerių sistemą, ir bagažas bus atgabenamas į numerį
  anksčiau, negu ten atvyks svečias. Panašiai ir visos kitos paslaugos bus atliekamos automatizuotai: taip judės patarnautojai, gėrimai, valgiai, gėlės, vaistai, laikraščiai; net galutinę sąskaitą bus galima gauti ir apmokėjus išsiųsti numerio konvejeriu. Na ir, be kitų privalumų, aš panaikinsiu arbatpinigius — tironiją, kurią mes kartu su svečiais kentėme per daug jau ilgai.
  Medžiu apmuštoje svetainėje akimirkai stojo tyla, kol viešbučių
  magnatas, jausdamasis esąs padėties šeimininkas, siurbčiojo kavą prieš pratęsdamas savo pasakojimą.
  — Mano speci nis pastato išplanavimas ir automatizacija iki minimumo sumažins būtinybę viešbučio tarnautojams įeiti į svečio numerį.
  Lovos bus įtraukiamos į sieną, kur jas tvarkys robotai. Oro ltrai jau dabar tokie tobuli, kad dulkės ir purvas jau nebesukelia problemų. Kilimą galima būtų pakloti ant specialaus akyto plieno, palikus po juo oro tarpą, kiekvieną dieną išsiurbiant jį įsijungus elektrinei relei. Visa tai, ir netgi dar daugiau, gali būti pasiekta jau dabar. Belieka kelios problemos, kurias mes, žinoma, išspręsime. — Kurtis ÒKyfas savo įpročiu atsainiai numojo ranka. — Lieka, galima sakyti, vien tik koordinacija, konstrukcija ir investicijos.
  — Tikiuosi, — tvirtu balsu ištarė Vorenas Trentas, — kad aš nepamatysiu tos dienos, kai tai nutiks mano viešbučiui.
  — Jūs ir nepamatysite, — informavo jį ÒKyfas. — Prieš įgyvendinant šį projektą, mums reikėtų nugriauti jūsų viešbutį ir iš naujo jį perstatyti.
  — Jūs ir tą padarytumėt! — sušuko priblokštas Trentas.
  ÒKyfas patraukė pečiais.
  — Aš, žinoma, negaliu atskleisti savo strateginių planų. Bet, sakyčiau, kad mes būtent taip netrukus ir pradėsime elgtis. Jei jums rūpi, kad išliktų
  jūsų vardas, galiu jums pažadėti įtaisyti naujajame pastate lentelę, primenančią apie prieš tai čia buvusį viešbutį ir galbūt netgi apie jus.
  — Lentelę! — “Šv. Gregorio“ savininkas prunkštelėjo. — Kurgi jūs ją nukištumėte — gal į vyrų tualetą?
  Staiga Dodo sukikeno. Kai abu vyrai mašinaliai pasuko į ją galvas, ji pareiškė:
  — Galbūt jie ir to neturės. Kai yra tiek tų konvejerių, tai kam gi jis išvis reikalingas?
  Kurtis ÒKyfas metė į ją staigų žvilgsnį. Būdavo akimirkų, kai jis pagalvodavo, kad galbūt Dodo buvo kiek protingesnė, nei dažniausiai stengdavosi atrodyti.
  Dodo taip sureagavus, Vorenas Trentas paraudo iš gėdos. Jis labai mandagiai jai tarė:
  — Atleiskite, brangioji mano ledi, už netinkamai parinktus žodžius.
  — Na jau, nekreipkite į mane dėmesio, — nustebo Dodo. — Žinot, aš manau, kad šis viešbutis yra aukščiausia klasė. — Ji pažvelgė savo didelėmis ir iš pažiūros nekaltomis akimis į ÒKyfą. — Kurti, kam gi tau reikia jį
  griauti?
  Jis irzliai atsakė:
  — Aš tiesiog kalbėjau apie tai kaip apie galimą variantą. Bet kokiu atveju, Vorenai, jums laikas pasitraukti iš viešbučių biznio.
  Atsakymas buvo nuostabiai švelnus, palyginti su prieš kelias minutes vyravusiu šiurkštumu.
  — Jeigu aš net ir norėčiau tai padaryti, tai turėčiau pagalvoti ir apie kitus. Nemaža dalis senojo mano personalo pasitiki manimi taip, kaip ir aš jais pasitikėjau. Sakote, kad į jūsų planus įeina žmonių pakeitimas automatais. Tą suprasdamas, negalėčiau tiesiog paimti ir išeiti. Nors taip galiu grąžinti jiems savo skolą už jų ilgametį lojalumą.
  — Nejaugi esate jiems skolingas? Ar yra lojalių viešbučio tarnautojų?
  Argi jie visi, ar bent jau dauguma, neišduotų jūsų šią pat akimirką, jei tik tas būtų jiems naudinga?
  — Patikėkite, kad ne. Vadovauju šiam viešbučiui jau virš trisdešimt metų, o per tokį laiką tikrai atsiranda lojalumas. Galbūt jūs šia prasme tiesiog esate mažiau patyręs.
  — Turiu savo nuomonę apie lojalumą, — išsiblaškęs tarė ÒKyfas. Jis mintyse sklaidė Ogdeno Beilio ir jaunesniojo padėjėjo Šono Holo raportą, kurį buvo perskaitęs anksčiau. Jis buvo perspėjęs Holą, kad pastarasis per daug nesigilintų į detales, bet viena detalė, paminėta raporte, dabar galėjo būti labai naudinga. Viešbučių magnatas susikaupė. Galiausiai jis tarė: —
  Jūsų “Pontalbos“ barui vadovauja ilgametis tarnautojas, ar ne?
  — Taip, Tomas Erlšoras. Jis dirba čia beveik tiek pat laiko kiek ir aš pats, — Vorenas Trentas pagalvojo, kad tam tikra prasme Tomas Erlšoras simbolizavo tuos ilgamečius “Šv. Gregorio“ tarnautojus, kurių jis negalėjo palikti likimo valiai. Jis pats pasamdė Erlšorą, kai jie abu dar buvo jauni, ir dabar, nors jau pagyvenęs vyriausiasis barmenas užsiaugino kuprą ir nebe taip vikriai sukosi darbo vietoje, jis buvo vienas iš nedaugelio viešbučio tarnautojų, kuriuos Vorenas Trentas laikė savo draugais. Kartą jis padėjo Tomui Erlšorui kaip draugas draugui. Jis pasistengė, kad Erlšorų naujagimė
  dukra būtų nusiųsta į Šiaurę, į Mejo klinikas, kur jai sėkmingai išoperavo nuo gimimo deformuotą klubą. O vėliau jis be triukšmo apmokėjo visas sąskaitas, už ką Tomas Erlšoras pareiškė būsiąs jam amžinai dėkingas ir
  atsidavęs. Erlšorų duktė dabar jau buvo ištekėjusi moteris ir turėjo savo vaikų, bet ryšys tarp jos tėvo ir viešbučio savininko neišnyko. — Jei yra nors vienas žmogus, kuriuo visiškai pasitikiu, — pasakė jis Kurčiui ÒKyfui, —
  tai Tomas.
  — Jei taip, tai man jūsų gaila, — ryžtingai tarė ÒKyfas. — Aš galėčiau įrodyti, kad jis jus apgaudinėja.
  Šoko ištiktas, Trentas tylėjo, ir ÒKyfas pateikė faktus.
  Yra galybė būdų, kaip nesąžiningas barmenas gali apvaginėti savo darbdavį: nepripilti pilnos stiklinės, tokiu būdu iš kiekvieno butelio nusukant po du ar tris stiklelius; ne kiekvieną pardavimą už ksuoti kasos aparate; įnešti į barą savo paties nupirktą likerį, kad per reviziją nebūtų
  pastebėtas trūkumas, o pajamas už parduotą gėrimą, smarkai pranokstančias išlaidas, pasiimti sau. Tomas Erlšoras naudojosi visais trimis būdais. Be to, kaip po kelių savaičių stebėjimo pranešė Šonas Holas, du Erlšoro padėjėjai buvo jo suokalbininkai.
  — Nemažas procentas pelno, gaunamo iš jūs baro, yra pasisavinamas, — pareiškė ÒKyfas. — O iš to, kaip viskas atrodo apskritai, manyčiau, kad tai jau vyksta gana ilgai.
  Klausydamasis visų šitų faktų, Vorenas Trentas sėdėjo nejudėdamas. Jo veidas buvo be išraiškos, nors už šitos kaukės slėpėsi sunkios ir karčios mintys. Nepaisant jo ilgalaikio pasitikėjimo Tomu Erlšorų ir, kaip jis manė, tarp jų buvusios draugystės, jis nė kiek neabejojo, kad pateikta informacija yra teisinga. Jis per gerai pažinojo viešbučių korporacijų stebėjimo metodus, kad galėtų abejoti, o, be to, Kurtis ÒKyfas nebūtų sudavęs šito smūgio, jei pats nebūtų tuo visiškai tikras. Vorenas Trentas jau kurį laiką manė, kad ÒKyfo agentai buvo in ltruoti į “Šv. Gregorį“ prieš atvykstant jų šefui.
  Tačiau jis nesitikėjo tokio skaudaus jo paties pažeminimo. Jis tarė:
  — Jūs pasakėte: “Kaip viskas atrodo apskritai“. Ką jūs turėjote omeny?
  — Jūsų vadinamasis lojalusis personalas persmelktas korupcijos.
  Turbūt nėra nė vieno skyriaus, kur jūsų neapvaginėtų ir neapgaudinėtų.
  Žinoma, aš nežinau visų detalių, bet kviečiu jus susipažinti su tomis, kurias esu surinkęs. Jei norite, liepsiu paruošti ataskaitą.
  — Ačiū, — vos girdimai sušnibždėjo Vorenas Trentas.
  — Per daug jau jūsų tarnautojų yra nutukę. Tai buvo pirmas dalykas,
  kurį aš čia atvykęs pastebėjau. Visąlaik buvau tos nuomonės, kad tai grėsmingas ženklas. Jų pilvai prikimšti viešbučio maisto, ir jie melžia jus kaip tik įmanydami.
  Mažoje, jaukioje svetainėje stojo tyla, kurią trikdė tik tyliai tiksintis olandiškas sieninis laikrodis. Galiausiai neskubėdamas ir su nuovargio gaidele balse Vorenas Trentas pareiškė:
  — Tai, ką jūs man pranešėte, gali paveikti mano nusistatymą.
  — Aš panašiai ir tikėjausi. — Kurtis ÒKyfas atrodė besiruošiąs patrinti iš džiaugsmo rankas, bet susilaikė. — Kaip ten bebūtų, dabar aš norėčiau, kad jūs apsvarstytumėte mano pasiūlymą.
  Vorenas Trentas sausai tarė:
  — Aš įtariau, kad jūs prie to prieisite.
  — Tai garbingas pasiūlymas, o ypač turint galvoje susiklosčiusias aplinkybes. Tarp kitko, turiu jums pasakyti, kad esu susipažinęs su jūsų
  dabartine nansine būkle.
  — Stebėčiausi, jei būtų kitaip.
  — Leiskite reziumuoti: jūsų įnašas į viešbutį sudaro penkiasdešimt vieną procentą akcijų, duodančių jums teisę kontroliuoti viešbučio reikalus.
  — Tai tiesa.
  — Trisdešimt devintais metais jūs paėmėte keturių milijonų paskolą viešbučio reikmėms. Du milijonai dolerių dar negrąžinti, ir visus šiuos pinigus reikia išmokėti šį penktadienį. Jei jums nepasiseks surasti tų pinigų, padėties šeimininkais taps kreditoriai.
  — Tai irgi tiesa.
  — Prieš keturis mėnesius jūs pabandėte pratęsti paskolą. Jums nepavyko. Jūs pasiūlėte kreditoriams geresnes sąlygas, bet jie vis tiek nesutiko. Nuo to laiko jūs bandėte atrasti kitų pinigų šaltinių. Jūs jų
  neradote. Nėra jokios vilties, kad per šį likusį trumpą laiko tarpą jums pasiseks tai padaryti.
  Vorenas Trentas suurzgė:
  — Negaliu su tuo sutikti. Paskolą galima padengti trumpalaikiais pakvitavimais.
  — Tik ne tokią. Ir tik ne esant tokiam dideliam de citui kaip jūsų.
  Pro sučiauptas lūpas neišsprūdo jokio atsako.
  — Aš siūlau, — tarė Kurtis ÒKyfas, — parduoti man šitą viešbutį už keturis milijonus dolerių. Iš jų du milijonai bus skirti jūsų paskolai atnaujinti. Aš apsiimu tai sutvarkyti; galite dėl to nesijaudinti.
  Vorenas Trentas linktelėjo, su rūgščia mina išklausydamas begaliniu pasitikėjimu persmelktus pašnekovo žodžius.
  — Taigi jūs gausite milijoną dolerių grynais, iš kurio galėsite kompensuoti likusiems akcininkams, ir milijono dolerių vertės ÒKyfo viešbučio korporacijos naujai išleidžiamų akcijų. Be to, jums bus suteikta privilegija išlaikyti šį savo butą iki gyvos galvos, ir aš jums pažadu, kad tuo atveju, jei viešbutis bus perstatytas, mes sukursime jums tokias pačias gyvenimo sąlygas.
  Vorenas Trentas sėdėjo nejudėdamas, ir jo veidas neišdavė nei jo minčių, nei nustebimo. Sąlygos buvo geresnės, negu jis tikėjosi. Jeigu sutiktų, jis asmeniškai gautų apie vieną milijoną dolerių — ne tokia jau ir maža kompensacija net ir už viso gyvenimo darbą. O tačiau tai reikštų
  pasitraukimą — pasitraukimą nuo visko, ką jis sukūrė ir dėl ko rūpinosi, ar bent jau, — pamanė jis niūriai, — manė, kad rūpinasi vos prieš kelias akimirkas.
  — Manyčiau, — tarė ÒKyfas, nutaisydamas draugišką balso toną, —
  kad gyvendamas sau čia be rūpesčių su asmeniniu tarnu jūs nebūtumėte taip jau labai nuskriaustas.
  Nebuvo jokios prasmės aiškinti, kad Aloizijus Roisas ruošėsi baigti Teisės mokyklą ir tikriausiai kiek kitaip įsivaizdavo savo ateitį. Tačiau tai tik priminė, kad gyvenimas šiame atsiskyrėlio būste virš viešbučio, kurio jis jau nebekontroliuos, bus gana vienišas.
  Vorenas Trentas staiga tarė:
  — O jeigu aš atsisakau parduoti? Ką jūs tada darysite?
  — Aš pasiieškosiu kitur nuosavybės ir pradėsiu statyti. Tiesą pasakius, manau, kad kai tai atsitiks, jūs jau seniai būsite praradę savo viešbutį. Bet jei netgi to ir nebus, jūs negalėsite atlaikyti mūsų konkurencijos.
  Nors jo balso tonas buvo pabrėžtinai abejingas, už jo žodžių slėpėsi gudrus ir praktiškas protas. Teisybė buvo ta, kad ÒKyfo viešbučių
  korporacija labai norėjo skubiai įsigyti “Šv. Gregorį“. ÒKyfo viešbučio
  Naujajame Orleane nebuvimas prilygo ištrauktam dančiui, dėl kurio kaltės kompanija negalėjo dar labiau gardžiuotis keliautojų srauto suneštu pyragu.
  Kompanija jau buvo patyrusi didelių nuostolių, negalėdama pasiūlyti savo paslaugų šiame mieste. Neramino ir tai, kad konkuruojančios korporacijos tuo naudojosi. Jau seniai buvo įkurtas “Šeraton-Čarlzas“. “Hiltonas“, jau turėdamas savo viešbutį aerouoste, statė naują Vju Karė kvartale. Amerikos viešbučių korporacijai priklausė “Rojai Orleanas“.
  Kurčio ÒKyfo sąlygos, kurias jis išdėstė Vorenui Trentui, nebuvo nerealistiškos. ÒKyfo patikėtiniai jau bandė ištirti kreditorių nuotaikas, tačiau pastarieji nebuvo linkę bendradarbiauti. Buvo akivaizdu, kad jie norėjo iš pradžių perimti viešbučio kontrolę į savo rankas, o tada užsiprašyti neįmanomos kainos. Jei jis norėjo įsigyti “Šv. Gregorį“ už prieinamą kainą, tai reikėjo daryti tuojau pat.
  — Kiek laiko, — paklausė Vorenas Trentas, — jūs duodate man pagalvoti?
  — Aš norėčiau, kad jūs apsispręstumėte tuojau pat.
  — Aš nesu tam pasiruošęs.
  — Na, gerai, — ÒKyfas susimąstė. — Šeštadienį aš turiu būti Neapolyje. Iš čia aš norėčiau išvykti ne vėliau kaip ketvirtadienį vakare. O
  ką, jeigu duočiau jums laiko iki ketvirtadienio pusiaudienio?
  — Tai mažiau nei keturiasdešimt aštuonios valandos!
  — Nematau jokios priežasties ilgiau delsti.
  Atkaklumas Voreną Trentą skatino išsikovoti kiek galima daugiau laiko.
  Tačiau protu jis suvokė, kad jis ir taip tik viena diena paankstina terminą, kuris jam buvo nustatytas jau iš anksto. Jis nusileido:
  — Na, jeigu jūs taip to norite. .
  — Puiku! — Su plačia šypsena veide ÒKyfas atitraukė savo kėdę ir pakilo, linktelėdamas Dodo, kurios veide stebint Voreną Trentą matėsi kažkas panašaus į užuojautą. — Mums laikas eiti, brangioji. Vorenai, malonu buvo pasisvečiuoti.
  Jis nusprendė, kad palaukti dar pusantros dienos jam nieko nereiškė.
  Pagaliau, juk nebuvo jokių abejonių dėl galutinio rezultato.
  Tarpduryje Dodo atsuko savo dideles žydras akis į šeimininką.
  — Labai jums ačiū, misteri Trentai.
  Jis paėmė ją už rankos ir nusilenkė.
  — Nepamenu, kad šiems nusenusiems kambariams kada nors būtų
  buvusi suteikta didesnė garbė.
  ÒKyfas staigiai nusuko žvilgsnį į šalį įtardamas, kad komplimentas nebuvo nuoširdus, tačiau suprato klydęs. Tai buvo dar vienas dalykas, stebinęs jį: tas slaptas ryšys, kuris kartais, tarytum instinktyviai, atsirasdavo tarp Dodo ir žmonių, iš kurių to visiškai negalima buvo tikėtis.
  Kai koridoriuje ji lengvai įsikibo į jo ranką, jis pastebėjo, kad širdis pradėjo plakti smarkiau.
  Tačiau jis sau priminė, kad pirmiausia jis turi pasimelsti Dievui ir padėkoti jam už šitą vakarą.
  14
  — Mergina, besirausianti rankinuke, ieškodama savo buto rakto, kelia keistą jaudulį, — pastebėjo Peteris Makdermotas.
  — Tai dviprasmiškas simbolis, — vis dar tebeieškodama pasakė
  Kristina. — Buto turėjimas parodo moters nepriklausomybę, bet tai, kad ji pameta raktus — jos moteriškumą. Štai! Jau radau.
  — Palauk! — Peteris suėmė Kristiną už pečių ir ją pabučiavo. Tai buvo ilgas bučinys, ir jis tvirtai apglėbė ją savo rankomis.
  Pagaliau, kiek uždususi, ji tarė:
  — Už buto nuomą sumokėjau. Jei mes tai darysime, tai galėtume iš pradžių įeiti į vidų.
  Paėmęs raktą, Peteris atrakino buto duris.
  Kristina padėjo savo rankinuką ant staliuko ir paniro į gilią sofą. Su palengvėjimu ji nusiavė kojas spaudusius odinius batelius.
  Jis atsisėdo šalia.
  — Nori cigaretės?
  — Taip, ačiū.
  Peteris įžiebė degtuką ir pridegė savo bei Kristinos cigaretes.
  Jis jautė, kaip jį užlieja pasitenkinimo banga ir galva pradeda šiek tiek suktis; atsirado aiškus laiko ir vietos pojūtis. Jis suvokė, kad tai, į ką vedė
  logiška įvykių seka, įvyks, jei tik jis to panorės.
  — Tai puiku, — tarė Kristina. — Gera tiesiog pasėdėti ir pakalbėti.
  Jis paėmė ją už rankos.
  — Mes juk nesikalbame.
  — Tai pasikalbėkime.
  — Tiesą pasakius, kalbėtis aš visai. .
  — Žinau. Bet iškyla nemažai klausimų: kurlink mes einame, jeigu iš viso kur nors einame, ir kodėl?
  — Ar mes negalėtume tiesiog nesukti sau dėl to galvos?
  — Jei taip pasielgtume, tai būtų neįdomu. Viskas būtų pernelyg aišku. — Ji susimąsčiusi nutilo. — Tai jau nutinka antrą kartą, ir vėl neapsiėjo be kažkokios paslaptingos traukos.
  — Manau, kad ta prasme mums viskas klojasi kuo puikiausiai.
  — Taigi įvykiai klostosi taip, kad turėtų kažkas įvykti.
  — Aš žinau ne tik, kas vyksta dabar, bet ir kas įvyks.
  — Reikia manyti, lovoje, ar ne?
  Jis svajingai tarė:
  — Aš gulėsiu kairėje, o tu — veidu į sieną.
  — Turiu pranešti tau nemalonią žinią.
  — Palauk! Aš pabandysiu atspėti. Tu užmiršai išsivalyti dantis.
  Na ką gi, aš neskubu.
  Ji nusijuokė.
  — Su tavim nelengva kalbėtis.
  — Tiesą pasakius, kalbėtis aš visai. .
  — Nuo to mes ir pradėjome.
  Peteris atsilošė ir išpūtė dūmų kamuolį. Po jo sekė kitas, o po to ir dar vienas.
  — Visąlaik norėjau tai padaryti, — pasakė Kristina, — bet niekuomet neišeidavo.
  Jis paklausė:
  — Kas per nemaloni žinia?
  — Aš noriu, kad jeigu įvyks tai, kas. . galėtų įvykti, kad tai kažką reikštų
  mums abiems.
  — Ar tau tai ką nors reikš?
  — Galbūt taip. Aš tikrai nežinau. — Ji neturėjo supratimo, kaip reaguos į tai, ką jis turėtų dabar padaryti.
  Jis užgesino iš pradžių savo, o po to ir Kristinos cigaretę.
  Kai jis suėmė abi jos rankas savosiose, ji pajuto, kaip nyksta jos ryžtingumas.
  — Mes turime geriau vienas kitą pažinti. — Jo skvarbios akys žiūrėjo tiesiai jai į veidą. — Ne visada tai galima padaryti žodžiais.
  Jis ištiesė į ją savo rankas, ir ji atsidavė jam, iš pradžių nuolankiai, bet po to su vis didėjančiu nirtulingu jauduliu. Iš jos gerklės sklido nekantrūs, nesuvokiami garsai ir dingo prieš akimirką jos pademonstruotas susitvardymas. Visa virpėdama ir jausdama padažnėjusius savo širdies dūžius, ji tarė sau, jog kad ir kas įvyktų, to jau nebeišvengsi — nei abejonės, nei logika to jau nebepakeis. Ji girdėjo padažnėjusį Peterio alsavimą ir užsimerkė.
  Pauzė. Tada netikėtai jų kūnai atsiskyrė.
  — Yra tokių dalykų, — pasakė Peteris, — kuriuos sunku užmiršti.
  Prisiminimai užklumpa pačiu netinkamiausių laiku. — Jis vėl ją apkabino, bet šį kartą jau švelniau. Jis sušnibždėjo. — Tu buvai teisi. Neskubėkime dar.
  Ji pajuto švelnų bučinį ir išgirdo tolstančius žingsnius. Girdėjo, kaip atsidarė ir po akimirkos užsidarė laukujės durys.
  Ji atsimerkė.
  — Peteri, brangusis, — sudejavo ji. — Tau visiškai nereikia išeiti.
  Prašau tavęs, neišeik!
  Bet jos žodžius prarijo tyla, trikdoma tik duslaus besileidžiančio li o ūžesio.
  15
  Iki trečiadienio beliko tik kelios minutės.
  Vienoje iš Burbonų gatvės užeigų blondinė stambiais klubais prisilenkė
  prie šalia jos sėdėjusio vyriškio ir uždėjo savo ranką ant jo šlaunies, kita glamonėdama jo kaklą.
  — Žinoma, — pasakė ji. — Žinoma, aš noriu eiti su tavim į lovą, brangusis.
  Jis pasisakė esąs Stenas iš provincijos miestelio Ajovoje, kurio vardo ji net nebuvo girdėjusi.
  “Jei jis dar nors kartą į mane kvėptels, — pagalvojo ji, — aš apsivemsiu.
  Per maža pasakyti, kad iš jo burnos sklinda blogas kvapas; ji dvokia kanalizacija.“
  — Tuomet ko gi mes laukiame? — paklausė vyriškis žemu balsu. Jis paėmė jos ranką, traukdamas ją vis aukščiau vidine savo šlaunies dalimi. —
  Aš čia tau turiu siurprizą, mažute.
  Ji paniekinamai pagalvojo, kad visi tie stuobriai atvykėliai panašūs: įsitikinę, kad tarp kojų turi kažką nepaprasto, ko be galo trokšta moterys, jie taip kvailai tuo didžiavosi, lyg tai būtų parodai išaugintas agurkas.
  Tikriausiai, jei rimtai jį išbandžius, šitas pasirodytų besąs verkšlenantis impotentas kaip ir visi kiti. Bet ji neturėjo nė mažiausio noro tai sužinoti.
  “Dieve! Tas bjaurus dvokas.“
  Už kelių žingsnių nuo jų staliuko nemokšiška džiazo grupė, per prasta, kad galėtų įsidarbinti viename iš geresnių Burbonų gatvės restoranų, pavyzdžiui, “Įžymiosiose duryse“ arba “Pedoke“, nedarniai užbaiginėjo kažkokią melodiją. Pagal ją šoko, — jei tik tokį nevėkšlišką krypavimą galima pavadinti šokiu, — kažin kokia Džeinė Mens ld. (Ši Burbonų gatvės nevykėlė pasiskolino garsios šokėjos vardą, šiek tiek jį pakeitė ir vylėsi, kad pro šalį praeinantys žmonės pasiduos jos apgaulei.)
  — Paklausyk, — nekantriai tarė vyriškis iš Ajovos. — Kodėl gi mes iš čia nedingstam?
  — Jau sakiau tau, branguti. Aš čia dirbu. Aš negaliu dabar išeiti. Tuojau bus mano pasirodymas.
  — Šūdas tas tavo pasirodymas!
  — Ne, mielasis, tai jau nebegražu. — Tarytum įkvėpta išganingos minties, stambioji blondinė tarė: — Kokiam viešbuty tu apsistojai?
  — “Šv. Gregory“.
  — Tai visai netoli.
  — Po penkių minučių numausiu tau kelnes.
  Ji priekaištingai tarė:
  — Ar pirma nenupirksi man išgerti?
  — Žinoma, nupirksiu! Na, eime!
  — Luktelk, Stenli, mielasis! Man kilo gera mintis.
  Ji pagalvojo, kad viskas vyko pagal scenarijų, lyg gerai surepetuotoje pjesėje. O kodėl gi ne? Tai buvo jau gal tūkstantasis kartas — šimtu mažiau, šimtu daugiau. Jau pusantros valandos Stenlis paklusniai leidosi sutvarkomas pagal vis tą pačią nuobodžią rutiną: pirmiausia užsisakė išgerti keturis kartus permokėdamas įprastą kainą. Tada padavėjas atvedė prie jo staliuko ją. Jiems atnešė nemažai gėrimo, nors, kaip ir merginos, kurioms baras mokėjo komisinius, ji turėjo pasitenkinti šalta arbata, tuo tarpu klientui buvo atnešta pigaus viskio. O tada ji davė padavėjui arbatpinigių, kad pastarasis pasirūpintų pilnu aptarnavimu ir šampano buteliu, už kurį, nors Stenlis to dar nežinojo, teks sumokėti keturiasdešimt dolerių; ir tegu tik jis pabando nesumokėti!
  Taigi beliko juo atsikratyti, nors galbūt ir iš to, jei viskas bus gerai, pavyks išpešti šiek tiek pinigų. Pagaliau juk ji tikrai nusipelnė premijos už jo bjauraus kvapo pakentimą.
  Jis paklausė:
  — Kokia mintis, mažute?
  — Duok man raktą nuo savo numerio. Registratūroje galėsi pasiimti naują; jie visuomet turi atsarginį. Kai tik aš būsiu laisva, iškart pas tave ateisiu. — Ji suspaudė toje vietoje, kur jis buvo palikęs jos ranką. — Tu tik žiūrėk, pasiruošk prieš man ateinant.
  — Aš būsiu pasiruošęs.
  — Na gerai. Duok man raktą.
  Jis turėjo jį rankoje, tačiau laikė tvirtai suspaudęs. Jis abejodamas tarė:
  — Paklausyk, ar tu tikrai. .
  — Mielasis, aš tau prižadu. — Jos pirštai vėl sujudėjo. “Tas kvailys turbūt jau pridarė į kelnes.“ — Pagaliau kokia gi mergina galėtų atsispirti?
  Jis atidavė jai raktą.
  Nespėjus jam net susivokti, kas čia vyksta, ji pakilo nuo stalo ir nuėjo sau. Padavėjas sutvarkys visa kita, o jei ponas Blogasis Kvapas pabandys kelti triukšmą dėl sąskaitos, jam padės dar vienas raumeningas vyrukas. Bet greičiausiai jis nė necyptels ir turbūt niekada nebegrįš. Tokie pašlemėkai niekada negrįždavo.
  Jai pasidarė įdomu, kiek laiko jis su viltimi pragulės savo numerio lovoje ir kada pagaliau suvoks, kad ji nė nesiruošė ateiti ir neateis, nors jis ten prabūtų ir visą likusį niekingą savo gyvenimą.
  Po poros valandų, besibaigiant šitai niūriai, kaip ir visos kitos, dienai —
  nors ji, tiesa, ir buvo kiek produktyvesnė — stambiaklubė blondinė pardavė
  raktą už dešimt dolerių.
  Jį nupirko Džulijus Milnas.
   OceanofPDF.com
  TREČIADIENIS
  1
  Kai pirmieji pilkšvi rytinės žaros spinduliai nedrąsiai sušvito virš Naujojo Orleano, Visraktis, sėdėjęs “Šv. Gregorio“ viešbutyje savo kambaryje ant lovos, jau buvo pailsėjęs, guvus ir pasiruošęs darbui.
  Vakar jis kietai miegojo visą popietę iki vakaro. Paskui išėjo iš viešbučio ir grįžo tik antrą valandą ryto. Po to vėl numigo pusantros valandos ir atsibudo tiksliai tuo laiku, kaip buvo nusprendęs. Atsikėlęs iš lovos, jis nusiskuto ir nusiprausė po dušu, o pabaigoje paleido visiškai šaltą vandenį.
  Jo kūnas, kurį iš pradžių kuteno šalto vandens upeliai, smarkiai trinamas įkaito.
  Vienas iš jo įpročių buvo prieš einant vogti apsivilkti naujus apatinius baltinius ir švarius iškrakmolytus marškinius. Jis jautė malonų lino šiugždėjimą, kuris puikiai derinosi su kasdiene jo darbo įtampa. Jeigu kartais akimirkai ir apnikdavo nemalonios abejonės — baimė atsisėsti į
  kalėjimą penkiolikai metų, jei bus sučiuptas dar kartą, — tai jis iškart vydavo jas šalin.
  Daug maloniau buvo galvoti apie tai, kaip puikiai jis pasiruošė.
  Nuo to laiko, kai vakar atvyko, jis spėjo pagausinti savo viešbučio raktų
  kolekciją nuo trijų iki penkių egzempliorių.
  Vieną iš tų dviejų raktų jis gavo kuo paprasčiausiai — paprašė viešbučio registratūroje. Jis pats gyveno aštuoni šimtai trisdešimtame numeryje, o rakto paprašė nuo aštuoni šimtai trečiojo numerio.
  Žinoma, prieš tai jis ėmėsi elementarių saugumo priemonių. Jis pažiūrėjo, ar aštuoni šimtai trečiojo numerio raktas kabo savo vietoje, ir pasitikrino, ar po juo nėra kokio nors laiško ar raštelio. Jeigu jie ten būtų
  buvę, jam būtų reikėję palaukti. Perduodami laiškus ar raštelius, viešbučio klerkai buvo įpratę paklausti rakto paprašiusiojo svečio vardo. Šiek tiek pasitrainiojęs šalimais, kol prie stalo susirinko daugiau žmonių, jis atsistojo į
  susidariusią eilę. Jam padavė raktą nieko nepaklausę. Jei būtų kilęs
  nesusipratimas, jis būtų įtikinamai paaiškinęs, kad supainiojo savo ir šito kambario numerį.
  Jis tarė sau, kad tokia lengva pradžia buvo geras ženklas. Iš pradžių
  įsitikinęs, kad klerkų pamainos pasikeitė, vėliau jis tuo pačiu būdu ruošėsi įsigyti trys šimtai aštuoniasdešimto ir devyni šimtai trisdešimto numerių
  raktus.
  Antras mėginimas buvo taip pat sėkmingas. Prieš dvi dienas, pasinaudodamas patikimais ryšiais, jis susipažino su prostitute iš Burbonų
  gatvės. Būtent ji parūpino penktąjį raktą, ateityje pažadėdama gauti ir daugiau.
  Tiktai traukinių stotyje, kantriai pralaukęs, kol išvyks keletas traukinių, jis nieko nepešė. Taip jau buvo nutikę panašiomis aplinkybėmis kitur, ir Visraktis nusprendė įsidėti tai į galvą. Traukinių keleiviai buvo kur kas konservatyvesni už lėktuvų keleivius ir galbūt dėl to jie labiau rūpinosi savo viešbučio raktais. Taigi jis išbraukė geležinkelio stotis iš savo ateities planų.
  Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Nebebuvo jokios priežasties delsti, nors jautė, kaip sunku bus pasikelti nuo lovos, ant kurios sėdėjo. Tačiau, nugalėjęs šį
  silpnumą, jis atliko paskutinius du pasiruošimus.
  Vonioje jis buvo įsipylęs trečdalį stiklinės škotiško viskio. Įėjęs į vonią, jis rūpestingai paskalavo juo gerklę ir išspjovė į kriauklę.
  Tada paėmė sulenktą laikraštį — šios dienos “Times — Picayune“
  rytinį numerį, kurį buvo nusipirkęs iš vakaro, — ir pasikišo po pažastimi.
  Galiausiai, pasitikrinęs kišenes, kur tvarkingai buvo sudėta visa raktų
  kolekcija, jis išėjo iš savo numerio.
  Jo batai guminiais padais nesukėlė triukšmo tarnybinėje laiptinėje. Jis ramiai, neskubėdamas nusileido dviem aukštais iki šeštojo. Įžengdamas į
  šeštojo aukšto koridorių, metė greitą, atidų žvilgsnį į abi puses, bet taip, kad jei jį kas būtų stebėjęs iš šalies, jo elgesyje nebūtų įžvelgęs nieko įtartino.
  Koridoriuje buvo tuščia ir tylu.
  Visraktis iš anksto buvo išstudijavęs viešbučio planą ir kambarių
  numeracijos sistemą. Išsiimdamas šeši šimtai keturiasdešimt pirmojo numerio raktą iš vidinės kišenės, jis nerūpestingai laikė jį savo rankoje, iš lėto eidamas ten, kur turėjo būti šitas numeris.
  Šis raktas buvo pirmasis, kurį jis įsigijo Moisanto aerouoste. Visraktis
  labiau už viską mėgo tvarką.
  Šeši šimtai keturiasdešimto numerio durys buvo priešais jį. Jis sustojo.
  Pro apačią nesimatė jokios šviesos. Iš vidaus jokio garso. Jis išsitraukė
  pirštines ir mikliai jas užsimovė.
  Jis pajuto, kaip paaštrėjo jo pojūčiai. Be triukšmo įkišo raktą į rakto skylutę ir pasuko. Durys tyliai atsidarė. Ištraukęs raktą, jis įėjo, be garso paskui save pridarydamas duris.
  Blyški rytmečio aušros šviesa kiek sušvelnino kambaryje vyravusią tamsą. Visraktis kiek pastovėjo vietoje, išlaukdamas, kol jo akys pripras prie šitokio apšvietimo. Tokie prietemiai buvo viena iš priežasčių, kodėl prityrę viešbučių vagys rinkdavosi būtent šį paros metą savo operacijoms. Šviesos pakako tam, kad galima būtų orientuotis ir už ko nors neužkliūti, tačiau, galima tikėtis, prireikus likti nepastebėtam. Buvo ir kitų priežasčių tokiam pasirinkimui. Bet kuris viešbutis tokiu laiku būna lyg apmiręs: naktinės pamainos tarnautojai, darbo laikui einant į pabaigą, buvo mažiau pastabūs.
  Dieninė pamaina dar nebuvo prasidėjusi. Netgi tie svečiai, kurie mėgdavo paūžti ir ilgai nesiguldavo, būdavo grįžę į savo numerius ir greičiausiai miegojo. Be to, prieš aušrą žmonės pasijunta saugesni manydami, kad jau nebegresia nakties pavojai.
  Tiesiai priešais save Visraktis pamatė tualetinio staliuko kontūrus. Po dešinei juodavo lovos šešėlis. Sprendžiant iš lygaus kvėpavimo, joje gulėjęs žmogus kietai miegojo.
  Pinigų pirmiausiai reikėjo ieškoti tualetiniame staliuke.
  Jis atsargiai slinko į priekį, prieš tai koja ištirdamas, ar priešais nebuvo kokios nors kliūties. Jis ištiesė ranką ir, prisiartinęs prie staliuko, jį palietė.
  Pirštų galais ištyrė jo paviršių.
  Jo pirštine aptraukti pirštai užčiuopė monetų krūvelę. Tačiau jis nesiruošė su ja prasidėti, nes tai tik būtų sukėlę nereikalingą triukšmą. Bet šalia monetų turėjo būti ir piniginė. Štai! Jis ją rado. Ji buvo viliojančiai išsipūtusi.
  Kambarį apšvietė ryški šviesa.
  Tai atsitiko taip staiga, be jokio apie pavojų įspėjančio triukšmo, kad net žaibiškasis Visrakčio mąstymas, kuriuo jis taip didžiavosi, visiškai jam nepadėjo.
  Jo reakcija buvo instinktyvi. Numetęs piniginę, jis kaltai atsisuko veidu į šviesą.
  Vyriškis, uždegęs šalia lovos stovėjusią lempą, sėdėjo lovoje su pižama.
  Jis buvo jaunas, raumeningas ir piktas.
  Jis grėsmingai tarė:
  — Ką, po velnių, jūs čia veikiate?
  Visraktis stovėjo kvailai išsižiojęs, nepratardamas nė žodžio.
  Vėliau Visraktis pagalvojo, kad turbūt pažadintam iš miego vyriškiui pačiam reikėjo kelių sekundžių susivokti, kas čia vyksta, ir būtent todėl jis nepastebėjo kaltos įsibrovėlio išraiškos. Tuo tarpu supratęs, kad praranda vertingą pranašumą, Visraktis pavėluotai atsipeikėjo.
  Svyruodamas, lyg būtų girtas, jis pareiškė:
  — Kaip tai ką aš čia veikiu? O ką jūs veikiate mano lovoje? — Jis nepastebimai nusimovė pirštines.
  — Kad jus kur! Tai mano lova. Ir mano numeris!
  Priėjęs arčiau, Visraktis kvėptelėjo, ir iš jo burnos pasklido nuo skalavimo užsilikęs viskio kvapas. Jis pastebėjo, kad vyriškis staiga atsitraukė. Dabar Visrakčio protas dirbo kaip visada greitai ir šaltai.
  Anksčiau jis yra sėkmingai išsisukęs iš pavojingų situacijų, panašių į šitą.
  Jis žinojo, kad šiuo momentu reikėjo pakeisti taktiką iš agresyvios į
  gynybinę, nes priešingu atveju teisėtas numerio savininkas galėjo išsigąsti ir pasišaukti pagalbos. Tiesa, atrodė, kad šitas pats galėjo susitvarkyti net ir tokiomis netikėtomis aplinkybėmis.
  Visraktis kvailai paklausė:
  — Jūsų numeris? Ar jūs tuo tikras?
  Vyriškis lovoje dar labiau įsiuto.
  — Tu prakeiktas girtuokli! Žinoma, aš esu tikras, kad tai mano numeris!
  — Ar tai šeši šimtai keturioliktas?
  — Ne, kvaily! Tai šeši šimtai keturiasdešimt pirmas.
  — Atleisk, seni. Berods būsiu suklydęs. — Jis iš po pažasties išsitraukė
  laikraštį, kurį turėjo tam, kad atrodytų tik ką atėjęs iš miesto. — Štai rytinis laikraštis. Specialus prisistatymas.
  — Man nereikia tavo prakeikto laikraščio. Pasiimk jį ir nešdinkis!
  Pasisekė! Ir vėl rūpestingai paruoštas atsitraukimo planas pasiteisino.
  Jis jau traukėsi link durų.
  — Nepyk, seni. Nereikia nervintis. Aš jau einu.
  Jam išeinant, vyriškis lovoje vis dar į jį spoksojo. Jis sulankstė pirštinę ir su ja pasuko durų rankeną. Pagaliau jis ištrūko. Išėjęs į koridorių, Visraktis uždarė duris.
  Įtemptai suklusęs, jis išgirdo, kaip vyriškis išlipo iš lovos, priėjo prie durų, užrakino jas ir užkabino grandinėlę. Visraktis vis dar laukė.
  Visas penkias minutes jis prastovėjo koridoriuje nejudėdamas, klausydamasis, ar tas vyriškis neskambina į apačią. Buvo labai svarbu tai sužinoti. Jei jis paskambintų, Visraktis turėtų išsyk grįžti į savo numerį, nedelsdamas nė sekundės. Bet jis neišgirdo jokio garso; telefonu niekas nesikalbėjo. Pirmasis pavojus buvo praėjęs.
  Tačiau nusiraminti buvo dar anksti.
  Atsibudęs ryte, misteris “Šeši šimtai keturiasdešimt vienas“ prisimins, kas nutiko. Galvojant apie tai, jam galėtų kilti keletas klausimų. Pavyzdžiui: kaip čia galėjo būti, kad kažkas sumaišęs numerius, galėjo įeiti į jo numerį su savo raktu? O kodėl įėjęs, užuot užsidegęs šviesą jis stoviniavo tamsoje? Jis galėjo prisiminti ir pirminę kaltą Visrakčio reakciją. Visiškai atsibudęs, protingas žmogus galėtų galvoje atgaminti tą detalę ir galbūt atitinkamai ją įvertinti. Bet kokiu atveju, tai buvo pakankamai rimta priežastis pasiskųsti viešbučio administracijai.
  Administracija, viešbučio detektyvo asmenyje, tuojau pat imtųsi priemonių. Būtų atliktas patikrinimas. Susisiektų su šeši šimtai keturiolikto numerio svečiu ir, jei tai būtų įmanoma, suorganizuotų abiejų numerių
  gyventojų akistatą. Jie vienu balsu patikintų, kad mato vienas kitą pirmą kartą gyvenime. Tai nenustebintų detektyvo, o tik patvirtintų jo įtarimą, kad viešbutyje esama profesionalaus vagies. Ši žinia greitai pasklistų. Visrakčiui tik pradėjus įgyvendinti savo planus, visi viešbučio tarnautojai taptų
  budresni ir akylesni.
  Taip pat buvo galima tikėtis, kad apie įvykį bus pranešta vietos policijai.
  Jie savo ruožtu paprašytų iš Federalinio tyrimų biuro informacijos apie žymesnius viešbučių vagis, kurie galėtų keliauti po šalį. Jei tik toks sąrašas
  patektų jiems į rankas, nebuvo jokios abejonės, kad jame būtų ir Džulijaus
  “Visrakčio“ Milno pavardė. Policininkai parodytų jo nuotrauką viešbučio registratūros klerkams ir kitiems tarnautojams.
  Jam reikėjo susikrauti daiktus ir sprukti. Jei paskubėtų, nepraėjus nė
  valandai jis jau galėtų būti už miesto ribų.
  Tačiau viskas nebuvo taip paprasta. Jis apturėjo nemažų išlaidų: mašina, motelis, viešbutis, prostitutė. Pinigų beliko visai nedaug. Iš Naujojo Orleano jis privalėjo išvykti gerai pasipelnęs. Galvok, tarė sau Visraktis. Įdėmiai galvok.
  Iki šiol jis pergalvojo tik tai, kas galėjo įvykti blogiausia. Dabar jis pažvelgė į visa tai iš kitos pusės.
  Net jei ir išsipildytų tai, apie ką jis tik ką galvojo, viskas užtruktų bent keletą dienų. Naujojo Orleano policija darbo turėjo į valias. Rytinis laikraštis rašė, kad visi inspektoriai dirba viršvalandžius, tirdami dvigubą žmogžudystę automobiliu, apie kurią kalbėjo visas miestas. Vargu ar policija pristabdytų tos bylos tyrimą ir nukreiptų savo pajėgas į viešbutį, kuriame dar nebuvo įvykdytas joks nusikaltimas. Tačiau kada nors jie tuo vis tiek susidomėtų. Jie visąlaik taip darė.
  Taigi kiekgi jam beliko laiko? Mąstant realiai, dar visa para, o galbūt net dvi. Jis svarstė atsargiai. Tiek laiko turėtų pakakti.
  Iki penktadienio ryto jis galėtų užbaigti savo darbą ir, prieš tai sumetęs pėdas, išvykti iš miesto.
  Sprendimas buvo priimtas. O kas gi dabar, šią akimirką? Ar grįžus į
  savo numerį aštuntajame aukšte atidėti tolimesnius planus rytdienai, ar pratęsti? Buvo stipri pagunda atidėti. Jis turėjo sąžiningai pripažinti, kad prieš akimirką įvykęs incidentas sukrėtė jį daug labiau negu panašūs atsitikimai praeityje. Jo numeris dabar atrodė kaip saugus ir malonus prieglobstis.
  Tačiau jis niauriai nusprendė: turi pratęsti, ką buvo pradėjęs. Kartą jis kažkur skaitė, kad vieno piloto lėktuvui sudužus ne dėl jo kaltės, jis vėl buvo pasiųstas su užduotimi jam dar nespėjus kaip reikiant susivokti. Jis privalo pasielgti pagal tą patį principą.
  Pirmasis raktas, kurį buvo susižvejojęs, jį apvylė. O gal tai buvo ženklas, nurodantis, kad reikia apversti seką ir išbandyti paskutinįjį. Jis gavo
  tūkstantis šešiasdešimt antrojo numerio raktą iš Burbonų gatvės prostitutės.
  Tai buvo geras ženklas — jo laimingasis skaičius “du“. Skaičiuodamas aukštus, Visraktis užlipo tarnybiniais laiptais į viršų.
  Vyriškis iš Ajovos, vardu Stenlis, kuris taip neoriginaliai buvo apmautas Burbonų gatvėje, pagaliau užmigo. Jis laukė blondinės stambiais klubais iš pradžių viltingai, o vėliau, praėjus kelioms valandoms, vis netvirčiau ir kamuojamas neramios minties, kad, nors jį ir apgavo, tai dar nieko nereiškė.
  Galiausiai, nebegalėdamas sulaikyti besimerkiančių akių, jis užmigo kietu alkoholiko miegu.
  Jis negirdėjo, nei kaip Visraktis įėjo, nei kaip jis atsargiai ir metodiškai vaikštinėjo po kambarį. Jis kietai tebemiegojo, kai Visraktis ištraukė pinigus iš jo piniginės, įsikišo į kišenę jo laikrodį, žiedą su antspaudu, paauksuotą dėžutę cigaretėms, prie jos derėjusį žiebtuvėlį ir deimantinius segtukus. Jis nė nepajudėjo, kai Visraktis pasišalino taip pat tyliai, kaip ir buvo atėjęs.
  Stenlis iš Ajovos nubudo tik prieš vidurdienį, ir praėjo dar viena valanda, kol jis, vis dar kamuojamas didžiulio išgerto alkoholio kiekio, susivokė, kad jį apvogė. Suvokęs galiausiai šitos naujos nelaimės mastą ir prastai jausdamasis, o dar prisiminęs praėjusio vakaro išlaidas ir nusivylimą, jis atsisėdo fotelyje ir apsiverkė kaip mažas vaikas.
  O Visraktis seniai jau buvo paslėpęs savo laimikį.
  Išėjęs iš tūkstantis šešiasdešimt antro numerio, Visraktis nusprendė, kad buvo jau per šviesu rizikuoti ir bandyti laimę kitur, ir grįžo į savo aštuoni šimtai trisdešimtą numerį. Jis suskaičiavo pinigus. Jų pasirodė besą pakankamai, devyniasdešimt keturi doleriai: daugiausia banknotais po penkis ir po dešimt dolerių, kurių neįmanoma identi kuoti. Jis patenkintas perdėjo banknotus į savo piniginę.
  Su laikrodžiu ir kitais daiktais buvo kiek sudėtingiau.
  Jis abejojo, ar išmintinga buvo juos pasiimti, tačiau gobšumas pasitaikius puikiai progai paėmė viršų. Žinoma, tai reiškė, kad šiandien bus sukeltas triukšmas. Galima pamesti pinigus ir neprisiminti, kaip ir kada, tačiau juvelyrinių dirbinių dingimas neleido abejoti, kad įvyko vagystė.
  Daug realesnė tapo galimybė, kad policija tuojau pat imsis tyrimo, ir todėl jam reikėjo sutrumpinti savo buvimo viešbutyje laiką, nors galbūt ir ne. Jis pajuto didėjantį pasitikėjimą savo jėgomis ir norą rizikuoti, jei tik to
  prireiks.
  Tarp jo darbo įrankių buvo nedidelis diplomatas, kurį galima buvo nesukeliant įtarimų įnešti ir išnešti iš viešbučio. Visraktis sudėjo į jį pavogtus daiktus, paskaičiuodamas, kad galės juos parduoti ne mažiau kaip už šimtą dolerių patikimam supirkėjui, nors iš tikrųjų tie daiktai kainavo daug brangiau.
  Jis palaukė, kol viešbutis prabus ir vestibiulyje susirinks pakankamai žmonių. Tada jis nusileido li u ir nešinas savo lagaminu nuėjo link stovėjimo aikštelės Kanalo gatvėje, kur iš vakaro buvo palikęs automobilį. Iš ten jis atsargiai nuvairavo lik motelio Chef Manteu gatvėje, kuriame buvo išsinuomojęs kambarį. Pakeliui jis sustojo, pakėlė “Fordo“ kapotą ir apsimetė, kad taiso variklį tam, kad išsitrauktų motelio kambario raktą, paslėptą karbiuratoriaus oro ltre. Motelyje jis užtruko tik tiek, kad spėtų
  perdėti daiktus į kitą užrakinamą lagaminą. Grįždamas į miestą, jis pakartojo pantomimą su mašinos varikliu, paslėpdamas raktą atgal į vietą.
  Kai jis pastatė automobilį kitoje stovėjimo aikštelėje, nei jo kišenėse, nei viešbučio numeryje nebebuvo nieko, kas galėtų įrodyti jo kaltę.
  Dabar jis jautėsi kuo puikiausiai ir patraukė papusryčiauti į “Šv.
  Gregorio“ kavinę.
  Kiek vėliau, išėjęs iš kavinės, jis pamatė Kroidono hercogienę.
  Prieš akimirką ji išėjo iš li o ir pasirodė viešbučio vestibiulyje.
  Bedlingtono terjerai — trys vienoje pusėje, du kitoje — puldinėjo į priekį
  kaip lenktynių žirgai. Hercogienė tvirtai ir valdingai laikė juos už pavadėlių, nors jos mintys akivaizdžiai klajojo kažkur toli, o akys žiūrėjo tiesiai prieš save, tarytum matydamos kiaurai viešbučio sieną ir dar toliau. Ji buvo kaip visuomet gracingai išdidi. Tiktai atidžiai įsižiūrėjus jos veide galėjai pastebėti įtampos ir nuovargio raukšleles, kurių nei kosmetika, nei valios pastangos nesugebėjo visiškai paslėpti.
  Visraktis sustojo apstulbintas ir netikėdamas savo akimis. Tačiau jo akys nemelavo: tai iš tikrųjų buvo Kroidono hercogienė. Uolus žurnalų ir laikraščių skaitytojas, Visraktis buvo matęs daugybę jos nuotraukų ir apsirikti negalėjo. Vadinasi, hercogienė buvo apsistojusi šitame viešbutyje.
  Jo protas karštligiškai dirbo. Kroidono hercogienė turėjo vieną nuostabiausių pasaulyje brangakmenių kolekciją. Bet kuria proga ji mėgdavo
  akinančiai išsipuošti savo brangakmeniais. Štai ir dabar jis negalėjo atitraukti akių nuo jos žiedų ir nerūpestingai įsegtos safyro sagės, kuri turėjo būti ypatingai vertinga. Iš hercogienės įpročių buvo matyti, kad, nepaisant atsargumo priemonių, dalis jos kolekcijos visuomet buvo po ranka.
  Visrakčio galvoje pradėjo formuotis beprotiška, įžūli neįvykdoma (o kas žino?) idėja.
  Jis stebėjo, kaip vedama terjerų Kroidono hercogienė išdidžiai perėjo per “Šv. Gregorio“ vestibiulį ir išėjo į saulės nutviekstą gatvę.
  2
  Herbis Čandleris į viešbutį atvyko anksti, tačiau ne “Šv. Gregorio“, o savo paties reikalais.
  Tarp vyriausiojo pasiuntinio šalutinių pajamų šaltinių buvo vienas, egzistavęs daugelyje viešbučių ir vadinamas “likerio fabrikėliu“.
  Viešbučio svečiai, rengę savo numeriuose priėmimus arba tiesiog gėrę vieni, neretai išvykdami dar turėdavo buteliuose kokį colį ar du užsilikusio likerio. Pakuodami savo daiktus, dauguma šių svečių neimdavo su savimi likerio likučių, bijodami, kad jie išsipils arba nenorėdami mokėti už bagažo viršsvorį lėktuve. Tačiau žmogiškoji psichologija neleisdavo jiems išpilti puikųjį gėrimą, ir dažniausiai jie palikdavo jį kambaryje ant tualetinio staliuko.
  Jei patarnautojas, pakviestas išnešti svečio lagaminus, pastebėdavo tokį
  palikimą, jis dažniausiai sugrįždavo po kelių minučių jo pasiimti. Jeigu svečiai patys išsinešdavo savo lagaminus, o šiais laikais tai atsitikdavo vis dažniau, tarnaitė pranešdavo patarnautojui, o šis pasidalindavo su ja gautuoju pelnu.
  Likerio likučiai keliaudavo į požeminio sandėlio kampą, kuriame vienvaldiškai tvarkėsi Herbis Čandleris. Jam padėjo sandėlio vedėjas, kuriam Čandleris savo ruožtu atsidėkodavo kitokiais nešvariais dalykėliais.
  Patarnautojai butelius čia atnešdavo dažniausiai skalbinių maišuose,
  kuriuos jie galėjo nešioti po viešbutį nesukeldami įtarimo. Per porą dienų
  surinkto likerio kiekis būdavo įspūdingas.
  Kas antrą arba trečią dieną — jeigu viešbutyje vykdavo konferencijos, ir dažniau — patarnautojų bosas surūšiuodavo savo sankaupas; tuo jis dabar ir užsiiminėjo.
  Herbis atskyrė butelius su džinu. Parinkęs du brangesnės markės butelius, jis per padėvėtą piltuvėlį perpylė į juos įvairių rūšių džiną iš kitų
  butelių. Jam baigus, vienas butelis buvo pilnas, o kitas pripildytas trim ketvirtadaliais. Jis užsuko abiejų butelių kamščius, antrąjį atidėdamas į šalį
  iki kito karto. Jis pakartojo tą pačią operaciją su burbonų, škotišku ir ruginiu viskiu. Iš viso susidarė septyni pilni buteliai ir keliolika puspilnių. Šiek tiek atlikusios degtinės jis, kiek pagalvojęs, supylė į džiną.
  Kiek vėliau tie septyni pilni buteliai nukeliaus į barą, esantį už kelių
  kvartalų nuo “Šv. Gregorio“. Baro savininkas, mažai tesirūpindamas gėrimų
  kokybe, pardavinėjo likerį klientams, mokėdamas Herbiui pusę tikrosios kainos. Retkarčiais Herbis išmokėdavo dividendus ir tiems viešbučio tarnautojams, kurie jam padėjo, tačiau pasistengdavo, kad jie būtų kuo mažesni.
  Pastaruoju metu “likerio fabrikėlis“ dirbo visai neblogai, ir šios dienos laimikis tikrai būtų pradžiuginęs Herbį, jei jis nebūtų susimąstęs apie kitus dalykus. Vakar vėlai vakare paskambino Stenlis Diksonas. Jaunuolis pateikė
  savąją pokalbio su Peteriu Makdermotu interpretaciją. Jis taip pat pranešė, kad jam ir jo draugužiams buvo pasakyta ateiti į Makdermoto o są šiandien šešioliktą valandą. Diksonas norėjo tiksliai sužinoti, ką būtent žino Makdermotas.
  Herbis Čandleris negalėjo atsakyti į šį klausimą; jis tiktai perspėjo Diksoną, kad tas būtų mandagus ir nieko neprisipažintų. Bet nuo to laiko jis vis stebėjosi, kas gi galėjo įvykti tūkstantis šimtas dvidešimt šeštame —
  dvidešimt septintame numeryje prieš dvi dienas ir ką vyriausiojo valdytojo padėjėjas žinojo apie jo paties, Čandlerio, vaidmenį toje istorijoje.
  Iki šešioliktos valandos buvo likusios dar devynios valandos. Herbis pagalvojo, kad jos slinks labai lėtai.
  3
  Kaip jau buvo pratęs rytais, Kurtis ÒKyfas iš pradžių nusiprausė po dušu, o po to pasimeldė. Visa ši procedūra pasižymėjo jam būdingu racionalumu, nes prieš Dievą jis stodavo švarus, o per dvidešimt klūpėjimo prieš Viešpatį minučių spėdavo visiškai nudžiūti.
  Ryški saulės šviesa, prasiskverbusi į jo patogų, gerai vėdinamą numerį, kėlė viešbučių magnatui malonų gyvenimo pilnatvės jausmą. Tai atsispindėjo ir jo užsitęsusiose maldose, kurios labiau panėšėjo į vyrišką pokalbį. Tačiau ir šį kartą Kurtis ÒKyfas neužmiršo priminti Dievui apie savo neblėstantį susidomėjimą “Šv. Gregorio“ viešbučiu.
  Pusryčiai buvo atnešti į Dodo numerį. Gerokai pasiraukiusi sklaidydama meniu, ji užsakė pusryčius jiems abiems, bet po to, užsiplepėjusi su patarnautoju, dar spėjo pakeisti visą užsakymą bent keletą kartų. Atrodė, kad šiandien jai sunkiausia bus išsirinkti sultis, nes ji bent keletą minučių svarstė, kurios geresnės: ananasų, vynuogių ar apelsinų.
  Kurtis ÒKyfas patenkintas įsivaizdavo sumaištį, kurią užsitęsęs užsakymas sukėlė vienuolika aukštų žemiau, prie darbu užversto užsakymų priėmimo stalo.
  Laukdamas, kol atneš pusryčius, jis pasklaidė rytinius laikraščius —
  Naujojo Orleano “Times-Picayune“ ir iš Niujorko oro paštu atsiųstą
  “Times“. Peržvelgęs vietos naujienų skyrių, jis pastebėjo, kad nužudymo automobiliu tyrimas, užgožęs kitas “Pusmėnulio miesto“ naujienas, nepasistūmėjo į priekį. Jis pamatė, kad Niujorko biržoje korporacijos
  “ÒKyfo viešbučiai“ akcijų vertė nukrito trimis ketvirtadaliais punkto.
  Nuvertėjimas nebuvo rimtas — tai buvo tiesiog normalaus svyravimo padarinys, — ir akcijų vertė tikrai turėjo vėl pakilti, kai tik pasklis gandas apie korporacijos įsigytą viešbutį Naujajame Orleane, o tai turėtų įvykti artimiausiu metu.
  Galvodamas apie tai, prisiminė, kad patvirtinimo teks dar palaukti ištisas dvi dienas. Jis pasigailėjo, kad vakar nepareikalavo iš karto duoti atsakymą; tačiau dabar, pasižadėjus palaukti, nebeliko nieko kito kaip tik kantriai prastumti laiką. Jis visiškai neabejojo, kad Voreno Trento atsakymas bus teigiamas. Tiesą pasakius, jis neturėjo jokios kitos realios išeities.
  Pusryčiams artėjant į pabaigą, paskambino Henkas Lemniceris, Kurčio ÒKyfo asmeninis patikėtinis Vakarinėje pakrantėje. Nenumanydamas, apie ką jie šnekėsis, jis perėjo į savo numerį, prieš tai uždaręs tarp abiejų numerių
  buvusias duris.
  Po raporto apie įvairias su viešbučiais nesusijusias nansines operacijas, kurias sumaniai tvarkė Lemniceris, pokalbis pakrypo ilgai laukta linkme.
  — Štai kas, misteri ÒKyfai. — Nosinis kalifornietiškas akcentas aiškiai girdėjosi telefono ragelyje. — Turiu naujienų dėl Dženės Lamarš, tos mergužei. . ė. . ė, tai yra jaunosios ledi, kuria jūs taip kilniaširdiškai teikėtės susidomėti “Beverti Hilz“ viešbutyje. Ar pamenate ją?
  ÒKyfas gerai prisiminė tą pribloškiančią, puikios sportiško sudėjimo gūros brunetę, besišypsančią šalta nustebusia šypsena ir neįtikėtinai šmaikščią. Jis buvo sužavėtas ja ir kaip moterimi, ir pokalbio temų įvairove.
  Jam pasirodė, kad kažkas pasakė, jog ji buvo baigusi Vasaro universitetą. Ji buvo sudariusi kontraktą įvairiam darbui su viena iš menkai žinomų kino studijų.
  — Taip, pamenu.
  — Aš kalbėjau su ja, misteri ÒKyfai, ir ne vieną kartą. Žodžiu, ji su malonumu pakeliautų su jumis kokį kartą. O gal net du.
  Nereikėjo nė klausti, ar mis Lamarš žinojo, ko iš jos bus norima šios kelionės metu. Henkas Lemniceris, be abejonės, tuo pasirūpino. Kurtis ÒKyfas prisipažino, kad proga buvo įdomi. Pokalbiai ir visa kita, kuo jie su Džene Lamarš galėtų užsiimti, suteiktų jam daug jėgų. Ji, be abejonės, sugebėtų deramai laikytis bet kokioje draugijoje. O be to, ji taip nesikankintų dėl tokių elementarių dalykų kaip sulčių pasirinkimas.
  Tačiau stebėdamasis pats savimi jis dvejojo.
  — Man neramu dėl vieno dalyko, o būtent dėl mis Les ateities.
  Henko Lemnicerio balse, perskriejusiame per kontinentą, skambėjo pasitikėjimas savimi.
  — Nesukite sau dėl to galvos. Aš pasirūpinsiu Dodo lygiai taip pat, kaip pasirūpinau ir kitomis.
  Kurtis ÒKyfas irzliai tarė:
  — Aš ne tą turiu omeny. — Nors Lemniceris ir buvo naudingas, kartais jam pritrūkdavo subtilumo.
  — Ką gi jūs turite omeny, misteri ÒKyfai?
  — Aš noriu, kad mis Leš jūs sugalvotumėte ką nors ypatingo. Ką nors gero. Ir noriu, kad praneštumėte apie tai prieš jai išvažiuojant.
  Balsas telefono ragelyje abejojo.
  — Aš pasistengsiu. Žinoma, Dodo nėra pati protingiausia. .
  ÒKyfas nenusileido:
  — Ne bet ką, suprantate? Ir, jeigu reikės, skirkite tam papildomai laiko.
  — O ką daryti su Džene Lamam?
  — Ar ji turi kitų planų?
  — Matyt, kad ne. — Jo balse pasigirdo pagieža dėl to, kad teko susitaikyti su boso įnoriais, tačiau tuojau pat jis maloniai tarė: — Gerai, misteri ÒKyfai, viskas bus sutvarkyta. Aš jums dar paskambinsiu.
  Kai jis sugrįžo į kito numerio svetainę, Dodo sunešinėjo nešvarias lėkštes ant tam skirto padėklo. Jis suirzęs tarė:
  — Kam tu tai darai? Viešbutyje yra patarnautojų, kurie gauna už tai pinigus.
  — Bet man patinka tai daryti, Kurti. — Ji atsuko į jį savo išraiškingas akis, ir jis pastebėjo, kaip akimirkai jose blykstelėjo įžeistas orumas. Tačiau ji susitvardė.
  Pats gerai nesuprasdamas savo susierzinimo priežasties, jis jai tarė:
  — Aš pasivaikščiosiu po viešbutį. — Jis nusprendė, kad kiek vėliau atsilygins Dodo, pasiimdamas ją kartu apžiūrėti miestą. Jis prisiminė apie uoste organizuojamas ekskursijas nerangiu senu laivu “Prezidentas“, kuris dažniausiai būdavo pilnas turistų, ir apskritai ši idėja turėjo jai patikti.
  Jau stovėdamas tarpduryje, pagautas impulso jis pranešė jai apie šiuos savo planus. Ji apkabino jo kaklą.
  — Kurti, tai nuostabu! Aš susitvarkysiu plaukus, kad jie neplevėsuotų
  vėjyje. Štai šitaip!
  Savo vikria ranka ji suėmė ant veido užkritusius geltonus plaukus ir susuko juos į stangrią sruogą. Jos atlošta galva ir nuoširdus džiaugsmas spinduliavo tokiu kvapą gniaužiančiu grožiu, kad jam kilo pagunda pakeisti savo planus ir pasilikti. Tačiau tik suniurnėjo, kad greitai grįšiąs, ir išeidamas užtrenkė numerio duris.
  Jis li u nusileido į pirmąjį mezoniną, o iš ten laiptais nulipo į vestibiulį, ryžtingai nutaręs daugiau nebegalvoti apie Dodo. Nerūpestingai vaikštinėdamas jis jautė vogčiomis į jį mestus sutiktų viešbučio tarnautojų
  žvilgsnius, kurie, vos tik jį pamatę, pradėdavo judėti energingiau.
  Nekreipdamas į juos dėmesio, jis toliau sau apžiūrinėjo viešbutį, palygindamas savo įspūdžius su Ogdeno Beilio slaptuoju raportu. Jo iš vakaro susidaryta nuomonė, kad “Šv. Gregoriui“ reikia kietesnės valdymo rankos, pasitvirtino ir šiandien. Be to, jis pritarė Beilio pastaboms apie galimus pelno šaltinius.
  Pavyzdžiui, jis iš patirties žinojo, kad masyvios kolonos vestibiulyje greičiausiai nieko nelaikė. Jei šis spėjimas pasitvirtintų, būtų galima be vargo jomis atsikratyti ir išnuomoti tokiu būdu atsiradusį plotą vietinių
  komersantų vitrinoms.
  Pasaže po vestibiuliu jis pastebėjo ten įsikūrusią gėlių parduotuvę. Už ploto nuomą viešbutis turbūt gaudavo apie tris šimtus dolerių per mėnesį.
  Bet toje pačioje vietoje išmoningai įrengus kokteilių barą (pavyzdžiui, pastačius ten laivo imitaciją), per tą patį laiką nesunkiai galima būtų gauti penkiolika tūkstančių dolerių pelno. Gėlininką galima būtų iškeldinti kitur.
  Grįždamas į viešbutį, jis pastebėjo daug nepanaudoto laisvo ploto.
  Sumažinus svečiams skirtą erdvę, būtų galima naudingai ten įsprausti dar bent pustuzinį paslaugų stalų: lėktuvo bilietų rezervavimo, automobilių
  nuomos, ekskursijų, galbūt netgi juvelyrinių dirbinių ir vaistų kioskus. Be abejonės, pakistų ir bendrasis vaizdas; turėtų išnykti dabartinė nerūpestingo komforto atmosfera, o kartu ir krūmai bei stori kilimai. Tačiau šiais laikais viešbučių nansines ataskaitas patrauklesnėmis darydavo būtent ryškiai apšviesti vestibiuliai, kiekviename žingsnyje prikimšti reklamos.
  Be to, reikėtų išnešti didesnę dalį fotelių. Jei žmonės nori atsisėsti, pelningiau būtų priversti juos tai daryti viename iš viešbučio barų arba restoranų.
  Jis jau gavo pamoką apie nemokamą sėdėjimą prieš daugelį metų. Tai atsitiko pačiame pirmajame jo viešbutyje — greitomis pastatytoje apgaulingos išvaizdos pašiūrėje mažame Pietvakarių miestelyje. Viešbutis turėjo vieną įžymybę — tuziną mokamų tualetų, kuriais, atrodė, naudojosi kiekvienas fermeris ar rančų samdinys šimto mylių spinduliu. Jaunojo Kurčio ÒKyfo nuostabai, šis šaltinis davė nemažai pajamų, tačiau vienas
  dalykas trukdė joms būti dar didesnėmis: valstijos įstatymai reikalavo, kad nors vienu iš dvylikos tualetų būtų galima naudotis nemokamai, ir šykštūs fermų samdiniai įprato grūstis prie jo eilėje. Jis išsprendė problemą, pasamdydamas miesto girtuoklį. Už dvidešimties centų per valandą užmokestį ir butelį pigaus vyno vyriškis stoiškai išsėdėdavo tualete ištisą dieną. Įplaukos iš kitų tualetų akimirksniu smarkiai padidėjo.
  Visa tai prisiminęs, ÒKyfas nusišypsojo.
  Jis pastebėjo, kad vestibiulis tapo judresnis. Prie registratūros būriavosi tik ką atvykusiųjų grupė, tuo tarpu kiti dar tik tikrino iš aerouosto limuzino iškraunamus lagaminus. Prie registratūros stalo susidarė nedidelė eilutė.
  ÒKyfas sustojo ir pradėjo stebėti.
  Būtent tada jis pastebėjo tai, ko iki šiol, atrodo, niekas nebuvo pastebėjęs.
  Į viešbutį su lagaminu rankoje įėjo vidutinio amžiaus gerai apsirengęs juodaodis. Jis pasuko registratūros link, žingsniuodamas taip nerūpestingai, lyg tai būtų popietinis pasivaikščiojimas. Priėjęs prie stalo, jis, pasidėjęs ant žemės savo lagaminą, atsistojo į eilę, kurioje stovėjo dar du kiti svečiai.
  Po to sekęs pokalbis aiškiai girdėjosi vestibiulyje.
  — Labas rytas, — pasakė negras. Jis kalbėjo maloniai ir kultūringai, su Vidurio vakarų akcentu. — Mano pavardė daktaras Nikolasas; esu užsisakęs numerį. — Belaukdamas jis nusiėmė juodą “Homburgo“ rmos skrybėlę, atidengdamas savo geležies pilkumo rūpestingai sušukuotus plaukus.
  — Gerai, sere; prašau užsiregistruoti. — Klerkas ištarė šiuos žodžius nepakeldamas žvilgsnio į svečią. Pamačius, kas prieš jį stovi, jo bruožai sugriežtėjo. Jis ištiesė ranką prisitraukdamas registracijos blanką, kurį prieš akimirką pats buvo padavęs.
  — Atleiskite, — pasakė jis tvirtu balsu, — tačiau viešbutyje vietų nėra.
  Nesutrikęs negras šypsodamasis tarė:
  — Aš esu užsisakęs numerį. Viešbutis man atsiuntė tai patvirtinantį
  laišką. — Jis įkišo ranką į vidinę kišenę ir ištraukė iš jos piniginę su išsikišusiais popieriais, iš kurių išsirinko vieną.
  — Aš atsiprašau, bet tikriausiai įvyko klaida. — Klerkas beveik nė
  nepažvelgė į prieš jo akis padėtą laišką. — Šiuo metu čia vyksta suvažiavimas.
  — Žinau. — Svečias linktelėjo, ir šypsena jo veide po truputį blėso. —
  Tai dantistų suvažiavimas. Aš esu vienas iš jo delegatų.
  Numerių klerkas pakratė galvą.
  — Niekuo negaliu jums padėti.
  Negras susikišo atgal savo popierius.
  — Tokiu atveju norėčiau pakalbėti su kuo nors kitu.
  Jiems besikalbant, eilė priešais stalą dar pailgėjo. Vyriškis, diržu susijuosęs lietpaltį, nekantriai paklausė:
  — Kas čia dabar užstrigo?
  ÒKyfas nejudėjo. Jis jautė, kad dabar jau sausakimšame vestibiulyje tiksėjo pasiruošusi sprogti lėto veikimo bomba.
  — Jūs galite pasikalbėti su valdytojo padėjėju. — Persilenkęs per stalą, klerkas garsiai sušuko: — Misteri Beili!
  Kitame vestibiulio gale prie nišoje įtaisyto, stalo sėdėjęs pagyvenęs vyriškis pakėlė galvą.
  — Misteri Beili, ar negalėtumėt ateiti čionai?
  Valdytojo padėjėjas linktelėjo ir, vaizduodamas kiek pavargusį, pakilo iš savo vietos. Tvirtu žingsniu eidamas per vestibiulį, jis savo raukšlėtame veide nutaisė profesionalaus šeimininko šypseną.
  Senbuvis, pagalvojo Kurtis ÒKyfas; daugelį metų išdirbęs klerku, jis užsitarnavo kėdę ir stalą vestibiulyje bei įgaliojimus spręsti nedideles Svečių
  sukeltas problemas. Kaip ir daugelyje viešbučių, valdytojo padėjėjo titulas buvo išgalvotas vien tik klientų tuštybei patenkinti, nes atrodė, kad su jais kalbasi aukštesnis pareigūnas, nei tai buvo iš tikrųjų. Tikroji viešbučio valdžia dirbo administracijos patalpose ir viešai nesirodė.
  — Misteri Beili, — pasakė klerkas, — aš paaiškinau šiam džentelmenui, kad viešbutyje vietų nėra.
  — O aš paaiškinau, — atkirto negras, — kad turiu patvirtintą užsakymą.
  Valdytojo padėjėjas palaimingai švytėjo, demonstruodamas savo gerą valią eilėje stovėjusiems svečiams.
  — Na, — tarė jis, — reikės pažiūrėti, kuo mes čia galėtume padėti. —
  Jis savo putlia, nikotino išėsta ranka suėmė daktarą Nikolasą už jo brangaus,
  gerai pasiūto kostiumo rankovės. — Ar negalėtumėm prisėsti čionai? —
  Pastarajam leidus nutempti save iki nišos, jis tarė: — Deja, retkarčiais taip nutinka. Tokiais atvejais mes stengiamės atsilyginti.
  Kurtis ÒKyfas negalėjo nepripažinti, kad senyvasis tarnautojas išmanė
  savo darbą. Glotniai ir be triukšmo potencialiai nemaloni scena buvo perkelta į nuošalesnę vietą. Tuo tarpu eilė prie registratūros stalo tirpo, dar vienam klerkui atėjus į pagalbą savo kolegai. Tiktai jaunatviškos išvaizdos plačiapetis vyras pelėdos akimis žvelgdamas pro akinius storais rėmais pasitraukė iš eilės ir nuėjo pažiūrėti, kas bus toliau. ÒKyfas pagalvojo, kad, galimas daiktas, sprogimas taip ir neįvyks. Tačiau jis pasiliko toliau stebėti.
  Valdytojo padėjėjas nurodė savo pašnekovui kėdę kitoje stalo pusėje, o pats susmuko savojoje. Jis atidžiai klausėsi, kol pastarasis pakartojo tai, ką buvo sakęs klerkui, tačiau nerodė jokių pritarimo ženklų.
  Galiausiai senesnysis vyras linktelėjo. Grynai dalykišku tonu jis tarė:
  — Ką gi, daktare, aš jūsų atsiprašau už įvykusį nesusipratimą, bet esu tikras, kad galėsime jums surasti numerį kuriame nors kitame miesto viešbutyje. — Viena ranka jis prisitraukė prie savęs telefono aparatą ir nukėlė ragelį; kita ranka iš stalčiaus ištraukė popieriaus lapą, primargintą telefonų numerių.
  — Minutėlę. — Tai buvo pirmas kartas, kai minkštame lankytojo balse pasigirdo tvirtumo gaidelė. — Jūs man sakėte, kad viešbutyje vietų nėra, bet jūsų klerkai šiuo metu registruoja atvykusius žmones. Ar jie užsisakė
  numerius kokia nors specialia tvarka?
  — Galima ir taip pasakyti. — Profesionali šypsena išnyko iš jo veido.
  — Džimas Nikolasas! — Per vestibiulį nuaidėjo džiugus pasveikinimo šūksnis. Jį išleidęs sveiku raudoniu užlietu veidu žemas pagyvenęs vyras, ant kurio galvos styrojo išsidraikiusių žilų plaukų kupeta, mažais skubiais žingsniukais nuskubėjo link nišos.
  Negras atsistojo.
  — Daktare Ingramai! Kaip malonu jus matyti! — Jis ištiesė savo ranką, kurią senyvas vyriškis tučtuojau sugriebė.
  — Kaip laikotės, Džimai, mano berniuk? Ne, nieko nesakykit! Ir taip matau, kad viskas gerai. Sprendžiant iš išvaizdos, pinigų irgi nestinga. Reikia manyti, kad pacientų jums netrūksta.
  — Ačiū, taip ir yra. — Daktaras Nikolasas šyptelėjo. — Žinoma, darbas universitete vis dar atima daugybę laiko.
  — Kaip aš tai suprantu! Kaip gerai suprantu! Visą gyvenimą praleidau mokydamas tokius vyrukus kaip jūs, o tada jūs visi paliekate mane ir užsidirbate daugybę pinigų. — Jo pašnekovui plačiai nusišypsojus, jis tarė:
  — Na bet, atrodo, kad į naudą išėjo ir viena, ir kita — turite puikią reputaciją. Tas jūsų straipsnis apie piktybinius auglius burnoje sukėlė
  nemažai diskusijų, ir mes visi nekantriai laukiame jūsų pranešimo. Tarp kitko, aš turėjau garbės pristatyti jus suvažiavimui. Ar žinote, kad jie šiemet išrinko mane prezidentu?
  — Taip, girdėjau. Nemanau, kad kuri nors kandidatūra būtų tikusi labiau už jūsų.
  Jiedviem besikalbant, valdytojo padėjėjas lėtai pakilo iš savo kėdės. Jo akys neryžtingai judėjo nuo vieno prie kito.
  Mažasis žilaplaukis vyras, daktaras Ingramas, juokėsi. Jis linksmai patapšnojo savo kolegai per petį.
  — Sakyk, kuriame kambaryje apsistojai, Džimai. Kiek vėliau susirinks mūsų nedidelė kompanija pasilinksminti. Norėčiau, kad jūs prie mūsų
  prisidėtumėte.
  — Deja, — tarė daktaras Nikolasas, — man pranešė, kad numerio aš negausiu. Atrodo, kad dėl to kalta mano odos spalva.
  Stojo slogi tyla, ir dantistų kongreso prezidentas išraudo kaip vėžys.
  Tada su tvirtu pasiryžimu veide jis pareiškė:
  — Džimai, aš pats tai sutvarkysiu. Prižadu jums, kad jie jūsų atsiprašys bei paskirs jums numerį. Jei tai nebus padaryta, aš garantuoju, kad visi iki vieno dantistai paliks šitą viešbutį.
  Prieš akimirką valdytojo padėjėjas ženklu pasikvietė vieną iš patarnautojų. Jis jam skubiai paliepė:
  — Tuojau pat atvesk čionai misterį Makdermotą. Ir paskubėk!
  4
  Peterio Makdermoto diena prasidėjo tvarkant nedidelį organizacinį
  reikalą. Tarp laiškų jis rado žinutę iš užsakymų skyriaus, pranešančią, jog rytoj į “Šv. Gregorį“ turi atvykti misteris ir misis Džastin Kjubekai iš Taskalusos. Kjubekai išskirtinio dėmesio sulaukė todėl, kad misis Kjubek savo žinutėje perspėjo, jog jos vyro ūgis septynios pėdos ir vienas colis.
  Tai bent būtų puiku, jei visos problemos būtų tokios paprastos, pagalvojo Peteris, atsisėdęs už stalo savo kabinete.
  — Praneškite staliaus dirbtuvėms, — paliepė jis savo sekretorei Florai Jeits. — Jie tikriausiai tebeturi tą lovą ir čiužinį, kurį buvome davę generolui de Goliui. Jei ne, tegu sujungia porą lovų. Rytoj kambarys turi būti rezervuotas anksti, o lova paruošta gerokai prieš atvykstant Kjubekams. Taip pat praneškite namų ūkio skyriui, kad surastų tinkamus užvalkalus bei antklodes.
  Sėdėdama priešingoje stalo pusėje, Flora susikaupusi pasižymėjo, kas jai sakoma, kaip paprastai, nesiginčydama ir neklausinėdama. Peteris žinojo, kad jo nurodymai bus tiksliai perduoti, o rytoj — ir jam nebereikės jai to priminti — Flora patikrins, ar jie išpildyti.
  Florą kaip sekretorę jis paveldėjo, kai tik atvyko dirbti į “Šv. Gregorį“, ir jau seniai buvo nusprendęs, jog ji turi visas sekretorei reikalingas savybes: buvo kompetentinga, patikima, vos peržengusi keturiasdešimtuosius metus, sėkmingai ištekėjusi ir paprasta kaip plyna cemento siena. Flora, kaip pagalvojo Peteris, buvo puiki dar ir tuo, kad ji jam labai patiko, tačiau tai jam nė kiek netrukdė. O jei prie jo sėdėtų Kristina, kuri dabar dirba su Vorenu Trentu, tai rezultatas būtų buvęs priešingas, tą jis gerai suprato.
  Po impulsyvaus išsiskyrimo Kristinos bute jis tik keletą minučių
  negalvojo apie ją. Netgi ją sapnavo. Jo sapnas buvo tikra odisėja: jie ramiai plaukė upe (negalėjo prisiminti, ar laivu, ar šiaip kuo nors), kurios krantai buvo apaugę žaliais medžiais, o juos lydėjo svaiginanti muzika, ir tarp jos garsų, kaip jis prisiminė, labiausiai girdėjosi arfos. Jis papasakojo šį sapną Kristinai telefonu, paskambinęs jai anksti rytą, ir ji paklausė: “Ar mes plaukėme pasroviui, ar prieš srovę? Tai reikšminga“. Bet jis to negalėjo prisiminti — o prisiminė, kad jam visa tai be galo patiko ir kad jis tikisi (tą jis pasakė Kristinai) vėliau sapnuoti toliau nuo tos vietos, kur vakar nutrūko jo sapnas.
  Tačiau prieš tai jie turi vėl susitikti, kada nors šį vakarą. Kur ir kada,
  bus galima susitarti vėliau. “Tai bus pretekstas man paskambinti tau“, — tarė
  Peteris.
  “Kam reikalingas pretekstas? — atsakė ji. — Be to, šį vakarą aš žadu surasti kokį baisiai nereikšmingą lapą, kurį staiga prireiks pristatyti tau asmeniškai“. Iš kalbos ji atrodė laiminga, beveik dūstanti iš laimės, tarsi tas džiaugsmas, kad jie surado vienas kitą vakar vakare, tebeplazdėjo joje ir šiandien.
  Tikėdamasis, kad Kristina greitai ateis, jis pasistengė vėl sugrįžti prie Floros ir rytinio pašto.
  Ant jo stalo gulėjo įprastinė krūvelė laiškų, kuriuose pasitaikė keletas užklausimų dėl suvažiavimo, ir juos jis sutvarkė pirmiausia. Kaip paprastai, diktuodamas Peteris įsitaisė savo mėgstama poza: kojas pasidėjo ant oda aptrauktos šiukšlių dėžės, o minkštą sukamąją kėdę, ant kurios jis sėdėjo, rizikingai tiek atlošė atgal, kad jo kūnas gulėjo beveik horizontaliai. Jis pastebėjo, kad tokioje pozoje, kurią jis atrado eksperimentuodamas, jis galėdavo efektyviai mąstyti, tad ir dabar kėdė balansavo vos per plauką ant ribos, skiriančios pusiausvyrą nuo nelaimės. Flora kaip visuomet užrašinėdama stebėjo jį, tarsi būtų kažko laukusi; tiesiog žiūrėjo, nieko nesakydama.
  Šiandien jis gavo dar vieną laišką, į kurį atsakė iškart; tai buvo laiškas nuo Naujojo Orleano gyventojo, kurio žmona prieš penketą savaičių
  dalyvavo viešbutyje surengtame privačiame vestuvių vakare. Tą vakarą ji, kartu su kitais svečiais, ant pianino pasidėjo audinių puskailinius. Vėliau ant puskailinių ji pastebėjo cigarečių išdegintą žymę, kurios pataisymas turėjo kainuoti jai šimtą dolerių. Jos vyras bandė išgauti šituos pinigus iš viešbučio, o paskutiniajame laiške grasino paduoti viešbutį į teismą.
  Peterio atsakymas buvo mandagus, bet tvirtas. Jis pabrėžė, kaip jau buvo daręs ir anksčiau, kad viešbutis siūlė jų paslaugoms rūbinę, kuria naudotis laiško autoriaus žmona atsisakė. Jei ji būtų palikusi puskailinius rūbinėje, viešbutis būtų skundą apsvarstęs. Bet dabar “Šv. Gregoris“ nebuvo už tai atsakingas.
  Peteris įtarė, kad vyro laiškas buvo tiktai pamėginimas, nors jis galėjo vesti ir į teismo bylą; praeityje būta pakankamai tokių pat kvailų atvejų.
  Paprastai teismai ignoruodavo panašius kaltinimus, reikalaujančius viešbučius padengti išlaidas, tačiau bylos erzino, nes jos surydavo nemažai
  laiko ir energijos. Peteris manė, kad, matyt, publika viešbutį laikė patogia melžiamąja karve su neišsenkančiu kaip gausybės ragas tešmeniu.
  Jis buvo išsirinkęs dar vieną laišką, kai pasigirdo tylus beldimas į duris.
  Jis žvilgtelėjo viršun, tikėdamasis išvysti Kristiną.
  — Tai aš, — tarė Marša Preiskot. — Prieškambaryje nieko nebuvo, tai pagalvojau, gal aš. . — Ji pastebėjo Peterį. — O, Viešpatie! Ar jūs nenukrisite?
  — Kol kas dar nenukritau, — atsakė jis ir tuoj pat nugriuvo.
  Po kambaryje nuaidėjusio bildesio įsivyravo išgąstinga tyla.
  Gulėdamas ant grindų už savo stalo, jis apsičiupinėjo. Skaudžiai gėlė
  kairę kulkšnį, kuri, jam griūnant, atsitrenkė į apvirtusios kėdės koją. Palietęs pakaušį pamatė, jog ir tą skauda, nors, laimė, kilimas gerokai sušvelnino smūgį. Be to, staiga dingo visa jo didybė, ką patvirtino dainingas Maršos juokas ir santūri Floros šypsena.
  Jos apėjo aplink stalą padėti jam atsikelti. Nepaisant nepatogios padėties, kurioje buvo atsidūręs, Peteris dar kartą atkreipė dėmesį į gaivų, kvapą gniaužiantį Maišos spinduliavimą. Šiandien ji buvo apsirengusi paprasta mėlyna linine suknute, kuri pabrėžė jos pusiau moteriškumą, pusiau vaikiškumą, į ką jis buvo atkreipęs dėmesį jau vakar. Jos ilgi švytintys juodi plaukai, kaip ir vakar, draikėsi jai apie pečius.
  — Jums reikėtų prisirišti virve, — tarė Marša. — Kaip cirke.
  — Galbūt man vertėtų įsigyti ir klouno kostiumą, — gailiai šyptelėjo Peteris.
  Flora pastatė sunkią sukamąją kėdę. Kai jis, Maršos ir Floros laikomas už parankių, bandė atsistoti, į kabinetą įėjo Kristina. Rankoje laikydama pluoštą popierių, ji stabtelėjo tarpduryje.
  — Ar aš nesutrukdžiau? — kilstelėjusi antakius paklausė Kristina.
  — Ne, — atsakė Peteris. — Aš. . na, aš nugriuvau nuo kėdės.
  Kristinos akys nukrypo į tvirtai stovinčią kėdę.
  Jis pasakė:
  — Ji nugriuvo aukštielninka.
  — Taip jos ir daro, ar ne? Visą laiką. — Kristina žvilgtelėjo į Maršą.
  Flora tyliai pasišalino.
  Peteris pristatė jas vieną kitai.
  — Sveiki, mis Preiskot, — tarė Kristina. — Aš girdėjau apie jus.
  Maršos akys vertindamos nuslydo nuo Peterio į Kristiną. Ji šaltai atsakė:
  — Dirbdama viešbutyje, jūs tikriausiai girdite visokiausių apkalbų, mis Frensis. Juk jūs čia dirbate, ar ne?
  — Aš neturėjau galvoje apkalbų, — pataisė Kristina. — Bet jūs teisi: taip, aš čia dirbu. Todėl galiu užeiti vėliau bet kuriuo metu, kai reikalai čia nebebus tokie chaotiški ar privatūs.
  Peteris pajuto akimirksniu atsiradusį priešiškumą tarp Maršos ir Kristinos. Jam pasidarė įdomu, kas tą priešiškumą sukėlė.
  Tarsi išgirdusi jo mintis, Marša saldžiai nusišypsojo:
  — Prašau dėl manęs niekur neiti, mis Frensis. Aš tik užsukau sekundei priminti Peteriui apie šio vakaro pietus. — Ji pasisuko į jį: — Ar jūs nepamiršote?
  Peteriui nusmelkė širdį.
  — Ne, — sumelavo jis. — Aš nepamiršau.
  Kristina pertraukė stojusią tylą:
  — Šiandien?
  — Ach, mieloji, — tarė Marša, — gal jis turi dirbti ar ką nors panašaus?
  — Visiškai nieko, — ryžtingai papurtė galvą Kristina. — Aš pati tuo pasirūpinsiu.
  — Jūs be galo maloni, — vėl nušvito šypsena Marša. — Na, aš, matyt, eisiu. O, tiesa, septintą valandą, — tarė ji Peteriui.
  — Pritanijos gatvėje, namas su keturiomis didelėmis kolonomis. Viso gero, mis Frensis. — Pamojavusi ranka, ji išėjo.
  Kristina, atvirai į jį žiūrėdama, paklausė:
  — Gal užrašyti jums ant lapelio: “Namas su keturiomis didelėmis kolonomis“? Kad tik neužmirštumėte.
  — Žinau, kad mes su tavimi turėjome susitikti, — jis bejėgiškai kilstelėjo rankas. — Kai kalbėjau su tavimi, buvau visiškai pamiršęs apie kitą susitarimą, nes vakarykštis vakaras. . su tavimi. . išmušė man viską iš galvos.
  Kai kalbėjomės šį rytą, matyt, buvau gerokai išsiblaškęs.
  — Ką gi, aš tai suprantu, — linksmai tarė Kristina. — Kas gi nebus išsiblaškęs, kai aplink jį šokinėja tiek moterų?
  Ji nusprendė, nors tai reikalavo kiek pastangų, neimti nieko į širdį ir, jei reikės, suprasti Peterį. Ji priminė sau, kad nepaisant vakarykščio susitikimo, ji neturėjo jokios teisės kontroliuoti, ką Peteris veikia, o tai, ką jis sakė apie išsiblaškymą, tikriausiai tiesa. Ji dar pridėjo:
  — Tikiuosi, kad maloniai praleisite vakarą.
  Jis sutrikus krustelėjo:
  — Marša dar tik vaikas.
  Viskas turi ribas, net kantrybė ir supratingumas, nusprendė Kristina.
  Jos akys įsiskverbė jam į veidą.
  — Gal jūs tuo ir tikite. Bet aš, kaip moteris, galiu jus perspėti, kad mažoji mis Preiskot toks pat vaikas kaip kačiukas — tigras. Tačiau vyrai turbūt mėgsta, kai juos suvalgo tokie tigrai.
  — Absoliučiai klystate, — nekantriai pakratė galvą Peteris. —
  Paprasčiausiai ji prieš dvi dienas išgyveno smarkų išbandymą ir. .
  — Jai reikia draugo.
  — Teisingai.
  — Ir štai pasitaikėte jūs!
  — Mes įsišnekėjome. Aš pažadėjau šiandien ateiti pietų pas ją į namus.
  Ten bus ir daugiau žmonių.
  — Jūs tuo tikras?
  Prieš jam prasižiojant, suskambėjo telefonas. Nepatenkintas Peteris pakėlė ragelį.
  — Misteri Makdermotai, — tarė sunerimęs balsas. — Vestibiulyje skandalas, ir valdytojo padėjėjas prašo, kad jūs kuo greičiausiai atvyktumėte.
  Padėjęs ragelį, jis pamatė, kad Kristina jau išėjo.
  5
  Kartais tenka daryti tokius sprendimus, niūriai pagalvojo Peteris, su kuriais tikėjaisi niekada nesusidurti. O jei kada visgi tenka su jais susidurti, tai atrodo, kad realybėje pildosi siaubingas košmaras. Netgi dar blogiau, nes realybėje į gabalus draskoma tavo sąmonė, įsitikinimai, dorumas ir ištikimybė.
  Tereikėjo minutės, kad įvertintų vestibiulyje susidariusią padėtį, nors jam vis dar aiškino, kas čia vyksta. Jam užteko pamatyti išdidų vidutinio amžiaus negrą, šiuo metu tyliai sėdintį palei nišoje stovintį stalą, pasipiktinusį daktarą Ingramą, gerbiamą dantistų kongreso prezidentą, ir ramų valdytojo padėjėjo abejingumą, nes atsakomybė nuo jo pečių perėjo Peteriui.
  Buvo tiesiog graudžiai aišku, kad staiga įvyko toks kon iktas, kuris, jei bus neteisingai pasielgta, gali baigtis didžiuliu sprogimu.
  Jis pajuto, kad situaciją stebi žiūrovai: Kurtis ÒKyfas, kurio pažįstamas, daug sykių fotogra jose matytas veidas bolavo iš mandagaus atstumo.
  Antrasis stebėtojas buvo jaunas plačiapetis vyriškis su storų rėmelių akiniais, dėvintis pilkas anelines kelnes ir vilnonį švarką. Jis stovėjo, šalia savęs pasistatęs šilto ir šalto mačiusį lagaminą, ir, matyt, atsitiktinai žvalgėsi po vestibiulį, tačiau nepraleido nė vienos detalės iš dramatiškos scenos, vykstančios prie valdytojo padėjėjo stalo.
  Dantistų kongreso prezidentas išsitiesė visu savo penkių pėdų ir šešių
  colių ūgiu, jo apvalus raudonas veidas dar labiau iškaito, o iš po išsidraikiusių žilų plaukų matėsi kietai sučiauptos lūpos.
  — Makdermotai, jei jūs ir jūsų viešbutis toliau palaikys šį baisų
  įžeidimą, galiu jus sąžiningai perspėti, kad turėsite galybę nemalonumų, —
  daktaro akys piktai žybtelėjo, o jo balsas tapo spigus. — Daktaras Nikolasas yra didžiai garsus mūsų profesijos atstovas. Jūsų atsisakymas jį apgyvendinti, leiskite atkreipti dėmesį, yra tiek mano, tiek kiekvieno mūsų kongreso nario asmeninis įžeidimas.
  “Jei čia aš būčiau pašalinis stebėtojas, — pagalvojo Peteris, —
  džiaugsmingai su tuo sutikčiau“. Bet dabar tikrovė jam priminė, kad jis yra dalyvis. Jo užduotis dabar — kokiu nors būdu išvilioti besiginčijančius iš vestibiulio. Jis pasiūlė:
  — Galbūt jūs ir daktaras Nikolasas, — jo akys mandagiai nukrypo į
  negrą, — sutiktumėte užeiti į mano kabinetą, kur mes ramiai aptarsime šitą reikalą.
  — Ne, sere! Mes kuo puikiausiai, po velnių, galime aptarti jį ir čia. Nėra ko slėptis kokiame tamsiame kampe. — Įtūžęs daktaras treptelėjo koja. —
  Taigi! Ar jūs užregistruosite mano draugą ir kolegą daktarą Nikolasą, ar ne?
  Į juos ėmė atsisukinėti praeiviai. Keletas žmonių, ėjusių per vestibiulį, sustojo. Vyriškis su vilnoniu švarku, vis dar apsimetęs abejingu, kiek prisiartino.
  Kokia likimo užgaida turėjo supriešinti jį, pagalvojo Peteris Makdermotas, su tokiu žmogumi kaip daktaras Ingramas, kuriuo jis be galo žavėjosi? Dar juokingiau buvo tai, kad dar vakar Peteris ginčijosi su Vorenu Trentu dėl jo taktikos, kuri ir sukėlė šį incidentą. Kantrybės netekęs daktaras be užuolankų paklausė: “Ar jūs apgyvendinsite mano draugą?“ Sekundę Peteris norėjo pasakyti “taip“ ir negalvoti apie pasekmes. Tačiau jis gerai žinojo, kad tai beprasmiška.
  Jis turėjo galią duoti viešbučio patarnautojams tam tikrus nurodymus, tačiau negalėjo paliepti priimti negrą. Šiuo klausimu egzistavo tvirta taisyklė, kurią sulaužyti galėjo tiktai pats viešbučio savininkas.
  Ginčydamasis dėl šito su patarnautojais jis tik užtęstų sceną ir galų gale vis vien nieko nelaimėtų.
  — Aš apgailestauju kaip ir jūs, daktare Ingramai, — tarė jis, — kad privalau šitaip pasielgti. Deja, viešbutyje galioja tam tikros taisyklės, kurios neleidžia man pasiūlyti daktarui Nikolasui numerio. Norėčiau jas pakeisti, bet neturiu tam įgaliojimų.
  — Vadinasi, tai, kad mes iš anksto rezervavome vietas, visiškai nieko nereiškia?
  — Tai daug reiškia. Tačiau mes turėjome jums kai ką paaiškinti, prieš priimdami jūsų užsakymą aptarnauti kongresą. To nepadarėme per savo kaltę.
  — Jei būtumėt taip padarę, — nukirto daktaras, — jokio kongreso čia nebūtų buvę. Ir dar daugiau, mes vis dar galime atsisakyti šio viešbučio paslaugų.
  — Aš bandžiau pasiūlyti surasti jam kitą viešbutį, misteri Makdermotai, — įsiterpė valdytojo padėjėjas.
  — Mūsų tai nedomina! — daktaras Ingramas vėl grįžtelėjo į Peterį. —
  Makdermotai, jūs esate jaunas ir, man atrodo, inteligentiškas vyras. Ką jūs manote apie tai, ką šiuo metu darote?
  Peteris pagalvojo: “Kam išsisukinėti?“ Ir nuoširdžiai atsakė:
  — Atvirai pasakius, daktare, nežinau, ar man buvo kada labiau gėda.
  Sau jis pridėjo: “Ir jei tvirtai tikėčiau savo teisumu, tai eičiau iš šito viešbučio lauk ir mesčiau šitą reikalą“. Tačiau sveika nuovoka ginčijosi: jei taip padarytų — ką tuo pasiektų? Tuo jis nepasieks, kad daktarui Nikolasui duotų kambarį, o tik užčiaups pats sau burną tartis su Vorenu Trentu. Šita teise jis pasinaudojo vakar ir ketina pasinaudoti rytoj. Vien tik dėl šios priežasties argi ne verčiau likti ir daryti, laikui bėgant, kas įmanoma? Tačiau jis nesijautė tvirtai.
  — Tegu perkūnai, Džimai, — senojo daktaro balse atsirado skausmo gaidelė, — aš nesiruošiu nusileisti.
  — Neapsimetinėsiu, — negras papurtė galvą, — tai skaudu, ir mano karingi draugai pasakytų, kad turėčiau kiek labiau už save kovoti. — Jis patraukė pečiais: — Apskritai aš verčiau užsiimsiu moksline veikla. Popiet turėtų išskristi lėktuvas į Šiaurę. Pasistengsiu į jį pakliūti.
  Daktaras Ingramas atsisuko į Peterį:
  — Ar jūs suprantate, ką tai reiškia? Šis žmogus yra garbingas profesorius bei mokslininkas. Jis turi skaityti vieną iš pagrindinių
  pranešimų.
  Peteris apimtas nevilties pagalvojo: „Turi būti kokia nors išeitis“.
  — Galbūt, — tarė jis, — jūs priimtumėte mano pasiūlymą. Jei daktaras Nikolasas apsigyventų kitame viešbutyje, aš galėčiau pasirūpinti, kad jis dalyvautų jūsų posėdžiuose, vykstančiuose šiame viešbutyje.
  Peteris suprato, kad labai rizikuoja. Tai padaryti būtų sunku, o tarp jo ir Voreno Trento atsirastų nesutarimo šešėlis. Tačiau tiek pasiekti jis galėtų —
  arba pats išeitų iš viešbučio.
  — O kiti renginiai: pietūs, priešpiečiai? — negro akys įsistebeilijo tiesiai į jį.
  Peteris papurtė galvą. Nevertėjo pažadėti to, ko jis vis tiek nebūtų
  galėjęs išpildyti.
  Daktaras Nikolasas susitraukė, jo veidas surūstėjo.
  — Nėra jokios prasmės, daktare Ingramai. Aš išsiųsiu savo pranešimo kopiją paštu, kad jį galėtų paskaityti. Manau, jame bus keletas dalykų, kurie jus sudomins.
  — Džimai, — žilaplaukis senukas buvo didžiai susirūpinęs. — Džimai, aš nežinau, ką tau pasakyti, tik tai, kad aš šito taip nepaliksiu.
  Daktaras Nikolasas apsidairė savo lagamino.
  — Aš pakviesiu patarnautoją, — tarė Peteris.
  — Ne! — daktaras Ingramas nustūmė jį. — Nešti šį lagaminą yra privilegija, kurią norėčiau pasilikti sau.
  — Atleiskite, džentelmenai. — Tai buvo akiniuotojo vyro su vilnoniu švarku balsas. Jiems atsisukus, brakštelėjo užsidarantis fotoaparato dangtelis.
  — Puiku, — tarė jis. — Pabandysime dar sykį. — Jis prisimerkė pro
  “Rol ei ex“ fotoaparato akutę, ir vėl brakštelėjo dangtelis. Nuleidęs kamerą, jis pastebėjo:
  — Šios fotojuostos tiesiog puikios. Visai neseniai fotografuoti tokiame apšvietime man būtų reikėję naudoti blykstę.
  — Kas jūs toks? — griežtai paklausė Peteris Makdermotas.
  — Ar kuo aš vardu, ar kokia mano profesija?
  — Nesvarbu. Čia yra privati teritorija. Viešbutis. .
  — Oi, ką jūs šnekat! Nepradėkime vėl tos senos dainelės. — Fotografas tvarkė savo fotoaparatą. Peteriui žingtelėjus link jo, jis pasisuko į jį:
  — Ir jūsų, išsišokėli, vietoje aš nemėginčiau nieko daryti. Kai baigsiu šį
  reportažą, žmonės jūsų viešbutį aplenkinės kaip dvokiančią mėšlo krūvą. O
  jei norite prie viso to pridėti dar grubų elgesį su fotografu — prašom! — Jis nusiviepė, kai Peteris abejodamas stabtelėjo. — Atrodo, kad jūs supratingas — tą galiu pasakyti jūsų naudai.
  — Ar jūs laikraščio žurnalistas? — paklausė daktaras Ingramas.
  — Gerą klausimą uždavėte, daktare, — nusišypsojo vyriškis su akiniais. — Kartais mano redaktorius sako, kad ne, nors šiandien jis, manau, to nesakys. Ypač po to, kai nusiųsiu jam šį savo atostogų lobį.
  — Iš kokio jūs laikraščio? — paklausė Peteris, vildamasis kokio menkai žinomo pavadinimo.
  — Niujorko “Herald Tribune“.
  — Puiku! — patenkintas linktelėjo asociacijos prezidentas. — Jie mokės šitą medžiagą panaudoti. Tikiuosi, jūs supratote, kas čia įvyko?
  — Maždaug, — atsakė žurnalistas. — Man reikėtų keleto patikslinimų, kad galėčiau teisingai parašyti jūsų pavardes. Bet iš pradžių norėčiau dar nuotraukėlės lauke — jūsų kartu su antruoju daktaru.
  Daktaras Ingramas suspaudė savo kolegos negro ranką:
  — Štai kaip reikia kovoti. Šio viešbučio vardas bus ištampytas po visus šalies laikraščius.
  — Teisingai, — sutiko žurnalistas. — Telegrafas bei telefonas jums padės. Mano nuotraukos irgi, neslėpsiu.
  Daktaras Nikolasas lėtai linktelėjo.
  Nebeįmanoma nieko padaryti, niūriai pagalvojo Peteris. Visiškai nieko.
  Peteris pastebėjo, kad Kurtis ÒKyfas jau buvo dingęs.
  Korespondentas su gydytojais pajudėjo link išėjimo.
  — Norėčiau šitą reikalą atlikti greitai, — tarė Ingramas. — Kai tik mus nufotografuosite, pranešiu suvažiavimo dalyviams, kad kongresas iškeliamas iš šito viešbučio. Šį viešbutį galima paveikti tik vienu būdu, kuris jiems bus skaudžiausias — kirsti per kišenę.
  — Jo balsas vis tolo, jam einant lauk iš vestibiulio.
  6
  — Ar atsirado ko nors naujo policijos turimoje informacijoje? —
  paklausė Kroidono hercogienė.
  Artinosi vienuolikta valanda ryto. Užsidarę Prezidentų apartamentuose hercogas ir hercogienė dar kartą susitiko su viešbučio vyriausiuoju sekliu.
  Pinta kėdė, ant kurios sėdėjo Ogilvis, buvo tiesiog kupina jo didžiulio riebaus kūno. Jam krustelėjus, ta grasinančiai subraškėdavo.
  Užsidarius durims, jie atsidūrė erdviame, saulės nutviekstame
  kambaryje. Kaip ir vakar, hercogienė išsiuntė savo sekretorių ir kambarinę, sugalvojusi jiems kažkokių užduočių.
  Prieš atsakydamas Ogilvis pamąstė:
  — Jie žino daugelį užkaborių, kur gali būti paslėptas tas automobilis, kurio jie ieško. Kiek man teko sužinoti, jie dabar naršo užmiestyje ir dar toliau, pasitelkę visus savo vyrus. Policininkai dar nebaigė pradėtų teritorijų, nors rytoj, man rodos, jie pradės galvoti, ar nevertėtų paieškoti kiek arčiau.
  Nuo vakarykštės dienos santykiai tarp Kroidonų ir Ogilvio kiek pasikeitė. Prieš tai jie buvo antagonistai. Dabar jie tapo suokalbininkais, nors dar nevisiškai, tarsi nebūtų iki gali tikri šia sąjunga.
  — Jei turime tiek mažai laiko, — tarė hercogienė, — kam gi dar leidžiam jį veltui?
  — Jums atrodo, — viešbučio detektyvo akys sugriežtėjo, — kad geriausia būtų sėsti į mašiną ir važiuoti dabar pat, dienos šviesoje? Gal dar stabtelėti Kanalo gatvėje?
  Netikėtai pirmąsyk prabilo Kroidono hercogas:
  — Mano žmona buvo be galo įsitempusi. Nėra reikalo grubiai su ja kalbėti.
  Ogilvio veidas nepasikeitė. Vis toks pat paniuręs, skeptiškas, jis išsiėmė
  iš lietpalčio kišenės cigarą, pažiūrėjo į jį ir vėl įsikišo atgal.
  — Man rodos, mes čia visi truputį įsitempę. Tokie ir būsim, kol šitas reikalas nepasibaigs.
  — Nesvarbu, — nekantriai nutraukė hercogienė. — Mane daug labiau domina tai, kas vyksta dabar. Ar policija nujaučia, kad ieškoti jiems reikia
  “Jaguaro“?
  — Kai jie supras, — lėtai į šonus pasilingavo didžiulė galva su sluoksniuotu pagurkliu, — mes netruksim apie tai sužinoti. Kaip jau sakiau, kadangi jūsų automobilis užsienietiškas, gali užtrukti keletą dienų, kol jie jį
  suieškos.
  — Ar nėra jokio ženklo. . na, kad domėjimasis sumažėjo? Kartais, kai į
  ką nors visi kreipia daug dėmesio, o už dienos kitos, jei nieko neįvyksta, žmonėms tai nusibosta.
  — Jūs išprotėjote? — storulio veide pasirodė nusistebėjimas. — Ar
  skaitėte rytinį laikraštį?
  — Taip, — atsakė hercogienė, — skaičiau. Mano klausimas išreiškė
  daugiau viltį.
  — Niekas nepasikeitė, — pareiškė Ogilvis, — tik policija dar budresnė.
  Daug garsių policininkų bando išspręsti tą tragediją, o eiliniai policininkai žino, kad, jei neišsiaiškins šio reikalo, gali būti atleisti iš darbo, pradedant nuo aukščiausių postų. Pats meras susidomėjo, taip kad dabar čia ir politika įsimaišė.
  — Tad dabar išvežti mūsų automobilį iš miesto bus dar sunkiau?
  — Matyt, taip, hercogiene. Kiekvienas žemiausio rango policininkas žino, kad tą pačią valandą, kai sustabdys tą automobilį, kurio jie ieško, tai yra jūsų automobilio, jis galės užsisiūti ant rankovės dar vieną juostelę. Jų
  akys kaip vanagų. Štai kaip!
  Įsivyravo tyla, kurią trikdė vien sunkus Ogilvio kvėpavimas. Buvo aišku, koks seks klausimas, tačiau jo ištarti niekas nenorėjo, tarsi jis būtų
  galėjęs padidinti ar sumažinti viltį.
  Pagaliau Kroidono hercogienė iš lėto tarė:
  — Kada jūs manote išvykti? Kada pajudėsite su mūsų automobiliu į
  Šiaurę?
  — Šiąnakt, — atsakė Ogilvis. — Dėl to ir atėjau.
  Hercogas garsiai atsiduso.
  — Kaip žadate išvažiuoti, — paklausė hercogienė, — kad jūsų
  nepamatytų?
  — Negarantuoju, kad pavyks tą padaryti. Bet apie tai esu pagalvojęs.
  — Tęskite.
  — Manau, kad geriausia išvažiuoti apie pirmą.
  — Pirmą nakties?
  Ogilvis linktelėjo.
  — Tada jau neturėtų kilti daug problemų. Mašinų nedaug. Bet ir ne per mažai.
  — Bet jus vis tiek gali pastebėti?
  — Pastebėti gali bet kokiu metu. Reikėtų pasikliauti sėkme.
  — Jei išsigausite iš Naujojo Orleano, ar toli žadate važiuoti?
  — Iki šešių prašvis. Tuo laiku turėčiau būti Misisipės valstijoje.
  Greičiausiai kur nors netoli Mekono miesto.
  — Ne per toliausiai, — pasipriešino hercogienė. — Būsite pravažiavęs vos pusę Misisipės valstijos. Nė ketvirtadalio kelio iki Čikagos.
  Storulis kilstelėjo savo kėdėje, kuri protestuodama subraškėjo:
  — Gal jūs siūlote man lėkti kaip akis išdegus? Sumušti kokį pasaulinį
  rekordą? Galbūt koks policininkas prilips man prie uodegos, ketindamas uždėti pabaudą.
  — Ne, to aš nesiūlau. Aš tik noriu, kad automobilis atsidurtų kuo toliau nuo Naujojo Orleano. Ką veiksite dieną?
  — Pratūnosiu nepastebimoje vietoje. Misisipėje tokių pilna.
  — O tada?
  — Kai tik sutems, pulsiu važiuoti. Per Alabamą, Tenesį, Kentukį, Indianą.
  — Kada bus saugu? Tikrai saugu?
  — Manau, Indianoje.
  — Ir jūs sustosite Indianoje penktadienį?
  — Tikriausiai.
  — Vadinasi Čikagą pasieksite šeštadienį?
  — Šeštadienio rytą.
  — Gerai, — tarė hercogienė. — Mes su vyru penktadienį vakare išskrisime į Čikagą. Apsistosime “Dreiko“ viešbutyje ir lauksime ten žinios iš jūsų.
  Hercogas, vengdamas Ogilvio akių, tyrinėjo savo rankas.
  — Sulauksite, — paprastai atsakė viešbučio seklys.
  — Ar jums ko nors reikia?
  — Praverstų raštelis į garažą. Jei man jo prireiktų. Kad galiu paimti jūsų
  mašiną.
  — Tuoj parašysiu, — hercogienė perėjo per kambarį prie sekretero, greitai parašė ir po sekundės grąžino sulankstytą lapelį su viešbučio emblema. — Tai turėtų jums pagelbėti.
  Net nežvilgtelėjęs į lapelį, Ogilvis įsidėjo jį į vidinę kišenę. Jo akys vis dar tebežiūrėjo tiesiai į hercogienės veidą.
  Įsivyravo nesmagi tyla.
  — Jūs ne to norėtoje? — abejodama paklausė ji.
  Kroidono hercogas pakilo ir tiesus kaip lazda nuėjo šalin.
  — Pinigų, — susierzinęs tarė jis sustojęs, bet neatsisukęs. — Jis nori pinigų.
  Mėsingas Ogilvio veidas išspaudė kvailą šypsenėlę.
  — Taigi, hercogiene. Dešimt tūkstančių dabar, kaip ir susitarėme. Dar penkiolika tūkstančių Čikagoje, šeštadienį.
  — Aš nežinau, kaip galėjau. . — žieduoti hercogienės pirštai išsiblaškiusiu judesiu palietė smilkinius. — Pamiršau. Tiek visko buvo.
  — Nesirūpinkite. Aš būčiau priminęs.
  — Atliksime tai šį vakarą. Mūsų bankas turi sutvarkyti. .
  — Grynais, — tarė storulis. — Ne stambesnėmis kaip dvidešimties dolerių kupiūromis ir ne naujais banknotais.
  — Kodėl? — ji aštriai pažvelgė į jį.
  — Tokiu būdu nebus galima nieko susekti.
  — Jūs mumis nepasitikite?
  — Tokiame reikale, — papurtė jis galvą, — kuo nors pasitikėti nėra protinga.
  — O kodėl mes turėtume pasitikėti jumis?
  — Todėl, kad manęs dar laukia graži penkiolikos tūkstančių sumelė, —
  keistame falcete pasigirdo nekantrumo gaidelė. — Ir atminkite — tie pinigai irgi turi būti grynais, o bankas šeštadienį uždarytas.
  — Tarkim, — tarė hercogienė, — kad Čikagoje mes jums nesumokėsime.
  Ogilvio šypsena ar jos imitacija tučtuojau dingo. Jis pasakė:
  — Gerai, kad iškėlėte šį klausimą. Reikia, kad tarp mūsų viskas būtų
  aišku.
  — Manau, kad viskas man aišku, bet pasakykite.
  — Štai kas, hercogiene, įvyks Čikagoje. Aš kur nors paslėpsiu jūsų
  automobilį, bet jūs nežinosite kur. Kai ateisiu į viešbutį, duosite man tuos penkiolika. Štai tada gausite automobilio raktus ir sužinosite, kur jis stovi.
  — Jūs neatsakėte į mano klausimą.
  — Tuojau, — sublizgėjo paršiuko akys. — Jei tik kas bus ne taip, pavyzdžiui, sakysite, kad neturite su savimi grynų, nes pamiršote, kad bankas uždarytas, — pakviesiu policiją ten pat, Čikagoje.
  — Bet ir jums pačiam tektų nemažai aiškintis. Sakysim, kodėl jūs atgabenote mūsų automobilį į Šiaurę.
  — Jokios paslapties čia nėra. Pasakysiu, kad užmokėjote man porą šimtų, kuriuos turėsiu su savimi, kad atvežčiau automobilį. Jūs ir hercogas norėjote skristi. Tik Čikagoje aš atidžiau patyrinėjau automobilį ir viską supratau. Todėl. . — detektyvas gūžtelėjo begaliniais pečiais.
  — Mes neketiname laužyti sutarties, — užtikrino jį Kroidono hercogienė. — Bet kaip ir jūs, norėjau užsitikrinti, kad suprantame vieni kitus.
  — Matyt, suprantame, — linktelėjo Ogilvis.
  — Sugrįžkite apie penktą, — tarė hercogienė. — Pinigai bus čia.
  Ogilviui išėjus, Kroidono hercogas nutraukė savo vienatvę, kurią buvo pats sau pasiskyręs, ir sugrįžo į ankstesnę vietą. Ant bufeto stovėjo padėklas su taurėmis ir buteliais, — jų atsarga nuo praėjusios nakties buvo papildyta.
  Įsipylęs stipraus škotiško viskio, jis šliukštelėjo ten sodos vandens ir vienu mauku išgėrė.
  — Kaip matau, vėl anksti pradedate, — įgėlė hercogienė.
  — Juk reikia save praplauti, — jis įsipylė antrąją porciją, tačiau šį kartą gurkšnojo lėčiau. — Vien pabuvęs viename kambaryje su tuo žmogumi, pasijuntu nešvarus.
  — Kaip regis, jis ne toks smulkmeniškas, — pasišaipė žmona. —
  Antraip jis galėtų užprotestuoti, kad nenori būti viename kambaryje su girtuokliu ir vaiko žudiku.
  Hercogo veidas pabalo. Drebančiomis rankomis jis pastatė taurę ant padėklo.
  — Tai pereina visas ribas, brangioji.
  — Kuris dar ir pabėgo, — pridėjo ji.
  — Prisiekiu Viešpačiu, jums tai geruoju nesibaigs, — įniršęs suriko hercogas. Jis sugniaužė kumščius, ir sekundę atrodė, kad smogs jai. — Tai jūs kalta! Jūs maldavote važiuoti tolyn ir nebegrįžti. Jei ne jūs, aš būčiau sustojęs! Jūs pasakėte, kad iš to nebus jokios naudos; kas padaryta —
  padaryta. Netgi vakar būčiau ėjęs į policiją. Jūs pasipriešinote! Ir štai dabar jis. . tas raupsuotasis, kuris nudirs mums paskutinį kailį. . — hercogas nebaigęs nutilo.
  — Ar jau baigėte savo isteriją? — pasiteiravo hercogienė. Atsakymo nebuvo, ir ji tęsė: — Gal galėčiau priminti, kad jūsų nereikėjo ilgai įtikinėti.
  Jei būtumėte norėjęs ar ketinęs pasielgti kitaip, mano nuomonė būtų nieko nereiškusi. O dėl tų raupsų — kažin ar užsikrėsite: taip atsargiai stovėjote nuošalyje, man palikęs tvarkyti visus reikalus su tuo pabaisa.
  — Be reikalo pradėjau šį pokalbį, — atsiduso hercogas. — Meldžiu atleisti.
  — Jei ginčas reikalingas tam, kad vėl pradėtumėte mąstyti, — abejingai pareiškė ji, — malonėkite, aš neprieštarauju.
  Jis vėl pasiėmė savo taurę ir ėmė tingiai sukioti ją rankoje.
  — Kad ir kaip būtų keista, — tarė jis, — man valandėlę atrodė, kad visa tai, kas atsitiko, nors ir kaip blogai, mus suartino.
  Jo žodžiai buvo toks akivaizdus maldavimas susitaikyti, kad hercogienė
  ėmė dvejoti. Ir ją tos derybos su Ogilviu žemino bei išvargino. Kažkur giliai ji be galo ilgėjosi bent valandėlės ramybės.
  Tačiau ji nepajėgė savęs pergalėti ir susitaikyti.
  — Jei taip ir buvo, aš to nepajutau, — atsakė ji. Ir ne be geluonies pridūrė: — Šiaip ar taip, neturime dabar laiko sentimentams.
  — Teisingai! — Ir tarsi žmonos žodžiai būtų buvę jam signalas, jis vienu ypu išlenkė taurę ir vėl prisipylė.
  Ji kritiškai pastebėjo:
  — Būčiau jums be galo dėkinga, jei bent neprarastumėte sąmonės.
  Nujaučiu, kad su banku reikalus tvarkyti teks man, bet ir jums gali prireikti pasirašyti kokį popierių.
  7
  Voreno Trento laukė dvi užduotys, kurias jis pats prisiėmė, tačiau nė
  viena iš jų nebuvo jam maloni.
  Pirmiausia jam reikėjo pateikti Tomui Erlšorui vakarykštį Kurčio ÒKyfo kaltinimą: “Jis čiulpia iš jūsų visą kraują ir panašu, kad jau seniai“.
  Kaip ir buvo žadėjęs, ÒKyfas savo kaltinimą parėmė dokumentu. Vos po dešimtos ryto jaunas vyrukas, prisistatęs kaip Šonas Holas iš ÒKyfo Viešbučių korporacijos, Vorenui Trentui įteikė pranešimą, kuriame buvo surašytos datos, faktai ir kiti konkretūs stebėjimų rezultatai. Jaunuolis, atkeliavęs tiesiai į penkioliktame aukšte esantį Voreno Trento numerį, atrodė
  sumišęs. Viešbučio savininkas jam padėkojo ir įsitaisęs pradėjo skaityti septynių puslapių pranešimą.
  Jis pradėjo skaityti niūriai nusiteikęs, ir ši jo nuotaika beskaitant dar labiau sustiprėjo. Pranešime jis užtiko ne tik Tomo Erlšoro, bet ir kitų, jo nuomone, patikimų darbuotojų vardus. Vorenui Trentui nemaloniai išaiškėjo, kad jį apgaudinėjo visi tie vyrai ir moterys, kuriais jis labiausiai pasitikėjo, įskaitant ir tokius kaip Tomas Erlšoras, kuriuos jis laikė savo asmeniniais draugais. Taip pat buvo aišku, kad viešbučio mastu grobstymai kur kas didesni, negu kad už ksuota pranešime.
  Atsargiai sulankstęs spausdintus puslapius, jis įsikišo juos į savo vidinę kišenę.
  Jis žinojo, kad galėtų leisti sau įniršti ir imti kelti į dienos šviesą bei bausti vieną po kito visus tuos, kurie pamynė jo pasitikėjimą. Toks elgesys jam netgi suteiktų liūdną pasitenkinimą. Tačiau pernelyg smarkus pyktis pastaruoju metu jį išsekindavo. Jis nusprendė akis į akį susitikti su Tomu Erlšoru ir su niekuo daugiau.
  Tačiau Vorenas Trentas suprato, kad pranešimas tam tikra prasme buvo ir naudingas — jis išlaisvino jį nuo bet kokių įsipareigojimų tarnautojams.
  Iki vakar dienos jis daug galvojo apie tai, kad “Šv. Gregoris“ gerai laikėsi viešbučio darbuotojų atsidavimo dėka, už ką jis buvo jiems skolingas.
  Sužinojęs apie jų neištikimybę, jis pasijuto laisvas nuo bet kokių suvaržymų.
  Jis pradėjo galvoti apie galimybę, kurios iki tol vengė, t.y. pasielgti su viešbučiu taip, kaip jam atrodys reikalinga. Tačiau net ir dabar tokia
  perspektyva atrodė nemaloni, ir dėl to jis nusprendė pirma susitvarkyti su ne tokiu nemaloniu reikalu — išsiaiškinti su Tomu Erlšoru.
  Baras “Pontalba“, į kurį iš vestibiulio patekti galima pro dvivėres besisukančias duris, išpuoštas oda bei bronza, buvo įsikūręs pirmame viešbučio aukšte. Trys kilimais iškloti laipteliai vedė į “L“ formos kambarį, kuriame stovėjo stalai, bufetai bei patogios minkštos kėdės.
  Skirtingai nuo daugumos kokteilio barų, “Pontalba“ buvo ryškiai apšviestas. Dėl to lankytojai galėjo matyti ir vienas kitą, ir barą, kuris tęsėsi per abi “L“ formos atšakas. Priešais barą stovėjo pusė tuzino minkštai apmuštų kėdžių vienišiems lankytojams, kurie galėjo panorėję suktis kėde aplink ir apžvelgti visą patalpą.
  Kai Vorenas Trentas įžengė į barą, buvo be dvidešimt penkių minučių
  dvylika. Patalpoje buvo mažai žmonių: jaunuolis su mergina prie vieno iš atskirtų staliukų bei du vyrai prie gretimo stalo, kurie į atlapus buvo įsisegę kongreso dalyvių ženklelius ir tyliai šnekėjosi. Įprastinė priešpietinių
  lankytojų minia turėtų užplūsti po kokių penkiolikos minučių, ir tada galimybė su kuo nors ramiai pakalbėti bus dingusi. Tačiau viešbučio savininkas nusprendė, kad dešimties minučių turėtų pakakti sutvarkyti tą reikalą, dėl kurio jis čia atėjo.
  Padavėjas, jį pastebėjęs, suskubo prieiti, bet šis rankos mostu parodė, kad jam nieko nereikia. Tomas Erlšoras, kaip pastebėjo Vorenas Trentas, stovėjo už baro nugara į salę ir skaitė ant kasos aparato išskleistą bulvarinį
  laikraštį. Vorenas Trentas nerangiai perėjo salę ir atsisėdo ant vienos iš kėdžių priešais barą. Dabar jis gerai matė, kad vyresnysis barmenas tyrinėja lenktynių biuletenį.
  — Ar tai šitaip naudojatės mano pinigais? — paklausė jis.
  Erlšoras išsigandęs atsisuko — išgąstį jo veide netrukus pakeitė
  nuostaba, o po to apsimestinis džiaugsmas, kai suvokė, kas pas jį atėjo.
  — Na, misteri Trentai, jūs tikrai įvarysite savo draugužiui šoką. —
  Tomas Erlšoras mikliai sulankstė laikraštį ir įsikišo jį į užpakalinę kelnių
  kišenę. Jo randuotas šiurkštus veidas, pasislėpęs po nukarusia balta Senelio Šalčio plaukų sruoga, nušvito šypsena. “Kažin, — pagalvojo Vorenas Trentas, — kodėl aš nepastebėjau anksčiau, kad ta šypsena pataikūniška.“
  — Jau senokai mes jus čia matėme, misteri Trentai.
  — Nemanau, kad jūs tuo skųstumėtės, ar ne?
  — Na, ne, — suabejojo Erlšoras.
  — Aš maniau, kad žmogui naudinga, kai jam niekas netrukdo.
  Vyriausiojo barmeno veidu nuslydo abejonės šešėlis.
  — Jūs visada mėgote kiek pajuokauti, misteri Trentai. Bet jeigu jau jūs čia, norėčiau kai ką parodyti. Vis ruošiausi užeiti į jūsų kabinetą, bet vis nebuvo kada. — Erlšoras atidarė po baru esantį stalčių, išėmė voką ir iš jo ištraukė spalvotą nuotrauką. — Tai vienas iš Derekų — mano trečiasis anūkas.
  Sveikas guvus vaikas, kaip ir jo mama — ir už visa tai mes turime būti dėkingi jums. Etelė — atsimenate, mano duktė, dažnai apie jus teiraujasi, vis siunčia jums nuoširdžiausius linkėjimus kaip ir visi kiti namiškiai. — Jis padėjo nuotrauką ant baro.
  Vorenas Trentas ją paėmė ir, ne nepažiūrėjęs, demonstratyvia ją atidavė.
  Tomas Erlšoras sumišęs paklausė:
  — Kas nors ne taip, misteri Trentai? — Ir nesulaukęs atsakyme dar pridėjo: — Gal galėčiau sutaisyti jums kokteilį?
  Trentas jau ketino atsisakyti, bet staiga persigalvojo:
  — “Ramos“ džiną su šampanu.
  — Taip, sere! Tučtuojau! — Tomas Erlšoras vikriai suradę reikiamus komponentus. Stebėti jį dirbantį visąlaik buvo malonu Anksčiau, kai Vorenas Trentas priiminėdavo svečius save numeryje, jis paprašydavo Tomą pasirūpinti gėrimais, daugiausiai todėl, kad ir patarnauti svečiams, ir sutaisyti gėrimus jis mokėjo puikiai. Jis pasižymėjo tiksliais, taupiais judesiais bei žonglieriau: miklumu. Dabar jis kaip tik naudojosi šiais savo sugebėjimais, paskutiniu mostu pastatydamas gėrimą priešais viešbučio savininką.
  Vorenas Trentas siurbtelėjo mažą gurkšnelį ir linktelėjo.
  Erlšoras paklausė:
  — Ar geras?
  — Taip, — atsakė Vorenas Trentas, — puikus kaip visada. Man malonu tau tą pasakyti, nes tai paskutinis kokteilis, kurį tu sutaisei mano viešbutyje.
  Barmeno sumišimas pavirto siaubu. Erlšoro liežuvis nervingai lyžtelėjo
  lūpas.
  — Jūs juk nesakote to rimtai. Negalėtumėte taip sakyti.
  Nekreipdamas dėmesio į pastabą, viešbučio savininkas pastūmė savo taurę į šalį.
  — Kodėl tu taip darei, Tomai? Kodėl iš visų tų žmonių būtent tu?
  — Prisiekiu, kaip Dievą myliu, nesuprantu. .
  — Neapgaudinėk manęs, Tomai. Tu ir taip pakankamai ilgai tą darei.
  — Sakau jums, misteri Trentai. .
  — Baik melavęs! — tylą perskrodė šaižus šūksnis.
  Ramus pokalbių ūžesys salėje nutilo. Stebėdamas barmeno akyse atsiradusį išgąstį, Vorenas Trentas spėjo, kad už jo nugaros visi žmonės atsisuko į juos. Jis pajuto kylantį pyktį, kuriam nenorėjo duoti valios.
  Erlšoras nurijo seiles.
  — Prašau, misteri Trentai. Aš dirbu čia jau trisdešimt metų. Jūs niekuomet taip su manimi nekalbėjote, — sušnibždėjo jis vos girdimai.
  Vorenas Trentas iš vidinės švarko kišenės ištraukė ÒKyfo žmonių
  pateiktą raportą. Jis pravertė porą puslapių, atvertė trečiąjį, ranka uždengė
  dalį teksto ir paliepė:
  — Skaityk!
  Erlšoras ėmė nervingai ieškotis akinių ir susiradęs juos užsidėjo. Jo rankos drebėjo. Jis perskaitė kelias eilutes ir sustojo. Žvilgtelėjo į viešbučio savininką. Jo veide nebeliko jokių bandymo ką nors nuneigti žymių, vien tik į kampą užspeisto žvėries instinktyvi baimė.
  — Jūs negalite nieko įrodyti.
  Vorenas Trentas ranka trenkė į baro viršų. Nebekreipdamas dėmesio į
  lankytojus pakėlė balsą ir davė valią įniršiui:
  — Galiu, jei tik to panorėsiu. Prašau tuo neabejoti. Tu sukčiavai, vogei ir kaip visi sukčiautojai ar vagys palikai paskui save pėdsakus.
  Iš siaubo Tomą Erlšorą išpylė prakaitas. Atrodė, tarsi pasaulis, kuriame jis jautėsi saugus, staiga žiauriai susprogo ir subyrėjo. Ilgai, ilgiau negu pats galėjo atsiminti, jis apgaudinėjo savo darbdavį, kad pats galiausiai patikėjo savo nepažeidžiamumu. Šiuo metu jis baimingai spėliojo, ar viešbučio savininkas numano, kokio dydžio sumą jis nuplėšė nuo viešbučio.
  Vorenas Trentas smiliumi dūrė į dokumentą, ant baro gulėjusį tarp jų.
  — Šie žmonės užuodė smarvę, nes jie nepadarė tos klaidos, kurią padariau aš, tavimi pasitikėdamas ir laikydamas tave savo draugu, — jis sekundę stabtelėjo, norėdamas sutramdyti sukilusius jausmus, paskui tęsė
  toliau: — Bet jei pradėsiu kastis giliau, rasiu įrodymų kiek nori. Jų yra daug daugiau, negu kad surašyta čia. Ar ne taip?
  Tomas Erlšoras nusižeminęs linktelėjo.
  — Bet tau nėra ko rūpintis. Aš neketinu paduoti į teismą.
  Jei taip padaryčiau, jausčiausi tarsi sunaikinęs dalelę savęs.
  Pagyvenusio barmeno veide nušvito palengvėjimas; tačiau jis pabandė
  pasiekti geresnės baigties.
  — Prisiekiu, jei duosite man dar vieną šansą, niekada ko nors panašaus nebeatsitiks, — maldavo jis.
  — Tu sakai tai dabar, kai esi sugautas: po daugybės vagysčių bei apgaudinėjimų metų staiga maloningai nustosi sukčiavęs.
  — Mano amžiuje bus sunku, misteri Trentai, susirasti kitą darbą. Mano šeima. .
  — Taip, Tomai, — ramiai atsakė Vorenas Trentas. — Aš to nepamiršau.
  Erlšoras nuraudo. Jis sumišęs ištarė:
  — Pinigų, kuriuos aš čia uždirbdavau, niekuomet neužtekdavo.
  Visuomet ateidavo nesumokėtos sąskaitos, o vaikams reikėdavo. .
  — Ir bukmekeriai. Nepamirškime, kad paskui jus nuolatos lakstydavo bukmekeriai, prašydami jiems sumokėti, argi ne taip?
  Tai buvo spėjimas tarsi pirštu į dangų, bet Erlšoto tylėjimas parodė, kad pataikyta į taikinį.
  — Na, pakaks. Užtenkamai pakalbėjome, — šiurkščiai tarė Vorenas Trentas. — O dabar lauk iš mano viešbučio ir nebandyk daugiau čia pasirodyti.
  Tuo metu į barą ėmė rinktis vis daugiau žmonių. Vis garsėjo besišnekančiųjų balsai.
  Jaunas barmeno padėjėjas pribėgo prie baro ir ėmė skubiai pilstyti gėrimus, kurių jau nekantraudami laukė padavėjai. Jis stengėsi nežiūrėti į
  viešbučio šeimininką ir savo buvusį viršininką.
  Tomas Erlšoras sutrikęs mirksėjo. Neįtikėtina, bet jis pasipriešino:
  — Priešpiečių metas. .
  — Tai nebe tavo reikalas. Tu daugiau čia nebedirbi.
  Iš lėto, jo sąmonę pagaliau pasiekus to, kas įvyko, neišvengiamumui, buvusio vyriausiojo barmeno veido išraiška pamažu keitėsi. Dingo jo ankstesnioji pagarbumo kaukė. Ją pakeitė kreiva šypsenėlė, ir jis pareiškė:
  — Gerai, aš išeisiu. Bet jūs po manęs irgi ilgai netruksite, misteri Aukšžiausiasis Visagali Trentai, nes jus irgi tuoj išmes, — visi tą žino.
  — Ką gi jie žino?
  Erlšoro akys sublizgėjo:
  — Kad jūs esate nieko vertas nusibaigęs senas griuvena, pusprotis, senis, kuris nesusitvarkytų netgi popierinio maišelio viduje, jau nekalbant apie viešbutį. Štai dėl šios priežasties jūs ir prarasite savo vietą, kuo aš esu, po velniais, visiškai tikras, o kai tai atsitiks, aš būsiu vienas iš daugelio, kuriems iš juoko plyš pilvas. — Sunkiai kvėpuodamas, jis trumpam nutilo, mintyse svarstydamas, ar plūstis toliau, ar nustoti. Nugalėjo noras atkeršyti.
  — Daugybę metų, kiek tik aš atsimenu, jūs elgėtės taip, tarsi visi būtų
  jūsų nuosavybė. Na, sakysim, jūs mokėjote keliais centais daugiau negu kai kuriuose kituose viešbučiuose ir dalindavote dovanėles tarsi jumyse viename būtų susijungę Jėzus Kristus ir Mozė. Bet jūs nė vieno iš mūsų
  nepergudravote.
  Taip elgėtės norėdamas apsisaugoti nuo profsąjungų, o dalinti dovanas jums patiko: štai koks aš geras ir dosnus. Štai kodėl jie iš jūsų šaipėsi ir pasirūpino savimi patys kaip aš. Patikėkite, čia daug visko vyko — ko niekuomet nesužinosite.
  Erlšoras pagaliau nutilo, o jo veide atsirado išgąstis, ar ne per toli nuėjo.
  Į barą sparčiai plūdo žmonės. Šalimais jau buvo užimtos paskutinės dvi baro kėdės. Tarsi palaikydamas greitėjantį triukšmo ritmą, Vorenas Trentas susimąstęs barbeno pirštais į oda aptrauktą barą. Kad ir kaip keista, prieš kelias minutes apėmęs pyktis nuslūgo. Vietoj jo atsirado tvirtas kaip plienas sprendimas nė minutės daugiau neabejoti dėl savo antrojo žingsnio.
  Jis pakėlė akis į tą žmogų, kurį manė pažįstąs jau trisdešimt metų, bet niekuomet iš tikrųjų nepažino.
  — Tomai, tu niekuomet nesužinosi, kodėl ir kaip tu padarei man didelę paslaugą. Dabar eik, kol aš dar nepersigalvojau, kad tave reikia pasodinti į
  kalėjimą.
  Tomas Erlšoras apsisuko ir, nesidairydamas nei į dešinę, nei į kairę, išėjo lauk.
  Eidamas per vestibiulį link durų į Karondelet gatvę, Vorenas Trentas stengėsi išvengti jį stebinčių darbuotojų žvilgsnių. Jis nebebuvo nusiteikęs meilikavimams, nes šį rytą jam paaiškėjo, jog išdavystę lydi šypsena, o širdingumas gali slėpti panieką. Pastaba, kad iš jo šaipėsi dėl jo mėginimų
  pagerinti savo darbuotojų padėtį, jį giliai palietė — juo labiau kad tame buvo tiesos. Ką gi, pagalvojo jis, palaukite dieną kitą. O tada pamatysim, kas juoksis.
  Jam išėjus į pilną žmonių, saulės nutviekstą gatvę, jį pamatė
  uniformuotas durininkas ir pagarbiai žingtelėjo artyn.
  — Pakvieskite man taksi, — paliepė Vorenas Trentas.
  Jis buvo ketinęs paėjėti vieną kitą kvartalą pėsčiomis, bet sėdimojo nervo diegliai, surėmę jį lipant laiptais žemyn, privertė persigalvoti.
  Durininkas sušvilpė švilpuku, ir išniręs iš eismo spūsties prie šaligatvio krašto sustojo taksi. Vorenas Trentas nerangiai į jį įsėdo, tuo tarpu vairuotojas laikė duris atidaras, o paskui, pagarbiai palietęs savo kepurę, jas užtrenkė. Vorenas Trentas pagalvojo, kad ta pagarba buvo dar vienas tuščias gestas. Jis žinojo, jog į daugelį poelgių, kuriuos anksčiau laikė nuoširdžiais, nuo šiol žiūrės su įtarimu.
  Taksi pajudėjo, ir pajutęs tyrinėjantį vairuotojo žvilgsnį veidrodėlyje Vorenas Trentas paliepė:
  — Pavėžėkite mane keletą kvartalų. Man reikia telefono.
  — Jų galybė viešbutyje, viršininke, — tarė vyras.
  — Nesvarbu. Nuvežkite mane prie telefono-automato.
  Jis neturėjo didelio noro aiškinti, kad pokalbis bus per slaptas, kad galima būtų pasitikėti bent viena viešbučio linija.
  Vairuotojas gūžtelėjo pečiais. Pravažiavęs du kvartalus, jis iš Kanalo gatvės pasuko į pietus ir dar sykį pasižiūrėjo į savo keleivį veidrodėlyje.
  — Graži diena. Ten, palei uostą rasite telefonų.
  Vorenas Trentas linktelėjo, patenkintas, kad dar gali sekundę kitą atsikvėpti.
  Jiems kertant Čupitulaso gatvę, mašinų srautas gerokai sumažėjo. Po minutės taksi sustojo mašinų stovėjimo aikštelėje priešais uosto administracijos pastatą. Už kelių žingsnių stovėjo telefono būdelė.
  Jis davė vairuotojui dolerį ir neėmė grąžos. Tada, jau pasukęs link būdelės, persigalvojo ir perėjo per Ydso aikštę, norėdamas pastovėti palei upę. Ant jo iš viršaus leidosi vidurdienio karštis, o asfalto šiluma maloniai sunkėsi į jo kojas. Saulė — senio draugė, pagalvojo jis.
  Kitame Misisipės krante, maždaug per pusės mylios atstumą, karštyje mirguliavo Aldžyro miestas. Šiandien nuo upės ypač dvokė, nors tai nebuvo kas nors neįprasto. Nešvara, purvas ir slogus dumblo kvapas buvo būtini Vandenų Tėvo bruožai. Jis pagalvojo, kad ta upė — kaip gyvenimas, kur aplink tave be perstojo sukasi nuosėdos ir purvas.
  Pro šalį jūros link praplaukė krovininis laivas, o jo sirena sveikino besiartinančią baržą. Barža pakeitė kryptį, ir krovininis laivas nesumažinęs greičio pasitraukė į šoną. Netrukus laivas išmainys vienatvę upėje į dar didesnę vienatvę vandenyne. Įdomu, ar tie, kurie plaukia laivu, tai žino ir ar jiems tai rūpi.
  Tikriausiai ne. Arba gal, kaip jis pats, jie jau žino, kad pasaulyje nėra tokios vietos, kur žmogus nebūtų vienišas.
  Jis grįžo prie telefono ir sandariai uždarė būdelės duris.
  — Norėčiau paskambinti kreditinės kortelės sąskaita, — pranešė jis telefonistei. — Vašingtonas, Kolumbijos Distrikto valstija.
  Praėjo kelios minutės, kol jo išklausinėjo, kokiu reikalu skambina, ir tik tada sujungė. Po neilgos pauzės linijoje pasigirdo aštrus, šiurkštokas vieno iš įtakingiausių šalies profsąjungų lyderio ir, kaip buvo kalbama, vieno iš labiausiai sugedusių žmonių, balsas.
  — Kalbėkite.
  — Labas rytas, — pasisveikino Vorenas Trentas. — Tikėjausi rasti jus, kol dar neišėjote pietauti.
  — Jums trys minutės, — įsiterpė telefonistė. — Jau išnaudojote penkiolika sekundžių.
  — Kiek anksčiau, — skubiai pasakė Vorenas Trentas, — jūs davėte man
  vieną pasiūlymą. Galbūt jūs neatsimenate. .
  — Aš visuomet viską prisimenu. Žmonės kartais nori, kad būtų
  priešingai.
  — Aš apgailestauju, kad buvau tuomet kiek atžarus.
  — Aš turiu laikrodį. Jau praėjo pusė minutės.
  — Aš norėčiau sudaryti su jumis sutartį.
  — Sutartis sudarinėju aš. Kiti jas tik priima.
  — Jei laikas jums taip dega, — atšovė Vorenas Trentas, — neleiskime jo veltui. Jau daug metų jūs bandote įkelti koją į viešbučių verslą. Taip pat norite sustiprinti savo profsąjungos pozicijas Naujajame Orleane. Aš siūlau jums šansą įgyvendinti ir viena, ir kita.
  — Kaina?
  — Du milijonai dolerių — apdraustas pirminis užstatas. Už tai jūs gausite leidimą įsteigti savo profsąjungos skyrių ir galėsite pats suformuluoti kontraktą. Manau, tai protinga, nes bus įdėti jūsų pačių pinigai.
  — Na, — svarstydamas tarė pašnekovas. — Na, na, na.
  — O dabar, — paklausė Vorenas Trentas, — ar padėsite į šalį tą prakeiktą laikrodį?
  Linijoje pasigirdo kikenimas.
  — Jo ir nebuvo. Negaliu atsistebėti, kaip tai išjudina žmones. Kada jums reikalingi pinigai?
  — Pinigai iki penktadienio. Sprendimas iki rytojaus vidurdienio.
  — Aš paskutinis, pas kurį atėjote, ar ne? Visi kiti jau atsakė jums?
  Nebuvo jokios prasmės meluoti. Jis atsakė trumpai:
  — Taip.
  — Jūs netekote pinigų?
  — Ne tiek, kad nebegalima būtų pataisyti reikalų. ÒKyfo žmonės tiki, kad reikalai pataisomi. Jie nori pirkti mano viešbutį.
  — Gal protinga būtų jų pasiūlymą priimti?
  — Jeigu taip padarysiu, iš jų tokio pasiūlymo niekuomet nebegausite.
  Įsivyravo tyla, kurios Vorenas Trentas netrukdė. Jis jautė, kaip tas vyras galvoja, skaičiuoja. Jis neturėjo nė mažiausios abejonės, kad jo pasiūlymas
  rimtai svarstomas. Tarptautinė padienių darbininkų brolija jau dešimtmetį
  bandė įsiveržti į viešbučių industriją. Tačiau iki šiol, skirtingai nuo kitų
  Brolijos kompanijų, šie mėginimai buvo nesėkmingi. To priežastis buvo vieninga viešbučių valdytojų, kurie bijojo Brolijos, ir sąžiningų profsąjungų, kurios jos nekentė, nuomonė šiuo klausimu. Sutartis su “Šv. Gregoriu“, kuris iki šiol nepriklausė jokiai korporacijai, Brolijai galėjo reikšti skylę toje didžiulėje ir gerai suorganizuotoje pasipriešinimo užtvankoje.
  O dėl pinigų, tai du milijonai Brolijai — tik maža jų begalinio iždo dalelė. Per praėjusius metus jie išleido daug daugiau nevykusioje viešbučių
  narystės kampanijoje.
  Vorenas Trentas suprato, jei šis susitarimas, kurio jis siekia, įvyks, viešbutyje ir už jo ribų jį išplūs ir prakeiks kaip išdaviką. Jo paties darbuotojai jį griežtai pasmerks, bent jau tie, kurie turės pakankamai informacijos apie jo išdavystę.
  Daugiausia praras jo darbuotojai. Pasirašius kontraktą su profsąjunga, jų lauktų nedidelis algų pakėlimas, kaip paprastai atsitinka tokiomis aplinkybėmis. Bet padidinti algas jau ir taip reikia, tiesą pasakius, seniai reikia, ir jis būtų pats tai padaręs, jei viešbučio nansavimas būtų susiklostęs kaip nors kitaip. Dabartinę darbuotojų pensijų tvarką pakeis kita, palankesnė profsąjungai, tačiau vienintelis, kas iš to gaus naudos, bus Brolijos iždas. O blogiausia tai, kad mokestis profsąjungai, kuris yra maždaug šeši-dešimt dolerių per mėnesį, taps privalomas. Tokiu būdu, algų
  padidinimas nieko nereikš, o darbuotojų į rankas gaunamas uždarbis netgi sumažės.
  Ką gi, pagalvojo Vorenas Trentas, teks iškentėti savo kolegų viešbučių
  savininkų pasmerkimą. O visa kita jis savyje nuslopino, prisiminęs Tomą Erlšorą ir į jį panašius.
  Jo mintis nutraukė aštrus balsas.
  — Aš atsiųsiu pas jus du savo nansininkus. Jie išskris šiandien po pietų. Per naktį jie išnaršys visas jūsų knygas. Aš tai ir turiu galvoje —
  išnaršys, todėl nebandykite slėpti ko nors, ką mes turėtume žinoti.
  Šis neabejotinas grasinimas priminė, kad juokauti su Padienių
  darbininkų sąjunga gali tik labai drąsus arba beprotiškai rizikingas žmogus.
  Viešbučio savininkas įsižeidęs atsakė:
  — Aš neturiu ko slėpti. Galėsite naudotis visa informacija, kurią aš turiu.
  — Jei mano žmonės rytoj praneš man, kad viskas gerai, jūs pasirašysite su sąjunga kontraktą trejiems metams, — net nepaklausęs nusprendė jis.
  — Žinoma, aš mielai jį pasirašysiu. Be abejo, darbuotojai turės balsuoti, nors dėl balsavimo rezultatų galiu garantuoti.
  Vorenas Trentas valandėlei sumišo abejodamas, ar tikrai taip ir bus.
  Suartėjimui su Padienių darbininkų brolija bus priešinamasi — tai buvo aišku. Vis dėlto nemažai darbuotojų jo pasiūlymą, jei jis sugebės jį tinkamai pateikti, priims. Klausimas tik, ar tokių darbuotojų bus dauguma.
  Profsąjungos prezidentas tarė:
  — Balsavimo nebus.
  — Bet įstatymas. .
  Telefonas grėsmingai sudžeržgė:
  — Nebandykite mokyti manęs darbo įstatymų! Aš išmanau apie tai daugiau, negu jūs apskritai kada nors išmanysite! — Po pauzės jis subambėjo: — Tai bus savanoriško pripažinimo sutartis.
  Jokiuose įstatymuose neminima, kad už ją reikia balsuoti. Jokio balsavimo nebus.
  Vorenas Trentas tyliai pripažino, kad tik tokiu būdu galima pasiekti norimo rezultato.
  Procedūra nebus etiška, morali, bet užtat neabejotinai legali. Jo parašas ant sąjungos kontrakto šiomis aplinkybėmis atstovaus visiems viešbučio darbuotojams, nesvarbu, ar jiems tai patiks, ar ne. Ką gi, pagalvojo jis negailestingai, tegu bus taip. Šitaip viskas bus daug paprasčiau, o rezultatas vis viena laukia tas pats.
  — Kaip sutvarkysime užstatą? — paklausė jis, nes žinojo, kad tai opus klausimas. Senato revizijos komitetas praeityje aštriai kritikavo Broliją už tai, kad ji investuoja daug pinigų į tas kompanijas, su kuriomis profsąjunga pasirašo darbo sutartis.
  — Jūs išrašysite mūsų profsąjungos Pensijos fondui dviejų milijonų
  dolerių čekį, sutikdamas išmokėti aštuonių procentų prieaugį. Viešbutis bus to čekio pirmutinis užstatas. Užstatas bus užrašytas Pensijos fondo vardu,
  stebint profsąjungos pietinei komisijai.
  Vorenas Trentas suprato, kad susitarimas velniškai gudrus. Nors nepažeidė jokių įstatymų, jis vis dėlto prieštaravo visoms taisyklėms, leidžiančioms naudotis sąjungos fondais.
  — Čekis turės būti išmokėtas per trejus metus. Jums bus uždėta pabauda, jei neišmokėsite dviejų procentinių mokėjimų iš eilės.
  — Aš sutinku su viskuo, — susimąstęs tarė Vorenas Trentas, — bet duokite penkerius metus.
  — Jūs gaunate trejus.
  Tokia sutartis buvo kebli, bet per trejus metus jis turėtų bent jau atstatyti viešbučio reputaciją.
  — Sutarta, — nenoromis atsakė jis.
  Pasigirdo brakštelėjimas, ir kitame linijos gale įsivyravo tyla.
  Išlindęs iš telefono būdelės, Vorenas Trentas, nepaisydamas atsinaujinusio sėdimojo nervo skausmo, šypsojosi.
  8
  Po nemalonios scenos vestibiulyje, pasibaigusios daktaro Nikolaso išvykimu, Peteris Makdermotas liūdnai svarstė, kas jo laukia toliau.
  Mąstydamas jis nusprendė, kad skubus Amerikos dantistų kongreso vadovų
  įsikišimas niekuo nepagelbės. Jei dantistų prezidentas daktaras Ingramas laikysis savo grasinimo iš viešbučio iškeldinti visą suvažiavimą, anksčiau kaip rytojaus rytą to nebus įmanoma padaryti. Vadinasi, dabar protingiausia palaukti porą valandų, kol visi apsiramins. Po to, jei bus reikalinga, jis pasikalbės su daktaru Ingramu ir kitais kongreso nariais.
  Ką nors pakeisti, kai nelaimingoje scenoje atsirado laikraščio žurnalistas, jau buvo per vėlu. Vardan viešbučio gerovės Peteris tikėjosi, jog tie, kurie iš laikraščių straipsnių darosi išvadas, šį incidentą palaikys nelabai reikšmingu įvykiu.
  Sugrįžęs į savo kabinetą pirmajame aukšte, jis toliau užsiėmė
  įprastiniais ryto darbais. Jis susilaikė ir nesistengė pasimatyti su Kristina, nes vidinis balsas jam sakė, kad ir jiems būtų naudinga kurį laiką vienas kito nematyti. Tačiau jis žinojo, kad netrukus jam reikės paaiškinti savo šiandieninį neatsargų žingsnį.
  Jis nusprendė užsukti pas Kristiną prieš pat vidurdienį, bet jo ketinimą sužlugdė valdytojo padėjėjo skambutis, kuomet Peteriui buvo pranešta, kad apiplėštas kambarys, kuriame šiuo metu apsistojęs misteris Stenlis Kilbrikas iš Maršaltauno, Ajovos valstijos. Nors apie apiplėšimą pranešė visai neseniai, įvykdytas jis buvo greičiausiai naktį. Dingo daug vertingų daiktų bei pinigų, ir svečias, kaip išsireiškė valdytojo padėjėjas, atrodė labai nusiminęs.
  Viešbučio seklys jau atvyko į įvykio vietą.
  Peteris paskambino į viešbučio vyriausiojo detektyvo kabinetą. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, ar Ogilvis viešbutyje, ar ne, nes paslaptingas storulio darbo valandų tvarkaraštis buvo žinomas tik jam vienam. Netrukus jis gavo žinutę, kad užklausimas Ogilviui perduotas ir kad tas prisistatys, kai tik galės. Po kokių dvidešimties minučių jis atvyko į
  Peterio Makdermoto kabinetą.
  Stambus apsaugos viršininkas atsargiai nugrimzdo gilion, į stalą atsukton odinėn kėdėn.
  Stengdamasis nuslėpti savo antipatiją, Peteris paklausė:
  — Kas ten darosi?
  — Tas, kurį apiplėšė, tikras mulkis. Jį apvogė. Štai kas išnešta. — Ant Peterio rašomojo stalo Ogilvis padėjo ranka surašytą sąrašą. — Vieną pasilikau sau.
  — Ačiū. Perduosiu jį viešbučio draudimo kompanijai. O kaip kambarys — ar yra kokių brutalaus įsiveržimo pėdsakų?
  — Be abejonės, buvo padirbėta su raktu, — papurtė galvą detektyvas. — Kilbrikas prisipažino, kad vakar Prancūzų kvartale paleido vadžias. Jam reikėjo vestis su savimi mamytę. Sako, pametęs raktą. Bet tai nekeičia reikalo. Greičiausiai jis papuolė į rankas vienai iš mergyčių.
  — Argi jis nesupranta, kad jei pasakys mums tiesą, turėsime daugiau šansų padėti jam atgauti, kas prarasta.
  — Aš jam tai sakiau. Bet negelbėjo. Pirmiausia jau dabar jis jaučiasi pakankamai kvailai. O antra, jis nusprendė, kad viešbučio draudimas
  atlygins jam visus nuostolius. O gal dar ir daugiau. Jis sako piniginėje turėjęs keturis šimtus dolerių.
  — Jūs tuo tikite?
  — Ne.
  Ką gi, pagalvojo Peteris, tas svetys turės kada nors praregėti. Viešbučio draudimas atlygina nuostolius iki šimto dolerių vertės, bet niekuomet negrąžina grynų pinigų, kad ir kiek jų būtų prarasta.
  — Ką manote apie visa kita? Ar tai bus vienintelis atvejis?
  — Nemanau, — atsakė Ogilvis. — Man rodosi, kad įsigijome profesionalų viešbučių vagį, kuris dirba viešbučio viduje.
  — Kodėl taip manote?
  — Šį rytą kai kas įvyko: gavome nusiskundimą iš šeši šimtai keturiasdešimt pirmo kambario. Tikriausiai jis jūsų dar nepasiekė.
  — Jei ir pasiekė, — tarė Peteris, — aš neprisimenu.
  — Anksti rytą, greičiausiai dar prieš išauštant, kažkoks tipas įsigavo į
  šeši šimtai keturiasdešimt pirmąjį, atsirakinęs jį raktu.
  Žmogus, miegojęs tame kambaryje, atsibudo. Įsibrovėlis apsimetė girtu ir pasakė, kad sumaišė kambarius, manydamas, jog tai šeši šimtai keturioliktas. Kambario gyventojas vėl užmigo, bet atsibudęs ėmė galvoti, kaip šeši šimtai keturiolikto kambario raktas galėjo tikti šeši šimtai keturiasdešimt pirmo kambario užraktui. Štai tada man ir buvo pranešta.
  — Portjė galėjo per klaidą išduoti ne tą raktą.
  — Galėjo, bet taip nebuvo. Aš patikrinau. Naktinės pamainos administratorius prisiekė, kad joks raktas neprapuolė. O šeši šimtai keturioliktajame numeryje apsistojusi vedusių pora. Jie vakar anksti atsigulė
  ir niekur nebevaikščiojo.
  — Ar žinote, kaip atrodo žmogus, įsiveržęs į šeši šimtai keturiasdešimt pirmąjį?
  — Šiek tiek, bet nepakankamai. Kad įsitikinčiau, suvedžiau dviejų
  numerių — šeši šimtai keturiasdešimt pirmojo ir šeši šimtai keturioliktojo — vyrus. Vyriškis iš šeši šimtai keturioliktojo nėra įsibrovėlis.
  Taip pat išbandžiau raktus. Nė vienas iš jų kitam numeriui netinka.
  — Atrodo, kad jūs teisus sakydamas, kad turime profesionalų vagį, —
  susimąstęs tarė Peteris. — Tokiu atveju reikėtų imtis atitinkamų priemonių.
  — Aš jau kai ką padariau, — pasakė Ogilvis. — Administratoriams liepiau kelias dienas paduodant raktus teirautis pavardžių. Jei tik jie pastebės ką įtartino, vis tiek tegul duoda raktą, bet tegu gerai įsižiūri į tą, kuris raktą ima, ir tučtuojau praneša vienam iš mano žmonių. Šiuo metu patarnautojams ir kambarinėms liepiama stebėti bastūnus ar kitus įtartinus asmenis. Mano žmonės dirbs papildomai, ir kiekviename aukšte visą naktį
  budės sargai.
  — Atrodo, bus gerai, — pritardamas linktelėjo Peteris. — Ar nenorėtumėte pats dienai kitai atsikelti į viešbutį. Aš surasiu jums kambarį, jei pageidautumėte.
  Peteris pastebėjo, kaip storulio veidu nuslinko nerimo šešėlis. Šis papurtė galvą:
  — Man jo nereikės.
  — Bet jus bus galima rasti netoliese?
  — Žinoma, — pabrėžtinai tarė jis, bet nelabai įtikinamai, ir tai atrodė
  keista. Tarsi pajutęs šį trūkumą, Ogilvis pridėjo: — Net jei ir nebūsiu čia visą laiką, mano žmonės žinos, ką daryti.
  — Ką sutarėte su policija? — vis dar abejodamas paklausė Peteris.
  — Čia žada atvykti keletas vyrų, apsirengusių civiliais drabužiais. Aš pranešiau jiems apie šį atsitikimą, ir gal jie patikrins, kas iš sukčių galėtų būti atvykęs į miestą. Jei tai koks nors į policijos sąrašus jau papuolęs valkata, mums gali pavykti jį sučiupti.
  — Tuo tarpu mūsų draugužis, kad ir kas jis būtų, rankų sudėjęs nesėdės.
  — Nėra abejonės. Jei jis iš tikrųjų toks gudrus, koks atrodo, tai užuos, kad mes jo ieškome. Todėl greičiausiai dirbs greitai ir bandys tučtuojau nusiplauti.
  — Tai yra dar viena priežastis, — pabrėžė Peteris, — dėl ko jūs mums reikalingas čia pat.
  — Aš maniau, kad jūs viską apgalvojote, — paprieštaravo Ogilvis.
  — Matau, kad jūs irgi nieko nepraleidote. Daugiau nieko negaliu prisiminti. Mane neramina vienas dalykas: kai jūsų čia nebus, kas nors kitas
  gali nesugebėti dirbti taip kruopščiai ir operatyviai.
  Nepaisant to, ką jis kartais sakydavo apie jį, mąstė Peteris, vyriausiasis viešbučio seklys savo darbą išmanė ir, kai tik panorėdavo, puikiai jį
  atlikdavo. Tačiau jį siutino, kad tarp jų nusistovėję santykiai vertė jį maldauti dėl tokio aiškaus atvejo kaip šis.
  — Nesirūpinkite, — tarė Ogilvis. Tačiau Peteris nujautė, kad dėl kažkokios priežasties šis storulis pats nerimauja ir nerimavo net tada, kai sunkiai atsistojo ir nevikriai išvėžlino iš kabineto.
  Po minutės juo pasekė ir Peteris, prieš tai davęs nurodymus, kad viešbučio draudimui praneštų apie apiplėšimą ir perduotų Ogilvio pateiktą dingusių daiktų sąrašą.
  Peteris nuėjo keletą žingsnių iki Kristinos kabineto. Nusivylė sužinojęs, kad jos ten nėra. Tučtuojau po priešpiečių jis nusprendė vėl užsukti.
  Nusileidęs į vestibiulį, jis nužingsniavo į pagrindinę restorano salę. Įėjęs pastebėjo, kaip vikriai šiandien šmirinėja padavėjai — viešbutis pastaruoju metu buvo pilnas žmonių.
  Peteris maloniai linktelėjo Maksui, vyriausiajam padavėjui, kuris atskubėjo prie jo.
  — Gera diena, misteri Makdermotai. Norėtumėte atskiro stalo?
  — Ne, prisėsiu prie viršininkų.
  Peteris retai naudodavosi vyriausiojo viršininko pavaduotojo privilegija pietauti prie atskiro staliuko. Dažniausiai jis atsisėsdavo prie kitų viešbučio vykdomojo skyriaus darbuotojų, kurie paprastai sėdi prie jiems skirto apvalaus stalo netoli virtuvės durų.
  “Šv. Gregorio“ revizorius Rojalis Edvardsas ir kresnas plinkantis vyriausiasis buhalteris Sernas Jakubekas jau valgė priešpiečius, kai prie jų
  prisidėjo Peteris. Dokas Vikeris, vyriausiasis inžinierius, atskubėjęs prieš keletą minučių, studijavo meniu. Sėsdamas į kėdę, kurią Maksas laikė
  atitrauktą, Peteris pasiteiravo:
  — Kas šiandien skanaus?
  — Pabandykite daržovių sriubos, — pasiūlė Jakubekas, pats ją siurbčiodamas. — Ji čia ne tokia skani, kaip kad išverda mama — ji čia, velniai griebtų, daug sykių skanesnė.
  — Šios dienos rminis patiekalas — keptas viščiukas, — pridūrė Rojalis Edvardsas savo girgždančiu buhalterišku balsu. — Greitai turėtų atnešti.
  Vyriausiajam padavėjui pasišalinus, prie jų vikriai prisiartino jaunas padavėjas. Nors viešbučio taisyklėse buvo sakoma priešingai, viršininkus valgykloje aptarnaudavo geriausiai. Buvo labai sunku, ką ne sykį patyrė ir Peteris, ir kiti, įtikinti darbuotojus, jog viešbučio svečiai, mokantys pinigus, yra daug svarbesni už tarnautojus, kurie tą viešbutį valdo.
  Vyriausiasis inžinierius užvertė meniu ir žvilgtelėjo pro savo akinių
  storais rėmeliais, kaip visada nusmukusių jam ant nosies, viršų.
  — Man to paties, sūnau.
  — Tegu bus vienbalsiai, — tarė Peteris, grąžindamas meniu, kurio jis nė
  neatvertė.
  — Nežinau, — suabejojo padavėjas, — ar tikrai vertėtų jums užsisakyti keptą viščiuką, sere. Galbūt jums patiktų koks kitas patiekalas.
  — Na, — tarė Jakubekas, — dabar pats laikas mums tai pasakyti.
  — Jūsų užsakymą galiu lengvai pakeisti, misteri Jakubekai. Jūsų, misteri Edvardsai, irgi.
  — Kuo blogas keptas viščiukas? — paklausė Peteris.
  — Galbūt man nereikėjo šito sakyti, — sutrikęs pasimuistė
  padavėjas. — Tačiau gavome nusiskundimų. Žmonėms šis patiekalas, atrodo, nepatinka.
  Sekundei jis nusisuko ir apžvelgė pilną žmonių salę.
  — Tokiu atveju, — tarė jam Peteris, — labai norėčiau sužinoti kodėl.
  Todėl mano užsakymas tegu lieka tas pat.
  Kiek nenoromis ir kiti pritardami linktelėjo.
  Padavėjui nuėjus, Jakubekas pasidomėjo:
  — Girdėjau gandą, kad dantistų kongresas mūsų viešbutyje gali ir neįvykti?
  — Turi gerą klausą, Sernai. Šį vakarą sužinosiu, ar tai taip ir liks gandu, ar ne.
  Peteris ėmė valgyti sriubą, kuri jam pasirodė stebuklingai skani, o paskui papasakojo apie prieš valandą vestibiulyje įvykusį barnį. Klausančiųjų
  veidai surimtėjo.
  Rojalis Edvardsas pastebėjo:
  — Pastebėjau, kad nelaimės retai vaikšto po vieną. Sprendžiant iš nansinių rezultatų, apie kuriuos jūs, džentelmenai, žinote, mūsų laukia dar viena.
  — Jeigu taip atsitiks, — tarė vyriausiasis inžinierius, — be jokių
  abejonių, pirmiausia bus apgenėtas techninio aptarnavimo biudžetas.
  — Arba apgenėtas, — prisidėjo revizorius, — arba visai panaikintas.
  Vyriausiasis inžinierius nepatenkintas suniurnėjo.
  — Gal čia mus visus sutvarkys, — pasakė Sernas Jakubekas, — jei ÒKyfo komanda imsis daryti tvarką.
  Jis klausiamai pasižiūrėjo į Peterį, bet Rojalis Edvardsas perspėjamai linktelėjo, kadangi prie jų grįžo padavėjas. Kompanija tylėjo, kol jaunuolis sumaniai aptarnavo revizorių bei vyriausiąjį buhalterį, ir aplink juos tuo metu vis dar girdėjosi pilnos žmonių salės ūžesys ir prislopintas lėkščių
  tarškėjimas, o pro virtuvės duris vaikščiojo padavėjai.
  Kai padavėjas nuėjo, Jakubekas tiesiai paklausė:
  — Tai kas gi vyksta iš tikrųjų?
  — Aš nieko nežinau, — papurtė galvą Peteris. — Tik tiek, kad šita sriuba buvo velniškai skani.
  — Jeigu pamenate, — pasakė Rojalis Edvardsas, — mes ją jums rekomendavome, o dabar aš duosiu jums daug vertingesnį patarimą —
  meskite šitą reikalą, kol dar vis esate priešakyje. — Jis paragavo savąją kepto viščiuko porciją, vieną iš dviejų, kurias prieš minutę atnešė jam ir Jakubekui.
  Paragavęs jis padėjo peilį ir šakutę ant stalo. — Kitą sykį turėtume skirti kiek daugiau dėmesio mūsų padavėjo pastaboms.
  — Ar viščiukas iš tikro toks prastas? — paklausė Peteris.
  — Gal ir ne, — atsakė revizorius, — jei jūs mėgstate pašvinkusį maistą.
  Jakubekas, kitiems stebint, abejodamas paragavo savąją porciją ir lėtai pareiškė:
  — Galima taip nusakyti: jeigu man reikėtų mokėti už šitą patiekalą, aš nemokėčiau.
  Peteris, šiek tiek kilstelėjęs, pagavo vyriausiojo padavėjo, stovinčio kitame salės gale, žvilgsnį ir mostelėjo, kad tas prieitų.
  — Maksai, ar vyriausiasis virėjas Ebrandas šiandien dirba?
  — Ne, misteri Makdermotai. Kiek man žinoma, jis serga.
  Vietoj jo už viską atsakingas jo pavaduotojas Lemo, — sunerimęs atsakė vyriausiasis padavėjas. — Jei reikalas susijęs su keptu viščiuku, galiu jus užtikrinti, kad šituo jau pasirūpinta. Mes daugiau nebetiekiame šio patiekalo, jeigu gauname nusiskundimų, veltui atnešame naują valgį.
  Jis nužvelgė stalą.
  — Tą patį tučtuojau padarysime ir jums.
  — Šiuo metu, — tarė Peteris, — man daug labiau rūpi išsiaiškinti, kas atsitiko. Gal galėtumėte paprašyti vyriausiojo virėjo pavaduotoją Lemo ateiti prie mūsų?
  Virtuvės durims esant visai šalia, Peterį traukė vienu žingsniu atsidurti už jų ir pačiam paklausti, kas atsitiko su šiuo priešpiečių rminiu patiekalu.
  Bet taip elgtis nebūtų protinga.
  Tvarkydami reikalus su vyriausiaisiais virėjais, viršininkai turėjo laikytis taisyklių, kurios buvo tokios pat neliečiamos ir paremtos, tradicijomis kaip bet kokių karalių rūmų įstatymai. Kol jis virtuvėje, vyriausiasis virėjas (o jei jo nėra, jo padėjėjas) — nenuginčijamas karalius.
  Viešbučio tarnautojas negalėtų net pagalvoti įeiti į virtuvę be kvietimo.
  Vyriausiuosius virėjus galima atleisti, ir kartais taip atsitinka. Bet iki tol, kol šito neatsitiko (jei išvis atsitinka), jų karalystė nepažeidžiama.
  Užtat galima pasikviesti vyriausiąjį virėją iš virtuvės — šiuo atveju į
  restoraną. Šitas kvietimas buvo artimas paliepimui, nes jei viešbutyje nebūtų
  Voreno Trento, Peteris Makdermotas taptų viešbučio vyriausiuoju valdytoju.
  Taipogi Peteris galėtų stovėti virtuvės tarpduryje ir laukti, kol jį pakvies į
  vidų. Bet šiuo atveju, kai virtuvėje iškilo krizė, Peteris žinojo, kad jo pasirinktas kelias yra taktiškesnis.
  — Jei jus domina mano nuomonė, — jiems belaukiant pareiškė Semas Jakubekas, — seniui vyriausiajam virėjui Ebrandui jau seniai laikas pailsėti.
  — Jei jis ir išeis iš viešbučio, — paklausė Rojalis Edvardsas, — argi nuo to kas nors pasikeis?
  Visi žinojo, kad tai užuomina į virtuvės šefo dažnus darbo praleidinėjimus, kaip ir šiandien.
  — Mūsų visų galas nebe už kalnų, — suburbėjo vyriausiasis inžinierius. — Suprantama, kad niekas nenori jo dar paspartinti.
  Niekam nebuvo paslaptis, kad šaltas revizoriaus kandumas kartais sugadindavo gerą vyriausiojo inžinieriaus nuotaiką.
  — Aš dar nesusipažinau su mūsų naujuoju vyriausiojo virėjo padėjėju, — tarė Jakubekas. — Jis, atrodo, nosies iš virtuvės neiškiša.
  Rojalio Edvardso akys nukrypo į vos paliestą kepsnį.
  — Jei taip ir yra, ta jo nosis, matyt, labai nejautrus organas.
  Revizoriui šnekant, virtuvės durys atsivėrė dar kartą. Indų nurinkėjas, jau norėjęs pro jas įeiti, pagarbiai sustojo, nes pro jas Sėjo vyriausiasis padavėjas Maksas. Per keletą žingsnių nuo jo sekė aukštas lieknas žmogelis, apsitaisęs krakmolytais baltais drabužiais, užsidėjęs aukštą vyriausiojo virėjo kepurę, iš po kurios matėsi nevilties apimtas veidas.
  — Džentelmenai, — tarė Peteris, — jei dar nesate susipažinę, čia yra vyriausiasis virėjas Andrė Lemo.
  — Mesjė! — sustojo jaunasis prancūzas ir beviltiškai skėstelėjo rankas. — Ir atsitik man šitaip. . aš tiesiog priblokštas.
  Jo balsas užsikirto.
  Su naujuoju vyriausiojo virėjo pavaduotoju Peteriui Makdermotui teko susitikti keletą kartų nuo tada, kai šis prieš šešias savaites atvyko į “Šv.
  Gregorį“. Po kiekvieno susitikimo jis Peteriui vis labiau patiko.
  Į darbą Andrė Lemo buvo paskirtas tuojau po to, kai staiga išvyko prieš jį dirbęs žmogus. Ankstesnysis vyriausiojo virėjo padėjėjas, mėnesius nervinęsis ir tyliai viręs pykčiu, pagaliau įsiūtį išliejo ant savo viršininko, pagyvenusio Ebrando. Būtų galėję nieko ir neatsitikti, kadangi didelėje virtuvėje emocingi ginčai tarp vyriausiųjų virėjų ir jų pagalbininkų
  pasitaikydavo gana dažnai. Tačiau šis atvejis skyrėsi nuo kitų, nes buvęs vyriausiojo virėjo padėjėjas į savo šefą sviedė dubenį sriubos. Laimė, tai buvo trinta sriuba, nes pasekmės galėjo būti dar rimtesnės. Tą atmintiną dieną vyriausiasis virėjas, apipiltas baltu skysčiu, nuvedė savo buvusį
  padėjėją prie darbuotojams skirtų į gatvę vedančių durų, ir su stebėtina senam žmogui energija iššveitė jį lauk. Po savaitės į darbą buvo priimtas Andrė Lemo.
  Jis turėjo puikias kvali kacijas. Išėjęs mokslus Paryžiuje, dirbo
  Londone (“Prunirso“ ir “Savojos“ restoranuose), po to trumpai padirbėjo Niujorko “Paviljone“ ir gavo aukštesnį postą Naujajame Orleane. Bet nors ir neilgai pabuvęs “Šv. Gregoryje“, kaip nujautė Peteris, jaunasis padėjėjas jau susidūrė su tais pačiais nemalonumais, kurie ir įsiutino jo pirmtaką.
  Ebrandas neperkalbamai priešinosi bet kokiems pertvarkymams virtuvėje, nors jo paties ten dažnai nebūdavo, ir vietoj jo už viską atsakyti turėdavo jo padėjėjas. Peteris jį užjautė, nes ta situacija daug kuo priminė jo paties santykį su Vorenu Trentu.
  Peteris parodė į laisvą kėdę prie tarnautojų stalo.
  — Ar jūs prie mūsų neprisėsite?
  — Ačiū, mesjė.
  Jaunasis prancūzas gracingai atsisėdo, o vyriausiasis padavėjas palaikė
  jam kėdę.
  Jam atsisėdus, atėjo padavėjas ir niekieno neatsiklausęs vietoj visų
  keturių užsakymų atnešė veršienos eskalopus. Jis nuėmė nuo stalo dvi nemalonumus sukėlusias viščiuko porcijas, ir indų nurinkėjas skubiai nulakino jas į virtuvę. Visiems keturiems tarnautojams buvo atnešti nauji patiekalai, o vyriausiojo virėjo padėjėjas užsisakė tiesiog juodos kavos.
  — Suprantu, — pritarė Sernas Jakubekas.
  — Ar išsiaiškinote, — paklausė Peteris, — kokia šios bėdos priežastis?
  Virėjo padėjėjas nusiminęs žvilgtelėjo į virtuvę.
  — Priežasčių būna ne viena. Šį kartą taip atsitiko todėl, kad pasitaikė
  prasto skonio riebalai, kuriuose kepė viščiukus. Bet už tai reikėtų kaltinti mane, kam nepakeičiau riebalų. Ir aš, Andrė Lemo, leidau išnešti iš virtuvės tokį maistą!
  Jis, netikėdamas savimi, papurtė galvą.
  — Vienam žmogui sunku viską sužiūrėti, — tarė vyriausiasis inžinierius. — Visi mes, atsakingi už kokį nors skyrių, tai gerai žinome.
  Rojalis Edvardsas balsu išreiškė mintį, kuri pirma atėjo į galvą Peteriui:
  — Deja, niekuomet nesužinosime, kiek iš tų žmonių nesiskundė, bet daugiau į šitą viešbutį nebegrįš.
  Andrė Lemo niūriai linktelėjo. Jis padėjo savo kavos puodelį.
  — Jums leidus, mesjė. Mesjė Peteri Makdermotai, kai baigsite valgyti,
  mes galėtume pasikalbėti, taip?
  Po penkiolikos minučių Peteris pro valgomojo duris pateko į virtuvę.
  Andre Lemo atskubėjo jo pasitikti:
  — Gerai, kad atėjote, mesjė.
  — Man patinka lankytis virtuvėje, — papurtė galvą Peteris.
  Dairydamasis aplinkui, jis pastebėjo, kad priešpiečių metu suaktyvėjusi veikla jau baigia atslūgti. Pro dvi vidutinio amžiaus moteris, tiesiai tarsi priekabias klasės vadoves sėdinčias šalia pakeltų kasos aparatų, pranešė dar keletą patiekalų. Tačiau didesnysis indų srautas dabar ėjo iš valgomojo į
  virtuvę, nes stalų nukraustytojai ir padavėjai ėmėsi tvarkyti stalus, o svečių
  valgomajame vis mažėjo. Virtuvės gale esančiame indų plovimo skyriuje, kur virtuvės antrajai pusei atstovavo geltonai dažyti stalų viršūs bei šiukšlių
  konteineriai, sutartinai dirbo šeši guminėmis prijuostėmis apsisiautę padėjėjai, vos spėdami neatsilikti nuo indų srauto, plūstančio iš keleto viešbučio restorano salių ir iš viršuje esančios suvažiavimo salės. Peteris pastebėjo, kaip specialus pagalbininkas nuiminėjo nepanaudotą sviestą ir kratė jį į chromuotą konteinerį. Vėliau, kaip daugumoje restoranų virtuvių, nors reta kuri tai viešai prisipažįsta, nesuvalgytas sviestas bus panaudotas kepimui.
  — Norėjau pakalbėti su jumis atskirai, mesjė. Jūs turbūt suprantate, kad, kai aplinkui kiti žmonės, sunku pasakyti kai kuriuos dalykus.
  Peteris susimąstęs paklausė:
  — Aš nevisiškai suprantu vieną dalyką. Jeigu teisingai supratau, jūs liepėte pakeisti kepimo riebalus, bet jūsų įsakymas nebuvo išpildytas.
  — Tai tiesa.
  — Kodėl?
  — Šį rytą aš duodu paliepimą, — pradėjo sunerimęs jaunuolis. —
  Mano nosis sako, kad riebalai susenę. Bet Ebrandas man nieko nesakęs, jis mano įsakymą atšaukė. Tada Ebrandas jis išėjo namo, o aš likau ir nežinodamas palikau tuos riebalus.
  — Kodėl jis atšaukė jūsų įsakymą? — paklausė Peteris, negalėdamas susilaikyti nenusišypsojęs.
  — Riebalai daug kainuoja — labai daug, dėl to aš su Ebrandu sutinku.
  Pastaruoju metu mes juos dažnai keitėme. Per dažnai.
  — Ar nebandėte sužinoti kodėl?
  — Aš kiekvieną dieną, — beviltiškai kilstelėjo rankas Andrė Lemo, —
  siūliau atlikti cheminius tyrimus, ir gal laisvoji riebalų rūgštis būtų užtikta.
  Tą būtų galima padaryti net mūsų laboratorijoje. Tada galėtume protingai ieškoti priežasties, dėl ko riebalai vis sugenda. M. Ebrandas nesutinka — nei su šiuo, nei su daugeliu kitų dalykų.
  — Jūs manote, kad daug kas virtuvėje yra netvarkinga?
  — Daug kas, — trumpai, beveik niūriai burbtelėjo jis, ir iš pradžių
  atrodė, kad pokalbis baigtas. Po to staiga, tarsi būtų buvusi pralaužta užtvanka, pasipylė žodžiai:
  — Mesjė Makdermotai, aš jums pasakysiu — čia daug kas ne taip. Šita virtuvė ne iš tų, kurioje dirbama su pasididžiavimu. Kaip ten sako. . virė, virė
  košę, seni įpročiai žalingi, nauji įpročiai irgi, ir nemažai gerų dalykų nueina be naudos. Aš esu geras šeimininkas, kiti patvirtintų. Bet geras šeimininkas turėtų džiaugtis tuo, ką jis daro, nes kitaip jis nėra geras. Taip, mesjė, aš daug ką pakeisčiau, ir tai išeitų ir viešbučiui, ir Ebrandui, ir kitiems į naudą. Bet man, kaip kokiam kūdikiui, paliepta nieko nekeisti.
  — Viešbutyje netrukus gali įvykti nemažai permainų, — tarė Peteris.
  — Jei turite galvoje mesjė ÒKyfą, — išdidžiai kilstelėjęs, pareiškė
  Andrė Lemo, — tai man to nebeteks pamatyti. Aš nesiruošiu dirbti virėjo padėjėju viename iš viešbučių grandinės narelių.
  — Jei “Šv. Gregoris“ išliktų nepriklausomas viešbutis, — susidomėjęs paklausė Peteris, — ką jūs norėtumėte pakeisti?
  Jie nukeliamoj jau beveik per visą stačiakampės virtuvės, besitęsiančios per visą viešbučio platumą, ilgį. Kiekvienoje stačiakampio pusėje buvo durys, kurios vedė į tame pačiame aukšte bei vienu aukštu žemiau esančius kelis viešbučio restoranus, tarnybinius li us, maisto ruošimo kambarius, ir ši sistema priminė kontrolės centrą su daugybe išėjimų. Aplenkę verdančių
  nelyginant pragaro išbandymams sriubos katilų eilę, jie pasuko link kabineto su stiklinėmis sienomis, kur teoriškai du pagrindiniai viršininkai —
  vyriausiasis virėjas ir jo padėjėjas — turi pasidalinti pareigomis. Šalia, kaip pastebėjo Peteris, stovėjo šiandieninės problemos priežastis — didelė keturių
  mazgų kepimo krosnis. Virtuvės pagalbininkas pylė lauk visus riebalus, ir matant, kiek jų ten daug, galima buvo nesunkiai suprasti, kodėl dažnas
  riebalų keitimas brangiai kainuoja. Andrė Lemo apmąstė Peterio klausimą, ir jie sustojo.
  — Jūs, mesjė, sakote, ką norėčiau pakeisti? Svarbiausia — maistas. Kai kurie, gaminantys valgius, mano, jog patiekalo “fasadas“, arba tai, kaip jis atrodo, yra svarbiau už jo skonį. Šiame viešbutyje papuošimui išleidžiame galybę pinigų. Per petražoles jų praeiti neįmanoma. O padaže jų trūksta.
  Rėžiukas pūpso ant lėkštės, nors sriuboje iš jo būtų daug daugiau naudos. O
  tie nurodymai dėl želatinos spalvos!
  Jaunasis Lemo iš nevilties ištiesė abi rankas. Peteris užjaučiamai šyptelėjo.
  — O vynai, mesjė! Dieu merei, vynai — nebe mano rūpestis.
  — Taip, — pasakė Peteris. Jis pats save kritikavo už tai, kad vyno statinių “Šv. Gregoriui“ parūpina nepakankamai.
  — Vienu žodžiu, mesjė, čia rasite visas prasto stalo baisybes. Maistas čia šitaip visapusiškai negerbiamas, taip trūksta pinigų, kad norisi verkti.
  Verkti, mesjė! — ištaręs šiuos žodžius, jis stabtelėjo, patraukė pečiais ir tęsė: — Mažiau švaistydami niekams, mes galėtume turėti tokią virtuvę, kurioje puikus skonis būtų nuolatinis svečias. O dabar ji paprasta ir tiesiog išskirtinai eilinė.
  Peteris suabejojo, ar Andrė Lemo visiškai realistiškai vertina “Šv.
  Gregorį“. Tarsi pajutęs šitą abejonę, vyriausiojo virėjo padėjėjas pratęsė:
  — Be abejo, viešbutis irgi turi problemų. Bet juk čia ne apsirijėlių
  namai. To nėra ir būti negali. Mes privalome greitai gaminti daug valgių ir aptarnauti galybę skubančių amerikiečių. Tačiau ir šitomis sąlygomis galima pasiekti šiokią tokią prabangą. Tada jau gali gyventi. Bet Ebrandas, jisai sako, kad mano idėjų įgyvendinimas per brangiai kainuotų. Tačiau taip nėra, aš jau įrodžiau.
  — Kaip jūs įrodėte?
  — Ateikite čia, prašom.
  Jaunasis prancūzas nusivedė Peterį į kabinetą su stiklinėmis sienomis.
  Tai buvo mažas kubo formos kambarėlis, kuriame matėsi du rašomieji stalai, spintos byloms, o palei tris sienas stovėjo visko prikištos sekcijos. Andrė
  Lemo nuėjo prie mažesniojo stalo. Atidaręs stalčių, jis išėmė didelį voką
  “Manila“, o iš jo ištraukė papkę. Papkę jis padavė Peteriui.
  — Jūs klausiate, ką norėčiau pakeisti. Čia viskas aprašyta.
  Peteris Makdermotas susidomėjęs atvertė papkę. Jos viduje gulėjo pluoštas puslapių, kiekvienas prirašytas dailiu, kruopščiu braižu. Kelėtame didesnių sulankstytų lapų buvo ranka lygiai taip pat tiksliai nubraižytos lentelės. Čia buvo suplanuota, kaip reorganizuoti visą viešbutį. Kituose puslapiuose jis rado apytiksles kainas, valgiaraščius, kokybės kontroliavimo planą bei dirbančiosios komandos pertvarkymo projektą. Jau vien greitai pasklaidęs puslapius, Peteris buvo pritrenktas jaunuolio plano bei jo tikslių
  detalių.
  Peteris pakėlė akis ir susidūrė su į jį nukreiptu žvilgsniu.
  — Jeigu galima, labai norėčiau patyrinėti šį planą atidžiau.
  — Pasiimkite jį. Yra daug laiko, — santūriai šyptelėjo jaunasis padėjėjas. — Man buvo pranešta, kad vargu ar bent viena iš mano plano dalių gali būti įgyvendinta.
  — Mane stebina, kaip jūs sugebėjote sukurti šitokį planą per tokį
  trumpą laiką.
  — Kad įžvelgtum kas ne taip, — gūžtelėjo pečiais Andrė Lemo, — daug laiko nereikia.
  — Gal lygiai taip pat galima būtų išsiaiškinti, kas atsitiko kepimo krosnyje.
  — Teisingai! — nusijuokė jis, ir jau susirūpinęs pridėjo: — Jūsų tiesa: aš čia viską iššniukštinėjau, bet ne po savo nosimi esančius riebalus.
  — Ne, — paprieštaravo Peteris. — Jus sakėte man, kad pastebėjote, jog riebalai prasti, tačiau jūsų paliepimas riebalus pakeisti nebuvo išpildytas.
  — Turėjau atrasti priežastį, kodėl riebalai sugedo. Priežastis visuomet yra. Jei greitai jos neatrasime, tuojau bus didesnių bėdų.
  — Kokių bėdų?
  — Šiandien, laimė, riebalų naudojome nedaug. Bet rytoj, mesjė, suvažiavimo priešpiečiams reikės iškepti šešis šimtus porcijų.
  Peteris tyliai švilptelėjo.
  — Tik tiek!
  Jie išėjo iš kabineto ir sustojo prie kepimo krosnies, iš kurios dabar krapštė paskutines bėdą sukėlusių riebalų liekanas.
  — Be abejo, rytoj riebalai bus švieži. Kada juos paskutinį sykį keitėte?
  — Vakar.
  — Šitaip neseniai!
  — Ebrandas, — linktelėjo Andrė Lemo, — nejuokavo sakydamas, kad tai brangiai kainuoja. Tačiau, kas ne taip — mums vis dar paslaptis.
  — Aš bandau prisiminti, — lėtai ištarė Peteris, — ką mokėjau iš maisto chemijos. Švieži riebalai pradeda svilti. .
  — Keturi šimtai dvidešimt penkių laipsnių temperatūroje. Niekuomet nereikėtų jų smarkiau kaitinti, nes aukštesnėje temperatūroje riebalai pradės skaidytis.
  — O riebalams senstant, aukščiausias jų kaitinimo taškas lėtai slenka žemyn.
  — Jei viskas gerai — labai lėtai.
  — Jūs kepate. .
  — Trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių temperatūroje. Tokioje temperatūroje turėtų kepti ir profesionalūs virėjai, ir namų šeimininkės.
  — Tad, kol riebalų rūkimo taškas laikosi ties trimis šimtais šešiasdešimt, riebalai savo užduotį atliks. Jei temperatūra leisis, jų
  naudingumas irgi sumažės.
  — Tikrai taip, mesjė. Ir tada riebalai suteiks maistui sugižusį prieskonį
  kaip kad šiandien.
  Peteris intensyviai bandė prisiminti tai, ką jis kadaise gerai žinojo, bet per laiką užmiršo. Kornelyje visi viešbučių administravimo studentai mokėsi kursą iš maisto chemijos. Jis kaip per miglą prisiminė vieną paskaitą. . Tai buvo temstant, Statlerio salėje, ir ant langų stiklų matėsi baltas šerkšnas. Jis atėjo iš šalto, žvarbaus lauko oro. Viduje buvo šilta, ir salė ūžė nuo informacijos. . Riebalai ir katalizatoriai.
  — Kai kurios medžiagos, — susimąstęs pasakė Peteris, — susilietusios su riebalais, veikia kaip katalizatoriai ir gali juos greitai suskaidyti.
  — Taip, mesjė, — tarė Andrė Lemo ir išvardijo juos ant pirštų: — tai drėgmė, druska, keptuvėje esantys žalvario ar vario junginiai, taip pat per aukšta temperatūra bei alyvų aliejus. Aš patikrinau visus šiuos dalykus.
  Priežastis ne ta.
  Peterio pasąmonėje blykstelėjo mintis. Ji buvo susijusi su tuo, ką jis nesąmoningai pastebėjo, kai prie jo prieš keletą minučių buvo valoma kepimo krosnis.
  — Iš kokio metalo padarytos kepimo skardos?
  — Jos visos iš chromo, — nustebęs atsakė jaunuolis. Chromas, kaip žinojo abu vyrai, riebalams nekenksmingas.
  — Įdomu, — tarė Peteris, — ar jos kokybiškai padengtos chromu. Jei ne visai, tada chromas gali būti kai kur nusitrynęs, ar ne?
  Lemo suabejojo, ir jo akys kiek išsiplėtė. Jis tylomis pakėlė vieną iš skardų ir su skuduru atidžiai ją nuvalė. Paėję arčiau šviesos, jie apžiūrėjo metalo paviršių.
  Nuo ilgo vartojimo chromas buvo subraižytas. Kai kur jis buvo visiškai nusitrynęs. Subraižytose ir nusitrynusiose vietose spindėjo geltonas metalas.
  — Tai žalvaris! — jaunasis prancūzas pliaukštelėjo sau ranka per kaktą. — Be abejonės, jis ir pagadino riebalus. Koks gi aš kvailys!
  — Nesuprantu, kodėl turėtumėte save kaltinti, — tarė Peteris. — Matyt, seniai prieš jums pradedant čia dirbti, kažkas, taupydamas pinigus, nupirko pigias skardas. Deja, galų gale tai vis vien kainuos daugiau.
  — Bet aš turėjau susiprotėti, taip kaip jūs, mesjė, — vos ne verkdamas pasakė Andrė Lemo. — Bet vietoj to į virtuvę ateinate jūs, mesjė, kuris tvarkote popierius ir pasakote man, kas atsitiko. Iš to visi juoksis.
  — Jeigu taip atsitiks, tai tik todėl, kad jūs pats apie tai kalbėsite. Iš manę šitos istorijos niekas neišgirs.
  — Man sakė, — lėtai pratarė Andrė Lemo, — kad jūs geras ir inteligentiškas žmogus. Dabar pats įsitikinau, kad tai tiesa.
  Peteris palietė papkę, kurią laikė rankoje.
  — Perskaitysiu jūsų pranešimą ir pasakysiu jums, ką apie tai galvoju.
  — Ačiū, mesjė. O aš liepsiu nupirkti naujas skardas, pagamintas iš nepriekaištingo metalo. Šį vakarą jos bus čia, net jei dėl to man reikėtų
  plaktuku sudaužyti kam nors galvą.
  Peteris nusišypsojo.
  — Mesjė, aš galvoju dar apie vieną dalyką.
  — Taip?
  Jaunasis padėjėjas dvejojo.
  — Jūs pamanysite, kad tai, kaip jūs sakote, įžūlu. Bet jūs ir aš, mesjė
  Makdermotai, jei tik turėtume laisvas rankas, šitą viešbutį taip pakeistume, kad jis taptų daugelio viešbučių idealu.
  Nors impulsyviai nusijuokęs, apie tai Peteris Makdermotas galvojo visą laiką, kol nuėjo į savo kabinetą, esantį pirmajame aukšte.
  9
  Pasibeldusi į tūkstantis keturi šimtai dešimtojo numerio duris, Kristina Frensis suabejojo, ar jai tikrai vertėjo čia ateiti. Jos vakarykštis vizitas pas Albertą Velsą buvo visiškai natūralus, turint omenyje jo kovą su mirtimi ir jos pačios dalyvavimą joje.
  Tačiau dabar misteriu Velsu buvo gerai pasirūpinta ir atsigavęs po ligos jis vėl tapo tiesiog vienu iš pusantro tūkstančio svečių, gyvenusių viešbutyje.
  Todėl, tarė sau Kristina, jos apsilankymui nebuvo jokios rimtos priežasties.
  Tačiau tas žemaūgis senyvo amžiaus vyriškis turėjo kažką tokio, kas ją traukė prie jo. Ji pagalvojo, kad galbūt tai buvo jo tėviškas elgesys su ja ar panašumas į jos pačios tėvą, su kurio mirtimi net ir po penkerių metų jai buvo sunku susitaikyti.
  Bet ne! Savo tėvu ji visuomet galėjo pasikliauti, o Albertu Velsu rūpintis reikėjo jai, pavyzdžiui, vakar ji atkalbėjo nuo privačios slaugės — tai jam būtų brangiai kainavę.
  O galbūt, pagalvojo Kritina, ji tiesiog šią akimirką jautėsi vieniša ir norėjo nuvyti šalin nemalonią mintį, kad šįvakar nepamatys Peterio, kaip jie ir buvo susitarę. O be to, gerai pagalvojus, tai nebuvo vien tik paprastas pasiilgimas — tai buvo daug stipresnis jausmas, žinant, kad jis pietaus su Marša Preiskot.
  Kristina turėjo sąžiningai pripažinti, kad šįryt ji buvo supykusi, nors ir vylėsi, kad jai pavyko tai nuslėpti, apsiribojant vien tik nedideliu susierzinimu ir kiek ironiškomis pastabomis, nuo kurių ji negalėjo
  susilaikyti. Ji būtų padariusi didelę klaidą, parodydama savo prieraišumą Peteriui ir suteikdama mažajai panelei malonumą manyti, kad ji laimėjo šią moterišką dvikovą, nors iš tiesų taip ir buvo.
  Jos beldimasis vis dar nesulaukė atsako. Prisiminusi, kad viduje turėjo budėti slaugė, Kristina vėl pasibeldė, šįkart jau garsiau. Iš vidaus pasigirdo atstumiamos kėdės garsas ir link durų artėjantys žingsniai.
  Durys atsidarė, ir prieš ją stovėjo visiškai apsirengęs Albertas Velsas. Jis atrodė gerai, o jo veidas, kuris, pamačius Kristiną, pragiedrėjo, buvo užlietas sveiku raudoniu.
  — Aš tikėjausi, kad jūs ateisite, mis. Jei nebūtumėt atėjusi, pats ruošiausi jūsų ieškoti.
  Ji nustebusi tarė:
  — Maniau, kad. .
  Senukas, labai panašus į paukštį, sukikeno:
  — Manėte, kad jie laikys mane prispaustą prie lovos? Ką gi, jie to nepadarė. Aš pasijutau gerai, todėl paprašiau jūsų viešbučio daktaro, kad pakviestų tą specialistą — iš Ilinojaus, daktarą Aksbridžą. Jis kalba labai išmintingai; jis sako, kad jei žmonės jaučiasi sveiki, tai galima sakyti, kad jie ir yra sveiki. Taigi mes atsikratėme slaugės, ir štai — viskas gerai. — Jis visas švytėjo.
  — Na, mis, užeikite į vidų.
  Kristina pajuto palengvėjimą sužinojusi, kad nebebus nemažų privataus slaugymo išlaidų. Ji įtarė, kad suvokęs jų dydį, Albertas Velas pakeitė savo nusistatymą.
  Jai įėjus į kambarį, jis paklausė:
  — Ar jūs prieš tai beldėtės?
  Ji prisipažino, kad taip ir buvo.
  — Man taip ir pasirodė, kad kažką girdėjau. Turbūt per daug buvau įsitraukęs į tai. — Jis mostelėjo į prie lango stovėjusį stalą. Ant jo buvo išdėliotos didelio ir sudėtingo galvosūkio dalelės — maždaug tu trečdaliai jau buvo sustatyta į savo vietą.
  — O gal tiesiog pagalvojau, — pridūrė jis, — kad atėjo Beilis.
  Kristina susidomėjusi paklausė:
  — O kas tas Beilis?
  Senio akys žybtelėjo.
  — Jei palauksite minutėlę, jūs pati jį pamatysite. Jį arba bent jau Barnumą.
  Ji nesuprasdama papurtė galvą. Priėjusi prie lango, ji pasilenkė ir ėmė
  apžiūrinėti galvosūkį. Buvo sujungta jau pakankamai dalelių, kad galima būtų atpažinti Naujojo Orleano vaizdą iš viršaus — tamsoje skendintį
  miestą, per kurį tekėjo švytinti upė. Ji tarė:
  — Kažkada labai seniai aš mėgau tuo užsiiminėti. Man padėdavo tėvas.
  Stovėdamas šalia jos, Albertas Velsas pastebėjo:
  — Kai kas sako, kad tai yra keistas užsiėmimas suaugusiam vyrui.
  Tačiau aš išsitraukiu kokį nors galvosūkį dažniausiai tada, kai noriu pamąstyti. Kartais būna taip, kad pagrindinę žaidimo dalelę atrandu maždaug tuo pat metu kaip ir atsakymą į mane dominantį klausimą.
  — Pagrindinę dalelę? Nesu apie tokią girdėjusi.
  — Tai tiesiog viena iš mano idėjų, mis. Manau, kad ji yra visur: šiame žaidime ir bet kurioje Įeitoje problemoje, nesvarbu kas tai būtų. Kartais jau tariesi ją suradęs, bet B tikrųjų nieko panašaus. Tačiau kai ją tikrai surandi, staiga viską pamatai daug aiškiau ir geriau suvoki, kaip apie ją susidėlioja kiti dalykai.
  Staiga kažkas stipriai, valdingai pasibeldė į numerio duris. Albertas Velsas sušnibždėjo:
  — Beilis!
  Durims atsidarius, ji nustebo pamačiusi uniformuotą viešbučio tarnautoją. Per petį jis buvo persimetęs ant pakabų sukabintų kostiumų
  kolekciją; priešais save jis nešė išlygintą mėlynos spalvos vilnonį kostiumą, kuris, sprendžiant iš senamadiško sukirpimo, be abejonės, buvo Alberto Velso. Įgudusiais judesiais patarnautojas greitai pakabino kostiumą į spintą ir grįžo prie durų, kur jo laukė senukas. Kaire ranka patarnautojas prilaikė
  per petį permestus kostiumus; dešinę ranką jis automatiškai ištiesė delnu į
  viršų.
  — Aš jau jums atsilyginau, — tarė Albertas Velsas. Jo akyse matėsi nuostaba. — Šį rytą, kai jūs paėmėte kostiumą.
  — Tai buvau ne aš, man jūs nieko nedavėte, sere. — Patarnautojas ryžtingai papurtė galvą.
  — Jei ne jums, tai jūsų draugui. Juk tai tas pats.
  Vyriškis stoiškai tarė:
  — Aš nieko apie tai nežinau.
  — Jūs turite omeny, kad jis jus apgaudinėja?
  Ištiestoji ranka nusviro.
  — Nesuprantu, apie ką jūs dabar kalbate.
  — Na jau ne! — Albertas Velsas plačiai šypsojosi. — Jūs esate Beilis, o arbatpinigius aš daviau Barnumui.
  Patarnautojas greitai žvilgtelėjo į Kristiną. Jo veidu perbėgo abejonės šešėlis, kai tik ją atpažino. Tada jis išsišiepė kaip ožys.
  — Teisingai, sere, — ir išėjo uždarydamas paskui save duris.
  — Ką visa tai reiškia?
  Senukas tyliai nusijuokė.
  — Jūs dirbate viešbutyje ir nežinote “Barnumo ir Beilio“ triuko?
  Kristina papurtė galvą.
  — Tai labai paprasta, mis. Viešbučio patarnautojai dirba poromis, ir niekada nebūna taip, kad kostiumą paimtų ir atneštų tas pats žmogus. Jie taip daro todėl, kad gautų dvigubai daugiau arbatpinigių. Po to jie suskaičiuoja pinigus ir juos pasidalija.
  — Suprantu, kad tai įmanoma, — tarė Kristina, — tačiau niekada nebuvau apie tai pagalvojusi.
  — Dauguma žmonių apie tai nepagalvoja. Ir todėl duoda dukart daugiau, negu reikia, arbatpinigių už tą pačią paslaugą. — Albertas Velsas mąsliai patrynė savo žvirblišką nosį. — Man tai panašu į savotišką žaidimą; įdomu pažiūrėti, kiek yra viešbučių, kuriuose pasikartoja ta pati istorija.
  Ji nusijuokė.
  — Kaipgi jūs sužinojote?
  — Man kartą pasakė vienas patarnautojas — po to, kai jam užsiminiau, kad kiaurai jį permatau. Jis man ir dar kai ką pasakė. Galbūt jūs žinote, kad kai kuriuose viešbučiuose iš kai kurių telefonų galima paskambinti tiesiai į
  numerius. Taigi “Barnumas“ arba “Beilis“, — priklauso nuo to, kaip mes jį
  vadinsime, — paskambina į klientų, kuriuos jis turi aptarnauti, numerius.
  Jeigu niekas nekelia ragelio, jis palaukia ir paskambina vėliau. Jeigu kas nors atsiliepia, — vadinasi, kažkas numeryje yra, — jis nieko nesakęs padeda ragelį. Tada po kelių minučių jis atneša jūsų kostiumą ir pasiima antruosius arbatpinigius.
  — Jūs nemėgstate duoti arbatpinigių, ar ne, misteri Velsai?
  — Ne tai yra svarbiausia, mis. Arbatpinigiai — tai lyg mirtis; jie vis tiek niekur nedings, tad neverta dėl jų jaudintis. Kaip ten būtų, šįryt aš dosniai apdovanojau Barnumą — galima sakyti, avansu užsimokėdamas už tą nedidelį malonumą, kurį ką tik patyriau su Beiliu. Bet aš nemėgstu būti mulkinamas.
  — Nemanau, kad tai atsitinka dažnai. — Kristina pagalvojo, kad Albertui Velsui reikėjo daug mažiau paramos, negu ji iš pradžių įsivaizdavo.
  Tačiau, kaip ir visuomet, jis pasirodė jai labai mielas.
  Jis sutiko:
  — Gal tai ir tiesa. Tačiau dar kai ką noriu jums pasakyti. Šiame viešbutyje netvarkos yra daugiau nei daugelyje kitų.
  — Kodėl jūs taip manote?
  — Todėl, kad aš didžiumą laiko praleidžiu atmerktomis akimis, mis, o be to, aš pasikalbu su žmonėmis. Jie man papasakoja tokių dalykų, kurių
  jums galbūt neišdrįstų.
  — Kokių dalykų?
  — Na, pavyzdžiui, daugelis jų yra įsitikinę, kad gali bet ką daryti nebaudžiami. Manau, taip yra todėl, kad neturite geros administracijos. Ji galėtų būti gera, tačiau tokia nėra, ir galbūt dėl to jūsų misteris Trentas dabar pateko į bėdą.
  — Tai jau beveik baisu, — tarė Kristina. — Peteris Makdermotas pasakė man lygiai tą patį — ir beveik tais pačiais žodžiais. — Jos akys tyrinėjo senuko veidą. Kad ir kaip atsiskyręs nuo pasaulio jis gyveno, atrodė, kad turėjo įgimtą instinktą, kuris padėjo jam suprasti tiesą.
  Albertas Velsas pritariamai linktelėjo.
  — Šis jaunas vyrukas tikrai sumanus. Mes vakar su juo pasikalbėjome.
  Tai ją nustebino.
  — Ar Peteris buvo čia atėjęs?
  — Visiškai teisingai.
  — Aš to nežinojau. — Tačiau ji pagalvojo, kad tai buvo panašu į Peterį
  Makdermotą — iki galo ištirti tai, kuo jis asmeniškai buvo susidomėjęs. Ji jau anksčiau buvo pastebėjusi jo sugebėjimą mąstyti plačiai, tuo pat metu nepamirštant ir smulkmenų.
  — O ar jūs tekėsite už jo, mis?
  Toks netikėtas klausimas ją pribloškė.
  — Kaipgi tai jums galėjo šauti į galvą? — užprotestavo ji ir sutrikusi pastebėjo, kad jos veidą užliejo raudonis.
  Albertas Velsas sukikeno. Kristina pagalvojo, kad kartais jis būdavo panašus į suktą nykštuką.
  — Aš, galima sakyti, tik spėlioju — išgirdęs, kaip jūs ką tik ištarėte jo vardą. Be to, pamaniau, kad dirbdami tokį darbą jūs turbūt nemaža laiko praleidžiate kartu; o jeigu tas jaunasis vyras turi tiek išminties kaip atrodo, jis supras, kad surado tai, ko ieškojo.
  — Misteri Velsai, tai tiesiog neįmanoma! Jūs. . jūs skaitote žmonių
  mintis, o po to priverčiate juos nejaukiai pasijusti. — Tačiau jos šypsena išdavė, kad ji visai nepyksta. — Ir prašau jūsų — nustokite vadinti mane
  “mis“. Mano vardas Kristina.
  Jis tyliai tarė:
  — Tai man brangus vardas. Mano žmona irgi buvo Kristina.
  — Buvo?
  Jis linktelėjo.
  — Ji mirė, Kristina. Taip seniai, kad kartais aš jau pradedu abejoti, ar iš tikrųjų mes kada nors buvome kartu, ar kartu džiaugėmės ir liūdėjome, — o juk buvo ir to, ir to. Tačiau kartais man atrodo, kad visa tai buvo vos vakar.
  Būtent kada aš pavargstu, daugiausiai nuo to, kad taip daug būnu vienas.
  Mes neturėjome vaikų. — Jis nutilo, ir jo akyse atsispindėjo susimąstymas. — Niekada nežinai, kaip daug reiškia turėti artimą žmogų, kol jo netenki. Taigi jūs su savo jaunuoju vyru — išnaudokite kiekvieną jums skirtą minutę. Neleiskite laiko vėjais; laikas niekuomet negrįžta.
  Ji nusijuokė.
  — Aš jums vis kartoju, kad jis nėra mano jaunasis vyras. Bent jau kol kas ne.
  — Jei gerai viską sutvarkysite, jis gali būti.
  — Galbūt. — Jos žvilgsnis grįžo prie beveik baigto spręsti galvosūkio. Ji lėtai ištarė: — Įdomu, ar tikrai viskas turi pagrindinę dalelę — taip, kaip jūs sakote. Ir ar galima ją rasti, tikrai tai žinoti — ar bent jau taip manyti ir tikėtis. — Tada, prieš pati suvokdama, ką daro, pradėjo pasakoti mažajam žmogui savo istoriją: apie tragediją Viskonsine, vienatvę, persikėlimą į
  Naująjį Orleaną, prisitaikymo metus ir pirmą kartą pasitaikiusią pilno ir vaisingo gyvenimo galimybę. Ji taip pat papasakojo, kaip žlugo šio vakaro planai ir kaip smarkiai ji buvo tuo nusivylusi.
  Galiausiai Albertas Velsas išmintingai linktelėjo.
  — Dažniausiai viskas susiklosto savaime. Tačiau kartais tenka pasistengti, kad išjudintum kitus žmones.
  Ji nedrąsiai paklausė:
  — Ar jūs galite ką nors patarti?
  Jis pakratė galvą.
  — Būdama moteris, jūs žinote daug daugiau negu aš. Tačiau štai kas. Aš nenustebčiau, jei tas jaunasis vyras po to, kas įvyko, pakviestų jus rytoj papietauti.
  Kristina nusišypsojo.
  — Galbūt.
  — — Tai susiraskite tam vakarui sau kitą draugą. Jei jam teks kokią dieną palaukti, jis pradės jus labiau vertinti.
  — Tuomet turėčiau kažką išgalvoti.
  — Tai visai nereikalinga, jeigu tik jūs to nenorite. Aš ir taip norėjau paklausti jūsų, mis. . atleiskite, Kristina. Aš norėjau paklausti, ar mes negalėtume kartu papietauti — tai būtų lyg ir mano padėka jums už tai, ką man padarėte. Jei jums nekokti seno žmogaus draugija, aš su malonumu užpildysiu šitą spragą.
  Ji tarė:
  — Aš mielu noru su jumis papietausiu, tik prižadu, kad jokios spragos
  jūs man neužpildysite.
  — Puiku! — Mažasis žmogus visas nušvito. — Manau, kad geriausia būtų nueiti papietauti čia pat viešbutyje. Aš prižadėjau tam daktarui, kad keletą dienų dar neisiu į lauką.
  Kristina akimirksniu sudvejojo. Ji pagalvojo, ar Albertas Velsas žinojo, kokios aukštos vakarais būna kainos “Šv. Gregorio“ pagrindiniame restorane.
  Nors slaugymo išlaidos jau pasibaigė, ji visai nenorėjo, kad jis dėl jos išleistų
  tiek daug pinigų. Staiga ji sugalvojo, kaip tam sukliudyti.
  Atidėjusi į šalį tą mintį vėlesniam laikui, ji pritarė:
  — Bus gerai ir viešbutyje. Tačiau tai ypatinga proga. Jums reikės duoti man laiko sugrįžti namo ir persirengti, kad atrodyčiau tikrai efektingai.
  Susitikime rytoj aštuntą valandą.
  Keturioliktame aukšte, išėjusi iš Alberto Velso numerio, Kristina pamatė, kad li as Nr. 4 nedirbo. Ji pastebėjo, kad jis buvo remontuojamas ir iš išorės, ir iš vidaus.
  Ji kitu li u nusileido į pagrindinį mezoniną.
  10
  Savo numeryje septintame aukšte daktaras Ingramas, dantistų
  prezidentas, dirstelėjo į savo lankytoją.
  — Makdermotai, jei jūs atėjote tam, kad pabandytumėte kaip nors sušvelninti padėtį, tai turiu jums iš karto pasakyti, jog tuščiai gaištate laiką.
  Ar būtent dėl to ir atėjote?
  — Taip, — prisipažino Peteris. — Bijau, kad taip.
  Senyvasis vyriškis suurzgė:
  — Jūs bent jau nemeluojate.
  — Neturiu tam jokios priežasties. Aš esu šio viešbučio tarnautojas, daktare Ingramai. Kol aš čia dar dirbu, privalau kuo geriau atstovauti jo interesams.
  — O ar jūs tikrai pavyzdingai atstovaujate savo viešbučiui, taip pasielgdamas su daktaru Nikolasu?
  — Ne, sere. Mano nuomone, mes pasielgėme labai blogai. Ir man visai nėra malonu, jog aš neturiu pakankamų įgaliojimų, kad galėčiau pakeisti viešbutyje nustatytą tvarką.
  Dantistų prezidentas nepatenkintas sušnypštė.
  — Jeigu jūs tikrai taip manytumėte, tai jums pakaktų ryžto išeiti iš čia ir susirasti darbą kur nors kitur. Galbūt ten mokėtų ir mažiau, bet etikos standartai būtų aukštesni.
  Peteris visas išraudo, susilaikydamas nuo staigaus atkirčio. Jis prisiminė, kaip šįryt vestibiulyje senyvojo dantisto tvirta pozicija sukėlė jo susižavėjimą. Nuo to laiko reikalai nepasistūmė į priekį.
  — Na? — Į jį buvo įbestas ryžtingas žvitrių akių žvilgsnis.
  — Sakykime, aš tikrai palikčiau šitą darbą, — tarė Peteris. — Į mano vietą atėjęs žmogus gali būti visiškai patenkintas tuo, kas vyksta aplinkui. O
  aš bent jau nesu patenkintas. Aš ruošiuosi padaryti viską, kad pakeisčiau šio viešbučio taisykles.
  — Taisyklės! Racionalizacija! Prakeiktas išsisukinėjimas! — Rausvas daktaro veidas dar labiau paraudonavo. — Buvo laikas, kai va tiek jų
  prisiklausiau! Man bloga nuo jų! Aš bjauriuosi, man gėda ir bloga nuo tokios žmonijos!
  Kurį laiką tvyrojo tyla.
  — Na gerai. — Praėjus pykčio priepuoliui, daktaras Ingramas kalbėjo ramiau. — Aš sutinku, kad jūs, Makdermotai, nesate toks aklas kaip kiti.
  Jums taip pat sunku, ir atrodo, kad rėkimu aš jokios problemos neišspręsiu.
  Tačiau, sūnau, argi tu nepastebi, kad daugeliu atvejų būtent tokių žmonių
  kaip jūs ir aš supratingumas ir nulemia tai, kad gali būti pasielgta taip, kaip šiandien buvo pasielgta su daktaru Nikolasu.
  — Aš suprantu, daktare. Tačiau nemanau, kad viskas taip paprasta, kaip jūs sakote.
  — Daug kas nėra paprasta, — suurzgė senyvasis vyriškis. — Jūs girdėjote, ką prižadėjau Nikolasui. Aš pasakiau, kad jeigu jo nebus atsiprašyta ir jis negaus numerio, mes išsinešdinsime iš čia kartu su visu suvažiavimu.
  Peteris atsargiai tarė:
  — Argi jūsų suvažiavimas nenumato įvairių renginių: diskusijų, demonstracijų ir panašių dalykų, kurie padėtų daugybei žmonių?
  — Žinoma, taip.
  — Argi tai būtų kam nors naudinga? Aš turiu omeny, jeigu jūs visko atsisakytumėt, ar iš to kas nors išloštų? Tik ne daktaras Nikolasas. . — Jis nutilo pajutęs, kad šie jo žodžiai vėl nuteikė jo pašnekovą priešiškai.
  Daktaras Ingramas atkirto:
  — Nekalbėkite niekų, Makdermotai. Ir patikėkite, kad aš pakankamai protingas ir apie tai jau pats pagalvojau.
  — Man labai gaila.
  — Visąlaik atsiranda priežasčių ko nors nedaryti; dažniausiai tos priežastys yra gana rimtos. Štai kodėl tiek mažai žmonių yra tvirtai pasiryžę apginti savo pažiūras arba pareikšti savo nuomonę. Po kelių valandų mano kolegos, išgirdę apie mano planus, manau, irgi bandys mane panašiai perkalbėti. — Sunkiai kvėpuodamas, senasis žmogus nutilo. Jis pažvelgė
  Peteriui tiesiai į akis. — O dabar leiskite man ir jūsų kai ko paklausti. Šį rytą jūs prisipažinote, kad jums buvo gėda neleisti Džimui Nikolasui čia apsigyventi. Jeigu būtumėt mano vietoje, ką jūs dabar darytumėt?
  — Daktare, tai hipotetiškas. .
  — Tik nereikia išsisukinėti! Aš paklausiau jūsų paprastai ir tiesiai.
  Peteris susimąstė. Jis pagalvojo, jog, kad ir ką jis dabar pasakytų, viešbučio reikalams tai neturės jokios įtakos. Tai kodėl gi nepasakius to, ką jis iš tikrųjų galvojo?
  Jis tarė:
  — Manau, kad padaryčiau lygiai tą patį, ką ir jūs ruošiatės daryti —
  išvykčiau iš viešbučio.
  — Na! — Atsitraukęs per žingsnį atgal, dantistų prezidentas pažvelgė į
  jį su pagarba. — Šitoje viešbučio šiukšlių krūvoje, pasirodo, esama ir sąžiningo žmogaus.
  — . . kuris labai greit gali netekti darbo.
  — Nepamesk savo juodojo kostiumo, sūnau! Galėsi įsidarbinti laidotuvių biure. — Tai buvo pirmas kartas per visą pokalbį, kai daktaras
  Ingramas sukikeno. — Nepaisant visko, Makdermotai, jūs man patinkate. Ar dantys visi sveiki?
  Peteris linktelėjo.
  — Jei neprieštaraujate, aš norėčiau sužinoti, kokie yra jūsų tolesni planai. Kuo greičiau, tuo geriau. — Jis pagalvojo, kad jei jie tikrai išvyktų, reikėtų sutvarkyti keletą svarbių reikalų. Rojalas Edvardsas teisingai per priešpiečius pastebėjo, kad viešbutis patirtų labai didelių nuostolių. Tačiau bent jau dalį pasiruošimų rytdienai ir porytdienai galima būtų tuojau pat sustabdyti.
  Daktaras Ingramas ryžtingai tarė:
  — Jūs buvote man atviras, ir aš atsilyginsiu tuo pačiu. Aš sušaukiau neeilinį valdybos posėdį penktą valandą. — Jis žvilgtelėjo į savo laikrodį. —
  Tai yra po pustrečios valandos. Dauguma valdybos narių jau turėtų iki to laiko pasirodyti.
  — Neabejoju, kad dar susitiksime.
  Daktaras Ingramas linktelėjo. Jis vėl paniuro.
  — Tai, kad mes minutėlę atsipalaidavome, Makdermotai, dar nieko nereiškia. Nuo šio ryto niekas nepasikeitė, ir aš ruošiuosi įspirti jums visiems ten, kur labiausiai skauda.
  Vorenas Trentas nelauktai vangiai sureagavo į žinią, kad Amerikos dantistų kongresas galėtų neįvykti ir demonstratyviai palikti viešbutį.
  Po pokalbio su daktaru Ingramu Peteris Makdermotas tuojau pat nusileido į administracijos patalpas pagrindiniame mezonine. Kristina, —
  jam pasirodė, kad gana šaltai, — pranešė, jog viešbučio savininkas savo kabinete.
  Peteris jautė, kad Vorenas Trentas buvo kur kas mažiau įsitempęs negu pastarosiomis dienomis. Patogiai sėdėdamas direktoriaus kabinete prie juodo stalo marmuriniu paviršiumi, jis nerodė jokių vakarykščio susierzinimo ženklų. Klausantis Peterio pranešimo, jo veide retsykiais pasirodydavo nežymi šypsenėlė, nors ir atrodė, kad ji niekaip nebuvo susijusi su pastaraisiais įvykiais. Peteris pagalvojo, kad jo darbdavys greičiausiai jautė kažkokį slaptą pasitenkinimą, kurio priežastį žinojo tik jis pats.
  Galiausiai viešbučio savininkas ryžtingai papurtė galvą.
  — Jie niekur neišvažiuos. Jie daug prišnekės, bet tuo viskas ir baigsis.
  — Atrodo, kad daktaras Ingramas kalba rimtai.
  — Jis gal ir taip, tačiau kiti nesutiks. Sakėte, kad po pietų paskirtas posėdis; galiu jums pasakyti, kas ten įvyks. Jie kurį laiką padiskutuos ir suformuos komisiją, kuri turės pateikti rezoliucijos projektą. Vėliau, —
  galbūt jau rytoj, — komisija atsiskaitys valdybos nariams. Jie arba priims rezoliuciją, arba pareikš savo pastabas; bet kuriuo atveju jie dar kiek pakalbės. Dar vėliau, — galbūt praėjus dar vienai dienai, — rezoliucija bus pateikta svarstyti visam suvažiavimui. Aš jau esu ne kartą tai matęs — tą nuostabųjį demokratinį procesą. Kai suvažiavimui skirtas laikas pasibaigs, jie vis dar nesiliaus kalbėję.
  — Galbūt ir jūsų tiesa, — tarė Peteris. — Tačiau man tokia pozicija yra gana bjauri.
  Jis kalbėjo beatodairiškai drąsiai ir pasiruošė išklausyti piktą atsakymą.
  Tačiau jo nesulaukė. Vorenas Trentas tiktai suurzgė:
  — Aš esu praktiškas, štai ir viskas. Žmonės kudakuoja apie vadinamuosius principus tol, kol nudžiūsta jų liežuviai. Tačiau jie to nedarys, jei tik bus įmanoma to išvengti.
  Peteris atkakliai tarė:
  — Viskas būtų dar paprasčiau, jeigu mes pakeistume savo taisykles.
  Negaliu patikėti, kad jei įsileistume daktarą Nikolasą, jis galėtų kaip nors pakenkti viešbučiui.
  — Jis galbūt ir ne. Tačiau paskui jį atvykęs koks nors pašlemėkas galėtų.
  O tuomet mums būtų riesta.
  — Mano supratimu, mums jau dabar riesta. — Peteris jautė, kad įsivelia į pavojingą žodinę dvikovą. Jam buvo įdomu sužinoti, kiek jam bus leista pasakyti ir nusistebėjo, kodėl šiandien jo darbdavys buvo palyginti gerai nusiteikęs.
  Voreno Trento aristokratiškus veido bruožus iškreipė piktą šypsena
  — Gal kurį laiką mums ir buvo riesta. Tačiau po vienos kitos dienos tai jau bus praeityje. — Jis netikėtai paklausė: — Ar Kurtis ÒKyfas dar neišvyko?
  — Kiek žinau, ne. Būčiau sužinojęs, jeigu būtų išsiregistravęs.
  — Puiku! — Jo veide sustingo netvirta šypsena. — Turiu pranešti jums kai ką, kas jus galbūt sudomins. Rytoj aš ÒKyfui pasakysiu, kad jis su visa
  savo korporacija eitų ir nusiskandintų Pontšartreno ežere.
  11
  Sėdėdamas prie pasiuntinių viršininko stalo Herbis Čandleris slapčia stebėjo, kaip į “Šv. Gregorį“ iš gatvės įeina keturi jaunuoliai. Buvo be kelių
  minučių ketvirta valanda popiet.
  Atėjusiųjų grupė Herbis atpažino Lailą Diumerą ir Stenlį Diksoną, kuris su rūsčia mina žengė visų priešakyje li ų link. Po kelių sekundžių jie dingo iš akiračio.
  Kalbėdamas vakar telefonu, Diksonas patikino Herbį, kad jis nesiruošė
  atskleisti pasiuntinių viršininko vaidmens tos atmintinos nakties įvykiuose.
  Tačiau Herbis vis dar nerimavo, nes, be Diksono, buvo dar trys. Negalėjai būti tikras, kaip jie — o ir pats Diksonas — elgsis apklausos metu, kai jiems galbūt netgi bus grasinama.
  Per paskutiniąsias dvidešimt keturias valandas pasiuntinių viršininko mintys darėsi vis nerimastingesnės.
  Keturiems jaunuoliams išėjus iš li o pagrindiniame mezonine, Stenlis Diksonas vėl ėmėsi rodyti jiems kelią. Jie stabtelėjo ties durimis, virš kurių
  blausiai degė užrašas “Administracija“, ir Diksonas vėl niūriai juos įspėjo:
  — Atminkite! Kalbėsiu tiktai aš.
  Flora Jeits įleido juos į Peterio Makdermoto kabinetą. Šaltai į juos pažvelgęs, jis ženklu nurodė atsisėsti ir paklausė:
  — Kuris iš jūsų Diksonas?
  — Aš.
  — O Diumeras?
  Lailas Diumeras netvirtai linktelėjo.
  — Nežinau kitų dviejų vardų.
  — Kaip negerai, — tarė Diksonas. — Jei būtume žinoję, visi būtume pasiėmę savo vizitines korteles.
  Trečiasis jaunuolis jį pertraukė:
  — Mano vardas Gledvinas; o jis Džo Valoskis. — Diksonas metė į jį
  piktą žvilgsnį.
  — Jūs visi, — pradėjo Peteris, — be abejo, žinote, kad mis Marša Preiskot pranešė man, kas atsitiko pirmadienio naktį. Jei pageidaujate, galiu išklausyti ir jūsų versiją.
  Niekam dar nespėjus atsakyti, Diksonas greitai tarė:
  — Paklausykite! Mes čia atėjome ne savo noru, o todėl, kad jūs mus pakvietėte. Mes neturime jums nieko pasakyti. Tad jei norėjote kažką pranešti, mes pasiruošę jus išklausyti.
  Peterio veido raumenys įsitempė. Tačiau jis susitvardė.
  — Puiku. Siūlau pirmiausia aptarti tai, kas nėra taip svarbu.
  — Pasirausęs popieriuose, jis tarė Diksonui: — Tūkstantis šimtas dvidešimt šeštas — dvidešimt septintas numeris užregistruotas jūsų vardu.
  Kai jūs pabėgote, — jis ypatingai pabrėžė šį žodį, — aš pamaniau, kad jūs turbūt pamiršote išsiregistruoti, todėl pats už jus tai padariau. Štai neapmokėta sąskaita — septyniasdešimt penki doleriai ir keli centai. Yra ir kita sąskaita už padarytą žalą, kurią mes įvertinome šimtu dešimčia dolerių.
  Gledvinu prisistatęs jaunuolis tyliai švilptelėjo.
  — Mes sumokėsime septyniasdešimt penkis dolerius, — tarė
  Diksonas. — Ir viskas.
  — Jūs turite teisę abejoti kita sąskaita, — pasakė jam Peteris.
  — Bet mes nesiruošiame taip visko ir palikti. Jeigu reikės, kreipsimės į
  teismą.
  — Paklausyk, Stenai. . — Šiuos žodžius ištarė ketvirtasis vaikinas Džo Valoskis. Tačiau šis ženklu liepė jam nutilti.
  Šalia jo stovėjęs Lailas Diumeras neramiai pasimuistė. Jis minkštai tarė:
  — Stenai, kad ir kas nutiktų, jie gali sukelti daug triukšmo. Jeigu reikia, galima pasidalinti tai į keturias dalis. — Jis kreipėsi į Peterį: — Jei mes nuspręsime sumokėti tuos šimtą dešimt dolerių, mums galėtų iškilti sunkumų gauti visą sumą iš karto. Ar galėtume išmokėti juos dalimis?
  — Žinoma. — Peteris nusprendė, kad nebuvo jokios priežasties pakeisti įprastą viešbučio tvarką. — Kuris nors vienas iš jūsų arba visi galite nueiti
  pas vyriausiąjį buhalterį, ir jis tai sutvarkys.
  — Jis apžvelgė kiekvieną iš jų paeiliui. — Ar galima teigti, kad šitą reikalą mes jau sutvarkėme?
  Kiekvienas iš jų linktelėjo.
  — Lieka tiktai bandymas išprievartauti — keturi vadinamieji vyrai prieš vieną merginą. — Peteris net nemėgino nuslėpti savo paniekos.
  Valoskis ir Gledvinas paraudo. Lailas Diumeras stengėsi nežiūrėti Peteriui į akis.
  Tiktai Diksonas išliko toks pat pasitikintis savimi.
  — Tai jos versija. Galimas daiktas, mums viskas atrodo kitaip.
  — Aš jau sakiau, kad esu pasiruošęs jus išklausyti.
  — Nesulauksite!
  — Tuomet man teks patikėti tuo, ką sakė mis Preiskot.
  Diksonas išsišiepė.
  — O tu pats nesigaili, kad tavęs ten nebuvo? O gal tu pasilinksminai jau mums išėjus?
  Valoskis sumurmėjo:
  — Stenai, nusiramink.
  Peteris tvirtai suspaudė fotelio atramas. Jis stengėsi sutramdyti kilusį
  norą pašokti iš už stalo ir užtvoti per tą pasipūtusį, piktą veidą. Tačiau suvokė, kad taip padaręs suteiktų Diksonui pranašumą, kurį tas tikriausiai gudriai tikėjosi išprovokuoti. Jis tarė sau, kad nesileis išmušamas iš vėžių.
  — Aš manau, — tarė jis lediniu balsu, — kad jūs suvokiate, jog galite būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
  — Jeigu tai būtų tiesa, — atkirto Diksonas, — tai jau seniai būtų
  padaryta. Taip kad nepasakokite mums šitų istorijų.
  — Ar jūs sutinkate pakartoti šį savo teiginį Markui Preiskotui? Jeigu jis grįš iš Europos sužinojęs, kas atsitiko jo dukrai?
  Lailas Diumeras sunerimęs metė į jį greitą žvilgsnį. Pirmą kartą Diksono akyse šmėkštelėjo nerimas.
  Gledvinas susijaudinęs paklausė:
  — O ar jam bus pranešta?
  — Užsičiaupk! — įsakė Diksonas. — Tai juk apgaulė. Nepasiduok jai! — Tačiau jo balsas jau buvo nebe toks tvirtas kaip prieš akimirką.
  — Jūs patys nuspręsite, ar aš bandau jus apgauti. — Peteris ištraukė
  vieną iš savo stalo stalčių, išėmė iš jo segtuvą ir jį atskleidė. — Štai čia mano surašytas ir pasirašytas dokumentas, kuriame tiksliai išdėstyta tai, ką man papasakojo mis Preiskot ir ką pamačiau aš pats, atėjęs į tūkstantis šimtas dvidešimt šeštą — dvidešimt septintą numerį pirmadienio naktį. Mis Preiskot dar nėra su juo susipažinusi, tačiau ji gali tai padaryti artimiausiu metu ir pateikti kokių nors detalių, jeigu tik manys esant reikalinga. Taip pat yra Aloizijaus Roiso, viešbučio tarnautojo, kurį jūs užpuolėte, raštiškas mano ataskaitos patvirtinimas ir aprašymas to, kas atsitiko jam ten atvykus.
  Mintis gauti iš Roiso raštišką paliudijimą Peteriui kilo vakar vėlai vakare. Telefonu paprašytas jaunasis negras atnešė dokumentą šiandien anksti ryte. Tvarkingai atspausdintas dokumentas buvo aiškus, o žodžiai rūpestingai parinkti, iš to buvo matyti Roiso teisinis pasiruošimas. Tuo pat metu Aloizijus Roisas Peterį įspėjo:
  — Aš vis tiek manau, kad nė vienas teismas Luizianos valstijoje neatsižvelgęs į nigerio parodymus baltųjų žmonių, kaltinamų
  išprievartavimu, byloje.
  Nors ir suerzintas tokio Roiso užsispyrimo, Peteris jį užtikrino:
  — Aš esu tikras, kad teismo neprireiks, tačiau turiu pasirūpinti argumentais.
  Sernas Jakubekas taip pat jam padėjo. Peteriui paprašius, vyriausiasis buhalteris atsargiai surinko informaciją apie Stenlį Diksoną ir Lailą Diumerą. Jis pranešė:
  — Kaip žinote, Diumero tėvas yra banko prezidentas; Diksono tėvas prekiauja automobiliais — biznis geras, jis turi didelį namą. Atrodo, kad abudu berniukai naudojasi pakankama laisve, — reikia manyti, tai begalinis tėvų atlaidumas, — ir gauna iš tėvų nemažas pinigų sumas, nors jos ir nėra neribotos. Iš to, ką esu girdėjęs, manau, kad nė vienas iš tėvų per daug neprieštarautų, jei jie pasilinksmintų su viena kita mergina; jie greičiausiai pasakytų: “Kai buvau jaunas, ir aš taip dariau“. Tačiau bandymas išprievartauti — tai jau kitas reikalas, ypač dėl to, kad čia įpainiota Preiskoto dukra. Markas Preiskotas yra labai įtakingas žmogus šiame mieste. Jis ir
  tuodu vyrai priklauso tam pačiam visuomenės sluoksniui, nors Preiskoto padėtis visuomenėje yra galbūt geresnė. Be abejonės, jei Markas Preiskotas susipyktų su Diksono ir Diumero tėvais, apkaltindamas jų sūnus išprievartavus jo dukterį arba bandžius tai padaryti, padėtis taptų ypač nemaloni, ir Diksonas su Diumeru tai supranta.
  Peteris padėkojo Jakubekui, užsirašęs jo surinktą informaciją ir, jei situacija to pareikalaus, pasiruošęs ja pasinaudoti.
  — Visi tie popiergaliai, — pasakė Diksonas, — nėra tokie jau svarbūs, kokiais jūs juos vaizduojate. Jūs ten atėjote jau po visko, todėl galite remtis tiktai nuogirdomis.
  — Galbūt tai ir tiesa, — tarė Peteris. — Aš nesu juristas, todėl nežinau.
  Tačiau nederėtų visiškai jų ignoruoti. Be to, nesvarbu, ar laimėsite, ar pralaimėsite — iš teismo salės jūs nebeišeisite tokie švaručiai, ir manau, kad kai kuriems iš jūsų teks patirti įvairių nemalonumų namuose.
  Iš to, kaip susižvalgė Diksonas su Diumeru, jis suprato, kad šitas smūgis pasiekė savo tikslą.
  — Kristau! — Gledvinas tarė kitiems. — Mes juk nenorime valkiotis po teismus.
  Lailas Diumeras slogiai paklausė:
  — Ką jūs ruošiatės daryti?
  — Jei jūs sutiksite bendradarbiauti, tai aš daugiau nesiruošiu nieko daryti, bent jau kas liečia jus. Tačiau jeigu jūs ir toliau apsunkinsite padėtį, aš ruošiuosi šiandien pat paskambinti misteriui Preiskotui į Romą ir perduoti jo advokatams šituos dokumentus.
  Diksonas atžariai paklausė:
  — O ką reiškia “bendradarbiauti“?
  — Tai reiškia, kad tuojau pat kiekvienas iš jūsų parašys pilną ataskaitą to, kas įvyko pirmadienio naktį, taip pat ir vakare, ir išvardins į tai įpainiotus viešbučio tarnautojus, jeigu tokių buvo.
  — Po velnių! — sušuko Diksonas. — Susikišk tu viską į. .
  Gledvinas nekantriai jį pertraukė.
  — Gana jau, Stenai! — Jis paklausė Peterio: — Sakykime, mes sutinkame parašyti ataskaitas. Ką jūs su jomis darysite?
  — Nors man tai ir nelabai patinka, aš prižadu jums, kad už viešbučio ribų jos neišeis.
  — O iš kur mums žinoti, kad galime jumis pasitikėti?
  — Garantijų nėra. Jums teks surizikuoti.
  Kambaryje stojo tyla, kurią drumstė tiktai sugirgždėjusi kėdė ir prislopintas spausdinimo mašinėlės kalenimas gretimame kabinete.
  Staiga Valoskis tarė:
  — Aš sutinku. Duokite man ant ko rašyti.
  — Aš turbūt irgi. — Tai buvo Gledvinas.
  Laitas Diumeras nelaimingu veidu pritardamas linktelėjo.
  Diksonas iš pradžių paniuro, o po to patraukė pečiais.
  — Taigi visiems užėjo noras rašyti. Duokite man parkerį su plačia plunksna, — tarė jis Peteriui, — toks mano stilius.
  Po pusvalandžio Peteris Makdermotas atidžiai perskaitė keletą prirašytų lapų, kuriuos jau buvo permetęs akimis prieš jaunuoliams išeinant.
  Visose keturiose pirmadienio vakaro įvykių versijose, — nors kai kurios detalės ir skyrėsi, — pagrindiniai faktai sutapo. Visos jos suteikė
  naujos informacijos, ir Peterio nurodymas paminėti įsipainiojusius viešbučio tarnautojus buvo itin kruopščiai įvykdytas.
  Pasiuntinių viršininkas Herbis Čandleris be jokios abejonės buvo galutinai žlugęs.
  12
  “Visraktis“ Milnas po truputį pradėjo įgyvendinti savo galvoje užgimusią idėją.
  Jo instinktas jam sakė, kad be jokios abejonės tai, kad Kroidono hercogienė pasirodė būtent tuo metu, kai jis buvo vestibiulyje — ne vien tik atsitiktinumas. Tai buvo tikrų tikriausias pranašingas ženklas, nurodęs jam kelią į spindinčius hercogienės brangakmenius.
  Suprantama, visos garsiosios kolekcijos Naujajame Orleane turbūt nebuvo. Buvo žinoma, kad keliaudama hercogienė su savimi pasiimdavo tiktai dalį šių Aladino turtų. Tačiau galimas grobis vis tiek turėjo būti didelis, ir nors kai kurie brangakmeniai greičiausiai saugiai gulėjo viešbučio seifuose, kelis iš jų hercogienė būtinai turėjo nešiotis su savimi.
  Kaip ir visada, raktas išspręsti šią situaciją buvo tiesiogiai susijęs su Kroidonų numerio raktu. “Visraktis“ Milnas metodiškai ėmė siekti jį įsigyti.
  Jis keletą kartų važinėjo li ais, pereidamas iš vieno į kitą, kad jo keistas elgesys nebūtų pastebėtas. Pagaliau nutaikęs akimirką, kai liko vienudu su li ininku, nerūpestingai paklausė:
  — Ar tiesa, kad viešbutyje yra apsistoję Kroidono hercogas ir hercogienė?
  — Tiesa, sere.
  — Manyčiau, kad tokie svečiai gyvena ypatinguose viešbučio numeriuose. — Visraktis geraširdiškai nusišypsojo. — Ne taip kaip mes, paprasti mirtingieji.
  — Taip, sere, hercogas ir hercogienė gyvena Prezidentų numeryje.
  — O, nejaugi! Kokiame gi aukšte?
  — Devintame.
  Visraktis mintyse pasižymėjo, kad pirmas punktas įvykdytas, ir išėjo iš li o aštuntajame aukšte, kuriame buvo jo paties numeris.
  Antras dalykas, kurį reikėjo padaryti, — sužinoti tikslų apartamentų
  numerį. Tai nesukėlė jokių sunkumų. Reikėjo tik užlipti vienu aukštu tarnybiniais laiptais ir kiek paėjėti. Dvigubos oda apmuštos durys su paauksuotu herbu skelbė “Prezidentų numeris“. Visraktis įsidėmėjo numerius: devyni šimtai septyniasdešimt trečias — septyniasdešimt septintas.
  Jis vėl nusileido į vestibiulį, šįkart tam, kad nerūpestingai pasivaikščiotų
  netoli registratūros stalo. Greitomis mestas skvarbių akių žvilgsnis pastebėjo, kad devyni šimtai septyniasdešimt trečias — septyniasdešimt septintas, kaip ir kiti plebėjiški numeriai, turėjo standartinę dėžutę laiškams.
  Jis būtų padaręs klaidą tuojau pat paprašydamas rakto. Visraktis atsisėdo, nusprendęs stebėti ir laukti. Toks atsargumas pasiteisino.
  Po kelių minučių stebėjimo tapo aišku, kad viešbučio tarnautojai buvo įspėti. Palyginus su įprasta nesudėtinga raktų išdavimo procedūra, šiandien klerkai buvo atsargesni. Svečiui paprašius rakto, jie paklausdavo jo pavardės ir patikrindavo pagal registracijos sąrašą. Visraktis pamanė, kad tikriausiai apie jo ankstyvąjį rytmečio nuotykį jau buvo pranešta ir dėl to sustiprinta apsauga.
  Jį nukrėtė šiurpas pagalvojus, kad dabar Naujojo Orleano policija jau galėjo būti sukelta ant kojų ir po kelių valandų galėjo pradėti “Visrakčio“
  Milno paieškas. Tiesa, jei tikėtum rytiniu laikraščiu, prieš dvi dienas įvykusios autoavarijos tyrimo byla vis dar buvo policijos dėmesio centre.
  Tačiau neabejotinai policijos nuovadoje kas nors surastų laiko pasiųsti teletaipą į Federalinį tyrimų biurą. Prisiminus siaubingas dar vieno galimo sulaikymo pasekmes, Visrakčiui ir vėl kilo pagunda nerizikuoti —
  išsiregistruoti ir pabėgti. Jį kamavo abejonės. Tada, nuvijęs jas šalin, jis prisiminė šio ryto gerąjį ženklą ir nusiramino.
  Po kurio laiko laukimas davė rezultatų. Vienas iš registratūros klerkų, jaunas vyras šviesiais garbanotais plaukais, atrodė nepasitikintis savimi ir nervingas. Visraktis nusprendė, kad jis tikriausiai buvo naujokas.
  Šio jauno vyro buvimas suteikė nedidelį šansą, nors — Visraktis tai suprato — pamėginti jį išnaudoti buvo labai rizikinga. Bet galbūt ši galimybė, kaip ir kiti šios dienos įvykiai, taip pat buvo pranašingas ženklas.
  Jis nusprendė pamėginti, pasinaudodamas jau išmėgintu metodu.
  Pasiruošimas turėjo užtrukti mažiausiai apie valandą. Kadangi jau buvo pavakarys, jis turėjo būti baigtas prieš baigiantis jaunojo vyriškio pamainai.
  Visraktis nedelsdamas išskubėjo iš viešbučio. Jis pasuko “Meson Blansh“
  universalinės parduotuvės Kanalo gatvėje link.
  Taupiai leisdamas pinigus, Visraktis prisipirko pigių, bet griozdiškų
  daiktų — daugiausia žaislų — ir palaukė, kol kiekvienas iš jų bus įdėtas į
  “Meson Blansh“ dėžutę arba įvyniotas į rminį parduotuvės popierių.
  Galiausiai vos bepanešdamas krūvą daiktų jie išėjo iš parduotuvės. Užsuko dar į gėlių parduotuvę nusipirkti didelės žydinčios azalijos ir grįžo į viešbutį.
  Prie įėjimo iš Karondelet gatvės uniformuotas durininkas paskubėjo plačiai atverti duris. Vyriškis nusišypsojo Visrakčiui, kurio beveik nesimatė
  už įvairių paketų ir azalijos.
  Atsidūręs viešbutyje, Visraktis suvaidino, kad apžiūrinėja įvairias vitrinas, tačiau iš tikrųjų jis laukė patogios progos: kol prie registratūros stalo susirinks keletas žmonių ir tenai vėl pasirodys tas pats jaunas vyriškis, kurį jis buvo pastebėjęs. Tai įvyko neilgai trukus.
  Jausdamas padažnėjusius širdies dūžius, Visraktis neramus artinosi prie registratūros stalo.
  Eilėje prie jaunojo vyriškio šviesiais garbanotais plaukais jis buvo trečias. Po akimirkos priešais stovėjo tik vidutinio amžiaus moteris, kuri pasakė savo pavardę ir gavo numerio raktą. Kai jau buvo benueinanti, moteriškė prisiminė, kad norėjo pasiteirauti apie persiųstą korespondenciją.
  Atrodė, kad jos klausimams nebus galo, o ir jaunasis klerkas atsakinėjo netvirtai. Visraktis nekantraudamas pastebėjo, kad iš abiejų pusių prie stalo žmonių vis mažėjo. Vienas iš klerkų jau atsilaisvino ir pažvelgė į jį. Visraktis vengė susitikti jo žvilgsnį, tyliai melsdamas, kad tas pokalbis pagaliau baigtųsi.
  Galiausiai moteriškė nuėjo. Jaunasis klerkas atsisuko veidu į Visraktį
  ir — kaip ir durininkas — nejučia šyptelėjo, pamatęs visą tą nešulių kalną, apvainikuotą gėlės žiedais.
  Visraktis kandžiai ištarė iš anksto sugalvotą frazę:
  — Be abejo, tai labai juokinga. Bet jei jūsų per daug neapsunkins, norėčiau gauti devyni šimtai septyniasdešimt trečiojo numerio raktą.
  Jaunasis vyriškis išraudo, ir šypsena jo veide staiga dingo.
  — Žinoma, sere. — Kaip Visraktis ir tikėjosi, jis sumišęs pasisuko ir nukabino raktą.
  Jam pasakius numerį, Visraktis pastebėjo, kaip į jį dirstelėjo vienas iš pamainos klerkų. Tai buvo lemiama akimirka. Be abejonės, Prezidentų
  numeris buvo gerai žinomas, ir įsikišus labiau prityrusiam klerkui, jis galėjo būti demaskuotas. Visraktis pajuto nugara srūvantį prakaitą.
  — Jūsų pavardė, sere?
  Visraktis atkirto:
  — Kas čia per tardymas! — Tuo pat metu jis paleido iš rankų du paketus. Vienas nukrito ant stalo, o kitas ant grindų klerko pusėje. Dar labiau sumišęs, jaunasis klerkas padavė jam abu paketus. Jo vyresnysis kolega atlaidžiai šypsodamasis nusisuko.
  — Prašau man atleisti, sere.
  — Nieko tokio. — Paimdamas išslydusius paketus ir pataisymais kitus, Visraktis ištiesė ranką reikalaudamas rakto.
  Jaunasis vyras akimirką sudvejojo. Tuomet suveikė Visrakčio sukurta apgaulė: jis atrodė pavargęs ir susinervinęs apsikrovęs daugybe nešulių:
  “Meson Blansh“ pavadinimas ant vyniojamojo popieriaus teikė jam respektabilumo: jis buvo panašus į jau susierzinusį svečią, kurio nevertėjo varginti visokiomis. .
  Numerių klerkas pagarbiai atidavė devyni šimtai septyniasdešimt trečiojo numerio raktą.
  Visrakčiui lėtai einant li ų link, prie registratūros stalo vėl prisirinko žmonių. Metęs skubų žvilgsnį per petį, jis pastebėjo, kad registratūros klerkai vėl buvo užsiėmę. Puiku! Dabar jau buvo mažiau tikėtina, kad klerkas persigalvos arba imsis aptarinėti tai, kas ką tik įvyko. Bet kuriuo atveju jis privalėjo grąžinti raktą kaip galima greičiau. Jo galėjo būti pasigesta, ir tada iškiltų visokių klausimų ir įtarimų, kurie buvo ypač pavojingi dėl to, kad viešbutyje ir taip jau buvo sugriežtinti saugumo reikalavimai.
  Li ininkui jis tarė: “Į devintą“ — atsargumo priemonė tuo atveju, jei kas nors būtų girdėjęs jį prašant numerio devintajame aukšte rakto. Li ui sustojus, jis išėjo ir kiek pastovėjo tvarkydamas savo nešulius, o tada nuskubėjo tarnybinių laiptų link. Tereikėjo nulipti vienu aukštu žemyn.
  Pusiaukelėje stovėjo šiukšlių dėžė. Atidaręs sugrūdo į ją gėlę, kuri buvo nebereikalinga. Po kelių sekundžių jis jau buvo savo aštuoni šimtai trisdešimtajame numeryje.
  Jis paskubomis sudėjo pirkinius į spintą. Rytoj ruošėsi nunešti juos atgal į parduotuvę ir pareikalauti grąžinti pinigus. Palyginti su grobiu, kurio jis tikėjosi, tai buvo menka suma, tačiau tuos daiktus būtų sunku išsivežti, o palikti nebuvo galima, nes tai būtų aiškus pėdsakas.
  Greitais judesiais jis atsegė lagaminą ir išėmė iš jo nedidelę odinę dėžutę. Joje buvo keletas švarių kortelių, gerai padrožtų pieštukų, kroncirkulis ir mikrometras. Išsirinkęs vieną iš tų kortelių, Visraktis padėjo ant jos Prezidentų numerio raktą. Tada, nejudindamas rakto, jis kruopščiai apvedė jo kontūrus. Po to, paėmęs mikrometrą ir kroncirkulį, pamatavo
  rakto storį ir tikslius kiekvieno horizontalaus griovelio ir vertikalaus įbrėžimo išmatavimus — visa tai surašė ant kortelės šalia brėžinio. Ant metalo buvo įspaustas gamintojo kodas. Jis jį nukopijavo; kodas galėjo praversti pasirenkant tinkamą ruošinį. Galiausiai, laikydamas raktą prieš šviesą, jis rūpestingai nupiešė, kaip atrodo jo kitas galas.
  Dabar jis turėjo detalų rakto aprašymą, pagal kurį patyręs meistras galėjo pagaminti tikslią jo kopiją. Visraktis dažnai pagalvodavo, kad visai nereikėjo naudotis vaško atspaudu, kaip aprašinėjo daugelis detektyvų
  rašytojų, ir ši procedūra buvo daug efektyvesnė.
  Jis paslėpė odinę dėžutę ir įsidėjo kortelę į kišenę. Po kelių akimirkų jis vėl buvo vestibiulyje.
  Kaip ir anksčiau, jis palaukė, kol visi klerkai bus užimti. Tada, nerūpestingai eidamas pro šalį, jis nepastebimai padėjo devyni šimtai septyniasdešimt trečiojo numerio raktą ant stalo.
  Jis pasiliko pažiūrėti, kas bus toliau. Vienas iš klerkų pastebėjo raktą.
  Nerodydamas jokio susidomėjimo, jis paėmė jį, pažvelgė į numerį ir pakabino į savo vietą.
  Visraktis pajuto, kaip jį užlieja šilta profesinio pasitenkinimo banga.
  Pasitelkęs išradingumą bei meistriškumą ir apėjęs viešbučio atsargumo priemones, jis pasiekė savo pirmąjį tikslą.
  13
  Išsirinkęs tamsiai mėlyną “Skjapareli“ rmos kaklaraištį iš kitų, kabėjusių jo drabužių spintoje, Peteris Makdermotas susimąstęs ėmė jį rištis.
  Jis buvo savo mažame butelyje miesto centre, netoli nuo viešbučio, iš kurio išėjo prieš valandą. Po dvidešimties minučių jam reikėjo būti Maršos Preiskot surengtame pobūvyje. Jam pasidarė įdomu, kokie ten susirinks svečiai. Be Maršos draugų, — kurie, jis tikėjosi, nebuvo panašūs į
  Diksono — Diumero kvartetą, — dar tikriausiai turėjo ateiti keli vyresnio amžiaus svečiai, kurie galėtų sudaryti jam kompaniją.
  Artėjant paskirtam laikui, jis vis labiau pyko ant savęs, kad sutiko ateiti, o ne susitarė susitikti su Kristina. Jam kilo didelis noras prieš išeinant paskambinti Kristinai, tačiau nusprendė, kad geriau bus palaukus iki rytojaus.
  Šiandien jis jautėsi kažkaip keistai, tarytum būtų surakintas laike tarp praeities ir ateities. Daugybė jam rūpėjusių problemų liko neišspręstos, nes nebuvo iki galo paaiškėjusios tam tikros, su jomis susijusios aplinkybės. Vis dar liko neaiškumų dėl “Šv. Gregorio“ ateities. Ar Kurtis ÒKyfas perims vadovavimą? Jeigu taip atsitiks, tai visos kitos problemos palyginti su šita pasirodys nereikšmingos — netgi dantistų suvažiavimas, kurio vadovybė vis dar diskutavo, ar jiems protesto vardan demonstratyviai neišėjus iš “Šv.
  Gregorio“. Prieš valandą prasidėjęs valdybos posėdis, kurį sušaukė smarkusis dantistų prezidentas daktaras Ingramas, vis dar tęsėsi, ir atrodė, kad dar tęsis ilgai; bent jau taip manė vyriausiasis padavėjas, kurio pavaldiniai kelis kartus buvo užėję atnešti ledų ir gėrimų. Peteris paprašė slaptai stebėti ir pranešti jam, jei atrodys, kad posėdis tuoj tuoj turėtų baigtis, tačiau vyriausiasis padavėjas pranešė jam, kad ten vyko nepaprastai karštas ginčas. Prieš išeidamas iš viešbučio, Peteris liepė savo padėjėjui nedelsiant jam paskambinti, jei paaiškės, ką dantistai nusprendė. Iki šiol dar niekas taip ir nepaskambino. Jis susimąstė, ar daktaras Ingramas sugebės visus įtikinti savo bekompromisinės pozicijos teisumu ir ar pasitvirtins ciniška Voreno Trento pranašystė, kad nieko neįvyks.
  Peteris abejojo, kaip pasielgti su Herbiu Čandleriu, ir todėl atidėjo bet kokius prieš jį nukreiptus veiksmus bent iki rytojaus. Jis žinojo, kad reikėjo tučtuojau atleisti nevalyvąjį vyriausiąjį patarnautoją iš darbo, nes tai prilygtų
  piktos dvasios išvarymui iš viešbučio. Žinoma, Čandleris nebus atleistas už tai, kad jis vadovavo prostitučių tinklui, — kurį, jeigu ne Čandleris, būtų
  organizavęs kas nors kitas, — tačiau už tai, kad jis buvo pasidavęs gobšumui.
  Išėjus Čandleriui, galėtų atsiskleisti ir daugelis kitų pažeidimų, nors ir nebuvo aišku, ar Vorenas Trentas pritars tokioms ryžtingoms priemonėms.
  Tačiau, prisiminęs surinktus įrodymus ir Voreno Trento rūpinimąsi gera viešbučio reputacija, Peteris manė, kad jis tam neprieštaraus.
  Peteris dar kartą sau priminė, kad bet kuriuo atveju Diksono —
  Diumero grupės parodymai turėjo būti išsaugoti ir panaudoti tiktai viešbučio viduje. Jis norėjo ištesėti savo duotą žodį. Šiandien, jis sublefavo,
  pagrasindamas pranešti Markui Preiskotui apie bandymą išprievartauti jo dukterį. Kaip ir dabar, tada jam iš galvos neišėjo Maršos maldavimas: “Mano tėvas Romoje. Niekada jam nieko nesakykite, prašau jūsų, niekada!“
  Mintis apie Maršą priminė jam, kad jis turi paskubėti. Po kelių minučių
  jis išėjo iš savo buto ir susistabdė laisvą taksi.
  Peteris paklausė:
  — Ar tai šitas namas?
  — Žinoma, šitas. — Taksi vairuotojas susidomėjęs pažvelgė į savo keleivį. — Bent jau jei jūs nurodėte teisingą adresą.
  — Taip, aš nesuklydau. — Peteris nukreipė žvilgsnį į didžiulį baltai nudažytą namą. Vien tik pamačius fasadą, gniaužė kvapą. Už kukmedžių
  tvorelės ir didžiulių magnolijų matėsi gracingos ornamentuotos kolonos, kylančios iš terasos į galeriją aukštais turėklais. Virš galerijos kolonos šovė į
  viską vainikuojantį klasikinių proporcijų frontoną. Abiejuose pagrindinio pastato šonuose buvo pakartotos tos pačios detalės, tiktai miniatiūroje. Visas fasadas atrodė puikiai; jis buvo neseniai perdažytas, o medinės dalys gerai išsilaikiusios. Aplink namą ankstyvo vakaro oras dvelkė maloniu žydinčių
  alyvų aromatu.
  Užmokėjęs vairuotojui, Peteris prisiartino prie geležinių vartų, kurie be garso atsidarė. Tarp medžių ir vejų vingiavo senomis plytomis išklotas takelis. Nors dar tik pradėjo temti, artėjant prie namo iš abiejų takelio pusių
  degė žibintai. Jis priėjo prie terasos laiptų, kai durų skląstis garsiai spragtelėjo ir dvigubos namo durys plačiai atsivėrė. Tarpduryje stovėjo Marša. Ji palaukė, kol jis užlips laiptais, ir nuėjo jo pasitikti.
  Ji buvo apsirengusi balta prigludusia suknele, kuri paryškino jos lieknumą, ir juodi kaip derva plaukai stulbino savo kontrastu. Labiau negu bet kada anksčiau jis pajuto joje provokuojantį moters ir vaiko derinį.
  Marša linksmai tarė:
  — Sveiki!
  — Ačiū. — Jis mostelėjo ranka aplink. — Esu šiek tiek apstulbęs.
  — Kaip ir visi. — Ji paėmė abi jo rankas. — Prieš visiškai sutemstant aš o cialiai aprūdysiu jums Preiskotų valdas.
  Nulipę terasos laiptais, jie perėjo per pievą, kuri po kojomis buvo minkšta. Marša ėjo visai šalia. Per palto rankovę jis jautė jos šiltą, standų
  kūną. Ji švelniai pirštų galais palietė jo riešą. Su žydinčių alyvų kvapu sumišo dar vienas švelnus jos kvepalų aromatas.
  — Štai! — Marša staiga pasisuko. — Štai iš čia viskas geriausiai matosi.
  Būtent iš šitos vietos jie visuomet fotografuoja.
  Iš šitos vejos pusės atsivėrė dar įspūdingesnis vaizdas.
  — Šį namą pastatė kažkoks malonumus mėgęs prancūzų
  aristokratas, — tarė Marša. — Devyniolikto amžiaus penktajame dešimtmetyje. Jam patiko graikiško renesanso architektūra, linksmai besijuokiantys vergai, taip pat jis norėjo patogiai įtaisyti savo meilužę — štai kodėl buvo pastatytas tas priestatas. Mano tėvas iš kitos pusės pastatė dar vieną. Jam patinka subalansuoti daiktai — pavyzdžiui, sąskaitos arba namai.
  — Ar tai naujasis gidų stilius — loso jos ir faktų mišinys?
  — O, aš visko galiu pripasakoti. Ar jums reikia faktų? Pažvelkite į
  sodą. — Jie kartu nukreipė žvilgsnį į viršų. — Pamatysite, kad jis dengia aukštutinę galeriją. Šis Luizianos graikiškas stilius, — pagal kurį pastatyti dauguma senoviškų didelių namų, — yra praktiškas, nes šiomis klimato sąlygomis jis suteikia pavėsį ir oro. Daugelį metų galerija buvo populiariausia gyvenamoji vieta. Ji tapo šeimos centru, vieta, kurioje galima pasikalbėti ir pasidalinti savo džiaugsmais bei rūpesčiais.
  Jis pacitavo:
  “Tarnai ir šeimos džiaugiasi geru gyvenimu pilnai ir tuo pat metu be nereikalingos prabangos“.
  — Kas tai pasakė?
  — Aristotelis.
  Marša linktelėjo.
  — Jis turbūt užkastų galerijas. — Ji susimąsčiusi stabtelėjo. — Mano tėvas daug ką restauravo. Namas dabar atrodo gražiau iš išorės, tačiau vidus pasiliko toks pat.
  — Jums turbūt jis labai patinka.
  — Aš jo neapkenčiu, — pasakė Marša. — Kiek tik prisimenu, visada neapkenčiau šitos vietos.
  Jis pažvelgė į ją nustebęs.
  — Žinoma, aš to nejausčiau, jei ateičiau čia tik apsižvalgyti kaip
  lankytoja, kartu su kitais žmonėmis, sumokėjusiais penkiasdešimt centų, kad juos pavedžiotų po teritoriją — taip, kaip mes darome pavasario estos metu. Aš negalėčiau viskuo atsigrožėti, nes dievinu senienas. Tačiau nemėgstu visąlaik tarp jų gyventi, ypač kai esu viena ir sutemsta.
  Jis tarė:
  — Jau temsta.
  — Žinau, — pasakė ji. — Bet jūs esate čia. O tai didelis skirtumas.
  Jie sugrįžo veja. Jis pirmąkart aiškiai suvokė, kad visur tylu.
  — Ar kiti svečiai nepasiges jūsų?
  Ji gudriai nukreipė žvilgsnį į šalį.
  — Kokie kiti svečiai?
  — Jūs man sakėte, kad. .
  — Aš sakiau, kad surengsiu pobūvį; taip ir padariau. Jums. Jei jums nerūpi jaunos merginos, yra dar Ana. — Jie įėjo į vidų. Čia buvo tamsu ir šalta, o lubos iškilusios aukštai virš galvos. Nedidutė pagyvenusi moteriškė
  juoda šilkine suknele šypsodamasi linktelėjo. — Aš papasakojau Anai apie jus, — tarė Marša, — ir ji sutiko. Mano tėvas visiškai ja pasitiki; vadinasi, viskas gerai. O be to, dar yra Benas.
  Juodaodis tyliai nusekė paskui juos į nedidelį kambarį, apstatytą knygomis. Jis atnešė padėklą su ropine ir dviem stiklinėmis chereso. Marša papurtė galvą. Peteris paėmė stiklinę chereso ir susimąstęs iš jos gurkšnojo.
  Marša ženklu pakvietė jį atsisėsti šalia jos ant sofos.
  Jis paklausė:
  — Ar jūs dažnai čia būnate viena?
  — Mano tėvas atvažiuoja čia, kai atranda laisvo laiko tarp kelionių.
  Tiktai tos kelionės trunka vis ilgiau, o laisvo laiko jis turi vis mažiau. Aš norėčiau gyventi viename iš tų bjaurių šiuolaikinių vienaaukščių namų. Bent jau kol jis nenugriūtų.
  — Abejoju, ar tikrai norėtumėt.
  — Žinau, kad norėčiau, — tvirtai tarė Marša. — Jeigu gyvenčiau jame su man brangiu žmogumi. Galbūt tiktų ir viešbutis. Ar viešbučio valdytojai negauna buto kur nors viešbučio viršuje?
  Jis priblokštas pažvelgė į ją ir pamatė, kad ji šypsosi.
  Po akimirkos tarnas tyliai pranešė, kad pietūs jau paruošti.
  Gretimame kambaryje buvo padengtas nedidelis apvalus stalas dviem žmonėms. Žvakių šviesa apšvietė stalą ir paneliais apmuštas sienas. Virš juodo marmurinio židinio kabėjo rūstaus veido protėvio portretas, kuris vertė Peterį jaustis taip, tarytum jį kažkas kritiškai stebėtų.
  — Nekreipkite dėmesio į mano prosenelį, — tarė Marša jiems susėdus prie stalo. — Jis raukosi man. Matote, kartą jis savo dienoraštyje parašė, kad nori įkurti savo dinastiją, o aš esu jo paskutinė nelaiminga viltis.
  Bevalgydami jie šnekučiavosi, nepastebimai aptarnaujami tarno, ir įtampa vis mažėjo. Valgiai buvo rinktiniai: karštas patiekalas buvo puikiai iškepta Džambalaja, o po jos sekė skoningai paruoštas Creme Brulee. Iš pradžių nenoromis sutikęs atvykti, dabar Peteris pasijuto visiškai gerai.
  Laikui bėgant Marša atrodė vis gyvesnė ir žavingesnė, o jos draugijoje jis jautėsi vis labiau atsipalaidavęs. Jis pagalvojo, kad čia nieko keista, nes jų
  amžiaus skirtumas nebuvo toks jau didelis. Sename tamsiame kambaryje, apšviestame blausios žvakių šviesos, jis dar kartą pamatė, kokia ji nepaprastai graži.
  Jis pagalvojo, kad galbūt šitame kambaryje prieš daugelį metų prancūzų
  aristokratas, pastatęs šitą namą, taip pat intymiai pietaudavo su savo meiluže. O gal ši mintis atėjo jam į galvą burtų, kuriuos skleidė aplinka ir ypatinga proga, dėka?
  Kai jie baigė valgyti, Marša pasakė:
  — Kavą gersime galerijoje.
  Jis atitraukė jos kėdę, ir ji greitai atsistojo, impulsyviai kaip ir anksčiau paimdama jį už rankos. Nustebęs jis leidosi vedamas koridoriumi ir plačiais vingiuotais laiptais į viršų. Viršuje buvo platus koridorius, kurio freskomis ištapytas sienas apšvietė blausi šviesa; jis vedė į galeriją po atviru dangumi, kurią jie matė vaikščiodami po sodą, jau skendintį tamsoje.
  Ant pinto stalo buvo padėti puodukai ir sidabrinis kavos servizas. Iš viršaus galeriją apšvietė blykčiojanti dujinio žibinto šviesa. Pasiėmę savo puodukus, jie įsitaisė ant minkštos pakabinamos sofos, kuri jiems atsisėdus pradėjo tingiai suptis. Nakties oras buvo maloniai vėsus; pūtė švelnus vėjelis.
  Aiškiai girdėjosi vabzdžių dūzgimas sode; nuo Šv. Čarlzo aveniu už dviejų
  kvartalų sklido prislopinti eismo garsai. Jis jautė Maršą, ramiai sėdinčią šalia
  jo.
  Peteris nusijuokė:
  — Jūs staiga nutilote.
  — Žinau. Susimąsčiau, kaip geriau kai ką pasakyti.
  — Galėtumėt pasakyti tiesiai. Dažnai tai pasiteisina.
  — Na gerai. — Staiga jai pritrūko kvapo. — Aš nusprendžiau, kad noriu už jūsų ištekėti.
  Atrodė, kad praėjo keletas ilgų minučių, nors jis spėjo, kad tai buvo tik kelios sekundės, o Peteris sėdėjo nejudėdamas, ir netgi sofa nustojo palengva suptis. Galiausiai jis labai atsargiai padėjo savo kavos puodelį ant žemės.
  Marša pradėjo kosėti ir kosulys perėjo į nervingą juoką.
  — Jei norite pabėgti, laiptai yra toje pusėje.
  — Ne, — pasakė jis. — Jeigu aš tai padaryčiau, tai niekada nesužinočiau, kodėl jūs tai pasakėte.
  — Aš pati nesu tikra. — Ji žiūrėjo tiesiai priešais save į naktį, ir jos veidas buvo nusuktas į šoną. Ji pajuto, kad pradeda drebėti. — Tiesiog aš staiga panorau tai pasakyti. Ir manau, kad taip ir turėjau pasielgti.
  Jis žinojo, kad dabar buvo svarbu pasakyti šitai impulsyviai merginai ką nors švelnaus ir supratingo. Jis pajuto, kaip jam nuo įtampos sugniaužė
  gerklę. Jis nesąmoningai prisiminė šį rytą Kristinos ištartus žodžius: “Mažoji mis Preiskot tiek pat panaši į vaiką, kiek kačiukas panašus į tigrą. Tačiau aš manau, kad vyrui patiktų būti suvalgytam“. Ši pastaba, žinoma, buvo neteisinga ir netgi šiurkšti. Bet tai, kad Marša nebebuvo vaikas, buvo tiesa, ir su ja nederėjo elgtis kaip su vaiku.
  — Marša, jūs beveik visai manęs nepažįstate, o aš — jūsų.
  — Ar jūs tikite instinktu?
  — Iki tam tikros ribos, taip.
  — Aš pajutau jums instinktyvų prielankumą. Nuo pat pirmos akimirkos. — Iš pradžių ji kalbėjo užsikirsdama; tačiau tęsė jau tvirtesniu balsu: — Daugeliu atvejų mano instinktas pasirodė teisingas.
  Jis švelni balsu jai priminė:
  — O Stenlis Diksonas, Lailas Diumeras?
  — Mano instinktas nemelavo. Tuokart aš juo nepasiklioviau, štai ir viskas. O dabar pasikliaunu.
  — Bet instinktas gali pasirodyti ir apgaulingas.
  — Visada gali suklysti, netgi ilgai belaukdamas. — Marša atsisuko į jį.
  Kai jų akys susidūrė, jis pajuto jos charakterio stiprybę, kurios anksčiau nebuvo pastebėjęs. — Mano tėvas su mama pažinojo vienas kitą penkiolika metų prieš susituokdami. Kartą mama man papasakojo, kad visi, kurie juos pažinojo, tvirtino, jog tai bus ideali pora. Pasirodė, kad buvo visiškai atvirkščiai. Aš tai žinau, nes pati mačiau.
  Jis tylėjo, nežinodamas ką sakyti.
  — Tai mane kai ko išmokė. Taip pat ir kitkas. Ar matėte šiandien Aną?
  — Taip.
  — Kai jai buvo septyniolika, ją privertė ištekėti už žmogaus, kurį ji matė tik vieną vienintelį kartą. Tai buvo kažkas panašaus į šeimų susitarimą; tais laikais tokie dalykai pasitaikydavo.
  Stebėdamas Maršos veidą, jis tarė:
  — Tęskite.
  — Likus vienai dienai iki vedybų, Ana visą naktį verkė.
  Tačiau ji vis tiek buvo priversta ištekėti ir išgyveno su savo vyru keturiasdešimt šešerius metus. Jos vyras mirė pernai; jie gyveno čia, su mumis. Jis buvo geriausias, maloniausias žmogus, kokį man tik teko sutikti.
  Jei ideali santuoka tikrai egzistuoja, tokia buvo jų santuoka.
  Jis sudvejojo, nenorėdamas nutraukti jos minčių, tačiau paprieštaravo:
  — Ana nepasikliovė savo instinktu. Jei ji būtų tai padariusi, ji nebūtų už jo ištekėjusi.
  — Žinau. Aš tiesiog noriu pasakyti, kad čia nėra jokios garantijos, ir instinktu galima pasikliauti tiek pat kiek ir bet kuo kitu. — Stojo tyla, ir Marša tarė: — Aš žinau, kad laikui bėgant galėčiau priversti jus mane pamilti.
  Netikėtai ir absurdiškai jis susijaudino. Be abejonės, tai buvo kvaila idėja, romantiškas mergaitės vaizduotės padarinys. Ganėtinai kentėjęs praeityje dėl savo paties romantiškų polėkių, jis tai puikiai žinojo. Tačiau ar tikrai? Ar kiekviena situacija yra tik prieš tai buvusių pakartojimas? Ar
  Maršos pasiūlymas iš tikrųjų buvo toks fantastiškas? Staiga jis pajuto iracionalų įsitikinimą, kad tai, ką ji sako, gali būti ir tiesa.
  Jis pabandė įsivaizduoti Marko Preiskoto reakciją.
  — Jei galvojate apie mano tėvą. .
  Jis priblokštas tarė:
  — Kaip jūs supratote?
  — Aš supratau todėl, kad pradėjau jus pažinti.
  Jis kvėpavo giliai, lyg praretintoje atmosferoje.
  — Taigi, jei galvoju apie tėvą. .
  — Manau, kad iš pradžių jis susirūpins ir tikriausiai skubiai parskris namo. Man tai nesutrukdytų. — Marša nusišypsojo. — Bet jis visuomet klauso proto balso, ir aš žinau, kad galėčiau jį įtikinti. O be to, jūs jam patiktumėt. Žinau, kokiais žmonėmis jis labiausiai žavisi, o jūs esate vienas iš jų.
  — Na, — pasakė jis nežinodamas, ar juoktis, ar būti rimtam, — bent jau tiek gerai.
  — Dar štai kas. Man tai nerūpi, bet jam pasirodytų svarbu. Matote, aš žinau, — o mano tėvas taip pat tai suprastų, — kad ateis laikas, kai jūs pakilsite karjeros laiptais ir galbūt turėsite nuosavą viešbutį. Man tai yra vis viena. Aš noriu tiktai jūsų, — užbaigė ji be kvapo.
  — Marša, — švelniai tarė Peteris. — Aš nežinau. . Aš tiesiog nežinau, ką jums pasakyti.
  Stojo tyla, ir jis pajuto, kaip dingsta Maršos tvirtumas. Atrodė, kad prieš tai jos pasitikėjimą savimi palaikė valios pastangos, ir dabar, kai atsargos išseko, kartu išnyko ir drąsa. Silpnu, netvirtu balsu ji tarė:
  — Jūs galvojate, kad aš sukvailiojau. Geriau taip ir pasakykite, ir baikim šitą šneką.
  Jis nuramino ją:
  — Aš nemanau, kad jūs sukvailiojote. Jei tik visi žmonės, tarp jų ir aš, būtų tokie pat atviri, kokia esate jūs. .
  — Jūs tikrai nepyks ta te?
  — Visai ne; aš esu sujaudintas ir pritrenktas.
  — Tada nieko daugiau nesakykite! — Marša pašoko ir ištiesė į jį rankas.
  Jis paėmė jas ir atsistojo veidu į ją; jų pirštai susipynė. Jis pagalvojo, kad ji sugebėjo atsigauti po abejonių akimirkų, net jeigu jos abejonės buvo tik iš dalies nuramintos. Ji tarė jam: — Tada važiuokite ir galvokite! Galvokite, galvokite, galvokite! Ypač galvokite apie mane.
  Jis sąžiningai tarė:
  — Būtų sunku to nedaryti.
  Ji atstatė savo veidą bučiniui, ir jis pasilenkė. Jis norėjo pabučiuoti ją į
  skruostą, bet ji priglaudė savo lūpas prie jo ir joms susiliejus stipriai jį
  apkabino. Jo galvoje nuskambėjo prislopintas pavojaus signalas. Ji prisiglaudė prie jo savo kūnu — jį nutvilkė elektra. Nuo jos kvapo sukosi galva. Jo šnervės prisipildė jos kvepalų aromato. Šią akimirką buvo neįmanoma galvoti apie Maršą kaip nors kitaip negu apie moterį. Jis pajuto, kaip staiga atbudo jo kūnas ir pojūčiai neteko savo konkretumo. Pavojaus signalas buvo nutildytas. Jis galėjo prisiminti tik sakinių nuotrupas: “Mažoji mis Preiskot. . patiktų. . vyrui būti suvalgytam“.
  Jis ryžtingai nuo jos atsitraukė. Švelniai paėmęs Maršos rankas, jis tarė
  jai:
  — Man reikia eiti.
  Ji išėjo su juo į terasą. Jis ranka glostė jos plaukus. Ji sušnibždėjo:
  — Peteri, brangusis.
  Jis nusileido terasos laipteliais tik miglotai suvokdamas, kad jie išvis ten buvo.
  14
  Pusę vienuoliktos vakaro vyriausiasis viešbučio detektyvas Ogilvis tarnybiniu požeminiu tuneliu nukrypavo iš pagrindinio “Šv. Gregorio“
  pastato į viešbučio garažą.
  Tuneliu, o ne daug patogesniu pirmojo aukšto koridoriumi, jis ėjo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios rūpestingai parinko laiką — kad atkreiptų į
  save kiek galima mažiau dėmesio. Pusę vienuoliktos svečiai, kurie norėjo
  vakare kur nors išvažiuoti, jau buvo pasiėmę savo automobilius, bet buvo dar per anksti, kad daugelis iš jų grįžtų atgal į viešbutį. O be to, tokiu metu vargu ar į viešbutį galėjo atvykti naujų svečių, o jeigu ir taip, tai bent jau ne nuosavais automobiliais.
  Ogilvis nepakeitė savo plano — pirmą valandą nakties (tai yra, mažiau nei už trijų valandų) nuvairuoti Kroidono hercogo ir hercogienės “Jaguarą“
  šiaurės kryptimi. Tačiau prieš išvykdamas storulis dar turėjo kai ką sutvarkyti ir jam buvo svarbu išlikti nepastebėtam.
  Savo darbui reikalingus daiktus jis nešėsi popieriniame maišelyje. Tai buvo Kroidono hercogienės nuodugniai paruošto plano silpnoji vieta.
  Ogilvis iš pat pradžių tą žinojo, tačiau nutarė niekam nepasakoti.
  Pirmadienio nakties avarijoje vienas iš priekinių “Jaguaro“ žibintų buvo apdaužytas. Be to, nukritus žibintą prilaikančiam žiedui, kuris dabar buvo policijos rankose, jis vos laikėsi. Kadangi jis ruošėsi vairuoti naktį, tai reikėjo pakeisti priekinį žibintą ir laikinai pritvirtinti naują. Tačiau, be abejo, būtų
  per daug rizikinga vežti automobilį į autoservisą mieste ir visiškai neįmanoma pasinaudoti viešbučio mechaniko paslaugomis.
  Vakar, taip pat nutaikęs laiką, kai garaže nieko nebuvo, Ogilvis apžiūrėjo automobilį, kuris stovėjo nuošalioje vietoje už kolonos. Jis nusprendė, kad, jei pavyktų gauti reikalingą žibintą, jis ir pats galėtų laikinai įstatyti jį į vietą.
  Pagalvojęs, ar verta rizikuoti ir pirkti naują žibintą iš vienintelio Naujajame Orleane “Jaguarų“ dilerio, nusprendė, kad ne. Nors policija dar ir neturėjo duomenų, — bent jau taip manė Ogilvis, — kokios markės mašinos jie turi ieškoti, tačiau jie tai sužinos po dienos kitos, kai bus identi kuotos sudužusio stiklo šukės. Jei jis dabar nusipirktų “Jaguaro“ žibintą, tai būtų
  nesunku įsidėmėti, ir jis galėjo būti susektas. Pasitenkino automobilio reikmenų savitarnos parduotuvėje įsigijęs standartinį Šiaurės Amerikoje dviejų kaitinimo siūlų užplombuotą žibintą. Jis iš akies nusprendė, kad tai galėtų praversti. Beliko tik išbandyti.
  Lempos įsigijimas buvo vienas iš sėkmingai atliktų reikalų šią itin užimtą dieną, ir vyriausiasis viešbučio pareigūnas pajuto pasitenkinimą savimi bei nervingą jaudulį. Be to, jis buvo jau pavargęs, o tai nebuvo gera ilgos kelionės šiaurės kryptimi, kuriai jis buvo pasiryžęs, pradžia. Tačiau jis nusiramino prisiminęs tuos dvidešimt penkis tūkstančius dolerių, iš kurių
  dešimt tūkstančių, kaip ir buvo sutarta, jis jau gavo iš Kroidono hercogienės šiandien po pietų. Tai buvo įtempta, nemaloni scena: hercogienė buvo nekalbi ir elgėsi o cialiai, o Ogilvis, į nieką nekreipdamas dėmesio, gobšuoliškai sugrūdo krūvelėmis išdėliotus banknotus į savo lagaminą.
  Hercogas buvo girtas ir vos laikėsi ant kojų; jis žvelgė į juos lyg pro rūką ir tik vos vos suprato, ką ten vyko.
  Mintis apie pinigus storąjį vyriškį nuteikė pakiliai. Dabar jie buvo saugioje vietoje, o su savimi jis pasiėmė tiktai du šimtus dolerių — atsargai, jeigu kelionės metu kas nors nutiktų.
  Tačiau jam nedavė ramybės du dalykai. Pirmiausia jis suvokė, kokios jo laukė pasekmės, jei nesugebėtų saugiai išvažiuoti iš Naujojo Orleano ir pervažiuoti Luizianos, Misisipės, Tenesio ir Kentukio valstijas. O be to, jis atsiminė primygtinį Peterio Makdermoto reikalavimą laikytis arti viešbučio.
  Vakarykštė vagystė ir įtarimas, kad “Šv. Gregoryje“ darbuojasi vagis profesionalas, labai apsunkino jo plano įgyvendinimą. Ogilvis padarė viską ką galėjo. Jis pranešė apie įvykį miesto policijai, ir detektyvai apklausė
  nukentėjusįjį. Viešbučio tarnautojams, taip pat ir kitiems viešbučio pareigūnams, buvo liepta būti budriems, o Ogilvio padėjėjas buvo instruktuotas, kaip elgtis įvairiais nenumatytais atvejais. Tačiau Ogilvis žinojo, kad jis turėjo pasilikti vadovauti pats. Kai Makdermotas sužinos, kad jo nėra viešbutyje, o tai turėtų įvykti rytoj, greičiausiai kils nemenka audra.
  Tiesa, mąstant toli į ateitį, ši audra nieko nereiškė, nes Makdermotas ir kiti į
  jį panašūs ateis ir išeis, kai tuo tarpu Ogilvis dėl tik jam ir Vorenui Trentui žinomų priežasčių, kad ir kas nutiktų, pasiliks dirbti. Tačiau vyriausiasis viešbučio detektyvas labiausiai bijojo, kad tai galėjo atkreipti dėmesį į tai, kuo jis ruošėsi užsiimti per ateinančias kelias dienas.
  Tik viena prasme vagystė viešbutyje jam pasitarnavo. Tai buvo pakankama priežastis apsilankyti policijos nuovadoje ir lyg tarp kitko paklausti, kaip vyko avarijos bylos tyrimas. Jis sužinojo, kad policijos dėmesys vis dar buvo sukoncentruotas ties šiuo tyrimu, ir visi nepailsdami dirbo, tikėdamiesi sužinoti ką nors naujo. Vakarinio laikraščio “Valstijos naujienų“ skiltyje policija dar kartą paragino žmones pranešti apie visus automobilius su įlenktu sparnu arba apgadintu priekiniu žibintu. Ši informacija nebuvo netikėta, tačiau jos paskelbimas apsunkino užduotį
  išvairuoti “Jaguarą“ iš miesto nepastebėtam. Ogilvį pylė prakaitas vien apie
  tai pagalvojus.
  Jis priėjo tunelio galą ir atsidūrė tiesiai po garažu.
  Blausiai apšviestame garaže buvo tylu. Ogilvis dvejojo negalėdamas apsispręsti, ar eiti tiesiai prie Kroidonų automobilio, kuris stovėjo keliais aukštais aukščiau, ar pirma užsukti į garažo o są, kuriame budėjo naktinis sargas. Jis nusprendė, kad išmintingiausia būtų pirma apsilankyti o se.
  Sunkiai kvėpuodamas jis iš lėto užlipo metaliniais laiptais į viršų.
  Sargas, priekabus pagyvenęs vyras, vardu Kulgmeris, vienas sėdėjo ryškiai apšviestoje būdelėje prie išvažiavimo į gatvę. Įėjus vyriausiajam viešbučio detektyvui jis liovėsi skaitęs vakarinį laikraštį.
  — Norėjau jums pranešti, — tarė Ogilvis, — kad greitai aš išvairuosiu Kroidono hercogo automobilį. Jis stovi trys šimtai septyniasdešimt pirmoje vietoje. Aš darau tai jo prašymu.
  Kulgmeris susiraukė.
  — Nemanau, kad galėčiau leisti jums tai padaryti, misteri O.
  Tik su įgaliojimu.
  Ogilvis ištraukė Kroidono hercogienės raštelį, kurį ji šį rytą jo paprašyta parašė.
  — Manyčiau, kad tokio įgaliojimo jums pakaks.
  Naktinis sargas atidžiai perskaitė raštelį ir pasidėjo jį ant stalo.
  — Atrodo, viskas gerai.
  Vyriausiasis viešbučio detektyvas ištiesė savo putlią ranką, ketindamas susigrąžinti raštelį.
  Kulgmeris papurtė galvą.
  — Turėsiu tai pasilikti. Kad būčiau apsidraudęs.
  Storulis patraukė pečiais. Jam būtų labiau patikę turėti tą popierių, tačiau primygtinai reikalauti nebuvo prasmės, nes tada šis įvykis, kuris šiaip galėtų ir užsimiršti, giliai įsirėžtų sargo atmintyje. Jis parodė į popierinį
  maišelį.
  — Aš tik užnešiu šitai į viršų. Automobilį išvairuosiu po poros valandų.
  — Darykite, kaip išmanote, misteri O., — linktelėjo sargas, vėl paimdamas į rankas laikraštį.
  Po kelių minučių eidamas trys šimtai septyniasdešimt pirmosios vietos
  link, Ogilvis tariamai nerūpestingai apsižvalgė. Betono aikštelėje žemomis lubomis, kurioje maždaug pusė automobilių stovėjimo vietų buvo užimta, buvo tylu ir tuščia. Naktinės pamainos vairuotojai, be abejo, buvo savo persirengimo kambaryje pirmajame aukšte, leisdami laisvą laiką miegodami arba lošdami kortomis. Tačiau reikėjo dirbti greitai.
  Tolimajame aikštelės kampe, pridengtas “Jaguaro“ ir kolonos, Ogilvis išsitraukė iš popierinio maišelio žibintą, atsuktuvą, izoliacinių laidų ir juodos spalvos izoliaciją.
  Jo pirštai, pažiūrėti nevikrūs, judėjo neįtikėtinai mikliai. Užsimovęs pirštines, kad apsaugotų savo rankas, jis išėmė sudužusį žibintą. Po akimirkos paaiškėjo, kad naujasis žibintas gerai tinka į išimtojo vietą, tačiau neatitinka kontaktai. Jis iš anksto buvo tai numatęs. Dirbdamas greitai replių, laidų ir izoliacijos pagalba jis nedailiai, tačiau gerai sujungė laidus.
  Laido gabalu jis pritvirtino žibintą prikimšdamas kartono į disko vietoje atsiradusią skylę. Kartoną užmaskavo juoda izoliaciją, apvyniodamas ja ir iš priekio, ir iš užpakalio. Tai buvo skubos darbas, kurio pėdsakus lengvai galėjai pastebėti dieną, tačiau tamsoje viskas atrodė gerai. Tai užtruko beveik penkiolika minučių. Atidaręs automobilio dureles vairuotojo pusėje, jis įjungė priekines šviesas. Abu žibintai veikė.
  Jis suurzgė iš pasitenkinimo. Tą pačią akimirką iš apačios pasigirdo ritmingi automobilio signalai ir greitai artėjančios mašinos bildesys. Ogilvis sustingo vietoje. Besiartinantį variklio gausmą didino betoninės sienos ir žemos lubos. Staiga pro šalį blykstelėjo šviesos, ir automobilis nuvažiavo dar vienu aukštu aukščiau. Po kiek laiko sucypė stabdomo automobilio padangos, nutilo variklio ūžesys ir pasigirdo užtrenkiamų durelių garsas.
  Ogilvis su palengvėjimu atsiduso. Jis žinojo, kad vairuotojas žemyn nusileis li u.
  Išgirdęs tolstančius vairuotojo žingsnius, jis įsidėjo savo darbo įrankius ir keletą didesnių sudužusiojo žibinto dalių į popierinį maišelį. Jis pasidėjo maišelį netoliese, ketindamas vėliau jį pasiimti.
  Kildamas į viršų, — apatiniame aukšte jis buvo pastebėjęs valytojos spintą. Leisdamasis rampa, jis dabar ėjo jos link.
  Kaip ir tikėjosi, spintoje buvo valytojos įrankiai, ir jis išsirinko šluotą, šiukšlių samtelį ir kibirą. Įpylė į kibirą šiek tiek šilto vandens ir įmetė į jį
  skudurą. Atidžiai sekdamas iš apačios sklindančius garsus, jis palaukė, kol
  nuvažiuos du automobiliai, o tada nuskubėjo į viršų prie “Jaguaro“.
  Ogilvis rūpestingai sušlavė visas aplink automobilį bedirbant išmėtytas šiukšles. Neturėjo likti jokių stiklo šukių, pakankamai didelių, kad policija jas galėtų identi kuoti, palygindama su šukėmis įvykio vietoje.
  Reikėjo paskubėti. Į garažą grįžinėjo vis daugiau automobilių. Jis du kartus turėjo nutraukti savo darbą bijodamas, kad kas nors nepastebėtų, ir sulaikęs kvapą stebėjo, kaip vienas automobilis įvažiavo į savo vietą tame pačiame aukšte, vos per kelis metrus nuo “Jaguaro“. Laimė, vairuotojas nesirūpino, kas dėjosi aplinkui, tačiau tai buvo ženklas paskubėti. Jei koks nors vairuotojas jį pastebėtų ir prie jo prieitų, tai nustebęs pradėtų
  klausinėti, o vėliau papasakotų viską apačioje. Naktiniam sargui duotas paaiškinimas nebebūtų įtikinamas. O pagaliau ir suplanuotos ekspedicijos į
  šiaurę sėkmė priklausė nuo to, ar pavyks išvengti didelio dėmesio.
  Beliko paskutinis rūpestis. Ogilvis atidžiai nuvalė apgadintą “Jaguaro“
  sparną šiltame vandenyje pamirkytu skuduru. Išgręžus skudurą, vanduo kibire parudavo. Jis įdėmiai patikrino savo darbo rezultatus ir patenkintas suurzgė. Kad ir kas dabar atsitiktų, ant automobilio nebeliko sukrešėjusio kraujo žymių.
  Po dešimties minučių, visas suprakaitavęs nuo atlikto darbo, jis grįžo į
  pagrindinį viešbučio pastatą. Nuėjo tiesiai į savo kabinetą, kur tikėjosi valandėlę numigti prieš išsiruošdamas tolimon kelionėn į Čikagą. Jis pažiūrėjo į laikrodį. Laikrodis rodė penkiolika minučių po vienuoliktos vakaro.
  15
  — Galėčiau ir labiau jums padėti, — reikšmingai tarė Rojalis Edvardsas, — jei tik kas nors man pasakytų, kas čia dabar vyksta.
  “Šv. Gregorio“ revizorius kreipėsi į du vyrus, stovėjusius kitoje ilgo buhalterijos stalo pusėje. Ant jo buvo išmėtytos buhalterinės apskaitos knygos ir dokumentai, ir o sas, paprastai tokiu paros metu skendėjęs tamsoje, buvo ryškiai apšviestas. Tai Edvardsas įjungė visas šviesas, kai jis su
  dviem lankytojais prieš valandą išėjo iš Voreno Trento numerio penkioliktame aukšte ir atėjo čia.
  Viešbučio savininko nurodymai buvo aiškūs:
  “Šie džentelmenai peržiūrės mūsų knygas. Jie tikriausiai dirbs iki rytojaus ryto. Norėčiau, kad jūs būtumėte su jais. Duokite jiems viską, ko tik jie norės. Neslėpkite nieko“.
  Rojalis Edvardsas pagalvojo, kad duodamas šiuos nurodymus jo darbdavys jau seniai nebuvo toks linksmas. Tačiau šis linksmumas nenuramino revizoriaus, kuris buvo iškviestas iš namų jam apžiūrinėjant savo pašto ženklų kolekciją ir kuris dar labiau erzinosi dėl to, kad niekas jam nepaaiškino, kas čia vyko. Jam taip pat labai nepatiko, kad reikės dirbti pernakt, nes priklausė tai tarnautojų kategorijai, kuri viešbutyje sėdėjo tiksliai nuo devynių iki penkių.
  Revizorius, be abejo, žinojo, kad penktadienį baigiasi paskolos grąžinimo terminas, kad Kurtis ÒKyfas buvo viešbutyje, ir ką visa tai reiškė.
  Reikėjo manyti, kad šių dviejų vyrų apsilankymas buvo kažkaip susijęs ir su vienu, ir su kitu, tačiau buvo sunku paaiškinti kokiu būdu. Galbūt atsakymas slypėjo prie abiejų svečių lagaminų pritvirtintose bagažo kortelėse, iš kurių
  aiškėjo, kad į Naująjį — Orleaną jie atskrido iš Vašingtono. Tačiau jis instinktyviai jautė, kad tiedu auditoriai, — o jie be abejonės buvo auditoriai, — nebuvo susiję su vyriausybe. Na ką gi, anksčiau ar vėliau jis viską sužinos. Tačiau dabar jį erzino tai, kad su juo buvo elgiamasi kaip su nereikšmingu klerku.
  Į pastabą, kad jis galėtų daugiau padėti, jei būtų geriau informuotas, nesulaukė jokio atsakymo, tad vėl ją pakartojo.
  Vyresnis iš abiejų lankytojų, kresnas vidutinio amžiaus vyras akmeniniu veidu, pakėlė prie lūpų jam atneštą kavos puodelį ir jį išgėrė.
  — Visada buvau tos nuomonės, misteri Edvardsai, kad nėra nieko nuostabiau už geros kavos puodelį. Daugumoje viešbučių tiesiog nesugebama kaip reikiant išvirti kavos. O šitame viešbutyje žinoma, kaip tai daryti. Taigi, manyčiau, kad toksai viešbutis neturėtų turėti jokių problemų.
  O kaip tu manai, Frenkai?
  — Aš manau, kad jeigu mes norime pabaigti iki ryto, tai verčiau jau liaukimės plepėję, — griežtai tarė antrasis vyriškis, neatsitraukdamas nuo
  preliminaraus balanso lapo, kurį jis atidžiai tyrinėjo.
  Pirmasis vyras raminamai iškėlė rankas.
  — Matote, misteri Edvardsai? Turbūt Frenkas teisus; jis dažnai būna teisus. Taigi kad ir kaip norėčiau viską jums išaiškinti, geriau bus, jei tęsiu savo darbą.
  Supratęs, kad juo norima atsikratyti, Rojalis Edvardsas šaltai tarė:
  — Puiku.
  — Ačiū, misteri Edvardsai. Dabar norėčiau susipažinti su jūsų
  inventoriaus reikalais: jo pirkimu, turimu inventoriumi, paskutinio pirkimo čekiu ir visa kita. O kava iš tiesų buvo gera. Ar negalėtume dar jos atsigerti?
  Revizorius tarė:
  — Aš paskambinsiu į apačią.
  Jis prislėgtas pastebėjo, kad buvo jau beveik vidurnaktis. Jie aiškiai ruošėsi čia užtrukti dar ne vieną valandą.
   OceanofPDF.com
  KETVIRTADIENIS
  1
  Jei kitą dieną jis nori žvaliai dirbti, turi eiti namo ir bent kiek numigti.
  Buvo pusė valandos po vidurnakčio. Peteris Makdermotas porą valandų, o gal daugiau, vaikščiojo, mąstė ir pasijuto atsigavęs bei maloniai nuvargęs.
  Jis seniai turėjo įprotį vaikščioti iš lėto, kai galvoje sukasi mintys ar problemos, kurių neįmanoma išspręsti.
  Tą vakarą, atsisveikinęs su Mama, jis nuvyko į savo butą miesto centre.
  Tačiau ankštuose kambarėliuose jis negalėjo nei nurimti, nei užmigti, todėl išėjo pasivaikščioti link upės. Jis lėtai nužingsniavo Poidro ir Džulija Vovz gatvėmis, aplenkė prie kranto prisišvartavusius laivus — vieni buvo vos apšviesti ir tylūs, o kituose žmonės aktyviai ruošėsi išplaukti. Kanalo gatvėje įsėdo į keltą, kuris jį perkėlė per Misisipę, o kitoje upės pusėje vaikščiojo vieniši atklydeliai, žvelgdami į tamsioje upėje atsispindinčius miesto žiburius. Grįždamas jis užsuko į Vo Karė ir dabar sėdėjo sename prancūziškame turguje, siurbčiodamas vėlyvą kavą.
  Prieš keletą minučių, pirmą sykį per tas valandas prisiminęs viešbučio reikalus, jis paskambino į “Šv. Gregorį“. Peteris pasiteiravo, ar gauta kokių
  žinių, susijusių su Amerikos dantistų kongreso grasinimu iškelti suvažiavimą kitur. “Taip, — painformavo jį naktinės pamainos viršininko padėjėjas, — vyriausiasis padavėjas, dirbantis aukšte, skirtame suvažiavimui, kelios minutės prieš vidurnaktį atsiuntė raštelį. Kol kas, kiek vyriausiasis padavėjas sugebėjo išsiaiškinti, dantistų vykdomasis komitetas, šešias valandas posėdžiavęs, nepadarė tvirto galutinio sprendimo. Tačiau kitą rytą pusę dešimtos Do no salone įvyks skubus susirinkimas. Jame turėtų
  dalyvauti apie tris šimtus žmonių. Susirinkimas bus slaptas, ir viešbutis buvo paprašytas padėti užtikrinti saugumą bei slaptumą“.
  Peteris paliepė išpildyti viską, ko jie prašo, ir iki ryto išmetė šitą reikalą sau iš galvos.
  Be šio trumpo nukrypimo, visos jo mintys sukosi apie Maršą ir tai, kas atsitiko šį vakarą. Klausimai jo galvoje dūzgė kaip įkyrios bitės. Kaip pasielgti teisingai, kad jo poelgis nebūtų grubus ir neužgautų Maršos?
  Vienas dalykas, be jokios abejonės, yra aiškus: jos pasiūlymas neįmanomas.
  Bet be ceremonijų atmesti nuoširdų prisipažinimą būtų pats baisiausias netaktas. Jis jai pasakė: “Jei daugiau žmonių būtų tokie nuoširdūs kaip jūs. .“
  Dabar iškilo dar vienas dalykas — ir kodėl reikėtų to bijoti, jei nuoširdumas turi būti abipusis. Šį vakarą jis žavėjosi Marša ne kaip jauna mergaite, o kaip moterimi. Užmerkęs akis, jis vėl išvydo ją tokią, kokia ji buvo, o šito pasekmės vis dar svaigino jį kaip stiprus vynas.
  Tačiau stipraus vyno jis yra ragavęs jau anksčiau, ir ilgainiui jo skonis apkarto, todėl prisiekė sau, kad daugiau niekada taip neatsitiks. Ar toks patyrimas įkrečia vyrui proto, ar užgrūdina jį ir išmoko geriau rinktis moteris? Jis dėl to abejojo.
  Ir vis dėlto jis buvo kvėpuojantis ir jaučiantis vyras. Jo paties sau pasiskirta vienuma nei galėjo, nei turėjo tęstis be galo. Klausimas buvo —
  kada ir kaip ją užbaigti?
  Bet kokiu atveju, kas bus toliau? Ar jis pasimatys dar kada su Marša? Jis manė, kad neišvengiamai turėtų tą padaryti, nebent ryžtingai nutrauktų jų
  santykius. Jei jie vis dėlto susitiktų, tai kaip reikėtų elgtis? O ką reiškia jų
  amžiaus skirtumas?
  Marša buvo devyniolikmetė. Jam jau trisdešimt dveji. Skirtumas nemažas, bet ar tikrai? Be abejonės, jei jie abu būtų dešimčia metų vyresni, jų romanas arba vedybos visai neatrodytų kuo nors ypatingos. Be to, jis labai abejojo, ar Marša sugebėtų artimai susidraugauti su savo amžiaus vaikinu.
  Klausimams nebuvo galo. Tačiau vis dar reikėjo nuspręsti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis susitiks su Marša.
  Apie visa tai mąstydamas, jis taip pat neužmiršo ir Kristinos.
  Per kelias pastarąsias dienas jiedu su Kristina tapo tokie artimi, kokie niekada nebuvo iki šiol. Jis atsiminė, kad jo paskutinė mintis prieš važiuojant pas Preiskotus buvo apie Kristiną. Netgi dabar jis pajuto, kad nekantriai laukia, kada vėl galės ją pamatyti ir išgirsti.
  Ar ne keista, kad jisai, kuris prieš savaitę nuo nieko nepriklausė, šią minutę plėšosi tarp dviejų moterų!
  Peteris, užmokėjęs už kavą, skausmingai šyptelėjo ir pakilo eiti namo.
  “Šv. Gregoris“ buvo daugiau ar mažiau pakeliui, ir jis instinktyviai pasuko pro jį. Kai priėjo viešbutį, buvo kelios minutės po pirmos.
  Iš gatvės buvo matyti, kad vestibiulyje vis dar vaikščiojo žmonės. Lauke, Šv. Čarlzo aveniu, buvo tylu — lėtai pravažiuodavo taksi ir praeidavo vienas kitas pėstysis. Jis perėjo per gatvę ir pasuko artimesniu keliu pro viešbučio užpakalinę dalį. Ten buvo dar ramiau. Jau buvo bepraeinąs įėjimą į viešbučio garažus, kai sustojo, perspėtas garažo viduje pajudėjusio automobilio burzgesio bei artėjančių priekinių šviesų spindulių. Po kelių sekundžių
  išniro juodas automobilis žemu kėbulu. Jis važiavo greitai ir prie gatvės staiga sustojo, net padangos sucypė. Peteris pastebėjo, kad tai “Jaguaras“, ir jo sparnas atrodė kiek įlenktas. Toje pačioje pusėje esantis šviesų žibintas irgi atrodė kažkoks ne toks. Jis pagalvojo, jog šitie defektai greičiausiai atsirado ne dėl aplaidumo viešbučio garaže. O jei visgi taip, šitai jis greitai sužinos.
  Jis automatiškai žvilgtelėjo į vairuotoją ir nustebęs pamatė, kad tai Ogilvis. Vyriausiasis viešbučio detektyvas, sutikęs Peterio žvilgsnį, atrodė
  lygiai taip pat nustebęs. Staiga automobilis išvažiavo iš garažo ir nurūko tolyn.
  Peteris ėmė svarstyti, ko ir kur Ogilvis galėtų važiuoti ir kodėl jis vairavo “Jaguarą“, o ne savo įprastinį aplamdytą “Ševroletą“. Tačiau nusprendęs, jog tai, ką darbuotojai veikia už viešbučio ribų, yra jų asmeninis reikalas, Peteris nuėjo į savo butą.
  Netrukus jis jau kietai miegojo.
  2
  Skirtingai nuo Peterio Makdermoto, “Visraktis“ Milnas miegojo ne per geriausiai. Nors tikslias Prezidentų numerio rakto detales jis sužinojo greitai ir sėkmingai, to nebuvo galima pasakyti apie jo bandymą pasigaminti tokį
  pat raktą, kuriuo jis galėtų naudotis.
  Ryšiai, kuriuos Visraktis užmezgė atvykęs į Naująjį Orleaną, pasirodė
  esą ne tokie naudingi, kaip jis tikėjosi. Pagaliau vietinis spynų kalvis, įsikūręs lindynių gatvėje netoli Airių Kanalo ir užtikrinęs Visraktį, kad juo gali pasitikėti, sutiko padaryti raktą, nors ir burbėdamas, kad turi dirbti vadovaudamasis apibūdinimu, o ne matydamas prieš save tikrąjį raktą.
  Tačiau naujasis raktas bus pagamintas ne anksčiau kaip ketvirtadienio vidudienį, ir užmokestis, kurio kalvis pareikalavo už darbą, yra nežmoniškas.
  Visraktis sutiko ir mokėti tokią kainą, ir laukti suprasdamas, jog pasirinkimo jis neturi. Tačiau laukimas jį labiausiai vargino, nes gerai žinojo, kad kiekviena valanda didina šansus būti užtiktam ir pagautam.
  Prieš eidamas gulti jis svarstė, ar anksti rytą nevertėtų darsyk pavagiliauti viešbutyje. Iš savo kolekcijos dar nebuvo panaudojęs dviejų
  raktų: nuo keturi šimtai keturiasdešimt devintojo kambario — antrasis raktas, įgytas aerouoste — ir nuo aštuoni šimtai trečiojo kambario, kurio jis šiandien paprašė ir gavo prie registracijos stalo vietoj savojo aštuoni šimtai trisdešimtojo kambario rakto. Tačiau jis nusprendė nieko nedaryti, įrodęs sau, kad verčiau luktelti ir susikaupti didesniam su Kroidono hercogiene susijusiam projektui. Ir vis dėlto net ir taip nusprendęs, Visraktis žinojo, kad pagrindinis jo motyvas yra baimė.
  Naktį, kai jį kankino nemiga, baimė išaugo tiek, kad jis net nusprendė, jog rytoj kaip nors nugalės baimę ir vėl taps liūtaširdžiu.
  Po kiek laiko jis vos ne vos užsnūdo ir susapnavo didžiules geležines duris, kurios pamažu užsiverdamos atitvėrė nuo jo lauką ir dienos šviesą.
  Kol dar buvo tarpelis, jis bandė bėgti, bet neturėjo jėgų net pajudėti, o durims užsidarius, ėmė raudoti žinodamas, kad jos niekada daugiau neatsidarys.
  Jis pabudo drebėdamas tamsoje. Veidas buvo šlapias nuo ašarų.
  3
  Nuvažiavęs kokias septyniasdešimt mylių nuo Naujojo Orleano, Ogilvis
  vis tebegalvojo apie susidūrimą su Peteriu Makdermotu. Patirtas šokas jį
  paveikė netgi ziškai. Po susidūrimo jis daugiau kaip valandą vairavo taip įsitempęs, kad kartais, vingiuodamas per miestą, paskui perkirtęs Pontšartreno grindinį ir įsukęs į šiaurėn vedančią autostradą numeris penkiasdešimt devyni, beveik nesuvokė, kur važiuoja.
  Jo akys be perstojo krypo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Jis stebėjo kiekvieną užnugaryje pasirodžiusią šviesų porą laukdamas, kada mašina lengvai jį aplenks, lydima sirenos kauksmo. Priartėjęs prie kiekvieno naujo posūkio, jis pasiruošdavo staigiai stabdyti priešais įsivaizduojamą policijos užtvarą.
  Jis tučtuojau nusprendė, kad vienintelė įmanoma priežastis, ko ten atsidūrė Peteris Makdermotas, yra ta, jog jis norėjo būti Ogilvio nusikalstamo išvykimo liudininku. Kaip jam pavyko sužinoti apie jų planą, Ogilvis net neįsivaizdavo. Bet, matyt, tą padaryti jam kažkaip pasisekė, o viešbučio seklys, kaip didžiausias geltonsnapis, įkliuvo į jo spąstus.
  Tik vėliau, vienišoje ryto tamsoje pro šalį lekiant kraštovaizdžiui, jis ėmė svarstyti, ar tai negalėjo būti ir atsitiktinumas.
  Be abejonės, jei Makdermotas būtų turėjęs kokių nors ketinimų,
  “Jaguarą“ dabar persekiotų arba jau seniai būtų sustabdę prie kokios kelio užtvaros. Tačiau kadangi nieko panašaus nebuvo, spėjimas, jog tai įvyko atsitiktinai, atrodė įtikimas ir, tiesą pasakius, beveik neabejotinas. Šitaip nusprendus, Ogilvio nuotaika pakilo. Jis ėmė džiugiai mąstyti apie kelionės pabaigoje jo laukiančius dvidešimt penkis tūkstančius dolerių.
  Jis ėmė svarstyti, ar verta važiuoti tolyn, kai iki šiol viskas klojosi taip puikiai. Po geros valandos bus šviesu. Iš pat pradžių jis planavo pasukti iš kelio ir kur nors palaukti, kol vėl sutems. Tačiau sugaišti visą dieną visgi būtų pavojinga. Buvo pravažiavęs tik pusę Misisipės valstijos ir atsidūręs palyginti netoli nuo Naujojo Orleano. Žinoma, važiuosi toliau — rizikuosi būti pastebėtas, bet jam pasidarė įdomu, ar didelė toji rizika. Šiam sumanymui prieštaravo ir per dieną susikaupęs nuovargis. Jis jau pasijuto pervargęs ir norėjo gerai išsimiegoti.
  Ir tada tai įvyko. Už jo, tarsi nusileidusi iš dangaus, pasirodė mirksinti raudona šviesa. Įsakmiai suspiegė sirena.
  Būtent to per pastarąsias kelias valandas jis ir laukė. O nesulaukęs,
  pamažu atsipalaidavo. Dabar jį ištiko dvigubas šokas.
  Koja ant pedalo instinktyviai nusileido iki pat grindų. Tarsi puikiai paleista strėlė “Jaguaras“ šovė pirmyn. Greičio rodyklė staigiai pasviro iki septyniasdešimties mylių, aštuoniasdešimties, aštuoniasdešimt penkių.
  Pasiekęs devyniasdešimt, Ogilvis prie posūkio sumažino greitį. Tuomet raudona šviesą prisiartino. Sirena, kuri trumpam buvo nutilusi, vėl sucypė.
  Raudona šviesa prisigretino prie jo šono — paskui važiavęs vairuotojas ėmė
  lenkti.
  Ogilvis žinojo, kad bėgti beprasmiška. Net jei jis ir ištrūks iš persekiotojo už nugaros, jam nepavyks išvengti kitų, kurie iš anksto perspėti laukia jo priekyje.
  Staiga jis pastebėjo pro šalį blykstelint kitą automobilį: šviesiai dažytą ilgą limuziną, kurio blausiai apšviestame viduje matėsi žmogaus gūra, palinkusi virš kito žmogaus. Greitosios pagalbos mašina jį lenkė, ir jos raudonos šviesos išblėso tamsoje. Šis nuotykis jį sukrėtė ir dar sykį
  patvirtino, kaip jis pavargęs. Jis nusprendė, kad, nepaisant rizikos, privalo sustoti ir pralaukti dieną pasislėpęs. Jis jau buvo pravažiavęs Meikoną, mažą Misisipęs gyvenvietę, kuri ir buvo jo pirmosios nakties tikslas. Rausvi aušros spinduliai pamažu nušvietė dangų. Jis stabtelėjo pasižiūrėti į žemėlapį ir netrukus iš greitkelio išsuko į šalutinių kelių grandinę.
  Netrukus kelias virto vėžėmis išraižytu, žolėmis užžėlusiu keliuku.
  Išlipęs iš automobilio, Ogilvis apžvelgė jį supančią vietovę.
  Aplinkui augo keletas medžių, vieta buvo apleista, nesimatė jokių
  gyventojų. Artimiausias pagrindinis kelias buvo daugiau kaip už mylios.
  Netoliese matėsi medžių grupelė. Jis nužingsniavo pėsčiomis ir ištyrė, kad keliukas veda link tų medžių ir ten užsibaigia.
  Storulis patenkintas niurgztelėjo. Sugrįžęs į “Jaguarą“, jis atsargiai pavažiavo artyn ir paslėpė jį po medžių lapija. Tada jis porą sykių apėjo mašiną ir patikrino, ar ji gerai paslėpta — patenkintas nusprendė, jog automobilį galima pastebėti tik iš gana arti. Viską sutvarkęs, jis atsigulė ant galinės sėdynės ir užmigo.
  4
  Atsibudęs prieš aštuonias ryto, Vorenas Trentas nusistebėjo, kodėl jis jaučiasi toks energingas. Tik vėliau prisiminė, kad šį rytą bus užbaigta vakar pradėta sutartis su Padienių darbininkų profsąjunga. Ignoruodamas jam daromą spaudimą, niūrias pranašystes ir įvairiausias išgalvotas kliūtis, jis likus vos kelioms valandoms išgelbėjo “Šv. Gregorį“ nuo rajūno ÒKyfo viešbučių koncerno. Tai buvo jo asmeninis triumfas. Mintis, kad šis keistas susibroliavimas su profsąjunga vėliau gali atnešti dar didesnių problemų, jis stūmė tolyn. Jei problemos ir iškils, jis susirūpins tada, kai tam ateis laikas.
  Šiuo metu svarbiausia pašalinti dabar iškilusią grėsmę.
  Atsikėlęs iš lovos, jis pažvelgė į miestą iš savo numerio penkioliktame aukšte, esančiame pačiame viešbučio viršuje, lango. Vėl išaušo graži saulėta diena ir danguje beveik nesimatė debesų.
  Jis patyliukais niūniavo dainelę, kol nusiprausė po dušu ir buvo Aloizijaus Roiso nuskustas. Akivaizdus viršininko linksmumas buvo toks neįprastas, kad Roisas iš nuostabos pakėlė antakius, nors Vorenas Trentas, dar neįsilingavęs iš miegų tiek, kad galėtų šnekėtis, jo niekuo nepradžiugino.
  Apsirengęs jis įėjo į kambarį ir tučtuojau paskambino Rojaliui Edvardsui. Revizorius, kurį telefonistė surado namuose, sugebėjo nupasakoti ir tai, kad jis dirbo visą naktį, ir tai, kad viršininko telefono skambutis atitraukė jį nuo sąžiningai uždirbtų pusryčių. Nekreipdamas dėmesio į
  pašnekovo tone nuskambėjusią graudžią gaidelę, Vorenas Trentas norėjo sužinoti, kokia buvo vakar apsilankiusių dviejų buhalterių reakcija.
  Revizoriaus nuomone, nors jie ir pasižymėjo keletą pastabų apie viešbučio dabartinę kritišką būklę, daugiau nieko išskirtinio nepastebėjo ir, atrodo, buvo patenkinti Edvardso atsakymais į jų klausimus.
  Taip užtikrintas, Vorenas Trentas leido revizoriui grįžti prie savo pusryčių. Jis pamanė, kad galbūt netgi šią akimirką į Vašingtoną telefonu jau siunčiamas pranešimas, patvirtinantis jo paties “Šv. Gregorio“ būklės apibūdinimą. Jis nusprendė, kad greitai turi apie tai išgirsti.
  Kone tą pačią sekundę sučirškė telefonas.
  Roisas kaip tik ruošėsi patiekti ant vežimėlio atgabentus pusryčius.
  Vorenas Trentas mostelėjo jam palaukti.
  Telefonistė pranešė, kad skambina iš toli. Jam prisistačius, antroji telefonistė paprašė luktelti. Po valandėlės linijoje pasigirdo šiurkštus Padienių darbininkų profsąjungos prezidento balsas.
  — Trentas?
  — Taip. Labas rytas!
  — Aš jus vakar, po velnių, perspėjau neslėpti jokios informacijos.
  Dabar sakau jums: tiems žmonėms, kurie bando mane pergudrauti, baigiasi taip, jog jie sako verčiau nebūtų gimę. Jums pasisekė, kad taip atsitiko prieš sudarant sutartį. Bet aš jus perspėju: niekuomet nebandykite šitaip žaisti dar kartą!
  Netikėtumas, išgirdus atšiaurų, priešišką balsą, valandėlei atėmė
  Vorenui Trentui žadą. Atsipeikėjęs jis užprotestavo:
  — Dėl Dievo, neturiu supratimo, apie ką jūs kalbate.
  — Neturite supratimo, kai tuo tarpu jūsų prakeiktame viešbutyje vyksta rasinės pjautynės! Kai šita istorija išvemta kiekviename Niujorko ir Vašingtono laikraštyje!
  Po keleto sekundžių jis sugebėjo susieti šį piktą išpuolį su vakarykščiu Peterio Makdermoto pranešimu.
  — Vakar ryte įvyko nedidelis incidentas. Nieko panašaus į rasines pjautynes nebuvo. Kai kalbėjausi su jumis, dar nežinojau, kad taip atsitiko.
  Net jei ir būčiau žinojęs, man nebūtų atėję į galvą to laikyti tokiu svarbiu dalyku, kad apie jį vertėtų užsiminti. O Niujorko laikraščių aš dar neskaičiau.
  — Juos perskaitys mano profsąjungos nariai, o jei ne tuos, tai kitus, kuriuose istorija bus aprašyta ne vėliau kaip šį vakarą. Dar daugiau, jei aš investuosiu pinigus į viešbutį, kuris ištaisinėja tokius fokusus, jie visi pradės baisiausiai klykti kartu su kiekvienu kongresmenu, kuriam reikia, kad už jį
  balsuotų spalvotieji.
  — Vadinasi, jūs susirūpinote ne dėl savo principų. Jums nesvarbu, ką mes darome, kol apie tai nesužino kiti.
  — Man rūpi mano biznis. Ir kur aš investuoju sąjungos pinigus.
  — Mūsų sandėris galėtų būti laikomas paslaptyje.
  — Jei jūs tuo tikite, tai esate didesnis kvailys, negu kad maniau iki šiol.
  Vorenas Trentas niūriai sau prisipažino, jog tai tiesa: anksčiau ar vėliau apie jų sandėrį visi sužinos. Jis pabandė kalbėti kitaip:
  — Vakarykštis įvykis visiškai nėra kas nors ypatinga. Pietiniuose viešbučiuose jau taip yra atsitikę ir dar kartosis. Po dienos kitos dėmesys nukryps į ką nors kita.
  — Gal taip ir yra. Bet jei jūsų viešbučiui bus suteiktas Padienių
  darbininkų profsąjungos nansavimas, dėmesys, po velniais, tučtuojau sugrįš. O be šito aš galiu kuo puikiausiai apsieiti.
  — Norėčiau išsiaiškinti. Ar turiu suprasti, kad, nepaisant to, kad jūsų
  buhalteriai ištyrinėjo viešbučio situaciją, mūsų vakarykštis susitarimas nieko nebereiškia?
  — Bėda ne jūsų knygose, — atsiliepė balsas iš Vašingtono. — Mano žmonės grįžo su teigiamais įspūdžiais. Bet kokie santykiai neįmanomi dėl antrosios priežasties.
  Tai štai, galų gale pagalvojo Vorenas Trentas, per kažkokį ginčą, kurį jie vakar palaikė nereikšmingu, pergalės nektaras iš jo atimtas. Suprasdamas, jog dabar kad ir ką sakytų, jau nieko nebepakeis, jis aštriai pakomentavo:
  — Ne visada sąjungos fondus naudojote taip atsargiai.
  Atsakymas buvo tyla. Po kiek laiko profsąjungos prezidentas švelniai tarė:
  — Kurią nors dieną jūs dėl šito pasigailėsite.
  Lėtu judesiu Vorenas Trentas padėjo telefono ragelį. Ant šalimais stovinčio stalo Aloizijus Roisas išskleidė oro paštu atsiųstus laikraščius iš Niujorko. Jis parodė į “Herald Tribune“.
  — Daugiausia čia. Laikraštyje „Times“ nieko neradau.
  — Vašingtone išleidžia vėlyvesnius laikraščius.
  Vorenas Trentas žvilgtelėjo į straipsnio “Herald Tribune“ pavadinimą ir į šalia įdėtą nuotrauką. Joje buvo matyti vakarykštė scena “Šv. Gregorio“
  vestibiulyje, ir daktaras Nikolasas su daktaru Ingramu užėmė centrines pozicijas. Jis nusprendė, kad vėliau perskaitys visą straipsnį. Dabar jis nejautė jokio noro tai padaryti.
  — Ar dabar atnešti jums pusryčius?
  — Aš nealkanas, — papurtė galvą Vorenas Trentas. Jo akys šoktelėjo
  aukštyn ir sutiko į jį įbestą jaunojo negro žvilgsnį.
  — Tu tikriausiai manai, kad aš gavau, kas man priklausė.
  Roisas pamąstė:
  — Kažką panašaus. Mano nuomone, jūs neprisitaikote prie laiko, kuriame gyvename.
  — Jeigu taip ir yra, tai daugiau dėl to nesirūpink: nuo rytojaus mano nuomonė čia nedaug bereikš.
  — Aš dėl to apgailestauju.
  — Tai reiškia, kad vietoj manęs ateis ÒKyfas.
  Trentas nuėjo prie lango ir sustojęs ėmė pro jį žiūrėti. Jis tylėjo, o paskui staiga tarė:
  — Tikriausiai girdėjote apie man pasiūlytas sąlygas — viena iš jų, kad likčiau ir toliau čia gyventi.
  — Taip.
  — Kadangi taip viskas klostosi, tikiuosi, kad sekantį mėnesį baigęs Teisės fakultetą, liksi pas mane. Nenorėčiau atleisti tave iš darbo, ką lyg ir turėčiau padaryti.
  Aloizijus Roisas suabejojo. Kitą kartą jis būtų mestelėjęs greitą kandų
  atsakymėlį. Bet jis žinojo, kad jį pasilikti maldauja nugalėtas, vienišas žmogus.
  Roisas sunerimo nežinodamas, kaip apsispręsti, o be to, sprendimą reikėjo padaryti greitai. Kone dvylika metų Vorenas Trentas elgėsi su juo kaip su sūnumi. Jei jis liks, jo pareigos bus ne daugiau kaip būti Voreno Trento draugu bei patikėtiniu tomis valandomis, kai jis nebus užsiėmęs teisiniu darbu. Gyvenimas toli gražu nebus nemalonus. Ir vis dėlto egzistavo kiti lemiantys ir vienas kitam prieštaraujantys veiksniai, kurie turėjo nulemti, ar jis liks, ar išeis.
  — Nesu daug apie tai galvojęs, — sumelavo jis. — Galbūt vertėtų
  pagalvoti.
  Vorenas suprato, kad viskas — ir dideli, ir maži dalykai — keičiasi, ir dauguma iš jų staiga. Pasąmonėje jis neturėjo nė mažiausios abejonės, kad Roisas jį greitai paliks, lygiai taip pat, kaip iš jo rankų išsprūdo galimybė
  kontroliuoti “Šv. Gregorį“. Jo vienišumo ir nereikalingumo pojūtis, ko gero,
  buvo tipiškas per ilgai gyvenančių žmonių jausmas.
  Roisui jis tarė:
  — Gali eiti. Norėčiau valandėlę pabūti vienas.
  Jis nusprendė po kelių minučių paskambinti Kurčiui ÒKyfui ir o cialiai pasiduoti.
  5
  “Time“ žurnalo leidėjai, rytiniuose laikraščiuose užtikę masinančią istoriją, vikriai persimetė prie “Šv. Gregorio“ pilietinių teisių pažeidimo incidento. Žurnalo vietiniam atstovui, atsakingam už Naująjį Orleaną skyriui “Apie valstijas“, buvo paliepta nežiopsoti ir, nuvykus į viešbutį, iššniukštinėti bei pasižymėti viską, ką tik galės. Hiustono biuro vyriausiasis redaktorius, kuriam vakar paskambino netrukus po to, kai Niujorke pasirodė sensacinga istorija “Herald Tribune“ laikraštyje, ankstyvuoju reisu išskrido į įvykio vietą.
  Ir štai dabar abu bendradarbiai susitiko su Herbiu Čandleriu ankštame kambarėlyje, esančiame pirmajame aukšte. Kambarėlyje, vietinei publikai žinomame spaudos kambario vardu, stovėjo tik rašomasis stalas, telefonas ir stovas skrybėlėms. Viršininkui iš Hiustono, kaip vyriausiajam iš jų, atiteko vienintelė kėdė.
  Čandleris, gerai žinodamas apie “Times“ žurnalo ištikimumą tiems, kurie jam padeda, pasakojo apie žvalgybą, iš kurios ką tik grįžo.
  — Susižinojau dėl dantistų susirinkimo. Jie ten užsidarę — nė nosies neįkiši. Vyriausiajam padavėjui pasakyta neįleisti nieko, išskyrus narius, netgi jų žmonų, ir jų pačių atstovai prie durų tikrins įeinančiųjų pavardes.
  Prieš prasidedant susirinkimui, iš salės turės išeiti visi viešbučio tarnai, ir durys bus užrakintos.
  Biuro viršininkas linktelėjo. Šis veiklus, ežiuku apsikirpęs jaunuolis, vardu Kvaratonas, jau paėmė interviu iš dantistų asociacijos prezidento daktaro Ingramo. Ir vyriausiojo pasiuntinio žodžiai patvirtino tai, ką jis jau
  buvo girdėjęs.
  “Taip, mes organizuojame neeilinį susirinkimą, — pasakė daktaras Ingramas. — Šitaip vakar nusprendė mūsų vykdomasis komitetas, tačiau susirinkimas turi įvykti prie uždarų durų. Jei būtų mano valia, sūnau, tu ir visi kiti galėtų ne tik įeiti, bet būtų maloniai kviečiami. Jie mano, kad žmonės kalbės laisviau, jei žinos, kad šalia nėra spaudos atstovų. Tad atrodo, tau teks šitą progą praleisti“.
  Kvaratonas, nė neketindamas ko nors praleisti, daktarui Ingramui mandagiai padėkojo. Jau papirkęs Herbį Čandlerį ir padaręs jį savo bendrininku, jis ketino griebtis gudrybės ir įsigauti į susirinkimo salę apsirengęs pasiskolinta patarnautojo uniforma. Iš paskutinio Čandlerio pranešimo buvo aišku, kad planą reikia keisti.
  Kvaratonas vis klausinėjo:
  — Ar salė, kur vyks susirinkimas, yra pakankamai didelė?
  — Tai Do no salonas, sere, — linktelėjo Čandleris. — Jame gali susėsti trys šimtai žmonių. Maždaug tiek jie ir tikisi.
  “Time“ žurnalo korespondentas valandėlei susimąstė. Bet koks susirinkimas, kuriame dalyvauja trys šimtai žmonių, be jokių abejonių, nebebus jokia paslaptis tą minutę, kai jis baigsis. Jam pasibaigus, jis galėtų
  lengvai įsimaišyti tarp delegatų ir, apsimesdamas vienu iš jų, sužinoti, kas įvyko. Tačiau šiuo būdu jis nepamatytų jokių įdomių smulkmenų, kurias taip mėgo ir “Time“ žurnalas, ir jo skaitytojai.
  — Ar šiame salone yra balkonas?
  — Yra nedidelis, bet apie jį aš jau galvojau. Patikrinau. Ten sėdės keli suvažiavimo dalyviai. Be to, ten atjungiami mikrofonai.
  — Po velniais! — šūktelėjo vietinis žurnalistas. — Ko jie taip bijo — gal sabotažo?
  — Kai kurie iš jų nori pasisakyti, — garsiai galvodamas pradėjo Kvaratonas, — bet netrokšta, kad tai pakliūtų į laikraščius. Profesionalūs darbuotojai dažniausiai neturi labai tvirtos nuomonės kokiu nors klausimu, bent jau ne rasiniu. Jie jau užsitarnavo sau vietą, susitaikydami su tuo, kad kartais vien dėl aplinkinių reikia demonstratyviai pasišalinti ar šiaip dėl akių
  patriukšmauti. Pasakyčiau, kad šiuo atžvilgiu susidariusi situacija yra unikali.
  Ir dėl šios priežasties, pagalvojo jis, ši istorija gali būti dar įdomesnė, negu jis manė iš pradžių. Dabar jis buvo dar labiau pasiryžęs bet kokia kaina prasiskverbti į susirinkimą.
  Staiga jis pasisuko į Herbį Čandlerį.
  — Man reikia aukšto, kuriame vyks susirinkimas, ir virš jo esančio aukšto planų. Juose turi būti ne tik kambarių išdėstymas, suprantate, tai turi būti techniniai planai, kuriuose būtų pažymėtos sienos, vamzdžiai, lubų
  ertmės ir visa kita. Planai man reikalingi tučtuojau, nes jei norime ką nors nuveikti, laiko mums — mažiau kaip valanda.
  — Tikrai nežinau, ar turime tokį dalyką, sere. Bet kokiu atveju. .
  Pasiuntinių viršininkas nutilo žiūrėdamas, kaip Kvaratonas atlenkia vieną po kito dvidešimties dolerių banknotus.
  “Time“ korespondentas padavė Čandleriui penkis banknotus.
  — Nusigaukite pas ką nors iš techninės priežiūros, inžinierių ar panašiai. Kol kas naudokitės štai šitais pinigais. Aš jums vėliau atsilyginsiu.
  Grįžkite pas mane čia po pusvalandžio arba anksčiau, jei tik įmanoma.
  — Taip, sere! — atraportavo Čandleris, ir jo žebenkštiškame veide atsirado kreiva, vergiškai nuolanki šypsenėlė.
  — Pasidomėkite vietiniais atgarsiais, jei jūs nieko prieš, — Naujojo Orleano reporteriui paliepė Kvaratonas. — Pareiškimais iš Rotušės aikštės, iš miesto lyderių. Pasikalbėkite su kuo nors iš NAACP. Juk žinote.
  — Miegodamas galėčiau apie tai rašyti.
  — Miegodamas nerašykite. Ieškokite, kas žmones sudomintų.
  Galėtumėt, pavyzdžiui, užklupti merą vonioje. Kol kalbėtųsi su jumis, jis nusiplautų rankas. Simboliška. Svarbiausia gera pradžia.
  — Pamėginsiu pasislėpti tualete, — taip taręs, žurnalistas linksmai nuėjo žinodamas, kad ir jam už darbo viršvalandžius bus dosniai sumokėta.
  Pats Kvaratonas laukė “Šv. Gregorio“ kavinėje. Jis užsisakė arbatos su ledu ir išsiblaškęs, jau galvodamas apie besiplėtojančių istoriją, ją siurbčiojo.
  Ši istorija bus viena iš svarbesnių ir, jei jis sugebės rasti šviežių detalių, kitos savaitės leidinyje galbūt užims pusantros skilties. Tai jam būtų malonu, nes per pastarąsias savaites kokį tuziną ar dar daugiau jo kruopščiai suregztų
  istorijų Niujorkas arba atmetė, arba neatleistinai sutrumpino. Tai nebuvo kas nors neįprasto, ir “Time-Life“ darbuotojai išmoko susitaikyti su tuo, kad
  kartais straipsniai išlaužiami iš piršto. Tačiau Kvaratonas mėgo patekti į
  spaudą ir būti tenai pastebėtas.
  Jis sugrįžo į mažąjį spaudos kambarėlį. Po kelių minučių tenai atėjo Herbis Čandleris, vesdamasis apyjaunį griežtų bruožų vyriškį, vilkintį
  kombinezonu. Pasiuntinių viršininkas jį pristatė kaip Česą Elį, viešbučio remonto darbininką. Atvykėlis nedrąsiai paspaudė Kvartonui ranką ir, palietęs brėžinių ritinį, kurį laikė pasikišęs po pažastimi, susidrovėjęs tarė:
  — Turiu grąžinti juos į vietą.
  — Aš ilgai neužtruksiu, — tarė Kvaratonas ir padėjo Eliui išvynioti planus, kurių galus prispaudė, kad nesiriestų. — Kur yra Do no salonas?
  — Čionai.
  — Aš pasakiau jam apie susirinkimą, sere, ir kad jūs norite pats išgirsti, kas ten vyksta, — įsikišo Čandleris.
  — Kas šitose sienose ir lubose? — paklausė Elio “Time“
  korespondentas.
  — Sienos vientisos. Tarp lubų ir kito aukšto grindų yra plyšys, bet jei manote, kad galėsite ten įlįsti, tai iš to nieko neišeis. Jūs iškristumėte per tinklą.
  — Reikėtų patikrinti, — tarė Kvaratonas, kuris būtent apie tai ir galvojo.
  Jis bakstelėjo pirštu į planą. — Ką reiškia šitos linijos?
  — Karšto oro ventiliacijos anga iš virtuvės. Ten jūs iškeptumėte.
  — O čia?
  Elis stabtelėjo, tyrinėdamas planą. Jis pasitikrino antrajame lape.
  — Šalto oro vamzdis. Jis eina per Do no salono lubas.
  — Ar jame yra išėjimas į saloną?
  — Trys. Centre ir abiejuose jo galuose. Jie čia pažymėti.
  — Kokio dydžio tas vamzdis?
  — Manau, kokių trijų kvadratinių pėdų, — pasvarstęs atsakė remonto darbuotojas.
  — Nuveskite mane į tą vamzdį, — ryžtingai tarė Kvaratonas. — Aš noriu į jį įlįsti ir nušliaužti tiek, kad girdėčiau, kas vyksta apačioje.
  Tai užtruko stebėtinai mažai laiko. Elis, pradžioje nenorėjo nieko daryti, tačiau buvo Čandlerio paragintas ir parūpino antrą kombinezoną bei
  įrankių rinkinį. “Time“ žurnalistas greitai apsirengė kombinezoną ir pasičiupo įrankius. Tada Elis nervindamasis, bet nedarydamas jokių klaidų, nuvedė jį prie šalia virtuvės, esančios tame pačiame aukšte, kuriame vyko susirinkimas, stovinčio priestato. Pasiuntinių viršininkas atsargiai pasišalino.
  Kvaratonas neturėjo supratimo, kiek iš to šimto dolerių Čandleris perdavė
  Eliui — jis įtarė, kad ne visus, bet, matyt, užtenkamai.
  Du tariamieji viešbučio remonto darbuotojai nepastebimai persigavo per virtuvę. Priestate aukštai ant sienos kabančias metalines grotas Elis buvo nuėmęs iš anksto. Į angą, kurią atidengė grotos, kilo aukštos kopėčios. Be žodžių Kvaratonas ėmė lipti kopėčiomis į viršų ir įlindo angos vidun. Jis pamatė, kad ten vos įmanoma šliaužti, pasiremiant alkūnėmis. Vamzdyje buvo visiškai tamsu, neskaitant kelių iš virtuvės atklydusių mirguliuojančių
  spindulėlių. Jis pajuto į veidą dvelkiantį šaltą orą, ir jam įlindus giliau į
  vamzdį dvelkimas dar sustiprėjo.
  Elis sušnibždėjo jam įkandin:
  — Skaičiuokite ventiliacijos angas — jų turi būti keturios. Ketvirta, penkta ir šešta veda į Do no saloną. Stenkitės netriukšmauti, sere, nes antraip jus išgirs. Aš ateisiu po pusvalandžio, o jei jūs nebūsite baigęs, tai sugrįšiu dar po pusės valandos.
  Kvaratonas pabandė pasukti galvą, bet to padaryti jam nepavyko. Tai jam priminė, kad išlįsti lauk bus sunkiau negu įlįsti vidun. Negarsiai šūktelėjęs “Supratau!“, jis pajudėjo.
  Suskaudo į kietą metalo paviršių besiremiančius kelius ir alkūnes. Ant paviršiaus pasitaikydavo nežmoniškai aštrių išsikišimų. Kvaratonas net persikreipė iš skausmo, kai varžto galas perplėšė jo kombinezoną ir skausmingai įsirėžė į koją. Pasiekęs ranka jis atsikabino ir atsargiai nušliaužė
  tolyn.
  Ventiliacijos angas buvo nesunku pastebėti, kadangi pro jas viršun sruvo šviesa. Jis prašliaužė per tris iš jų, melsdamasis, kad grotos po juo ir pats vamzdis būtų saugiai pritvirtinti. Artindamasis prie ketvirtosios angos, išgirdo balsus. Atrodo, susirinkimas prasidėjo. Kvaratono džiaugsmui, balsai girdėjosi aiškiai, o ištiesęs kaklą jis netgi matė po juo esančios salės dalį. Jis pagalvojo, kad žiūrint iš sekančios angos, vaizdas galėtų būti dar geresnis.
  Taip ir buvo. Dabar jis matė daugiau kaip pusę apačioje esančio susibūrimo kartu su pakylėta tribūna, iš kurios kalbėjo dantistų prezidentas daktaras
  Ingramas. Apsičiupinėjęs “Time“ žurnalistas susirado užrašų knygelę ir tušinuką, kurio gale buvo įtaisytas mažutis žibintuvėlis.
  — . . skatinu jus, — tvirtai tikino daktaras Ingramas, — laikytis kaip įmanoma tvirčiau.
  Stabtelėjęs tęsė toliau:
  — Profesionalai, tokie kaip mes, kurie iš prigimties pripratę laikytis aukso vidurio, jau per ilgai žaidė žmonių teisių klausimais. Tarpusavyje vieni kitų mes nediskriminuojame, bent jau dažniausiai, ir nusprendėme, kad to pakanka. Įvykius bei spaudimą, pasitaikančius už mūsų narių veiklos ribų, mes ignoravome. Mes samprotavome, kad esame profesionalūs medikai, kurie neturi laiko kam nors kitam. Galbūt tai ir tiesa, ir tai mums yra patogu. Bet retkarčiais, ar tai mums patinka, ar ne mes privalome įsitraukti, nes jau esame įtraukti iki pat šaknų.
  Daktaras stabtelėjo, akimis tyrinėdamas auditoriją.
  — Jūs jau girdėjote apie neleistiną šio viešbučio įžeidimą mūsų
  gerbiamam kolegai daktarui Nikolasui. Šis įžeidimas yra tiesioginis žmogaus teisių įstatymo pažeidimas. Jiems kaip atpildą aš, kaip jūsų prezidentas, siūlau radikalų sprendimą. Mes turėtume atšaukti savo suvažiavimą ir visi kaip vienas išeiti iš šio viešbučio.
  Iš kai kurių salės vietų pasigirdo nusistebėjimo šūksniai. Daktaras Ingramas tęsė:
  — Dauguma iš jūsų jau žinote apie šį pasiūlymą. Kitiems, kurie atvyko tik šį rytą, jis negirdėtas. Leiskite pasakyti abiem grupėms, kad žingsnis, kurį
  aš siūlau, man, lygiai taip pat kaip ir jums, atneš nepatogumų, nusivylimą bei praradimų tiek mūsų profesinėje srityje, tiek visuomenėje. Tačiau kartais, dažnai labai reikšmingais atvejais, rezultatų gali duoti tik pačios ryžtingiausios priemonės. Mano nuomone, ši situacija ir yra vienas iš tokių
  atvejų. Mes turime tik vieną kelią parodyti savo jausmų stiprumą ir neabejotinai įrodyti, kad dėl žmogaus teisių su šios profesijos žmonėmis daugiau juokauti nepatartina.
  Iš salės pasigirdo keletas šūksnių: “Klausykite! Klausykite!“, tačiau tuo pačiu metu girdėjosi ir nepatenkintųjų murmėjimas.
  Apie salės vidurį nevikriai ant kojų pašoko apkūnus vyriškis.
  Kvaratonui, palinkusiam ties savo stebėjimo anga, į akis krito vyriškio
  pagurklis, besišypsančios storos lūpos bei akiniai su stambiais rėmeliais.
  Apkūnusis vyriškis prisistatė:
  — Aš iš Kanzaso.
  Pasigirdo sveikinantys šoksniai, į kuriuos jis atsakė riebios rankos mostelėjimu.
  — Aš turiu vieną klausimą daktarui. Ar jis pats paaiškins mano žmonai, kuri laukė šitos dienos kaip daugelis kitų žmonų, kodėl mes, vos spėję čia atvykti, turime apsisukti ir braukti namo?
  — Tai nėra svarbiausias dalykas! — užprotestavo kažkas įpykęs. Šiuos žodžius nuslopino kitų salėje sėdinčių delegatų ironiškos pašaipėlės bei juokas.
  — Taip, sere, — tarė apkūnusis vyriškis. — Norėčiau, kad jis pats apie tai praneštų mano žmonai.
  Patenkintas savimi, jis atsisėdo.
  Daktaras Ingramas stovėjo išraudęs, pasipiktinęs.
  — Džentelmenai, šis reikalas yra svarbus ir skubus. Mes jau ir taip atidėjome sprendimą dvidešimt keturioms valandoms, kas, mano nuomone, galėjo būti visu pusdieniu trumpiau.
  Pasigirdo plojimai, bet jie buvo trumpi ir pakriki. Vienu metu prakalbo dar keletas žmonių. Šalia daktaro Ingramo stovintis susirinkimo pirmininkas taukštelėjo plaktuku.
  Kalbėjo dar keletas asmenų, pasmerkusių daktaro Nikolaso nepriėmimą į viešbutį, bet klausimo, kaip reikėtų už tai atsilyginti, jie neišsprendė. Tada, tarsi susitarus, visų dėmesys nukrypo į liekną, dabitiškai apsirengusį vyrą, vadovaujančiųjų patarimu stovintį salės priekyje.
  Kvaratonas nenugirdo pirmininko pranešamos pavardės, bet pagavo jo žodžius “. .antrasis viceprezidentas bei mūsų vykdomojo komiteto narys“.
  Naujasis kalbėtojas pradėjo sausu, džeržgiančiu balsu:
  — Mano pasiūlymu, kurį palaikė keletas kolegų komiteto narių, šis susirinkimas yra slaptas. Dėl to galime kalbėti laisvai žinodami, kad tai, ką pasakysime, nebus užrašyta ir galbūt neteisingai suprasta už šio kambario sienų. Šiai idėjai, galėčiau dar pridėti, energingai priešinosi mūsų gerbiamas prezidentas Ingramas.
  — Ko jūs bijote — kad jus apkaltins dalyvavimu tokioje akcijoje? —
  nuo scenos šūktelėjo daktaras Ingramas.
  Nekreipdamas dėmesio į klausimą, dabitiškai apsirengęs vyras tęsė:
  — Aš niekinu diskriminaciją ne mažiau už bet ką kitą. Kai kurie iš mano geriausių. . — jis suabejojo, — labiausiai mėgstamų kolegų yra tokių
  pažiūrų bei rasių žmonės. Taipogi aš, kartu su daktaru Ingramu, smerkiu vakarykštį incidentą. Šiuo metu mūsų nuomonės nesutampa tik vienu procedūriniu klausimu. Daktaras Ingramas, jei tik galiu lygintis su jo gebėjimu metaforiškai kalbėti, pritaria danties ištraukimui. Mano nuomone, mes turėtume užsiimti kiek švelnesniu gydymo būdu, bandydami pašalinti nemalonų, tačiau vietinės reikšmės užkrėtimą.
  Nuskambėjo juokas, ir kalbėtojas nusišypsojo.
  — Nemanau, kad mūsų kolega daktaras Nikolasas, kuris, deja, susirinkime nedalyvauja, suvažiavimą atšaukus nors ką laimėtų. Mes, kaip profesionalai, be abejonės, pralaimėtume. Dar daugiau — ir kadangi šitas susirinkimas yra uždaras, galiu pasakyti atvirai — nemanau, kad rasių
  santykių klausimas yra mūsų kaip organizacijos reikalas.
  — Žinoma, tai mūsų reikalas! — užprotestavo balsas iš salės galo. —
  Argi tai nėra kiekvieno reikalas?
  Tačiau salės dauguma nutilusi atidžiai klausėsi.
  — Savo poziciją turėtume laikytis arba jų atsisakyti tik kaip atskiri individai. Žinoma, esant reikalui, privalome palaikyti savo narius, ir netrukus aš pateiksiu keletą pasiūlymų dėl daktaro Nikolaso atvejo. Tačiau aš sutinku su daktaru Ingramu, kad mes esame profesionalai medikai, kurie kitiems dalykams nedaug turi laiko.
  — Aš to nesakiau! — pašoko ant kojų daktaras Ingramas. — Aš pabrėžiau, kad tokio požiūrio buvo laikomasi praeityje. Aš pats su tuo visiškai nesutinku.
  — Ir vis dėlto jūs taip pasakėte, — gūžtelėjo pečiais dabitiškasis vyras.
  — Tačiau visai ne tai turėdamas omenyje. Neleisiu, kad mano žodžius iškreiptų! — piktai sužybsėjo daktaro akys. — Pone pirmininke, mes čia vaizdžiai kalbame, vartodami žodžius “deja“, “apgailėtinas“. Argi jūs visi nematote, kad reikalas yra daug reikšmingesnis, kad mes sprendžiame žmogaus teisių bei padorumo klausimą? Jei jūs būtumėte buvę čia vakar
  įvykio liudininkai, kaip kad buvau aš, ir matę mūsų kolegos, draugo, gero žmogaus įžeidimą. .
  Salėje pasigirdus šūksniams „Tvarkos! Tvarkos!“, pirmininkas taukštelėjo plaktuku, ir daktaras Ingramas nenoromis, paraudusiu veidu, nusileido.
  Dabitiškasis vyras mandagiai paklausė:
  — Ar galiu tęsti?
  Pirmininkas linktelėjo.
  — Ačiū. Džentelmenai, trumpai pateiksiu savo pasiūlymus. Visų pirma siūlau, kad mūsų būsimieji suvažiavimai vyktų ten, kur daktaras Nikolasas ir kiti jo rasės atstovai būtų priimti be jokių klausimų ar nepatogumų. Tokių
  vietų yra galybė, ir esu tikras, kad likusieji iš mūsų jas laikys priimtinomis.
  Antra. Siūlau pasirašyti rezoliuciją, smerkiančią šio viešbučio elgesį su daktaru Nikolasu, o po to turėtume kaip planavę tęsti suvažiavimą.
  Stovėdamas ant scenos, daktaras Ingramas netikėdamas papurtė galvą.
  Kalbėtojas pasižiūrėjo į vienintelį popieriaus lapą, kurį jis laikė rankoje.
  — Kartu su keletu vykdomojo komiteto narių aš parašiau rezoliucijos apmatus. .
  Kvaratonas, įsikūręs savo lizde, nustojo klausęsis. Pati rezoliucija nebuvo svarbi. Jos esmę buvo galima numatyti, o jei reikės, tekstą jis gaus vėliau. Vietoj to jis ėmė stebėti žemiau esančius veidus. Jis nusprendė, kad tai vidutiniai gana išsilavinusių vyrų veidai. Juose atsispindėjo palengvėjimas.
  Jie jautė palengvėjimą, pagalvojo Kvaratonas, kadangi išvengė nepatogaus, neįprasto veiksmo, kurį siūlė daktaras Ingramas. Demokratiškų žodžių
  balzamas, pateiktas tiesiogiai, pasiūlė išeitį. Salėje būta ir švelnaus protesto — vienas balsas, parėmęs daktarą Ingramą — tačiau tai neilgai truko. Susirinkimas virto ištęsta rezoliucijos formulavimo diskusija.
  “Time“ žurnalistas ėmė drebėti — tai jam priminė, kad, be kitų
  nepatogumų, jis jau beveik valandą lindi šalto oro vamzdyje.
  Jis turėjo gyvą istoriją, kurią Niujorko stilistai pateiks įprastu stiliumi.
  Jis taip pat nujautė, kad šią savaitę jo straipsnis nebus sutrumpintas.
  6
  Apie Dantistų kongreso sprendimą tęsti suvažiavimą viešbutyje Peteris Makdermotas išgirdo beveik tą pačią minutę, kai baigėsi uždaras susirinkimas. Kadangi viešbučiui tai buvo labai svarbu, jis kongresų skyriaus administratoriui liepė budėti prie Do no salono durų, kad šis kuo skubiausiai praneštų viską, ką sugebės sužinoti. Prieš minutę ar dvi administratorius paskambino ir pasakė, jog iš išeinančių delegatų pokalbių
  aišku, kad pasiūlymas atšaukti suvažiavimą atmestas.
  Peteris žinojo, kad rūpindamasis viešbučiu jis turėtų tuo džiaugtis.
  Tačiau jautėsi prislėgtas. Jam pasidarė įdomu, kaip dabar jaučiasi daktaras Ingramas, kurio stipri pozicija bei tiesumas buvo taip akivaizdžiai atmesti.
  Peteris prieštaringai pagalvojo, kad Voreno Trento ciniškas vakarykštės situacijos įvertinimas galų gale pasitvirtino. Jis nusprendė, kad turėtų jam apie tai pranešti.
  Peteriui įėjus į viršininkų numerio vyriausiojo valdytojo kambarį, į jį
  akis pakėlė Kristina. Ji šiltai nusišypsojo, primindama jam, kad jis norėjo vakar su ja pasikalbėti.
  Ji pasiteiravo:
  — Ar geras buvo vakarėlis? — Atrodė, kad ją linksmino šioks toks Peterio susidrovėjimas. — Ar jau spėjote viską pamiršti?
  — Viskas buvo gerai, — papurtė jis galvą. — Bet man trūko jūsų, ir aš vis dar jaučiuosi nepatogiai, kad supainiojau susitarimus.
  — Mes dvidešimt keturiomis valandomis vyresni. Jau galite sustoti.
  — Jei esate laisva, galbūt galėčiau ištaisyti savo klaidą šį vakarą.
  — Tiesiog sninga pasiūlymais! — tarė Kristina. — Šį vakarą aš pietauju su misteriu Velsu.
  — Jis pasveiko? — pakėlė antakius Peteris.
  — Ne tiek, kad išeitų iš viešbučio, todėl mes pietausime čia.
  Jei ilgai dirbsite, kodėl po to jums prie mūsų neprisidėjus?
  — Jei tik galėsiu, taip ir padarysiu. — Jis parodė į uždarytas dvigubas viešbučio savininko kabineto duris. — Ar V. T. neužimtas?
  — Galite užeiti. Tik tikiuosi, kad ne su problemomis ateinate. Šį rytą jis
  atrodo prislėgtas.
  — Turiu žinių, kurios gali jį pradžiuginti. Dantistai ką tik nubalsavo neatšaukti suvažiavimo.
  Jis pridėjo kiek rimčiau:
  — Tikriausiai skaitėte Niujorko laikraščius.
  — Taip, skaičiau. Pasakyčiau, kad gavome, kas mums priklausė.
  Jis linktelėjo pritardamas.
  — Taip pat skaičiau vietinius laikraščius, — pasakė Kristina. — Apie tą baisią tragediją kelyje nėra nieko naujo. Aš vis apie ją galvoju.
  — Aš irgi, — su užuojauta tarė Peteris. Jis dar kartą išvydo prieš tris dienas įvykusią sceną: virvėmis atitvertas, prožektoriais apšviestas kelias, kuriame policija niūriai ieško pėdsakų. Jis galvojo, ar atras policija automobilį ir vairuotoją — šios nelaimės kaltininką. Galbūt dabar ir vienas, ir kitas yra saugioje vietoje ir negali būti aptikti, nors jis tikėjosi, kad taip nebus. Mintis apie vieną nusikaltimą priminė jam apie kitą. Jis privalo nepamiršti paklausti Ogilvio, ar per naktį kas nors išsiaiškinta dėl plėšikavimo viešbutyje. Pagalvojęs apie tai, jis nustebo, kad iki šiol negirdėjo nieko iš vyriausiojo viešbučio detektyvo.
  Paskutinį sykį nusišypsojęs Kristinai, jis pasibeldė į Voreno Trento kabineto duris ir įėjo vidun.
  Peterio atneštos žinios padarė menką įspūdį. Viešbučio savininkas išsiblaškęs linktelėjo, tarsi nenorėdamas atsibusti iš savo susimąstymo, į kurį
  buvo pasinėręs, ir nukreipti mintis į ką nors kita. Peteris pajuto, kad jis jau ruošėsi kalbėti kažkokia kita tema, bet staiga persigalvojo. Po labai trumpo pokalbio Peteris išėjo.
  Kristina pagalvojo, kad Albertas Velsas, numatydamas Peterio Makdermoto kvietimą šiam vakarui, buvo teisus. Valandėlę ji pasijuto apgailestaujanti, kad sąmoningai pasitvarkė taip, jog šį vakarą būtų užimta.
  Ji prisiminė vakar savo sugalvotą gudrybę, kaip padaryti, kad pietūs Albertui Velsui atsieitų nebrangiai. Ji paskambino Maksui, pagrindinės restorano salės vyriausiajam padavėjui.
  — Maksai, — tarė Kristina, — jūsų valgyklos pietų kainos tiesiog neįtikėtinos.
  — Ne aš jas nustatinėju, mis Frensis. Kartais man norisi, kad galėčiau tą daryti.
  — Pastaruoju metu pas jus lankosi ne per daugiausiai žmonių.
  — Kai kuriais vakarais, — atsakė vyriausiasis padavėjas, — jaučiuosi kaip Livingstonas, belaukiantis Stenlio. Pasakysiu jums, mis Frensis, žmonės darosi gudresni. Jie žino, kad tokiuose viešbučiuose kaip šis yra viena centrinė virtuvė, ir kur jie bevalgytų, jiems bus patiekti tokie patys valgiai, tų
  pačių virėjų pagaminti. Tad kodėl gi nenueiti ten, kur kainos žemesnės, net jei aptarnavimas ir nėra toks prašmatnus.
  — Aš turiu draugą, — tarė Kristina, — kuriam patinka, kai aptarnaujama kambariuose. Tai pagyvenęs vyriškis, vardu misteris Velsas. Šį
  vakarą mes ateisime pietų. Gal galėtumėte pasirūpinti, kad jo sąskaita nebūtų didelė, bet ir ne tokia maža, kad jis tai pastebėtų. Skirtumą galite užrašyti į mano sąskaitą.
  — Nieko sau! — sukikeno vyriausiasis padavėjas. — Jūs tokia mergina, su kuria bendrauti ir aš pats būčiau nieko prieš.
  — Su jumis, Maksai, — atsikirto ji, — aš to nedaryčiau. Visi žino, kad jūs čia vienas iš dviejų turtingiausių viešbučio žmonių.
  — Kas tas antrasis?
  — Argi ne Herbis Čandleris?
  — Sugretindama mano vardą su jo, jūs mane nelabai džiuginate.
  — Bet jūs pasirūpinsite misteriu Velsu?
  — Mis Frensis, kai atnešime jam sąskaitą, jis pagalvos, kad valgė iš automato išmestus užkandžius.
  Juokdamasi ji padėjo telefono ragelį žinodama, jog Maksas sutvarkys šią situaciją taktiškai ir su gera nuovoka.
  Šėldamas iš įniršio Peteris Makdermotas lėtai, jau antrą kartą skaitė
  Ogilvio paliktą raštelį.
  Raštelis laukė ant jo stalo, kai jis sugrįžo po trumpo susitikimo su Vorenu Trentu.
  Ant jo buvo vakar dienos data bei antspaudas, ir raštelį Ogilvis greičiausiai paliko savo kabinete, kad jį paimtų kartu su kitu šio ryto paštu.
  Lygiai taip pat aišku buvo tai, jog ir laiko suplanavimas, ir pats raštelio
  parašymo būdas buvo iš anksto numatytas taip, kad jam gavus raštelį, bent jau artimiausiu metu, nebebūtų įmanoma nieko padaryti.
  Raštelyje buvo parašyta:
  “Misteriui P. Makdermotui Tema: Neapmokamos atostogos.
  Žemiau pasirašęs nuolankiai informuoja, kad išeina keturių dienų
  atostogoms, kurios tučtuojau ir prasideda. Tas dienas aš pasiimu iš septynių
  man priklausančių laisvų dienų dėl labai svarbių asmeninių priežasčių.
  V. Fineganui, viešbučio apsaugos viršininko pavaduotojui, pranešta apie apiplėšimą, kokių imtasi priemonių ir t.t., ir t.t. Jis gali būti iškviestas ir dėl kitų spręstinų dalykų.
  Žemiau pasirašęs į darbo vietą grįš kitą pirmadienį. Nuoširdžiai Jūsų T.
  L. Ogilvis, viešbučio apsaugos viršininkas“
  Peteris pasipiktinęs prisiminė, kad mažiau kaip prieš dvidešimt keturias valandas Ogilvis pripažino, jog galimas daiktas, “Šv. Gregoryje“ darbuojasi profesionalus vagis. Tuomet Peteris paragino viešbučio seklį atsikelti keletui dienų į viešbutį, bet šį pasiūlymą storulis atmetė. Jau tuomet Ogilvis greičiausiai žinojo, kad po kelių valandų ketina išvykti, bet nutylėjo. Kodėl?
  Tikriausiai todėl, jog žinojo, kad Peteris tam griežtai paprieštarautų, o Ogilvis, matyt, neturėjo jokio noro ginčytis ir galbūt atidėti savo išvykimą.
  Raštelyje buvo paminėtos “labai svarbios asmeninės priežastys“. Ką gi, pagalvojo Peteris, tai tikriausiai tiesa. Net Ogilvis, nors ir giriasi savo artimais santykiais su Vorenu Trentu, supranta, kad išvykti šiuo metu, iš anksto neperspėjus, — tai dideli nemalonumai sugrįžus.
  Bet kas per asmeninės priežastys galėtų būti? Matyt, ne tokios, kad jas būtų galima atvirai aptarti. Antraip jis taip ir botų pasielgęs. Nepaisant viešbučio reikalų, jei bendradarbiui atsitinka kas nors rimto, jam visada parodoma užuojauta.
  Vadinasi, priežastis kiek kitokia, kurios Ogilvis negalėjo atskleisti.
  Peteris suprato, kad net ir tai ne jo reikalas, išskyrus tą faktą, jog Ogilvio išvykimas sutrikdė normalią viešbučio veiklą. Tad jis turėjo visas teises įniršti. Jis nusprendė pasistengti sužinoti, kur ir kodėl išvyko vyriausiasis viešbučio seklys.
  Jis telefonu pasikvietė Florą ir jai įėjus kilstelėjo raštelį.
  Ji, nutaisiusi liūdną veidą, tarė:
  — Skaičiau. Ir pamaniau, kad tai jus supykins.
  — Jeigu galite, — tarė Peteris, — sužinokite, kur jis išvyko. Pabandykite paskambinti jam į namus ir į kitas mums žinomas vietas. Sužinokite, ar kas nors jį šiandien matė arba ketina susitikti. Visur palikite raštelius. Jei užtiksite Ogilvį, aš su juo pasikalbėsiu pats.
  Flora pasižymėjo tai ant lapelio.
  — Taip pat paskambinkite į garažą. Vakar naktį aš atsitiktinai ėjau pro šalį. Mūsų draugužis apie pirmą valandą išvažiavo su “Jaguaru“. Galbūt jis pranešė kam nors, kur vyksta.
  Florai išėjus, jis pasiuntė pakviesti vyriausiojo viešbučio detektyvo pavaduotoją Fineganą, liesą, lėtakalbį atvykėlį iš Naujosios Anglijos, kuris, prieš atsakydamas į nekantrius Peterio klausimus, ilgai svarstė.
  Ne, jis neturėjo supratimo, kur išvyko Ogilvis. Tik vėlai vakar vakare jo viršininkas jam pranešė, kad keletą ateinančių dienų jis bus už viską atsakingas. Taip, vakar visą naktį viešbutyje budėjo patruliai, bet nieko ypatingo nepastebėjo. Šį rytą taip pat nėra žinių, kad kas nors būtų įėjęs į
  kurį nors svetimą kambarį. Ne, iš Naujojo Orleano policijos departamento nieko naujo nepranešta. Taip, Fineganas pats palaikys kontaktą su policija, kaip pasiūlė misteris Makdermotas. Be abejonės, jei Fineganas turės kokių
  naujienų iš misterio Ogilvio, misteriui Makdermotui bus tučtuojau pranešta.
  Peteris paleido Fineganą. Šiuo momentu daugiau nieko nebebuvo galima padaryti, nors Peterio pyktis Ogilviui vis dar neatslūgo.
  Jis vis dar tebebuvo įniršęs, kai Flora pranešė:
  — Mis Marša Preiskot antrojoje linijoje.
  — Pasakykite jai, kad aš užsiėmęs, paskambinsiu vėliau, — tarė Peteris ir tučtuojau persigalvojo. — Gerai, kalbėsiu.
  Jis pakėlė telefono ragelį. Mama linksmai tarė:
  — Aš viską girdėjau.
  Susierzinęs jis nusprendė priminti Florai, kad kol jie šnekasi tarpusavyje, telefono mygtukas “pauzė“ turėtų būti nuspaustas.
  — Atsiprašau, — pasakė jis. — Šis rytas ne toks linksmas kaip puikus praėjęs vakaras.
  — O aš maniau, kad viešbučių valdytojai pirmiausia išmoksta greitai
  atsigauti.
  — Gal kiti ir moka. Bet ne aš.
  Jis pajuto, kaip ji dvejoja. Tuomet ji ištarė:
  — Ar viskas ir buvo puiku — vakar?
  — Viskas.
  — Šaunu! Tada galiu tesėti savo pažadą.
  — Taip ir nujaučiau.
  — Ne, — pasakė Marša. — Žadėjau, kad supažindinsiu jus su Naujojo Orleano istorija. Galėtume pradėti šįvakar.
  Jis jau norėjo atsisakyti pasiaiškinęs, jog jokiu būdu negali palikti viešbučio, bet staiga pajuto, kad pats to nori. Kodėl gi ne? Jis retai pasinaudodavo jam priklausančiomis dviem laisvomis dienomis per savaitę, o be to, pastaruoju metu jis daug dirbo papildomai. Trumpas išvykimas nieko nesugadins.
  — Tvarka, — atsakė jis. — Pažiūrėkime, kiek šimtmečių galima aptarti tarp antros ir ketvirtos valandos.
  7
  Per dvidešimties minučių maldą prieš pusryčius Kurtis ÒKyfas susizgribo, kad jo mintys kažkur sklando. Tai buvo jam pažįstamas nerimo ženklas, dėl ko jis atsiprašė Dievo, nors ilgai ir neužtruko, kadangi nuolatinis judėjimas į priekį buvo vienas iš viešbučių magnato bruožų — vadinasi, Dievo dovana.
  Jam palengvėjo prisiminus, kad ši diena yra paskutinė Naujajame Orleane. Šį vakarą jis išskrenda į Niujorką, o rytoj į Italiją. Ten jis ir Dodo apsistos ÒKyfo “Neapolyje“. Bus pakeista aplinka, o prie to prisidės dar ir malonumas vėl grįžti į vieną iš nuosavų viešbučių. Kurtis ÒKyfas niekuomet nesuprato, ką turi galvoje kritikai sakydami, jog apsistojus ÒKyfo viešbučiuose galima apkeliauti visą pasaulį, niekuomet neperžengiant Jungtinių Amerikos Valstijų ribų. Nepaisant to, kad jis mėgo
  keliauti po užsienį, jam labiausiai patiko pažįstami dalykai: amerikietiškos dekoracijos, į kurias įsiliedavo tik šiek tiek vietinio kolorito, amerikietiška vandentiekio sistema, amerikietiškas maistas ir dažniausiai pasitaikantys patys amerikiečiai. ÒKyfo suorganizuota tvarka visa tai garantavo.
  Ir visiškai nesvarbu, kad po savaitės jis lygiai taip pat nekantriai norės palikti Italiją, kaip dabar kad nori išvykti iš Naujojo Orleano. Jo paties imperijos ribose buvo daugybė vietų, sakysim, “ÒKyfo Tadž Mahalas“,
  “ÒKyfo Lisabona“, “ÒKyfo Adelaida“, “ÒKyfo Kopenhaga“, kuriose didžiosios personos pasirodymas, nors ir ne toks, be kurio negalima išsiversti, vis dėlto pagyvintų viešbučio veiklą taip, kaip katedros veiklą pagyvina popiežiaus viešnagė.
  Vėliau, žinoma, jis grįš į Naująjį Orleaną — po kokio mėnesio ar dviejų, kai “Šv. Gregoris“ jau bus “ÒKyfo Šv. Gregoris“, kai viešbutis bus nuodugniai peržiūrėtas ir perdarytas pagal ÒKyfo viešbučių šabloną. Jo atvykimas į iškilmingą viešbučio atidarymo ceremoniją bus fanfarų, miesto piliečių, spaudos, radijo ir televizijos lydimas triumfas. Kaip paprastai tokiais atvejais, jo palydą sudarys įžymybės, tarp jų ir Holivudo žvaigždės, kurias nesunku pasisamdyti prabangiam, tačiau jam nieko nekainuojančiam pokyliui.
  Galvodamas apie tai, Kurtis ÒKyfas pasijuto su nerimu laukiantis šitų
  įvykių. Jis taip pat buvo kiek suirzęs, kad iki šiol negavo o cialaus Voreno Trento sutikimo priimti prieš dvi dienas pasiūlytas sąlygas. Dabar buvo vėlyvas ketvirtadienio rytas. Iki vidurdienio, pagal jų susitarimą —
  paskutinio derybų termino — liko mažiau kaip devyniasdešimt minučių.
  Viešbučio savininkas, dėl jam vienam žinomų priežasčių, nusprendė laukti iki paskutinės minutės.
  ÒKyfas neramiai slampinėjo po numerį. Prieš pusvalandį Dodo iškeliavo į parduotuves ir išlaidoms jis jai stambiais banknotais davė keletą šimtų dolerių. Jis pasiūlė nusipirkti lengvų drabužių, kadangi Neapolyje jų
  laukė tikriausiai dar karštesni orai negu Naujajame Orleane, o Niujorke jie neturės laiko vaikščioti po parduotuves. Dodo patenkinta jam padėkojo kaip ir visada, nors ir ne taip entuziastingai kaip vakar, kai plaukė laivu aplink uostą, nors kelionė kainavo vos šešis dolerius. Moterys, pagalvojo jis, yra keistos būtybės.
  Jis sustojo prie lango, pažvelgė pro Jį, ir tuo metu kitame kambario gale
  suskambėjo telefonas. Žengęs pustuzinį plačių žingsnių, jis pakėlė ragelį.
  — Taip?
  Jis tikėjosi išgirsti Voreną Trentą, bet telefonistė pranešė, kad skambina iš toli. Po kelių sekundžių linijoje pasigirdo Henko Lemnicerio lėtas kalifornietiškas pro nosį einantis balsas.
  — Tai jūs, misteri ÒKyfai?
  — Taip, tai aš.
  Nors tai buvo nelogiška, Kurtis ÒKyfas tuo metu troško, kad jo atstovas vakariniame krante nejaustų pareigos skambinti jam du kartus per parą.
  — Turiu jums puikių žinių.
  — Kokių žinių?
  — Suorganizavau Dodo vieną dalykėlį.
  — Man rodos, vakar aš aiškiai pasakiau, kad mis Leš privalo gauti išskirtinį šansą.
  — Nieko išskirtinesnio nebeįmanoma gauti, misteri ÒKyfai! Ši galimybė pati puikiausia, tiesiog neįtikėtina. Dodo — laimės kūdikis.
  — Sakyk.
  — Voltas Kurzonas nori dar sykį pastatyti lmą “Su savimi to nepasiimsi“. Atsimeni, į šitą puodynę ir mes įdėjome pinigų.
  — Atsimenu.
  — Vakar sužinojau, kad Voltui reikia mergaitės senosios Anos Miler rolei. Tai geras pašalinis vaidmuo. Tinka Dodo kaip aptempianti liemenėlė.
  Kurtis ÒKyfas dar sykį irzliai pagalvojo, kad Lemniceris galėtų ir atsargiau parinkti žodžius.
  — Manau, turės būti scenos patikrinimas.
  — Be abejonės.
  — Tai iš kur žinote, kad Kurzonas sutiks ją lmuoti?
  — Jūs juokaujate? Nenuvertinkite savo įtakos, misteri ÒKyfai. Dodo jau priimta. Aš taip pat pasirūpinau, kad su ja dirbtų Sandra Strofan. Žinote Sandrą?
  — Taip.
  ÒKyfas gerai prisiminė Sandrą Strofan. Ji garsėjo kaip viena geriausių
  aktorių parengėjų. Be kitų pasiekimų, ji buvo gana garsi tuo, kad priimdavo įtakingų sponsorių parekomenduotas niekam nežinomas merginas ir iš jų
  padarydavo kino kameros princeses.
  — Aš labai patenkintas dėl Dodo, — tarė Lemniceris. — Šitą vaiką aš visuomet mėgau. Vienintelis dalykas yra tas, kad reikės greitai apsisukti.
  — Ką reiškia greitai?
  — Ji buvo reikalinga jau vakar, misteri ÒKyfai. Bet viskas bus gerai, o dėl viso kito aš susitariau.
  — Dėl ko — viso kito?
  — Dženė Lamarš, — sutriko Henkas Lemniceris. — Jūs nepamiršote?
  — Ne.
  Kurtis ÒKyfas tikrai nepamiršo sąmojingos ir gražios Vasaro brunetės, kuri prieš mėnesį ar porą padarė jam tokį įspūdį. Bet po vakarykščio pokalbio su Lemniceriu jis kuriam laikui atidėjo mintis apie Dženę Lamarš.
  — Viskas sutvarkyta, misteri ÒKyfai. Dženė šįvakar išskris į Niujorką, kur rytoj susitiks su jumis. Dodo užsakymą Neapolio viešbutyje pakeisime užsakymu Dženei, o Dodo gali atskristi pas mus tiesiai iš Naujojo Orleano.
  Paprasta, ar ne?
  Tai tikrai buvo labai paprasta. Taip paprasta, kad ÒKyfas negalėjo rasti šiame plane nė vieno netikslumo. Bet kažkodėl jis bandė tai padaryti.
  — Ar jūs galite užtikrinti mane, kad mis Leš gaus tą vaidmenį?
  — Misteri ÒKyfai, galiu prisiekti ant savo motinos kapo.
  — Jūsų motina dar nemirė.
  — Tada ant senelės, — stojo pauzė, o tada, tarsi staiga suvokęs, Lemniceris tarė: — Jei rūpinatės, kaip pasakyti apie tai Dodo, kodėl to nepadarius man? Tiesiog išeikite porai valandų pasivaikščioti. Aš jai paskambinsiu ir viską sutvarkysiu. Tokiu būdu nebus jokio triukšmo, jokių
  atsisveikinimų.
  — Dėkui. Aš sugebėsiu pats susitvarkyti.
  — Kaip žinote, misteri ÒKyfai. Bandau jums padėti.
  — Mis Leš telegrafu praneš savo atvykimo į Los Andželą laiką. Jūs sutiksite ją aerouoste?
  — Be abejonės. Puiku bus vėl pamatyti Dodo. Ką gi, misteri ÒKyfai, linkiu jums puikiai praleisti laiką Neapolyje. Pavydžiu, kad su jumis bus Dženė.
  Nieko neatsakęs, ÒKyfas padėjo ragelį.
  Dodo sugrįžo uždususi, apsikrovusi nešuliais, o ją sekė besišypsantis ir maždaug tiek pat ryšulių nešantis patarnautojas.
  — Turiu vėl eiti, Kurteli. Yra dar.
  — Galėjai paliepti, kad visa tai tau pristatytų, — šiurkščiai tarė
  ÒKyfas.
  — O, taip daug smagiau! Kaip per Kalėdas. — Pasisukusi į
  patarnautoją, ji tarė: — Mes vykstame į Neapolį. Jis kažkur Italijoje.
  ÒKyfas davė patarnautojui dolerį ir palaukė, kol jis išeis.
  Nusikračiusi nešuliais, Dodo impulsyviai apkabino ÒKyfo kaklą. Ji pabučiavo jį į abu žandus.
  — Ar tau trūko manęs? Oi, Kurteli, aš tokia laiminga!
  ÒKyfas švelniai išsilaisvino iš jos rankų.
  — Prisėskim. Noriu pasakyti tau, kad mūsų planas truputį keičiasi.
  Taipogi turiu gerų žinių.
  — Mes išvažiuojam anksčiau!
  Jis papurtė galvą.
  — Tai susiję daugiau su tavimi negu su manimi. Tau, mano mieloji, siūlomas vaidmuo kino lme. Aš tuo pasirūpinau. Šį rytą sužinojau, kad viskas sutvarkyta.
  Jis pajuto, kaip Dodo mėlynos nekaltos akys jį tyrinėja.
  — Mane užtikrino, kad tai labai geras vaidmuo, tiesą pasakius, aš reikalavau, kad taip būtų. Jei viskas gerai klostysis, ko aš ir tikiuosi, šis vaidmuo turėtų būti tavo karjeros pradžia.
  Kurtis ÒKyfas sustojo, pajutęs savo paties žodžių tuštumą.
  Dodo lėtai ištarė:
  — Matyt, tai reiškia. . kad aš turiu palikti tave.
  — Deja, mano mieloji, tai tiesa.
  — Greitai?
  — Bijau, kad rytoj rytą. Tu skrisi tiesiai į Los Andželą. Ten tave sutiks Henkas Lemniceris.
  Dodo sutikdama lėtai pakrutino galvą. Vienos rankos pirštais ji išsiblaškiusi perbraukė per savo pelenų baltumo plaukus. Tai buvo paprastas judesys, ir vis dėlto, kaip ir daugelis Dodo gestų, jis buvo nepaprastai jausmingas. ÒKyfas, pats žinodamas, jog tai nelogiška, pajuto pavydo dieglį
  pagalvojęs, kad dabar Dodo draugas bus Lemniceris. Lemniceris, kuris praeityje parūpino darbą daugeliui iš savo darbdavio buvusių meilužių, neturėtų drąsos iš anksto pradėti žaisti su išsirinkta favorite. Bet vėliau. .
  Kas bus vėliau, jau atskira kalba. Jis nustūmė tą mintį į šoną.
  — Noriu, kad žinotum, mano mieloji, kad netekti tavęs man yra skaudus smūgis. Bet mes privalome galvoti apie tavo ateitį.
  — Viskas gerai, Kurteli, — vis nenuleido akių nuo jo Dodo. Nepaisant jų nekaltumo, jis jautė, kad ji viską supranta. — Viskas gerai. Nesirūpink.
  — Aš tikėjausi, kad tuo vaidmeniu kino lme tu būsi dar labiau patenkinta.
  — Aš esu patenkinta, Kurteli! Vaje, kokia aš patenkinta! Tai tiesiog puiku, kad tu visąlaik darai pačius mieliausius dalykus.
  Jos reakcija pakurstė jo paties pasitikėjimą.
  — Tai tikrai puiki galimybė. Esu tikras, kad tau gerai pasiseks, ir, be abejonės, atidžiai seksiu tavo karjeros progresą.
  Jis nusprendė sutelkti savo mintis į Dženę Lamarš.
  — Tai turbūt. . — tyliai pabandė Dodo. — Turbūt tu išvyksi šį vakarą, anksčiau už mane.
  — Ne, — atsakė jis, tą pačią sekundę apsisprendęs. — Aš atšauksiu savo skrydį ir išvyksiu rytoj iš ryto. Šis vakaras bus ypatingas mums abiem.
  Dodo dėkinga žvilgtelėjo į jį, ir suskambo telefonas. Pajutęs palengvėjimą, kad gali užsiimti kažkuo kitu, jis pakėlė ragelį.
  — Misteris ÒKyfas? — maloniai paklausė moteriškas balsas.
  — Taip.
  — Kalba Kristina Frensis, misterio Voreno Trento padėjėja. Misteris Trentas norėjo sužinoti, ar galėtų dabar su jumis susitikti.
  ÒKyfas žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo be kelių minučių vidurdienis.
  — Taip, — atsakė jis. — Aš susitiksiu su misteriu Trentu. Perduokite jam, kad ateitų.
  Padėjęs ragelį, jis nusišypsojo Dodo:
  — Atrodo, mano mieloji, kad abu turime dėl ko švęsti: tu dėl spindinčios ateities, o aš dėl naujo viešbučio.
  8
  Maždaug prieš valandą Vorenas Trentas susimąstęs sėdėjo už savo kabineto, esančio viršininkų numeryje, uždarų dvigubų durų. Šį rytą jis jau keletą kartų siekė telefono, ketindamas paskambinti Kurčiui ÒKyfui ir sutikti su šio pateiktomis viešbučio perėmimo sąlygomis. Ilgiau delsti lyg ir nebebuvo jokių priežasčių. Samdomų darbininkų sąjunga buvo paskutinė
  nansavimo iš šalies viltis. Šiurkštus jos atsisakymas sužlugdė paskutinę Voreno Trento viltį priešintis pabaisos ÒKyfo atėjimui.
  Ir vis dėlto, kiekvieną sykį, ištiesęs ranką prie telefono, Vorenas Trentas ją atitraukdavo. Jis jautėsi kaip kalinys, paskirtą valandą laukiantis mirties bausmės ir prieš tai galįs pasirinkti savižudybę. Jis nusilenkė tam, kas neišvengiama. Jis suprato, jog jo valdymo laikotarpis tuojau baigsis, nes nebuvo kitos išeities. Tačiau žmogiška prigimtis vertė jį laikytis įsikibus į
  kiekvieną likusią minutę, kol jos visos išseks ir jo apsisprendimo laikas baigsis.
  Jis jau ruošėsi kapituliuoti, kai jo užmojį sugriovė Peterio Makdermoto pasirodymas. Makdermotas pranešė apie Amerikos dantistų kongreso sprendimą tęsti savo suvažiavimą, ir šis faktas Voreno Trento visai nenustebino, kadangi jis tai buvo numatęs jau prieš dieną. Tačiau dabar šitas reikalas atrodė jam tolimas ir nereikšmingas. Tad Peteriui Makdermotui Bėjus, jis pasijuto patenkintas.
  Jis trumpam grįžo į prisiminimus ir apmąstė savo praeities triumfus ir pasitenkinimą, kurį atnešė kiekvienas iš jų. Tada (ir tai buvo ne taip jau seniai) jo viešbučio ieškodavo patys didingieji ir šiek tiek jiems nusileidžiantys žmonės: prezidentai, karūnuotieji, kilmingieji, prašmatnios
  damos bei garbingi ponai, galios bei turtų nabobai, išgarsėję ir ne tokie garsūs; ir visi jie turėjo vieną savybę — reikalavo dėmesio ir jį gaudavo. O
  kur šie elito žmonės vesdavo, ten paskui juos sekdavo kiti, tad “Šv. Gregoris“
  tapo ir Meka, ir pinigų darymo mašina.
  Sužadinęs visus savo prisiminimus, jis norėjo kurį laiką jais pasigardžiuoti. Vorenas Trentas tikėjosi, kad kokią valandą, kuri buvo likusi jam kaip viešbučio savininkui, jo niekas netrukdys.
  Ši viltis pasirodė esanti bergždžia.
  Kaip paprastai, jausdama jo nuotaiką, tyliai įėjo Kristina Frensis.
  — Misteris Emilis Diumeras norėtų su jumis pasikalbėti. Aš nenorėjau jūsų trukdyti, bet jis sakė, kad tai labai svarbu.
  Trentas sumurmėjo. Maitvanagiai jau renkasi, pagalvojo jis. Nors paskui pamanė, kad šitoks palyginimas gal kiek netinkamas. “Šv. Gregoryje“
  cirkuliavo nemažai Industrinio prekybos banko, kurio prezidentas ir buvo Emilis Diumeras, pinigų. Tačiau tas pats Industrinis prekybos bankas prieš keletą mėnesių atsisakė pratęsti kredito terminą bei nansavimo pertvarkymui suteikti didesnę paskolą. Na, dabar Diumeras ir jo kolegos direktoriai galėjo nebesirūpinti. Kai įvyks besiartinantis sandėris, jų laukia pinigai. Vorenas Trentas pamanė, kad turėtų savo svečią dėl to užtikrinti.
  Jis ištiesė ranką link telefono ragelio.
  — Ne, — pasakė Kristina. — Misteris Diumeras yra čia ir laukia už durų.
  Vorenas Trentas nustebęs sustojo. Kad Emilis Diumeras paliktų banką, kur viskas taip greitai vyksta, ir ateitų asmeniškai su kuo nors pasimatyti, atrodė be galo neįprasta.
  Po minutės Kristina atvedė lankytoją ir išeidama uždarė paskui save duris.
  Emilio Diumero, žemo, solidaus žmogaus su baltų plaukų garbana, visi protėviai buvo kreolų giminės. Tačiau jis atrodė taip, tarsi būtų nužengęs iš knygos “Pikviko užrašai“ puslapių. Šį įspūdį sustiprino ir jo pasipūtėliškumas bei nenuoseklumas.
  — Aš atsiprašau, Vorenai, dėl tokio staigaus įsiveržimo, iš anksto nepaskyrus susitikimo. Bet prispyrus reikalui, tokiems mandagumams nebeliko laiko.
  Jie atsainiai paspaudė vienas kitam rankas. Viešbučio savininkas rankos mostu pakvietė savo lankytoją sėstis.
  — Kokiam reikalui?
  — Jeigu jūs neprieštaraujate, norėčiau aptarti viską iš eilės. Visų pirma leiskite pasakyti, kaip aš jaudinausi, kai buvo neįmanoma patenkinti jūsų
  prašymo dėl paskolos. Nelaimei, prašoma suma bei atidavimo terminas niekaip nesiderino su mūsų ištekliais bei nustatyta tvarka.
  Vorenas Trentas išsisukinėdamas linktelėjo. Bankininką jis mėgo ne per labiausiai, nors visada jį pakankamai vertino. Po apsimestinio gražbyliavimo, kuris daugeliui sukeldavo nuobodulį ir apgaudavo, slėpėsi sumanus, aštrus protas.
  — Tačiau šiandien aš atvykau pas jus su pasiūlymu, kuris, manau, galėtų kompensuoti kai kuriuos ankstesniojo susitikimo nemalonius momentus.
  — Tai, — užtikrino Vorenas Trentas, — visiškai neįtikėtina.
  — Pažiūrėsime.
  Iš plono portfelio bankininkas ištraukė keletą liniuoto popieriaus lapų, kuriuose pieštuku buvo kažkas pasižymėta.
  — Kiek žinau, jūsų viešbutis gavo ÒKyfo korporacijos pasiūlymą.
  — Turbūt nereikia nė FTB, kad jums tai praneštų.
  Bankininkas nusišypsojo.
  — Galbūt jūs norėtumėte atskleisti man, kokios jums siūlomos sąlygos?
  — Kam tai reikalinga?
  — Nes aš čia atvykau tam, kad pateikčiau jums tokį patį pasiūlymą.
  — Tokiu atveju dar mažiau priežasčių viską jums iškloti. Galiu jums tik pranešti, kad sutikau duoti atsakymą ÒKyfo žmonėms šiandien iki vidurdienio.
  — Taigi. Tokią informaciją aš ir gavau ir todėl taip staiga pas jus pasirodžiau. Tuo pačiu atsiprašau, kad neatvykau anksčiau, nes kol surinkau visą informaciją, praėjo kiek laiko.
  Pasiūlymas paskutinę minutę Voreno Trento nė kiek nepradžiugino. Jis nusprendė, kad vietinių investitorių grupelė, vadovaujama Diumero, susivienijo, ketindama dabar pigiai nusipirkti, o vėliau pelningai parduoti.
  Kad ir kokios būtų sąlygos, vargu ar jos prilygs ÒKyfo pasiūlymui. O ir paties Voreno Trento situacija tikriausiai jau nebegali būti pagerinta.
  Bankininkas žvilgtelėjo į savo pieštuku rašytas pastabas.
  — Kiek man žinoma, ÒKyfo korporacijos siūloma kaina yra keturi milijonai. Iš šių pinigų du milijonai būtų panaudoti paskolos atnaujinimui, vienas milijonas būtų paliktas balanso išlaikymui, ir išleista vieno milijono vertės ÒKyfo akcijų. Taip pat sklando gandai, kad jums asmeniškai bus užtikrinta galimybė gyventi viešbutyje iki gyvenimo pabaigos.
  Voreno Trento veidas iš pykčio išraudo. Jis smarkiai tvojo kumščiu į
  savo stalą.
  — Po velniais, Emili! Nežaisk su manimi katės su pele!
  — Jeigu taip pasirodė, atsiprašau. — Dėl Dievo! Jei jau žinote visas detales, tai kam dar klausiate?
  — Atvirai sakant, — tarė Diumeras, — laukiau jūsų patvirtinimo, kurį
  man ką tik davėte. Tas pasiūlymas, kurį aš esu įpareigotas jums pateikti, turėtų būti kiek geresnis.
  Vorenas Trentas suprato papuolęs į senus ir labai aiškius spąstus. Bet jį
  papiktino, kad Diumeras išdrįso šitaip su juo žaisti.
  Taip pat buvo akivaizdu — tarp Kurčio ÒKyfo darbuotojų yra išdavikas, galbūt vienas iš vyriausiosios valdybos narių, kuriam patikimos aukštosios politikos paslaptys. Atrodė ironiška, kad Kurtį ÒKyfą, kuris šnipinėjimą laiko savo verslo įrankiu, patį kažkas šnipinėja.
  — Kaip atrodo tos geresnės sąlygos? Ir kas jas siūlo?
  — Atsakydamas pradžioje į pirmą klausimą, pranešiu, kad šiuo metu negaliu jums to išduoti.
  — Aš tariuosi su žmonėmis, o ne su vaiduokliais, — prunkštelėjo Vorenas Trentas.
  — Aš ir nesu vaiduoklis, — priminė jam Diumeras. — Dar daugiau, bankas jus gali užtikrinti, kad šis pasiūlymas, kurį aš esu įgaliotas jums pateikti, yra patikimas, ir kad toji pusė, kurios interesams bankas atstovauja, pasižymi neabejotinais kredencialais.
  Vis dar susierzinęs dėl bankininko užuominų, viešbučio savininkas tarė:
  — Eikime prie reikalo.
  — Aš kaip tik ruošiausi tą ir padaryti, — pasakė bankininkas ir sušnarino savo popierius. — Iš esmės mano direktorių nustatyta viešbučio kaina yra lygiai tokia pat kaip ir ta, kurią nustatė ÒKyfo korporacija.
  — Nieko keisto, juk jums buvo žinomi ÒKyfo skaičiai.
  — Tačiau yra keletas reikšmingų skirtumų.
  Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios Vorenas Trentas pajuto, kaip kyla jo susidomėjimas tuo, ką žada pasakyti bankininkas.
  — Visų pirma mano direktoriai nemano, kad jūs turėtumėte pats atsisakyti vadovauti “Šv. Gregoriui“ ar atsiriboti nuo jo nansinės struktūros.
  Antra, jų tikslas būtų, kiek tik leis komercinė situacija, išlaikyti viešbučio nepriklausomybę bei dabartinį charakterį.
  Vorenas Trentas kietai suspaudė fotelio rankenas. Jis žvilgtelėjo į
  dešinėje ant sienos kabantį laikrodį. Jis rodė be penkiolikos dvyliktą.
  — Jie vis dėlto tvirtai laikytųsi savo ketinimo įsigyti daugumą paprastųjų akcijų, kas šiomis sąlygomis yra protingas reikalavimas, kad galėtų parūpinti veiksmingą valdymo kontrolę. Tad jūs taptumėte stambiausiu akcijų mažumos savininku. Tolesnis reikalavimas būtų tas, kad jūs skubiai atsistatydintumėte iš prezidento bei vyriausiojo direktoriaus pareigų. Gal galėčiau paprašyti jus stiklinės vandens?
  Vorenas Trentas iš ant stalo stovėjusio termoso pripylė vieną stiklinę.
  — Ką jūs turite galvoje — kad aš tapsiu indų nurinkėju? O galbūt durininko padėjėju?
  — Toli gražu, — taip pasakęs, Emilis Diumeras siurbtelėjo gurkšnelį iš stiklinės. — Mane visąlaik stebino ir atrodė ganėtinai reikšminga, kad iš mūsų purvinos Misisipės galima gauti tokio malonaus skonio vandenį.
  — Kalbėkite!
  — Mano direktoriai siūlo, kad po jūsų atsistatydinimo jūs būtumėte tučtuojau paskirtas tarybos pirmininku, pradžiai dviejų metų terminui.
  — Ir būčiau vadovas be valdžios!
  — Galbūt. Bet man atrodo, kad būna ir blogiau. O gal jūs norėtumėte, kas tas vadovas be valdžios būtų misteris Kurtis ÒKyfas?
  Viešbučio savininkas tylėjo.
  — Taip pat turiu pranešti, kad mano direktoriai patenkins bet kokį
  asmeninio pobūdžio prašymą, susijusį su gyvenimu viešbutyje, kaip kad ÒKyfo korporacijos jums pateiktas pasiūlymas. Dabar dėl akcijų pervedimo ir nansavimo pertvarkymo. Norėčiau pašnekėti apie tai kiek detaliau.
  Kol bankininkas kalbėjo, Vorenas Trentas pajuto nerimą, tarsi viskas būtų buvę nerealu. Į jo atmintį sugrįžo senas atsitikimas. Vieną sykį, kai dar buvo mažas berniukas, jis lankėsi kaimo mugėje, rankoje suspaudęs kelis sutaupytus skatikus, kuriuos ketino išleisti karuselėje. Jis pagaliau išdrįso užlipti ant karuselės, pavadintos “Pasivaikščiojimas ant torto“. Matyt, ta pramoga ilgainiui nuėjo į užmarštį. Jis prisiminė, kad karuselė susidėjo iš grindų, kurios nuolatos kilnojosi tai aukštyn, tai žemyn, tai į priekį, tai atgal ir vėl į priekį. . Tad grindys nė sekundei nenustodavo judėjusios ir už vieną centą jis nusipirko didžiulį šansą nugriūti, prieš pasiekdamas tolimąjį galą. Iš pradžių tai atrodė smagybė, bet prieš pasivaikščiojimo ant torto pabaigą jis nenorėjo nieko daugiau, tik nulipti žemėn.
  Keletas pastarųjų savaičių jam buvo kaip pasivaikščiojimas ant torto.
  Pradžioje jis pasitikėjo savimi, bet staiga grindys po juo pasisuko. Jos pakilo tada, kai atgijo viltis, o paskui vėl pasviro žemyn. Artinantis pabaigai, Samdomų darbininkų brolija žadėjo stabilumą, bet staiga ir ši galimybė
  prasmego tarp beprotiškų grindų bangų.
  Tik kai netikėtai pasivaikščiojimo ant torto grindys vėl stabilizavosi, jis nieko daugiau nenorėjo, tik nulipti žemėn.
  Vorenas Trentas žinojo, kad vėliau jo jausmai pasikeis ir jo asmeninis dėmesys viešbučiui kaip visada atgis. Bet šiuo metu jis jautė vien palengvėjimą, kad ar vienaip, ar kitaip, bet atsakomybės našta slenka ant kitų
  pečių. Kartu su palengvėjimu atsirado ir smalsumas.
  Kas iš miesto verslo lyderių slėpėsi už Emilio Diumero? Kas galėtų tiek domėtis šiuo reikalu, kad sutiktų rizikuoti pinigais, palikdamas “Šv. Gregorį“
  kaip tradicinį nepriklausomą viešbutį?
  Galbūt Markas Preiskotas? Ar galėtų šis universalinių parduotuvių
  valdovas bandyti išplėsti savo jau ir taip plačias valdas? Vorenas Trentas prisiminė prieš keletą dienų iš kažko girdėjęs, jog Markas Preiskotas Romoje. Tai galėtų būti paaiškinimas, kodėl jis kreipėsi ne pats asmeniškai.
  Ką gi, kad ir kas tai būtų, jis apie tai netrukus sužinos.
  Akcijų perdavimo sąlygos, apie kurias kalbėjo bankininkas, atrodė
  palankios. Palyginus su ÒKyfo pasiūlymu, pinigų Vorenas Trentas gaus mažiau, bet užtai jis viešbutyje turės paprastųjų akcijų. O pagal tvarką, kurią siūlė ÒKyfas, jis būtų visiškai nušalintas nuo viešbučio reikalų.
  Pagaliau paskyrimas tarybos pirmininku, nors gal bus tik simboliškas postas, nesuteikiantis jam galios, vis dėlto užtikrins jo išsilaikymą viešbutyje bent jau privilegijuotu stebėtoju, ir nežinia dar, kas seks po to. Taip pat nereikėjo užmiršti ir prestižo, kuris būtų jam suteikiamas.
  — Tai, — padarė išvadą Emilis Diumeras, — yra ir pinigai, ir nuosavybė. Jau minėjau, kad pasiūlymo sąžiningumą bankas garantuoja. Be to, esu pasiruošęs šį vakarą jums pateikti o cialų laišką su visais ketinimais.
  — Ir jei aš sutiksiu, sutartį?
  — Nėra jokios priežasties, — svarstydamas tarė bankininkas, prieš tai sučiaupęs lūpas, — kodėl negalima būtų visko greitai sutvarkyti, nes paskolai baigiantis, tą netgi reikėtų atlikti skubiai. Manau, sutartis būtų pasirašyta rytoj tuo pačiu metu.
  — Ir tuo pačiu metu, be abejonės, man būtų pranešta, kas yra tasai pirkėjas.
  — Tai, — sutiko Emilis Diumeras, — netgi būtina, norint pervesti akcijas.
  — Jei rytoj, tai kodėl ne šiandien?
  — Taip buvo man paliepta, — papurtė galvą bankininkas.
  Voreno Trento galvoje trumpam švystelėjo ankstesnė bloga nuojauta.
  Jis norėjo reikalauti, kad viena iš sutarties sąlygų ir būtų tai, jog jis šiandien pat sužinos, kas ruošiasi pirkti viešbutį. Tačiau sveikas protas ginčijosi: “Argi tai svarbu, jei tik bus išpildytos sąlygos, dėl kurių bus susitarta?“
  Diskutuojant jam taipogi prireiks pastangų, kam jis jautėsi nepasiruošęs.
  Dar kartą jį apniko susirūpinimas, kurį jis jautė prieš keletą minučių.
  Jis atsiduso ir paprastai pasakė:
  — Aš sutinku.
  9
  Negalėdamas patikėti tuo, ką girdi, įsiutęs Kurtis ÒKyfas žiūrėjo į
  Voreną Trentą.
  — Ir jūs turite tiek įžūlumo stovėti štai čia prieš mane ir sakyti, kad jūs jau pardavėte savo viešbutį kitam.
  Jie buvo ÒKyfo numerio svetainėje. Išvykus Emiliui Diumerui, Kristina Frensis tučtuojau paskambino, kad susitartų dėl susitikimo, į kurį ir atvyko Vorenas Trentas. Ddodo, kurios veide matėsi abejonė, stoviniavo už ÒKyfo.
  — Galite vadinti tai įžūlumu, — atsakė Vorenas Trentas. — Mano nuomone, tai tik informacijos pateikimas. Gal jums taipogi būtų įdomu sužinoti, kad aš nevisiškai išsipardaviau, bet išlaikiau savo esminį
  dalyvavimą viešbučio reikaluose.
  — Jūs tai prarasite!
  ÒKyfo veidas iš įniršio paraudo. Jau daug metų nėra atsitikę taip, kad jam atsakytų ką nors, ką jis nori pirkti. Netgi dabar, prislėgtas kartėlio ir nusivylimo, jis negalėjo patikėti, kad jam iš tiesų atsakoma.
  — Dėl Dievo! Prisiekiu, kad sumalsiu jus!
  Dodo ištiesė ranką. Ji palietė ÒKyfo rankovę.
  — Kurteli!
  Jis išplėšė ranką.
  — Užsičiaupk!
  Buvo matyti, kaip jo smilkiniais pulsuoja kraujas. Jo rankos buvo sugniaužtos.
  — Tu susijaudinai, Kurteli. Tau nereikėtų. .
  — Eik po velniais! Nesikišk!
  Sunerimusios Dodo akys nukrypo į Voreną Trentą. Jos sutramdė
  Trento įniršį, kuris jau būtų išsiveržęs. Jis tarė ÒKyfui:
  — Galite daryti tai, ką norite. Bet norėčiau jums priminti, kad neturite kažkokios išskirtinės teisės pirkti šį viešbutį. Be to, čia jūs atvykote savo paties noru, o iš manęs kvietimo negavote.
  — Jūs apverksite šitą dieną! Jūs ir tie kiti, kad ir kas jie būtų. Aš tuo pasirūpinsiu! Aš padarysiu taip, kad šis viešbutis žlugs ir subankrutuos.
  Kiekvienas mano žingsnis bus nukreiptas sunaikinti šį viešbutį, o kartu su juo — ir jus.
  — Jei bent vienas iš mudviejų gyvens tiek ilgai! — tarė Vorenas Trentas, kuris, jau ir taip susitvardęs, pajuto pasitikėjimą dar labiau stiprėjant, tuo tarpu kai ÒKyfo pasitikėjimas nuslūgo.
  — Tačiau gali atsitikti ir taip, jog mums neteks to pamatyti, kadangi jūsų plano įvykdymas netrumpai užtruks. O čia ateisiantys nauji šeimininkai gali jus pašokdinti, jei bandysite su jais konkuruoti.
  Šiam spėjimui jis neturėjo pagrindo, tačiau tikėjosi, jog jis pasitvirtins.
  ÒKyfas įsiuto:
  — Nešdinkitės!
  — Tai vis dar mano viešbutis, — atsakė Vorenas Trentas. — Būdamas mano svečiu, jūs savo kambariuose turite tam tikrų teisių. Bet norėčiau patarti, kad nepiktnaudžiautumėte jomis.
  Mandagiai vos linktelėjęs Dodo, jis išėjo!
  — Kurteli, — tarė Dodo.
  ÒKyfas, rodėsi, neišgirdo. Jis sunkiai kvėpavo.
  — Kurteli, ar tau viskas gerai?
  — Ar tu būtinai turi visuomet uždavinėti kvailus klausimus? Aišku, man viskas gerai.
  Jis audringai nužingsniavo per visą kambario ilgį ir atgal.
  — Tai tiesiog viešbutis ir nieko daugiau, Kurteli. Tu jų tiek daug turi.
  — Aš noriu būtent šito!
  — O tas pagyvenęs vyras — jam tai vienintelis. .
  — Žinoma! Be abejonės, tu viską šitaip supranti. Tai neištikima! Kvaila!
  Jo balsas suplonėjo, tapo isteriškas. Dodo buvo persigandusi, nes niekada iki šiol nematė jo šitaip praradusio pusiausvyrą.
  — Prašau, Kurteli!
  — Mane supa kvailiai! Kvailiai, kvailiai, kvailiai! Tu kvailė! Todėl aš tavim ir nusikratau. Vietoj tavęs atsivesiu ką nors kitą.
  Išsprūdus šiems žodžiams, jis jų tučtuojau pasigailėjo. Jie netgi jam pačiam sukėlė šoką, ir jo pyktis nuslūgo tarsi staiga užgesinta liepsna.
  Valandėlę tvyrojo tyla, o tada jis sumurmėjo:
  — Atsiprašau. Man nereikėjo taip sakyti.
  Dodo akys atrodė apsiblaususios. Ji išsiblaškiusiu judesiu palietė savo plaukus, tuo pačiu judesiu, kuris jau anksčiau krito jam į akis.
  — Aš taip ir žinojau, Kurteli. Tau nebuvo reikalo sakyti.
  Ji nuėjo į gretimą numerį ir uždarė paskui save duris.
  10
  Netikėtas laimikis sugrąžino “Visrakčiui“ Milnui gerą nuotaiką.
  Rytą Visraktis grąžino savo strategijos pretekstu pirktus pirkinius į
  “Mezon Blanš“ parduotuvę. Tą padaryti pasirodė visai paprasta, ir jam greitai bei mandagiai grąžino jo pinigus. Tokiu būdu jis atsikratė šiuo trukdiniu ir praleido valandą, kuri šiaip būtų praėjusi nieko neveikiant. Vis dėlto jam reikėjo laukti dar keletą valandų, kol iš Airių Kanale įsikūrusio kalvio bus galima atsiimti vakar užsakytąjį raktą.
  Jis jau ruošėsi išeiti iš “Meson Blansh“ parduotuvės, kai jį aplankė
  sėkmė.
  Prie prekystalio pirmame aukšte turtingai apsirengusi moteris, besikuisdama ir ieškodama kreditinės kortelės, išmetė ryšulėlį raktų. Nei ji, nei kas nors kitas, išskyrus Visraktį, nepastebėjo, kad taip atsitiko. Kol moteris nuėjo, Visraktis šlaistėsi aplinkui, apžiūrinėdamas kaklaraiščius prie gretimo prekystalio.
  Jis atėjo palei prekystalį ir, tarsi pirmą sykį matydamas raktus, sustojo jų pakelti. Jis iš karto pastebėjo, kad kartu su automobilio rakteliais ryšulėlyje buvo ir kiti raktai, kurie, atrodė, turėtų tikti namo spynoms. O dar svarbiau buvo kitas dalykas, kurį prityrusios akys tučtuojau pastebėjo: miniatiūrinė automobilio numerių kortelė. Tokias korteles automobilių
  savininkams paprastai atsiųsdavo veteranai invalidai, kad pamestus raktus
  būtų galima grąžinti. Ant kortelės buvo Luizianos valstijos numeris.
  Laikydamas raktus taip, kad jie matytųsi, jis nuskubėjo paskui moterį, kuri ėjo lauk iš parduotuvės. Jo ankstesnysis judesys neliko nepastebėtas, ir atrodė aišku, jog dabar jis skuba grąžinti raktus savininkei.
  Tačiau įsiliejęs į pėsčiųjų spūstį Kanalo gatvėje, jis sugniaužė raktus delne ir įsikišo juos į kišenę.
  Moterį jis vis dar matė. Visraktis ją nusekė, atsargiai laikydamasis reikiamo atstumo. Nužingsniavusi du kvartalus, ji perkirto Kanalo gatvę ir įėjo į grožio saloną. Stovėdamas lauke, Visraktis matė, kaip ji prisiartino prie kasininkės, kuri pasižiūrėjo į registracijos knygą, ir tuomet moteris atsisėdo laukti. Su pakilia nuotaika Visraktis nuskubėjo prie telefono.
  Paskambinęs į vietos informacijos biurą jis sužinojo, kad jam reikalingus duomenis jis gali gauti valstijos sostinėje, Baton Ruže. Visraktis paskambino ten ir paprašė automobilių registracijos skyriaus telefono.
  Operatorius iškart žinojo jam reikalingą numerį.
  Laikydamas raktus priešais save, Visraktis perskaitė ant miniatiūrinės kortelės parašytą automobilio numerį. Patarnautojas nuobodžiaujančiu balsu pranešė jam, jog automobilis užregistruotas F. R. Dramond, gyvenančios Naujojo Orleano Leikvju rajone, vardu.
  Luizianoje, kaip ir kitose Šiaurės Amerikos valstijose ir provincijose, automobilio savininkas viešai užregistruojamas, ir dažniausiai visi duomenys prieinami be didesnių pastangų. Šiuo auksiniu faktu Visraktis jau ne sykį pasinaudojo.
  Jis dar sykį paskambino, surinkęs telefonų knygoje nurodytą F. R. Dramond telefono numerį. Kaip ir tikėjosi, atsakymo nebuvo ir po ilgo pypsėjimo.
  Reikėjo greitai veikti. Visraktis apskaičiavo, kad jis turėjo valandą ar truputį daugiau. Jis šūktelėjo taksi, kuris jį greitai nugabeno ten, kur stovėjo jo automobilis. Iš tenai, vadovaudamasis miesto planu, nuvažiavo į Leikvju rajoną ir nesunkiai surado namą paskubomis užsirašytu adresu.
  Dar būdamas per pusę kvartalo nuo namo, jį apžiūrėjo. Tai buvo rūpestingai prižiūrima dviejų aukštų rezidencija su garažu dviems automobiliams ir erdviu sodu. Įvažiavimo keliuką gaubė didžiulis kiparisas, kuris atsitiktinai užstojo vaizdą iš abiejų kaimyninių namų.
  Visraktis įžūliai privažiavo po medžiu ir nuėjo prie priekinių durų. Jos lengvai atsidarė, jam pamėginus pirmą raktą.
  Namo viduje buvo tylu. Jis garsiai šūktelėjo: “Ar kas nors namie?“ Jei pasigirstų atsakymas, jis pasiruošė pasiteisinti, kad durys buvo praviros, o jis pataikė ne tuo adresu. Bet atsakymo nebuvo.
  Jis greitai išžvalgė pirmojo aukšto kambarius, o tada užlipo aukštyn.
  Ten buvo keturi kambariai, ir nė viename iš jų niekas pastoviai negyveno.
  Didžiausiojo kambario spintoje kabėjo dveji kailiniai. Jis juos ištraukė ir sukrovė ant lovos. Kitoje spintoje stovėjo lagaminai. Jis išsirinko vieną didelį
  ir sukišo į jį kailinius. Naktinio staliuko stalčiuje gulėjo brangenybių dėžutė, kurios turinį jis iškratė į lagaminą, šalia sukraudamas lmavimo kamerą, binoklį ir nešiojamą radiją. Uždaręs lagaminą, nunešė jį žemyn, vėl atidarė ir įdėjo sidabrinę vazą ir padėklą. Paskutinę minutę pastebėjęs magnetofoną, jis išnešė jį į automobilį viena ranka, kitoje laikydamas didesnįjį nešulį.
  Iš viso Visraktis viduje praleido ne daugiau kaip dešimt minučių. Jis įdėjo lagaminą ir magnetofoną į automobilio bagažinę ir nuvažiavo. Po geros valandos, paslėpęs laimikį savo kambaryje motelyje šalia Chef Menteur autostrados, dar kartą pasistatęs savo automobilį toje pačioje vietoje centre, pasivaikščiodamas sugrįžo į “Šv. Gregorio“ viešbutį.
  Pakeliui, užsimanęs pajuokauti, jis įmetė raktus į pašto dėžutę, kaip ir buvo prašoma padaryti ant miniatiūrinės automobilio numerio kortelės.
  Nebuvo abejonių, kad organizacija, užsiimanti šiomis kortelėmis, išpildys savo pažadą ir grąžins jas savininkei. Visraktis paskaičiavo, kad šis netikėtas laimikis turėtų atnešti jam arti tūkstančio dolerių pelno.
  “Šv. Gregorio“ kavinėje jis suvalgė sumuštinį ir išgėrė kavos, o tada patraukė pas kalvį Airių Kanalo gatvėje. Prezidentų numerio rakto dublikatas buvo padarytas ir, nepaisant plėšikiškos kainos, Visraktis pinigus sumokėjo linksmas.
  Grįždamas atgal jis atkreipė dėmesį, kaip geraširdiškai giedrame danguje šviečia saulė. Ir tai, ir netikėta ryto dovana buvo aiškūs likimo ženklai, žadantys besiartinančio didžiojo įvykio sėkmę. Visraktis suprato, kad sugrįžo jo pirmykštis pasitikėjimas bei nenugalimojo jausmas.
  11
  Virs viso Naujojo Orleano varpai ramiai ir tingiai skambino vidurdienį.
  Jų visų melodijų visuma neaiškiai skverbėsi pro uždarytą bei užantspauduotą (kad oro kondicionieriai veiktų efektyviai) Prezidentų
  numerio devintame aukšte langą. Kroidono hercogas, netvirta ranka pildamasis šį rytą jau ketvirtą stiklą škotiško viskio su soda, išgirdo varpus ir žvilgtelėjo į laikrodį, norėdamas pasitikrinti, ar jų siunčiama žinia teisinga.
  Jis netikėdamas papurtė galvą ir sumurmėjo:
  — Tik tiek?. Pati ilgiausia diena. . kurią kada nors gyvenau.
  — Ji irgi kada nors baigsis.
  Atsakymas, kurį jo žmona pasiuntė nuo sofos, kur ji nesėkmingai bandė įsigilinti į V. H. Odeno eilėraščius, buvo ne toks atšiaurus kaip dauguma jos pastarųjų dienų atkirčių. Praėjusios nakties laukimas ir žinojimas, jog Ogilvis kartu su išdavikišku automobiliu dabar kur nors pakeliui į šiaurę, tik nežinia kur, hercogienei irgi kėlė didelę įtampą. Nuo Kroidonų paskutinio susitikimo su viešbučio vyriausiuoju sekliu praėjo devyniolika valandų, ir nuo to laiko jie nebegirdėjo nieko apie tai, kaip klostosi reikalai.
  — Dėl Dievo meilės! Ar jis negalėtų paskambinti?
  Hercogas energingai žingsniavo po kambarį, ką jis darė, retkarčiais padarydamas pertrauką, jau nuo ankstyvo ryto.
  — Mes susitarėme, kad jokio bendravimo nebus, — vis dar švelniai priminė jam hercogienė. — Šitaip daug saugiau. Be to, jei automobilis dieną paslėptas, kaip mes tikėjomės, mūsų draugužis tikriausiai irgi laikosi nuošaliau.
  Kroidono hercogas pasilenkė, išlankstė “Esso“ kelių žemėlapį ir ėmė jį
  jau nežinia kelintą sykį tyrinėti. Jo pirštas vedžiojo apskritimą aplink vietovę, supančią Meikoną Misisipės valstijoje. Jis tarė pusbalsiu sau:
  — Jis vis dar arti, vis dar taip nežmoniškai arti. Ir visa ši diena. . jis tiesiog lauks. . lauks!
  Pasitraukęs nuo žemėlapio, jis pridėjo:
  — Jį galėjo pastebėti.
  — Matyt, to neatsitiko, nes vienaip ar kitaip būtume apie tai sužinoję.
  Šalia hercogienės gulėjo vakarinis “States-Item“ laikraščio numeris. Ji nusiuntė sekretorių į vestibiulį, kad jis atneštų paskutinį numerį. Jie taip pat kas valandą klausėsi rytinių radijo žinių. Dabar radijas buvo įjungtas negarsiai, bet diktorius kalbėjo apie vasaros audros padarytą žalą Masačiusetse, o prieš tai buvo transliuojamas Baltųjų rūmų pareiškimas dėl Vietnamo. Ir laikraštyje, ir per radiją užsiminė apie tragedijos tyrimą, bet paminėjo tiktai tiek, kad jis tęsiamas ir nieko naujo kol kas nesurasta.
  — Praėjusią naktį jis galėjo važiuoti tik keletą valandų, — tęsė
  hercogienė, tarsi norėdama įrodyti pati sau. — Šią naktį bus kitaip. Jis pradės važiuoti vos tik sutemus, ir jau rytoj rytą turėtų būti saugu.
  — Saugu! — niūriai tarė hercogas ir grįžo prie savo gėrimo. — Žinoma, labai protinga galvoti apie tai, o ne apie tai, kas atsitiko. Ta moteris. . vaikas.
  Laikraščiuose buvo nuotraukos. . jūs tikriausiai matėte.
  — Aš su tuo jau susitvarkiau. Nebus jokios naudos, jei vėl imsite apie tai galvoti.
  Atrodė, kad jis neišgirdo.
  — Šiandien laidotuvės. . šį vakarą. . bent galėčiau nueiti.
  — Jūs negalite ir gerai žinote, kad to nedarysite.
  Skoningame erdviame kambaryje stojo absoliuti tyla.
  Ją pertraukė staigus telefono skambutis. Jie pažiūrėjo vienas į kitą, ir nė
  vienas nebandė pakelti ragelio. Hercogo veido raumenys spazmiškai truktelėjo.
  Skambutis suskambėjo dar sykį ir nutilo. Pro kambario duris jie neaiškiai išgirdo sekretoriaus balsą, atsakantį į skambutį.
  Po minutės sekretorius pasibeldė ir nedrąsiai įėjo. Jis žvilgtelėjo į
  hercogą.
  — Jūsų šviesybe, skambina iš vietinio laikraščio. Sako, kad jie gavo, —
  ties nežinomu terminu jis suabejojo, — biuletenį, kuris turėtų jums būti įdomus.
  Sukaupusi valią hercogienė atgavo pusiausvyrą.
  — Aš atsakysiu. Padėk ragelį aname kambaryje.
  Ji pakėlė šalia savęs stovinčio telefono ragelį. Tik prie pat stovėjęs
  stebėtojas būtų įžvelgęs, jog jos rankos dreba.
  Ji palaukė, kol išgirdo padedamo ragelio brakštelėjimą, ir tarė:
  — Kalba Kroidono hercogienė.
  Šiurkštus vyro balsas atsakė:
  — Mem, jums skambina “States-Item“ laikraščio atstovybė mieste. Iš Jungtinės spaudos mes gavome biuletenį ir ką tik atėjo tęsinys, — balsas nutilo. — Atleiskite.
  Ji išgirdo, kaip kalbantysis susierzinęs tarė:
  — Kur, po velniais, ta. . Ei, mestelk man tą telegramą, Endi.
  Pasigirdo popieriaus šlamesys, ir į telefoną sugrįžo balsas:
  — Atsiprašau, mem. Aš jums paskaitysiu.
  “Londonas (JS) — Parlamento aplinkoje šiandien tapo žinoma, kad Kroidono hercogas, pasižymėjęs prieštaravimais britų vyriausybei, skiriamas nauju Britanijos ambasadoriumi Vašingtone. Pirminė reakcija teigiama.
  Netrukus laukiamas o cialus pranešimas“.
  — Yra dar daugiau, mem. Aš jūsų nevarginsiu. Mes paskambinome sužinoti, ar jūsų vyras negalėtų parašyti pareiškimo. Jums leidus, į viešbutį
  atsiųsime fotografą.
  Sekundei hercogienė užmerkė akis ir tarsi raminantys vaistai ją paglostė palengvėjimo banga.
  Jos mintis pertraukė balsas telefono ragelyje:
  — Mem, jūs vis dar čia?
  — Taip, — atsakė ji, privertusi savo galvą vėl dirbti.
  — Norėtumėme, kad pareiškime. .
  — Šiuo metu, — įsiterpė hercogienė, — mano vyras neturi ką pasakyti ir neturės, kol jo paskyrimas nebus patvirtintas o cialiai.
  — Tokiu atveju. .
  — Tas pats ir dėl fotogra jų.
  — Kitame numeryje mes, be abejo, išspausdinsime tai, ką turime, —
  nusivylusiu balsu pasakė vyras.
  — Tai jūsų teisė.
  — Tuo tarpu, jei tik bus o cialiai pranešta, norėtume palaikyti su jumis
  ryšį.
  — Jei taip atsitiks, esu tikra, jog mano vyras mielai susitiks su spaudos atstovais.
  — Tada gal mes galėtume vėl paskambinti?
  — Būtinai prašom.
  Padėjusi telefono ragelį, Kroidono hercogienė sėdėjo tiesi ir nekrutėjo.
  Iš lėto jos lūpose atsirado neryški šypsena, ir ji tarė:
  — Tai įvyko. Džefriui pasisekė.
  Jos vyras spoksojo, negalėdamas patikėti. Jis aplaižė lūpas.
  — Vašingtonas?
  Ji pakartojo JS biuletenio esmę.
  — Tai, kad informacija pasiekė mus, tikriausiai buvo apgalvota iš anksto, kad išbandytų mūsų reakciją. Tai geras ženklas.
  — Nebūčiau patikėjęs, kad netgi su jūsų brolio pagalba. .
  — Jo įtaka padėjo. Be abejo, būta ir kitų priežasčių. Laiko trūkumas.
  Reikėjo ko nors, kurio praeitis būtų tokia kaip jūsų. Politinės pažiūros atitiko. Prašau nepamiršti ir to, kad mes tikėjome šita galimybe. Laimė, viskas susidėjo į vieną vietą.
  — Dabar, kai tai įvyko. . — jis stabtelėjo, nenorėdamas užbaigti minties.
  — Kai tai įvyko, tai ką?
  — Kažin. . ar aš galėsiu su tuo susidoroti?
  — Galėsite ir tai padarysite. Mes padarysim.
  — Anksčiau. . — tarė jis, abejodamas papurtydamas galvą.
  — Dar niekas nepasikeitė, — hercogienės balsas autoritetingai sugriežtėjo. — Šiandien jums reikės susitikti su spauda. Bus ir kitų reikalų.
  Jūs privalote būti nuoseklus ir toks išlikti.
  — Stengiuosi kiek galėdamas, — lėtai linktelėjo jis. Jis kilstelėjo stiklinę, norėdamas gurkštelėti.
  — Ne!
  Hercogienė atsistojo. Ji ištraukė stiklinę iš vyro pirštų ir nuėjo į vonią.
  Jis girdėjo, kaip stiklinės turinys išpilamas į kriauklę. Grįžusi ji pareiškė:
  — Daugiau to nebus. Suprantate? Nebus, kad ir kas atsitiktų.
  Jis lyg ruošėsi protestuoti, bet paskui sutiko:
  — Galbūt. . tai vienintelis kelias.
  — Jei norite, kad aš išneščiau butelius, išpilkite šitą. .
  — Aš susitvarkysiu, — papurtė jis galvą. Matėsi, kad sukaupti visas mintis jam reikėjo valios pastangų. Dabar jo bruožuose atsispindėjo daugiau stiprybės negu anksčiau, kas kaip ir vakar pailiustravo jo chameleoniškumą.
  Jo balsas skambėjo tvirtai, kai jis pareiškė:
  — Tai labai gera naujiena.
  — Taip, — pritarė hercogienė. — Tai gali būti naujo gyvenimo pradžia.
  Jis žvilgtelėjo į ją, bet persigalvojo. Kad ir naujas prasidės gyvenimas, jis gerai suprato, jog tai į jį neįeis.
  Jo žmona svarstė balsu:
  — Reikia dar sykį apmąstyti mūsų planus dėl Čikagos. Nuo šiol jūsų
  žingsniams bus skiriama daug dėmesio. Jei nuvyksime ten kartu, tai bus išgarsinta Čikagos spaudoje. Atidavus automobilį taisyti, gali kilti susidomėjimas.
  — Vienas iš mūsų turi vykti.
  — Aš vyksiu viena, — ryžtingai nusprendė hercogienė. — Galiu šiek tiek pakeisti savo išvaizdą, užsidėsiu akinius. Jei elgsiuos atsargiai, turėčiau išvengti dėmesio.
  Jos akys nukrypo į ploną aplanką šalia rašomojo stalo.
  — Pasiimsiu likusius pinigus ir darysiu, kas bus reikalinga.
  — Jūs iš anksto sprendžiate. . kad tas žmogus į Čikagą nuvyks saugiai.
  Kol kas jis to dar nepadarė.
  Jos akys išsiplėtė, tarsi ji būtų prisiminusi jau užmintą nakties košmarą.
  Ji sušnibždėjo:
  — O Dieve! Dabar. . svarbiausia už viską. . jis privalo! Jis privalo!
  12
  Tuojau po priešpiečių Peteris Makdermotas įsigudrino įsprūsti į savo butą, kur jis nusirengė o cialų kostiumą, dažniausiai nešiojamą viešbutyje, ir apsivilko linines kelnes bei lengvą švarką.
  Jis trumpam užbėgo į savo kabinetą, kad pasirašytų keletą laiškų, kuriuos išeidamas padėjo ant Floros stalo.
  — Grįšiu pavakariop, — tarė jis jai. Tada, tarsi jam būtų dar kažkas dingtelėję, pridėjo: — Ar sužinojai ką nors apie Ogilvį?
  — Nieko doro, — papurtė galvą sekretorė. — Prašėte, kad sužinočiau, ar Ogilvis sakė kam nors, kur važiuojąs. Jis niekam nepasisakė.
  — Aš ir nesitikėjau, — paniuręs tarė Peteris.
  — Išaiškėjo tik vienas dalykas, — abejodama tarė Flora. — Tai turbūt visiškai nereikšminga, bet man pasirodė keistoka.
  — Kas?
  — Sakėte, kad Ogilvis išvažiavo su “Jaguaru“?
  — Taip.
  — Tai Kroidono hercogo ir hercogienės automobilis.
  — Ar esi tikra, kad čia nėra klaidos?
  — Galvojau apie tai, — pasakė Flora, — ir paprašiau, kad garaže dar sykį patikrintų. Jie pasiūlė man pasikalbėti su vyriškiu, vardu Kalgmeris, kuris yra garažo naktinis sargas.
  — Taip, aš jį pažįstu.
  — Praėjusią naktį jis čia dirbo, ir aš paskambinau jam į namus. Jis pasakė, kad misteris Ogilvis turėjo Kroidono hercogienės o cialų įgaliojimą vairuoti jų automobilį.
  — Tada, matyt, viskas gerai, — gūžtelėjo pečiais Peteris. Vis dėlto atrodė keista, kad Ogilvis galėjo vairuoti Kroidonų automobilį. Dar keisčiau skambėjo faktas, kad tarp hercogo su hercogiene ir neišauklėto viešbučio seklio apskritai galėjo būti koks nors ryšys. Matyt, ir Flora galvojo apie tą patį.
  Jis pasiteiravo:
  — Ar automobilis grąžintas į garažą?
  Flora neigiamai papurtė galvą.
  — Pagalvojau, kad gal reiktų pasitikrinti pas Kroidono hercogienę.
  Tada nusprendžiau pirma paklausti jūsų.
  — Gerai, kad taip padarei.
  Jis nutarė, kad turėtų būti labai paprasta pasiteirauti Kroidonų, ar jie žino, kokia kryptimi išvyko Ogilvis. Kadangi Ogilvis išvažiavo jų
  automobiliu, jiems tai turėtų būti žinoma. Bet tuo pačiu metu jis suabejojo.
  Po savojo kon ikto jis nenorėjo rizikuoti, kad įvyktų dar vienas nesusipratimas, juo labiau jog bet koks užklausimas gali įžeisti kaip kišimasis į jų asmeninius reikalus. Taip pat gėdinga būtų buvę pripažinti, kad viešbutis neturi supratimo, kur laksto jo vyriausiasis seklys.
  Jis tarė Florai:
  — Kol kas palikime šitą reikalą.
  Peteris prisiminė, kad laukė dar vienas neužbaigtas dalykas, susijęs su Herbiu Čandleriu. Šį rytą jis ketino pranešti Vorenui Trentui, ką jam vakar pareiškė Diksonas, Diumeras ir kiti, bei kaip tai atskleidė vyriausiojo pasiuntinio vaidmenį bandymo išprievartauti įvykiuose. Tačiau viešbučio savininko akivaizdus abejingumas privertė jį persigalvoti. Dabar Peteris nusprendė, kad geriausia jam būtų pasimatyti su Čandleriu pačiam.
  — Sužinok, ar Herbis Čandleris šį vakarą dirbs, — paliepė jis Florai. —
  Jei dirbs, pasakyk jam, kad norėčiau susitikti su juo čia šeštą valandą. Jei tuo metu negalės, tada rytoj iš ryto.
  Išėjęs iš viršininkų kabineto, Peteris nusileido į vestibiulį. Po keleto minučių jis iš palyginti niūraus viešbučio įžengė į švytinčią, ankstyvos popietės saulės nušviestą Šv. Čarlzo gatvę.
  — Peteri! Aš čia.
  Pasukęs galvą, jis išvydo Maršą, mojuojančią nuo vairuotojo sėdynės baltame su pakeliamu stogu automobilyje, įsispraudusiame į laukiančių taksi eilę. Budrus viešbučio durininkas vikriai aplenkė Peterį ir atidarė
  automobilio duris. Įslydęs į sėdynę šalia Maršos, Peteris pastebėjo, kaip trejetas taksi vairuotojų šyptelėjo, o vienas pratisai kaip vilkas sušvilpė.
  — Sveikas! — tarė Marša. — Jei nebūtumėte atėjęs, kelčiau bilieto kainą.
  Su lengva vasarine suknele Marša atrodė miela kaip visuomet, tačiau už jos lengvabūdiško pasisveikinimo jis pajuto drovumą, galbūt dėl to, kas įvyko tarp jų vakar vakare. Pagautas jausmo, jis paėmė ir suspaudė jos ranką.
  — Man tai patinka, — užtikrino ji, — nors aš ir pažadėjau savo tėčiui, kad vairuosiu abejomis rankomis.
  Su taksistų pagalba, kurie, pajudėję pirmyn ar atgal, atlaisvino kiek vietos, ji išvairavo savo automobilį į gatvę.
  Priešais Kanalo gatvę jiems laukiant žalios šviesos, Peteris prisiminė, kad po Naująjį Orleaną jį, rodos, be perstojo vežioja patrauklios moterys.
  Argi tik trys dienos praėjo nuo tada, kai “Folksvagene“ jis važiavo su Kristina į jos butą? Tą patį vakarą jis pirmą sykį sutiko Maršą. Atrodė, kad praėjo daugiau negu trys dienos, galbūt dėl to, kad per tą laiką jis jau išgirdo Maršos pasiūlymą už jo tekėti. Dienos šviesoje jis svarstė, ar pasąmonėje ji turi kiek protingesnių minčių, nors, kaip ten būtų, jis nusprendė nieko nesakyti, nebent ji pati vėl atgaivintų šitą temą.
  Tačiau būdamas kartu su ja, jis džiūgavo susijaudinęs, ypač prisiminęs vakarykščio vakaro išsiskyrimo momentus: bučinį, iš pradžių švelnų, o paskui vis kylančią aistrą nykstant savitvardai; tą kvapą gniaužiančią akimirką, kai jis pagalvojo apie Maršą ne kaip apie vaiką, bet kaip apie moterį, kai laikė ją tvirtai savo glėbyje jausdamas, ką taip primygtinai žada jos kūnas. Dabar jis stebėjo ją vogčiomis: jos ištroškusią jaunystę, lanksčius jos galūnių judesius, gūros po plonyte suknele lieknumą. Jei jis tik ištiestų
  ranką. .
  Nenoromis jis sutramdė kilusį impulsą. Sudrausmindamas save, jis priminė sau, kad kol kas per visą jo kaip suaugusio žmogaus gyvenimą neatidėliotinas noras būti su moterimis užtemdydavo jo paties sprendimus ir sukeldavo neprotingus poelgius.
  Marša, nukreipdama dėmesį nuo judėjimo priešais, žvilgtelėjo į šoną.
  — Apie ką tu ką tik galvojai?
  — Apie istoriją, — sumelavo jis. — Kur pradėsime?
  — Šv. Luiso kapinėse. Tu ten nesi buvęs?
  — Kapinių lankymas, — papurtė galvą Peteris, — niekada nebuvo mano atliktinų darbų sąrašo viršuje.
  — Naujajame Orleane vertėtų tą padaryti.
  Netrukus jie atvažiavo į Beisino gatvę. Marša tvarkingai pastatė
  automobilį pietinėje gatvės pusėje, ir jie perėjo bulvarą link siena aptvertų
  kapinių, kurios Naujajame Orleane buvo pačios žymiausios, su senovišku
  įėjimu, apstatytu kolonomis.
  — Čia prasideda istorija, — tarė Marša, paimdama Peterį už parankės. — Aštuoniolikto amžiaus pradžioje, kai Naująjį Orleaną įkūrė
  prancūzai, čia buvo vienos pelkės. Ir dabar čia viskas būtų drėgna, jei nebūtų
  upę sulaikančios krantinės.
  — Aš žinau, kad po apačia — šlapias miestas, — sutiko jis. — Viešbučio rūsyje mes kiaurą parą pumpuojame atliekamą vandenį ne žemyn, bet aukštyn, kad jis patektų į miesto kanalizacijos vamzdžius.
  — Čia būdavo labai daug vandens. Net sausesnėse vietose vandenį
  galėjai rasti vos trijų pėdų gylyje, tad iškastą kapą apsemdavo vanduo, nespėjus nė karsto nuleisti. Pasakojama, kad duobkasiai stovėdavo ant karsto, kad nuskandintų jį žemyn. Kartais, kad karstas nugrimztų, medyje pragręždavo skyles. Žmonės sakydavo, kad jei laidojamasis ir nebūtų buvęs visiškai negyvas, jis vis tiek paskęstų.
  — Panašu į siaubo lmą.
  — Kai kuriose knygose rašoma, kad mirusiųjų kūnų dvokas prasiskverbdavo ir į geriamą vandenį, — taip pasakiusi, ji pasibjaurėdama nusiviepė. — Šiaip ar taip, vėliau išleistas įsakymas skelbė, kad laidojama turi būti tik virš žemės paviršiaus.
  Jie pradėjo vaikščioti tarp ypatingai suręstų kapų eilių. Kapinės nebuvo panašios nė į vienas iš tų, kurias Peteris buvo kada nors matęs. Marša parodė
  į juos:
  — Štai kas atsitiko, kai išleido tą įsakymą. Naujajame Orleane tokias vietas mes vadiname mirusiųjų miestais.
  — Suprantu kodėl.
  Tai iš tikrųjų buvo miestas, pagalvojo jis. Gatvės ėjo netaisyklingai, o jose stovėjo į miniatiūrinius namelius panašūs antkapiai, plytiniai, tinkuoti, kai kurie su geležimi papuoštais balkonais ir siaurais šaligatviais. Nameliai buvo išsidėstę keliais aukštais arba lygiais. Vienintelis neatitikimas buvo tas, kad trūko langų, tačiau vietoj jų matėsi nesuskaičiuojama daugybė mažučių
  durelių. Jis pastebėjo:
  — Jos panašios į įėjimus į butus.
  — Tai ir yra butai. Ir dauguma jų išnuomojami neilgam periodui.
  Jis nustebęs pažiūrėjo į ją.
  — Kapai padalinami į atskiras dalis, — paaiškino Marša. — —
  Paprastuose šeimyniniuose kapuose yra nuo dviejų iki šešių dalių, o didesniuose — daugiau. Kiekvienai daliai atskiros durelės. Prieš laidotuves vienos iš durelių iš anksto atidaromos. Viduje esantis karstas ištuštinamas ir jame esančios liekanos pastumiamos tolyn, kur jos pro kokį nors plyšį
  prasmenga žemėje. Senąjį karstą sudegina, o vietoj jo įstato naują. Naująjį
  toje vietoje laiko vienerius metus, ir su juo atsitinka tas pats.
  — Tik vienerius metus?
  — Ilgiau ir nereikia, — tarė balsas iš už nugaros. — Tiesa, kartais užtrunka ilgiau, ypač jei neskubina naujas lavonas. Tarakonai irgi pagelbsti.
  Jie atsisuko. Į juo linksmai žiūrėjo pagyvenęs vyriškis, apsirengęs dėmėtu šiurkščiu medvilniniu kombinezonu, kurio gūra priminė statinę.
  Nusiėmęs senovišką šiaudinę skrybėlę, jis nušluostė savo praplikusią galvą raudona šilkine nosine.
  — Karšta, ar ne? Čia daug vėsiau.
  Jis familiariai plekštelėjo ranka per antkapį.
  — Gal jums ir tas pats, — tarė Peteris, — bet aš jau verčiau renkuosi karštį.
  — Vis viena kada nors ten atsidursite, — sukikeno vyriškis. — Sveika, mis Preiskot.
  — Labas, misteri Kolodi, — atsakė Marša. — Tai misteris Makdermotas.
  Duobkasys maloniai linktelėjo.
  — Atėjote pasižiūrėti į jaukų šeimos kampelį?
  — Ruošėmės, — tarė Marša.
  — Tada eikite čia, — šūktelėjo jis per petį. — Prieš porą savaičių mes viską sutvarkėme. Dabar atrodo tiesiog puikiai.
  Vingiuodamas siauromis išgalvotomis gatvelėmis, Peteris atkreipė
  dėmesį į senas datas bei vardus. Jų gidas parodė į atviroje vietoje rusenančią akmenų krūvą.
  — Čia šiek tiek pakūrenome.
  Pro dūmus Peteris galėjo įžvelgti karsto likučius.
  Jis sustojo priešais šešių dalių kapą, kuris buvo pastatytas kaip
  tradicinis kreoliško stiliaus namas. Jis buvo nudažytas baltai ir sutvarkytas geriau negu dauguma kapų aplinkui. Ant visko mačiusių marmuro plokštelių buvo išrašyta eilė pavardžių, daugelis iš Preiskotų giminės.
  — Mano giminė sena, — pasakė Marša. — Ten, tarp dulkių, jau tikriausiai nedaug vietos belikę.
  Per kapą nuslydo ryškus saulės spindulys.
  — Gražu, ar ne? — tarė duobkasys, susižavėjęs žiūrėdamas iš kiek toliau, ir parodė į beveik pačiame viršuje esančias duris: — Šitas atidarysime kitą kartą, mis Preiskot. Tavo tėvelis čia pateks.
  Jis palietė dar vienas duris antrojoje eilėje.
  — O šitas bus tau. Tik vargu ar aš būsiu tas, kuris tave ten paguldys.
  Jis stabtelėjo, o tada susimąstęs pridėjo:
  — Visiems mums tai ateina greičiau, negu mes norėtume. Jokiais būdais neleiskite veltui laiko, ne, sere!
  Dar sykį nusišluostęs galvą, jis palengva nuėjo.
  Nepaisant dienos karščio, Peteris drebėjo. Mintis, kad galima šitaip tiksliai parodyti mirties vietą tokiam jaunam žmogui kaip Marša, jį
  sujaudino.
  — Čia ne taip viešpatauja mirtis, kaip kartais atrodo, — pasakė ji, žiūrėdama jam į veidą, ir jis dar kartą suprato, jog ji sugeba skaityti jo mintis. — Čia mes tiesiog matome visa tai kaip mūsų dalelę.
  Jis linktelėjo. Tuo pačiu metu pajuto, kad jis jau prisibuvo šioje mirties karalystėje.
  Jie ėjo iš kapinių netoli vartų į Beisino gatvę, kai ji sulaikydama paėmė
  jo ranką.
  Lauke, visai netoliese sustojo eilė automobilių. Atsidarius jų durims, pasirodė žmonės, kurie išlipę būriavosi ant šaligatvio. Iš jų išvaizdos buvo aišku, kad į kapines tuoj įžengs laidotuvių procesija.
  Marša sušnibždėjo:
  — Peteri, mums reikia palaukti.
  Jie pasitraukė į šalį, ir nors juos vis dar buvo galima matyti nuo vartų, nebe taip krito į akį.
  Žmonės ant šaligatvio prasiskyrė, praleisdami negausią iškilmingą
  laidotuvių eiseną. Pirmas ėjo išblyškęs vyras, lydimas pataikaujančio laidotuvių biuro savininko. Paskui sekė kunigas.
  Paskui kunigą lėtai judėjo šeši aksominėmis skraistėmis apsisiautę vyrai, kurie ant pečių nešė sunkų karstą. Už jų dar keturi nešė mažutį baltą karstelį. Ant jo gulėjo puokštelė oleandrų.
  — O, ne! — šūktelėjo Marša.
  Peteris tvirtai suspaudė jos ranką.
  Kunigas užgiedojo:
  — Tenuneš angelai jus į dangų, tesusirenka kankiniai jūsų pasveikinti ir telydės jie jus į šventąjį miestą Jeruzalę.
  Paskui antrąjį karstą taip pat sekė grupė gedinčiųjų. Priekyje ėjo vienas gana jaunas žmogus. Jis dėvėjo jam netinkantį kostiumą ir negrabiai nešė
  skrybėlę. Jo akys buvo prikaustytos prie mažojo karstelio. Skruostus vagojo ašaros. Už jo einančioje grupėje raudojo moteris, kurią kita prilaikė.
  — Tegu jus pasitiks angelų choras, ir kartu su Lazaru, kuris kadaise buvo vargšas, tesiilsėsite jūs per amžius. .
  Mana sušnabždėjo:
  — Jos žuvo toje tragiškoje katastrofoje. Motina ir maža mergaitė. Rašė
  laikraščiuose.
  Jis matė, kad ji verkia.
  — Žinau.
  Peteriui atrodė, kad jis irgi yra šios scenos dalyvis ir dalinasi visu jos skausmu. Anksčiau jo atsitiktinis atsidūrimas įvykio vietoje pirmadienio vakarą atrodė baisus, bet sustingęs. Dabar tragedija prie jo priartėjo, tapo daug įtikinamesnė bei labiau susijusi su juo pačiu. Procesijai pajudėjus, jis pajuto, jog jo akys sudrėkusios.
  Už gedinčiųjų šeimos ėjo ir kiti. Savo nuostabai, vieną veidą Peteris pažino. Iš pradžių jis neprisiminė, kas tas žmogus, bet paskui susivokė, jog tai Solas Načesas, vyresnysis kambarių patarnautojas, kuris buvo laikinai atleistas iš darbo po ginčo su Kroidono hercogu ir hercogiene pirmadienio vakarą. Antradienį iš ryto Peteris pasikvietė Načesą pas save ir atskleidė jam Voreno Trento įsaką, kad likusią savaitės dalį jis nesilankytų viešbutyje, ir už tai jam bus sumokėta. Dabar Načesas žvelgė į Peterį su Marša, bet neatrodė,
  kad būtų juos pažinęs.
  Laidotuvių procesija pajudėjo tolyn į kapines ir išnyko iš akių. Jie palaukė, kol nuėjo visi gėdintieji bei stebėtojai.
  — Dabar galime eiti, — tarė Marša.
  Netikėtai Peterį palietė kažkieno ranka. Atsisukęs jis pamatė, jog tai Solas Načesas. Tad vis dėlto jis jį pastebėjo.
  — Mačiau jus čia stovintį, misteri Makdermotai. Ar jūs pažinojote šią šeimą?
  — Ne, — atsakė Peteris. — Aš atsidūriau čia atsitiktinai.
  Jis pristatė Maršą. Ji paklausė:
  — Jūs nelaukėt, kol laidotuvės pasibaigs?
  — Kartais, — papurtė galvą pagyvenęs vyriškis, — tokių stiprių
  išgyvenimų neįmanoma ištverti.
  — Tai jūs pažinojote šeimą?
  — Net labai gerai. Tai labai labai liūdna istorija.
  Peteris linktelėjo. Atrodė, kad nėra ką pridėti.
  Načesas tarė:
  — Aš nepasakiau jums to antradienį, misteri Makdermotai, bet man buvo labai malonu, kad jūs taip pasielgėte. Turiu minty, kad užtarėte mane.
  — Viskas gerai, Solai. Aš nemanau, kad tu buvai kaltas.
  — Keista, kai apie visa tai pagalvoji.
  Senukas žvilgtelėjo į Maršą, po to į Peterį. Matėsi, kad jis dar nenori nueiti.
  — Kas keista? — paklausė Peteris.
  — Visa šita istorija. Avarija. — Načesas mostelėjo nuėjusios procesijos kryptimi. — Ji atsitiko vos prieš tai, kuomet man teko apturėti šiek tiek nemalonumų pirmadienio vakarą. Tik pagalvokite: kol jūs ir aš kalbėjomės. .
  — Taip, — tarė Peteris. Jis nejautė noro pasakoti apie savo paties dalyvavimą scenoje.
  — Aš norėjau paklausti, misteri Makdermotai, ar išaiškėjo kas nors dėl tos istorijos su hercogu ir hercogiene?
  — Visiškai nieko.
  Peteris manė, kad Načesui, kaip ir jam pačiam, palengvėjo, kalbant apie kažką kita, o ne apie laidotuves.
  Patarnautojas susimąstęs tarė:
  — Aš apie tai vėliau daug galvojau. Atrodė — jie iš kailio nėrėsi, kad sukeltų triukšmą. Niekaip negalėjau to suprasti. Ir iki šiol negaliu.
  Peteris prisiminė, kad ir pirmadienio vakarą Načesas sakė maždaug tą patį. Į jo atmintį tiksliai sugrįžo patarnautojo žodžiai.
  Načesas kalbėjo apie Kroidono hercogienę. “Ji stumtelėjo mano ranką.
  Jei nebočiau žinojęs, kad taip negali būti, pasakyčiau, jog ji tai padarė tyčia“.
  Vėliau Peteriui susidarė lygiai toks pat įspūdis: hercogienė nori, kad šitą incidentą visi atsimintų. Ką ji ten pasakė? Kažką apie ramų vakarą numeryje, tada apie pasivaikščiojimą netoli nuo viešbučio. Ji sakė, kad jie ką tik grįžo.
  Peteris prisiminė, kad tada jis nusistebėjo, kodėl ji taip nori tai pabrėžti.
  Tada Kroidono hercogas kažką sumurmėjo, jog palikęs cigaretes automobilyje, ir hercogienė jam atsikirto.
  Hercogas cigaretes paliko automobilyje.
  Bet jei Kroidonai vakarą leido numeryje, o paskui tiesiog čia pat pasivaikščiojo. .
  Žinoma, cigaretes jis galėjo būti palikęs anksčiau.
  Kažkodėl Peteriui taip neatrodė.
  Pamiršęs savo pašnekovus, jis susikaupė.
  Kodėl Kroidonai norėjo nuslėpti, kad pirmadienio vakarą jie važiavo su automobiliu? Kodėl jie norėjo sukurti įspūdį, kuris greičiausiai klaidingas, jog visą vakarą jie praleido viešbutyje? Ar skundas dėl išpiltų kreoliškų
  krevečių, kuriame suplanuotai turėjo dalyvauti Načesas ir Peteris, buvo inscenizuota apgavystė, sukurta kaip tik tam, kad patvirtintų jos įrodinėjimą? Jei hercogas nebūtų atsitiktinai išsitaręs, dėl ko hercogienė
  supyko, Peteris būtų tuo patikėjęs.
  Kodėl jie slėpė, kad važinėjosi automobiliu?
  Prieš minutę Načesas pasakė:
  “Keistas dalykas. . avarija. . įvyko vos prieš tai, kada man teko apturėti šiek tiek nemalonumų“.
  Kroidonų automobilis — “Jaguaras“.
  Ogilvis.
  Jis staiga prisiminė, kad praėjusią naktį iš garažo išnėrė “Jaguaras“. Kai jis trumpam stabtelėjo šviesoje, pasimatė, kad kažkas ne taip. Jis atminė, jog tai krito jam į akis. Bet kas? Neįtikėtinai ryškiai jis prisiminė: automobilio sparnas ir priekinis žibintas — jie abu buvo apgadinti. Pirmą sykį
  pastarosiomis dienomis policijos biuletenių skleidžiamos žinios pataikė į
  reikiamą tašką.
  — Peteri, — tarė Marša, — tu staiga išbalai.
  Jis beveik negirdėjo.
  Dabar būtinai reikėjo kur nors pasišalinti vienam, kur jis galėtų
  pamąstyti. Jis privalo atsargiai, logiškai, neskubėdamas galvoti.
  Svarbiausia — negalima daryti jokių skubotų, išankstinių išvadų.
  Prieš jį gulėjo žaidimo-galvosūkio, kurį reikia sudėti, dalys. Iš pirmo žvilgsnio jos siejosi viena su kita. Bet jas reikia apmąstyti, sudėlioti vienaip, paskui kitaip. Galbūt jas teks išmesti.
  Pati mintis atrodė neįmanoma. Tai buvo per daug neįtikėtina, kad būtų
  tiesa. Ir vis dėlto. .
  Tarsi iš toli jis išgirdo Maršos balsą:
  — Peteri! Kažkas atsitiko. Kas?
  Solas Načesas irgi keistai žiūrėjo į jį.
  — Marša, — pasakė Peteris, — dabar negaliu tau atsakyti. Bet man reikia eiti.
  — Kur eiti?
  — Atgal į viešbutį. Man gaila. Vėliau pabandysiu paaiškinti.
  — Aš maniau, kad mes išgersime arbatos, — jos balse pasigirdo nusivylimas.
  — Prašau, patikėk manim! Tai svarbu.
  — Jei tu privalai eiti, aš tave nuvešiu.
  — Ne, — tarė Peteris žinodamas, kad važiuojant su Mama jam reikėtų
  kalbėtis, aiškintis. — Prašau. Aš tau paskambinsiu vėliau.
  Jam nuėjus, jie liko priblokšti bestovį ir bežiūrį jam įkandin.
  Jau vakarėjo, kai Peteris Makdermotas susumavo visus savo apmąstymus.
  Jis taip sau pasakė: jei sudedi ką nors dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt kartų, jei kiekvieną kartą prieini prie tos pačios išvados, jei prieš akis toks svarbus klausimas kaip kad dabar — visomis šitomis aplinkybėmis neįmanoma išvengti ant jo paties krintančios atsakomybės.
  Prieš pusantros valandos palikęs Maršą, jis užsidarė savo bute.
  Užgniauždamas jausmus bei norą skubėti, jis prisivertė mąstyti blaiviai, atidžiai ir ramiai. Vieną po kito jis apsvarstė visus nuo pirmadienio vakaro susikaupusius įvykius. Jam paaiškėjo, kad nė vienas iš jų, kuriame galima rasti nuoseklumo ar logikos, vis vien nepaneigia tos kraupios išvados, kurią šią popietę jis taip staiga padarė.
  Dabar svarstymams atėjo pabaiga. Reikėjo daryti sprendimą.
  Jis galvojo turėdamas omenyje visa, ką žino ir apie ką spėliojo, susitikęs su Vorenu Trentu. Jis atmetė galimybę vengti atsakomybės, kadangi tai būtų
  bailumas. Kad ir ką jam reikės atlikti, visa tai padarys jis vienas.
  Atrodė, kad dabar pats palankiausias metas atlikti užsibrėžtus dalykus.
  Jis greitai persirengė vietoj šviesaus kostiumo tamsesniu. Išėjęs pavažiavo keletą kvartalų iki viešbučio su taksi.
  Iš vestibiulio jis, pakeliui atsakinėdamas į pasveikinimus, nuėjo į savo kabinetą pagrindiniame mezonine. Flora jau buvo išėjusi. Ant stalo gulėjo krūva žinučių, į kurias jis nekreipė dėmesio.
  Valandėlę ramiai sėdėjo tyliame kabinete svarstydamas, ką turi daryti.
  Tada pakėlė telefono ragelį, palaukė, kol pasigirdo signalas, ir surinko miesto policijos numerį.
  13
  Kažkokiu būdu į “Jaguarą“ prasiskverbusio uodo zyzimas Ogilvį
  pažadino popiet. Jis lėtai atgavo sąmonę ir iš pradžių negalėjo prisiminti kur esąs. Tada prieš jį iškilo veiksmų eiga: išvykimas iš viešbučio, važiavimas ankstyvo ryto tamsoje, niekuo nepagrįstas išgąstis, sprendimas išlaukti dieną, kol pratęs savo kelionę į šiaurę, ir pagaliau išvažinėtas žole apaugęs
  keliukas su medžių prieglauda, kur jis paslėpė automobilį.
  Slėptuvė parinkta buvo akivaizdžiai gera. Žvilgtelėjęs į savo rankinį
  laikrodį, jis susivokė, kad niekieno netrukdomas miegojo beveik aštuonias valandas.
  Kartu su sąmone sugrįžo ir intensyvus nepatogumo jausmas.
  Automobilyje buvo trošku, jo kūnas sustingęs ir skaudamas nuo miegojimo įkalintam ankštoje užpakalinėje automobilio sėdynėje. Jo burna buvo išdžiūvusi, ir jautėsi bjaurus skonis. Jis buvo ištroškęs ir siaubingai norėjo valgyti.
  Niurnėdamas iš skausmo, storasis Ogilvis atsisėdo ir atidarė
  automobilio dureles. Tą pačią sekundę jį apniko koks tuzinas uodų. Jis mostelėjo juos tolyn, apsidairė, iš lėto vėl prisitaikydamas prie aplinkos, ir palygino tai, ką matė dabar, su šio ryto įspūdžiais. Tuomet vos švito ir buvo vėsu, dabar aukštai plieskė saulė ir net medžių šešėlyje viešpatavo karštis.
  Paėjęs kur baigėsi medžiai, jis pamatė tolimą kelią, virš kurio mirguliavo karščio bangos. Anksti iš ryto visai nevažinėjo automobiliai.
  Dabar abiem kryptim skriejo keletas mašinų bei sunkvežimių, ir vos girdėjosi jų motorų burzgesys.
  O arčiau, be pastovaus vabzdžių dūzgimo, nesimatė jokių gyvybės ženklų. Jį nuo pagrindinio kelio skyrė tik apsnūdusios pievos, ramus takas ir vieniša medžių grupelė. Už tų medžių ir stovėjo paslėptas “Jaguaras“.
  Ogilvis nusilengvino, o tada atidarė paketą, kurį įbruko į bagažinę prieš išvykdamas iš viešbučio. Jame jis rado termosą su kava, keletą alaus skardinių, sumuštinių, “Saliami“ dešros, marinuotų agurkų stiklainį ir obuolių pyrago. Jis godžiai valgė, užgerdamas dideliais alaus, o paskui kavos gurkšniais. Nuo praėjusios nakties kava jau buvo kiek atvėsusi, bet vis dar stipri ir malšinanti troškulį.
  Valgydamas jis klausėsi automobilio radijo ir laukė žinių iš Naujojo Orleano. Per žinias buvo tik trumpai užsiminta apie tragediją kelyje ir paminėta, jog nesužinota nieko naujo.
  Po to jis nusprendė pasižvalgyti. Už keleto šimtų sieksnių ant kalvelės viršūnės augo dar viena medžių grupelė, šiek tiek didesnė už pirmąją.
  Eidamas link jos, jis peržingsniavo tuščią lauką ir iš kitos medžių pusės užtiko kerpėmis apaugusį krantą ir lėtą purviną vandens tėkmę. Priklaupęs
  prie srovės, jis daugiau ar mažiau atliko vonios procedūras ir pasijuto atsigavęs. Čia žolė atrodė žalesnė, labiau kvietė pailsėti negu ten, kur stovėjo paliktas automobilis, ir jis palaimingai atsigulė vietoj pagalvės pasidėjęs savo kostiumo švarką.
  Patogiai įsitaisęs, Ogilvis perkratė praėjusios nakties įvykius bei būsimą planą. Prisiminimai patvirtino jo ankstesniąją išvadą, kad susitikimas su Peteriu Makdermotu prie viešbučio buvo atsitiktinis ir dabar galima jį
  pamiršti. Jis spėjo, kad Makdermotas, sužinojęs apie viešbučio vyriausiojo seklio dingimą, įniršo. Bet tas jo įniršis negalės nieko atskleisti: nei kokia kryptimi Ogilvis išvyko, nei koks jo tikslas.
  Žinoma, egzistavo ir tokia galimybė, kad dėl kokios nors kitos priežasties vakar visi buvo sukelti ant kojų, ir dabar Ogilvio ir “Jaguaro“
  aktyviai ieško. Tačiau sprendžiant iš radijo žinių, neatrodė, kad taip ir būtų.
  Apskritai paėmus, viskas atrodė gana šviesiai, ypač kai jis pagalvodavo apie pinigus, dalį kurių jis jau laikė saugiai suspaudęs, o kitą dalį turėjo pasiimti rytoj Čikagoje.
  Jam beliko laukti tamsos.
  14
  “Visraktis“ Milnas išliko gerai nusiteikęs visą popietę. Tai kurstė jo pasitikėjimą, kai jis, vos po penktos valandos vakaro, atsargiai artinosi prie Prezidentų numerio.
  Jis dar kartą pasinaudojo aptarnaujančio personalo laiptais iš aštunto aukšto į devintą. Rakto kopija, padaryta kalvio Airių kanalo gatvėje, gulėjo jo kišenėje.
  Koridorius priešais Prezidentų numerį buvo tuščias. Jis stabtelėjo prieš dvigubas oda aptrauktas duris, susikaupęs pasiklausė, bet nieko neišgirdo.
  Jis žvilgtelėjo į abi koridoriaus puses, o tada vienu judesiu išsiėmė raktą ir pabandė įkišti į spyną. Kiek anksčiau jis kaip su alyva ištrynė raktą gra to milteliais. Raktas įslydo į vidų, sekundei užsikirto, o po to pasisuko. Iš
  vidaus vis dar nebuvo nieko girdėti. Jis atsargiai uždarė duris ir išsitraukė
  raktą.
  Kol kas įeiti į numerį dar nebuvo jo tikslas. Tai bus vėliau. Šiąnakt.
  Jis norėjo tik išžvalgyti teritoriją ir užsitikrinti, kad raktas tinka ir jis galės jį panaudoti tą minutę, kai taip nuspręs.
  Vėliau jis ims budėti laukdamas tos progos, kurią numatė savo plane.
  O kol kas jis grįžo į savo kambarį aštuntame aukšte ir, pirma nusistatęs žadintuvą, užmigo.
  15
  Lauke temo, ir Peteris Makdermotas atsiprašęs pakilo nuo savo rašomojo stalo, norėdamas uždegti kabinete šviesą. Jis dabar grįžo pas priešais jį sėdintį ramiai kalbantį vyriškį, vilkintį pilku aneliniu kostiumu.
  Kapitonas Jolzas iš Naujojo Orleano policijos seklių biuro atrodė labiau nepanašus į policininką negu bet kuris kitas Peterio kada nors matytas. Jis ir toliau mandagiai klausėsi, kaip Peteris žeria faktus bei spėliones, tarsi jis būtų buvęs bankininkas ir klausydamas svarstytų jam siūlomą paskolą. Tik vienąsyk ilgo kalbėjimo metu seklys pertraukė, norėdamas sužinoti, ar jis galėtų paskambinti. Kai jam buvo atsakyta, kad taip, šis pasinaudojo tolimesniojo kabineto pusėje stovinčiu telefonu ir šnekėjo tokiu tyliu balsu, kad Peteris nieko negirdėjo.
  Per visą laiką taip ir neišgirdęs jokio padoresnio atsakymo, Peteris vėl ėmė abejoti. Pabaigoje jis pastebėjo:
  — Aš nežinau, ar visa tai arba bent dalis to, ką aš jums kalbėjau, nėra nesąmonė. Tiesą pasakius, jau pradedu jaustis šiek tiek kvailai.
  — Jei daugiau žmonių pasinaudotų savo nuojauta, misteri Makdermotai, policijos darbas gerokai palengvėtų.
  Pirmą sykį kapitonas Jolzas išsiėmė pieštuką ir užrašų knygelę.
  — Jei visa tai pasitvirtins, mums, be abejonės, bus reikalingas išsamus pareiškimas. O kol kas norėčiau sužinoti keletą detalių. Viena iš jų yra
  automobilio numeris.
  Flora buvo užrašiusi tai ant lapelio, patvirtindama savo ankstesnį
  pranešimą. Peteris garsiai perskaitė, o detektyvas skaičių užsirašė.
  — Ačiū. Antras dalykas yra jūsų darbuotojo Ogilvio išvaizdos aprašymas. Aš jį pažįstu, tačiau norėčiau, kad jūs man apie jį
  papasakotumėte.
  — Niekų darbas, — pirmą sykį Peteris nusišypsojo.
  Jam užbaigus charakteristiką, suskambėjo telefonas. Peteris atsiliepė ir pastūmė telefoną link detektyvo:
  — Tai jums.
  Šį kartą jis jau galėjo girdėti detektyvo šneką, kuri didžiąja dalimi susidėjo iš kartojimo: “taip, sere“ ir “suprantu“.
  Vienu metu seklys pakėlė akis ir vertindamas atsisuko į Peterį. Į ragelį
  jis pasakė:
  — Sakyčiau, kad juo galima visiškai pasitikėti. — Detektyvo veidu nuslydo šypsena, ir jis pridūrė: — Jis šiek tiek sunerimęs.
  Jis pakartojo automobilio numerį bei Ogilvio aprašymą, tada padėjo ragelį.
  Peteris tarė:
  — Jūs buvote teisus sakydamas, kad aš sunerimęs. Ar ruošiatės pasikalbėti su Kroidono hercogu ir hercogiene?
  — Kol kas ne. Norėtume truputėlį daugiau išsiaiškinti.
  Detektyvo akys susimąsčiusios pažvelgė į Peterį, ir jis paklausė:
  — Ar skaitėte šios dienos laikraštį?
  — Ne.
  — Sklinda gandas, o jį išspausdino “Seits-Aitem“, kad Kroidono hercogas bus paskirtas Didžiosios Britanijos ambasadoriumi Vašingtone.
  Peteris tyliai švilptelėjo.
  — Mano viršininkas pranešė, kad tai ką tik patvirtinta per radiją.
  — Ar tai reiškia, kad jis, kaip diplomatas, yra neliečiamas?
  — Tik ne tokiu atveju, — papurtė galvą detektyvas, — kai kažkas jau yra įvykę. Jeigu tik įvykę.
  — Bet klaidingas apkaltinimas. .
  — Bet kokiu atveju būtų rimta klaida, o ypač šiuo. Štai kodėl mes veikiame atsargiai, misteri Makdermotai.
  Peteris suprato, jog ir viešbučiui, ir jam pačiam nebūtų saldu, jei bent žodis apie šį tyrimą pasiektų visuomenę, o hercogas pasirodytų esąs nekaltas.
  — Jei tai jus bent kiek nuramins, — pasakė kapitonas Jolzas,
  — atskleisiu jums keletą dalykų. Kai aš pirmą kartą jiems paskambinau, mano bendradarbiai pabandė šį tą išsiaiškinti. Jie mano, kad jūsų Ogilvis tikriausiai bando išvažiuoti su automobiliu iš valstijos, galbūt kur nors į
  šiaurę. Mes, aišku, nežinome, kokie ryšiai tarp jo ir Kroidonų.
  — Aš irgi neįsivaizduoju, — tarė Peteris.
  — Įtikėtina, kad praėjusią naktį, nuo tada, kai jūs jį pamatėte, jis važiavo, o dieną įlindo į kokią skylę. Kai automobilis taip atrodo, jis susiprato tai padaryti, o ne rizikuoti lėkti dienos šviesoje. Jei jis pasirodys šią naktį, mes būsim pasiruošę. Dabar pat skelbiamas aliarmas dvylikoje valstijų.
  — Vadinasi, jūs manote, kad tai rimta?
  — Yra dvi priežastys, — tarė seklys, parodydamas į telefoną. — Viena paskutiniojo skambučio priežasčių — pranešimas, jog gauti valstijos laboratorijos analizės rezultatai apie stiklo šukes ir žibintų apsaugos žiedą, kuriuos mūsų darbuotojai pirmadienį rado įvykio vietoje. Gamintojo produkcija mums buvo neįprasta, ir todėl tai užtruko šiek tiek laiko. Tačiau dabar mes jau žinome, kad stiklas ir žibintų apsauginis žiedas yra nuo
  “Jaguaro“.
  — Ar jūs tikrai galite būti tuo taip tikras?
  — Galima įrodyti ir dar tikriau. Jeigu mums į rankas paklius tas automobilis, kuris užmušė moterį su vaiku, mes įrodysime taip, kad neliks nė mažiausios abejonės.
  Kapitonas Jolzas pakilo eiti, ir Peteris palydėjo jį iki kabineto prieškambario. Nustebęs Peteris pamatė belaukiantį Herbį Čandlerį, bet prisiminė savo paties paliepimą vyriausiajam patarnautojui prisistatyti pas jį
  šį vakarą arba rytoj. Po šios dienos įvykių jis labai norėjo atidėti šį
  greičiausiai nemalonų pokalbį, tačiau suprato, kad tokiu būdu jis nieko
  neišloš.
  Jis pamatė, kaip detektyvas ir Čandleris susižvalgė.
  — Labos nakties, kapitone, — tarė Peteris ir, pastebėjęs Čandlerio žebenkštišku veidu nuslinkusį baimės šešėlį, piktai pasidžiaugė. Policininkui išėjus, Peteris mostu pakvietė vyriausiąjį patarnautoją į vidinį kabinetą.
  Jis atrakino stalčių ir išėmė aplanką, kuriame buvo Diksono, Diumero ir kitų dviejų jaunuolių vakar parašyti pareiškimai. Jis padavė juos Čandleriui.
  — Manau, tai jums bus įdomu. Jei jums kartais kiltų kokių minčių, čia yra kopijos, o aš turiu originalus.
  Čandleris atrodė kenčiantis ir pradėjo skaityti. Jam verčiant puslapius, jo lūpos susičiaupė kiečiau. Peteris girdėjo, kaip jis sunkiai kvėpuoja pro dantis. Po minutės jis sumurmėjo:
  — Niekšai!
  — Todėl, kad jie parodė, jog jūs — jų sąvadautojas?
  Vyriausiasis patarnautojas išraudo ir padėjo popierius.
  — Ką ruošiatės daryti?
  — Aš norėčiau jus šią pat minutę atleisti iš pareigų. Bet kadangi čia taip ilgai dirbote, ketinu perduoti visą šitą reikalą misteriui Trentui.
  — Misteri Makai, — verkšlendamas paprašė Čandleris, — ar galėtume kiek apie tai pakalbėti?
  Kadangi atsakymo nebuvo, jis pradėjo:
  — Misteri Makai, tokioj įstaigoj kaip ši visuomet vyksta daug dalykų. .
  — Jei jūs kalbate man apie gyvenimo faktus — apie prostitutes ir visus kitus dalykus, vargu ar aš ko nors nežinau. Bet aš žinau ir dar kai ką, ir jūs žinote tai lygiai taip pat gerai: kad ties kai kuriais dalykais valdyba yra užbraukusi liniją. Vienas iš tokių dalykų yra moterų parūpinimas nepilnamečiams.
  — Misteri Makai, ar negalėtumėte jūs, bent šį sykį, neiti pas misterį
  Trentą? Ar negalėtų tai likti tarp mūsų?
  — Ne.
  Vyriausiojo patarnautojo akys vikriai perbėgo kambarį ir grįžo prie Peterio. Jo akys skaičiavo.
  — Misteri Makai, kai kurie žmonės turi gyventi, o kiti turi leisti jiems gyventi. .
  Jis sustojo.
  — Taip?
  — Na, kartais verta tai padaryti.
  Iš smalsumo Peteris tylėjo.
  Čandleris suabejojo, o tada atsegė frako kišenės sagą. Kyštelėjęs į ją ranką, jis ištraukė sulankstytą voką ir padėjo jį ant stalo.
  — Kas čia? — paklausė Peteris.
  Čandleris pastūmėjo voką link jo. Vokas nebuvo užlipintas, o jame gulėjo penki šimto dolerių banknotai. Peteris smalsiai juos apžiūrėjo.
  — Ar jie tikri?
  — Patys tikriausi, — kvailai nusišypsojo Čandleris.
  — Įdomu buvo sužinoti, už kiek, jūsų nuomone, galima mane nupirkti.
  Peteris švystelėjo pinigus atgal.
  — Pasiimkite juos ir nešdinkitės.
  — Misteri Makai, jei tai truputėlį didesnės sumos klausimas. .
  — Nešdinkitės! — tyliai tarė Peteris. Jis kilstelėjo kėdėje: —
  Nešdinkitės, kol aš nenusukau jūsų purvino sprandelio.
  Herbis Čandleris neapykantos iškreiptu veidu pasiėmė pinigus ir išėjo.
  Likęs vienas, Peteris Makdermotas tyliai susmuko į kėdę. Pokalbiai su policininku bei Čandleriu jį išvargino ir prislėgė. Iš dviejų pašnekovų, pagalvojo jis, antrasis jį sunervino labiau tikriausiai todėl, kad pasiūlė tą kyšį
  ir paliko jį apimtą jausmo, jog jis irgi nešvarus.
  Bet ar tikrai? Būk sąžiningas pačiam sau, pagalvojo jis. Buvo sekundė, kai jis laikė pinigus rankose, kuomet jam kilo pagunda juos paimti. Penkis šimtus dolerių jis būtų kur nors panaudojęs. Peteris nebandė nė lyginti savo pajamų su vyriausiojo patarnautojo, kuris, be abejonių, apsirūpindavo daugiau. Jei tai būtų buvęs kas nors kitas, o ne Čandleris, jis gal būtų
  neišlaikęs. Ar tikrai? Jis norėjo būti tikras. Šiaip ar taip, jis būtų ne pirmas viešbučio valdininkas, priėmęs iš savo pavaldinio kyšį.
  Be abejo, juokingiausia buvo, kad nors Peteris ir laikėsi savo nusistatymo pranešti apie Herbį Čandlerį Vorenui Trentui, jis neturėjo
  jokios garantijos, jog taip ir atsitiks. Jei viešbučio valdyba staiga pasikeis, kas atrodė labai įtikima, Vorenui Trentui tai daugiau neberūpės. Gal ir pats Peteris čia daugiau nebedirbs. Jei ateis nauji viršininkai, senųjų valdininkų
  bylos, be abejonės, bus ištyrinėtos, ir į šviesą bus ištrauktas tas jo šlykštus skandalas Voldorfe. Kažin, gal tai jau nebeturės jam reikšmės, pagalvojo Peteris. Šiaip ar taip, panašu, kad jis greitai apie tai sužinos.
  Jis sugrįžo į dabartį.
  Ant jo stalo gulėjo Floros palikta spausdinta forma, kurioje buvo paskaičiuota, kiek šį vakarą viešbutyje yra žmonių. Pirmą kartą nuo tada, kai įėjo į kabinetą, jis ėmėsi tyrinėti skaičius. Jie rodė, kad viešbutis vis pildosi, ir šį vakarą viešbutis turėjo dar sykį būti pilnas. Jei “Šv. Gregoriui“ ir buvo lemta žlugti, tai įvyks skambant trimitams.
  Šalia viešbučio lankytojų apskaitos bei telefono žinučių gulėjo nauja laiškų ir pranešimų krūva. Peteris juos visus peržvelgė ir nusprendė, kad visi gali palaukti bent iki rytdienos. Po žinutėmis gulėjo “Manilos“ aplankas, kurį jis atvertė. Tai buvo siūlomas visuomeninio maitinimo planas, kurį
  vakar jam pateikė vyriausiojo virėjo pavaduotojas Andrė Lemo. Šį rytą Peteris pradėjo studijuoti planą.
  Žvilgtelėjęs į savo laikrodį, jis nusprendė prieš vakarinę viešbučio apžiūrą paskaityti toliau. Jis atsisėdo ir priešais save paskleidė kruopščiai ranka surašytus puslapius bei atidžiai nubraižytas lenteles.
  Jam skaitant, jo susižavėjimas jaunuoju vyriausiojo virėjo pavaduotoju nuolatos augo. Jo projektas buvo meistriškai parašytas ir plačiai atskleidė
  tiek viešbučio problemas, tiek jo restoranų verslo galimybes. Peterį siutino, kad vyriausiasis virėjas Hebrandas, kaip sakė Lemo, į jo pasiūlymus nekreipė
  jokio dėmesio.
  Tiesa, dėl kai kurių išvadų buvo galima ginčytis. Iš pirmo žvilgsnio kai kurie apytiksliai skaičiai atrodė gal kiek per optimistiški. Bet visa tai smulkmenos. Svarbiausia, kad nauja kompetentinga galva ėmėsi mąstyti apie dabartinius maisto pramonės trūkumus ir pasiūlė galimus sprendimus.
  Lygiai taip pat aišku, kad jei “Šv. Gregoris“ nepasinaudos ryškiu Andrė Lemo talentu, jis jo ilgai čia nelaikys.
  Peteris vėl padėjo planą ir lenteles į aplanką, jausdamas pasitenkinimą, kad štai bent vienas žmogus viešbutyje dirba su tokiu entuziazmu. Jis
  nusprendė papasakoti Andrė Lemo apie savo įspūdžius, nors daugiau, viešbučiui esant tokioje neaiškioje būklėje, jis kol kas nieko negalėjo padaryti.
  Paskambinęs telefonu jis sužinojo, jog vyriausiasis virėjas šį vakarą tebeserga ir kad už viską atsakingas jo padėjėjas Lemo. Laikydamasis taisyklių, Peteris informavo, jog tuojau atvyks į virtuvę.
  Andrė Lemo laukė jo pagrindinės valgyklos tarpduryje.
  — Užeikite, mesjė! Sveiki atvykę!
  Vesdamas jį į triukšmingą pilną garų virtuvę, jaunasis vyriausiojo virėjo pavaduotojas šūktelėjo jam į ausį:
  — Mes čia, kaip muzikantai sako, tuoj pasieksime crescendo.
  Priešingai vakarykštei ramumai, dabar čia virė pragaras. Dirbo pilna komanda, ir virėjai su baltomis iškrakmolytomis prijuostėmis, jų padėjėjai bei jaunieji pagalbininkai išsibarstė kaip saulutės gėlių pievoje. Aplinkui juos pro garo debesis bei karščio bangas suprakaitavę virtuvės padėjėjai triukšmingai nešiojo padėklus, keptuves ir katilus, o kiti be perstojo stumdė
  vežimėlius, ir visi stengėsi su niekuo nesusidurti, taip pat skubino padavėjus ir padavėjas, laikančius aukštai iškeltus padėklus. Ant garuojančių stalų buvo grupuojami ir ruošiami išnešti į sales šios dienos pietų patiekalai. Greiti virėjai, kurių rankos, rodės, suspėjo visur vienu metu, gamino specialius patiekalus iš a la carte meniu, taipogi patiekalus, skirtus pristatyti į
  kambarius. Aplinkui slampinėjo padavėjai klausinėdami, kaip vyksta jų
  užsakymų paruošimas, o virėjai jiems garsiai atsakinėjo. Kiti, nešini pilnais padėklais, vikriai judėjo pro dvi griežtas budinčiąsias, kurios sėdėjo priešais pakylėtus kasos aparatus. Virtuvės dalyje, kur verdama sriuba, iš didžiulių
  kunkuliuojančių katilų vertėsi garų kamuoliai. Netoliese du specialistai vikriais pirštais dėliojo canapes ir karštus hors d’oeuvres. Už jų sunerimęs vyriausiasis konditeris tikrino kepinius desertui. Retkarčiais, kai plačiai atsiverdavo durys, susikaupusius veidus nušviesdavo liepsnų atšvaitai, o krosnių vidus tą minutę atrodydavo panašus į pragarą. Bet labiausiai už viską ausis atakavo lėkščių tarškesys, o nosis — viliojantis maisto kvapas ir saldus, gaivus verdančios kavos aromatas.
  — Kai esame labiausiai užsiėmę, mesjė, labiausiai ir didžiuojamės. Ar bent jau turėtume, jeigu nežinotume, kas už viso to slepiasi.
  — Perskaičiau jūsų pranešimą, — tarė Peteris, grąžindamas vyriausiojo virėjo padėjėjui aplanką, ir nusekė paskui jį į kabinetą stiklinėmis sienomis, kur triukšmas buvo ne toks smarkus.
  — Man patinka jūsų idėjos. Dėl keleto aš pasiginčyčiau, bet ne dėl daug.
  — Mielai pasiginčyčiau, jei galėčiau tikėtis, jog po to seks veiksmas.
  — Kol kas to nebus. Bent jau ne toks, kokį jūs turite galvoje.
  Peteris pabrėžė, kad prieš darant kokius nors pertvarkymus, turi būti išspręsta, kam priklausys viešbutis.
  — Galbūt mano planui ir man pačiam verčiau eiti kur nors kitur.
  Nesvarbu.
  Andrė Lemo gūžtelėjo pečiais ir pridėjo:
  — Mesjė, aš kaip tik ruošiausi aplankyti tą aukštą, kur vyksta suvažiavimas. Gal norėtumėte eiti kartu?
  Peteris ketino savo vakarinio viešbučio patikrinimo metu aplankyti ir iš anksto suplanuotus suvažiavimo pietus. Lygiai taip pat jis galėjo pradėti patikrinimą nuo suvažiavimo aukšte esančios virtuvės.
  — Ačiū. Aš eisiu su jumis.
  Darbuotojų li u jie pakilo du aukštus ir įžengė į virtuvę, kuri kone visais atžvilgiais buvo pagrindinės virtuvės kopija. Iš čia vienu metu galima patiekti tris tūkstančius patiekalų į tris “Šv. Gregorio“ suvažiavimo sales ir į
  tuziną privačių valgomųjų. Tempas šiuo metu čia buvo toks pat greitas, kaip ir apačioje.
  — Kaip žinote, mesjė, šiandien vyks du dideli pobūviai. Didžiojoje pokylių salėje ir Bienvil e salėje.
  — Taip, tai bus dantistų kongreso ir “Golden Kraun Kola“ pobūviai, —
  linktelėjo Peteris. Stebėdamas į priešingą virtuvės galą plūstantį patiekalų
  srautą, jis suprato, jog dantistų pagrindinis patiekalas yra keptas kalakutas, o
  “Kola“ prekiautojų — plekšnės šaute. Virėjų ir jų pagalbininkų komanda gamino abu patiekalus, į lėkštes vienodu kaip automatai tempu dėliodami daržoves, o po to vienu judesiu užtrenkdavo ant pilnų lėkščių dangčius ir dėdavo visa tai ant padavėjų padėklų.
  Ant vieno padėklo telpa devynios lėkštės: tiek suvažiavimo dalyvių sėdi
  prie vieno stalo. Vienam padavėjui tenka du stalai. Pietūs susideda iš keturių
  patiekalų, taip pat papildomų bandelių, sviesto, kavos ir petits fours. Peteris suskaičiavo: kiekvienam padavėjui reikia mažiausiai dvylika kartų nukeliauti su sunkiai apkrautais padėklais, o gal ir daugiau, jei pietaujantys to reikalauja arba, kaip dažnai atsitinka, esant tiek daug žmonių, jiems paskiriami papildomi stalai. Nieko keisto, kad pabaigoje kai kurie padavėjai atrodo nusigalavę.
  Ne toks nusigalavęs turėtų būti metrdotelis su nepriekaištingai baltais kaklaraiščiu ir skvernais. Šiuo metu, tarsi pareigas einantis vyriausiasis policininkas, jis stovėjo virtuvės viduryje ir nukreipdavo padavėjų tėkmę tai viena, tai kita kryptimi. Pamatęs Andrė Lemo su Peteriu, jis žengė link jų.
  — Labas vakaras, šefe; misteri Makdermotai.
  Nors pagal viešbučio tvarką Peteris užėmė aukštesnes pareigas už abu savo pašnekovus, virtuvėje metrdotelis teisingai kreipėsi pirma į vyriausiąjį
  pareigas einantį virėją.
  Andrė Lemo paklausė:
  — Kiek turime pietaujančių, misteri Dominikai?
  Metrdotelis žvilgtelėjo į lapelį.
  — “Golden Kraun Kola“ žmonės mums pranešė, kad jų bus maždaug du šimtai keturiasdešimt, ir tiek mes jau susodinome.
  Atrodo, kad dauguma jau atėjo.
  — Tai prekeiviai, kuriems moka atlyginimą, — tarė Peteris. — Jie ir turi prisistatyti. Dantistai daro, ką jie nori. Greičiausiai jie elgsis neorganizuotai ir dauguma nepasirodys.
  Metrdotelis pritariamai linktelėjo.
  — Girdėjau, kad į kambarius užsakyta daug gėrimų. Suvartota daug ledo ir į numerius pristatyta galybė sumaišytų gėrimų.
  Pagalvojom, gal dėl to bus reikalinga mažiau valgių.
  Kiek patiekalų pagaminti suvažiavimo dalyviams, visada būdavo mįslė.
  Visiems trims vyrams ji kėlė pažįstamą galvos skausmą. Suvažiavimo organizatoriai pranešė viešbučiui, kokį minimalų žmonių skaičių jie garantuoja, tačiau realiai šis skaičius gali ir padidėti, ir sumažėti vienu ar pora šimtų. To priežastimi yra nežinomybė, kiek delegatų sugalvos susimesti
  į mažesnes grupeles ir praleisti o cialius pokylius, ir atvirkščiai, kiek iš jų
  paskutinę minutę staiga atvyks dideliu būriu.
  Paskutinės minutės prieš didelį suvažiavimo pobūvį bet kokio viešbučio virtuvėje neišvengiamai įtemptos. Tai momentas, kai visi su tuo susiję žmonės žino, jog reakcija kritišku momentu parodys, ar jie sugeba, ar ne susitvarkyti.
  Peteris paklausė metrdotelį:
  — Kiek apytiksliai buvo numatyta žmonių?
  — Penki šimtai dantistų. Jų yra maždaug tiek, ir pradėjome juos aptarnauti. Bet jie vis dar renkasi.
  — Ar nauji atvykėliai greitai už ksuojami?
  — Esu paskyręs vieną žmogų. Štai jis ateina.
  Išvengdamas susidūrimų su kolegomis padavėjais, kapitonas su raudonu švarku skubėjo pro Didžiosios pobūvių salės duris.
  Peteris pasiteiravo Andrė Lemo:
  — Jei prireiks, ar galėsime pagaminti papildomai maisto?
  — Kai žinosiu, ko mums reikia, mesjė, padarysiu kas įmanoma.
  Metrdotelis pasitarė su vyriausiuoju kelneriu ir sugrįžo pas juodu.
  — Panašu, kad atvyks dar koks šimtas septyniasdešimt žmonių. Jie tiesiog plūsta! Jau statome daugiau stalų.
  Kaip visada, krizė atėjo prieš tai neperspėjusi. Šį kartą ji turėjo didžiulę įtaką. Šimtas septyniasdešimt vienu metu reikalaujamų patiekalų būtų
  išbandymas kiekvienai virtuvei. Peteris pasisuko į Andrė Lemo ir pamatė, kad jaunojo prancūzo jau nebėra.
  Vyriausiojo virėjo padėjėjas lyg iššauta kulka puolė veikti. Jis jau sukinėjosi tarp savo pavaldinių, duodamas įsakymus taip greitai, nelyginant smarkios liepsnos spragsėjimas: jaunesnysis virėjas — į pagrindinę virtuvę, iš ten reikia atnešti septynis kalakutus, kurie kepa rytojaus šaltiems užkandžiams. . Šauksmas į paruošimo kambarį: “Naudokite kas likę!
  Greičiau! Supjaustykite viską ką rasite!. Daugiau daržovių! Pavokite šiek tiek iš antrojo pobūvio patiekalų — jie naudoja mažiau negu jiems patiekiama!.
  Antras jaunesnysis nusiųstas į pagrindinę virtuvę, kad parūpintų daržovių, kurių niekur kitur nerado. . Ir pasakyk, kad skubiai atsiųstų daugiau
  pagalbininkų! Du pjaustytojus ir dar du virėjus. . Paskubink vyriausiąjį
  konditerį! Už keleto minučių bus reikalingi dar šimtas septyniasdešimt desertų. . Pavok Peterį, kad tas padėtų Polui! Sugalvok kokią gudrybę!
  Maitinkite dantistus!“ Jaunasis Andrė, energijos, humoro jausmo ir pasitikėjimo savo jėgomis įsikūnijimas, buvo gerai nusiteikęs ir vadovavo geležine ranka savo valdose.
  Padavėjų pareigos buvo paskirtos iš naujo: dalis padavėjų iš mažesnio
  “Golden Kraun Kola“ pobūvio paprašyti dirbti dantistams, o likusieji turės dirbti papildomai. Pietaujantys nieko nepastebės, gal tik tai, jog kitą patiekalą jiems atneš padavėjas, kurio veidas šiek tiek skiriasi nuo ankstesniojo. Kiti padavėjai, kurie jau ir taip aptarnauja Didžiojoje pobūvių
  salėje pietaujančius dantistus, vietoj dviejų stalų turės susitvarkyti su trimis, tai yra su dvidešimt septyniais asmenimis. Kai kurios užsigrūdinusios rankos, kartu su vikriais pirštais ir kojomis, galėtų aptarnauti ir keturis stalus. Kiti truputį paniurnės, bet nedaug. Suvažiavimui dirbo daugiausia savanoriai padavėjai, kuriuos, iškilus reikalui, galėdavo pasikviesti bet kuris viešbutis. Papildomas darbas jiems reiškė papildomus pinigus. Už trijų
  valandų darbą moka keturis dolerius, jei padavėjas aptarnauja du stalus. Už kiekvieną papildomą stalą pridedama pusė tos sumos. Pridėjus arbatpinigius, kurie buvo iš anksto įrašyti į suvažiavimo sąskaitą, užmokestis padvigubės. Greitakojai vyriškiai namo grįš su šešiolika dolerių kišenėje, o jeigu jiems sekėsi, galbūt jie uždirbo tiek pat ir per pusryčius ar priešpiečius.
  Peteris pamatė, kaip iš tarnybinio li o jau rieda aukštas vežimėlis su trimis ką tik iškeptais kalakutais. Prie jo sugriuvo paruošiamojo kambario virėjai. Virėjo padėjėjas, kuris tuos tris ir atgabeno, grįžo atgabenti dar.
  Kiekvieną kalakutą supjaustyti į penkiolika porcijų. Vikriai kaip įgudusio chirurgo pjūvis. Kiekvienam pietaujančiam — tokia pati porcija: balta mėsa, tamsi mėsa, padažas. Ant padėklo telpa dvidešimt porcijų.
  Padėklas skubiai keliauja prie padavėjų prekystalio. Nauji vežimėliai su daržovėmis kaip laivai suplaukia į vieną vietą.
  Vyriausiojo virėjo pavaduotojo įsakymų virtinė dirbančiąją komandą išvargino. Andrė Lemo įsikišo, į darbą grąžindamas du pasišalinusius.
  Komanda vėl ėmė dirbti vikriau ir judėjo dar greičiau negu iki tol.
  Lėkštė. . mėsa. . pirma daržovė. . antra. . padažas. . lėkštė slysta. .
  užvožiamas dangtis! Kiekvieną judesį atlieka vis kitas žmogus. Kas sekundė
  paruošiama nauja lėkštė. . Dar greičiau! Priešais padavėjų prekystalį ima ilgėti padavėjų eilė.
  Kitame virtuvės gale vyriausiasis konditeris atidarinėja šaldytuvus, tikrina, renkasi, uždaro duris. Į pagalbą atbėga pagrindinės virtuvės konditeriai. Nešami atsarginiai desertai. Dar atkeliauja iš šaldytuvų rūsyje.
  Per skubą įvyksta nesusipratimas.
  Padavėjas praneša vyriausiajam kelneriui, vyriausiasis kelneris —
  vyriausiajam padavėjui, vyriausiasis padavėjas — Andrė Lemo.
  — Šefe, vienas džentelmenas sako, jog jis nemėgsta kalakuto. Ar negalėtume patiekti jam jautienos kepsnio?
  Prakaituojantys virėjai garsiai nusikvatojo.
  Tačiau prašymas pateiktas pagal visas taisykles, tą Peteris žinojo. Tik vyriausiasis virėjas gali patvirtinti kokį nors nukrypimą nuo standartinio meniu.
  Šypsodamasis Andrė Lemo tarė:
  — Patiekite, bet aptarnaukite jį paskutinį iš visų sėdinčių prie to stalo.
  Tai irgi buvo senas virtuvės paprotys. Laikantis visuomeninių santykių
  etiketo, daugelyje viešbučių standartinis patiekalas pakeičiamas, net jei antrasis patiekalas kainuoja brangiau. Tačiau visuomet, kaip atsitiko ir dabar, individualistas privalo laukti, kol sėdintys šalia jo pradės valgyti, kad kiti nepersiimtų jo idėja.
  Eilė prie padavėjų prekystalio trumpėjo. Daugumai Didžiosios pobūvių
  salės svečių, įskaitant ir atvykusius vėliau, pagrindinis patiekalas jau buvo patiektas. Stalų nurinkėjai pasirodė su nešvariais indais. Atrodė, kad krizė
  praėjo. Andrė Lemo užleido savo vietą tarp patarnautojų ir klausiamai žvilgtelėjo į vyriausiąjį konditerį.
  Pastarasis, plonas kaip degtukas žmogelis, kuris tikriausiai labai retai paragaudavo savo paties pagamintų saldumynų, nykščiu ir smiliumi apvedė
  ratą.
  — Viskas paruošta, šefe.
  Andrė Lemo šypsodamasis sugrįžo prie Peterio.
  — Mesjė, atrodo, kad, kaip jūs sakote, įvartį įmušėme mes.
  — Pasakyčiau, kad jūs pasidarbavote dar geriau. Man paliko didžiulį
  įspūdį.
  Jaunasis prancūzas gūžtelėjo.
  — Tai, ką jūs matėte, buvo atlikta neblogai. Tačiau tai tik dalis darbo.
  Kitais kartais mes neatrodome taip puikai. Atleiskite, mesjė.
  Jis pasitraukė.
  Desertui paruošė bombe auz marrons ir cherries ambees. Juos patiekti rengėsi ceremoningai: prigesinus šviesas, turėjo atnešti aukštai iškeltus padėklus.
  Padavėjai rikiavosi į eilę priešais išėjimą į salę. Vyriausiasis konditeris ir jo padėjėjai tikrino, kaip ant padėklų sudėlioti indai. Paliestas kuo nors degančiu, kiekvieno padėklo vidurinis indas užsiplieks liepsna. Du virėjai laikė uždegtas žvakes.
  Andrė Lemo patikrino eilę.
  Prie įėjimo į Didžiąją pobūvių salę stovėjo vyriausiasis padavėjas su pakelta ranka ir stebėjo vyriausiojo virėjo pavaduotojo veidą.
  Kai Andrė Lemo linktelėjo, vyriausiasis padavėjas nuleido ranką žemyn.
  Virėjai su žvakėmis perbėgo palei padėklų eilę ir uždegė vidurinius indus. Elektrikas, kuriam buvo duotas ženklas, pritemdė lempas. Orkestro muzika pritilo ir staiga visai baigėsi. Didžiojoje salėje aprimo svečių
  pokalbių ūžesys.
  Staiga už pietaujančių užsižiebė maža lempelė ir apšvietė duris į
  virtuvę. Sekundę vyravo tyla, o tada užgriaudėjo trimitų fanfarai. Jiems nutilus, orkestras ir vargonai kartu fortissimo užgrojo giesmės “Šventieji“
  pirmus posmus. Muzikos taktu pajudėjo padavėjų su liepsnojančiais padėklais procesija.
  Peteris Makdermotas įėjo į didžiąją salę, kad galėtų geriau matyti. Jis pastebėjo, kad salė perpildyta svečių, kurių nemaža dalis buvo netikėta.
  O kai šventieji, o kai šventieji, o kai šventieji ateina. . Iš virtuvės pagal muzikos ritmą vienas po kito žengė padavėjai su tvarkingomis mėlynomis uniformomis. Dabar jau buvo pritrenktas kiekvienas žmogus, kuris tuo metu buvo salėje, įskaitant ir pačius padavėjus. Kai kurie iš jų vos po keleto minučių grįš į kitą pobūvių salę, kad ten užbaigtų savo darbą. O kol kas prieblandoje jų nešami padėklai liepsnojo kaip fakelai. . O kai šventieji, o kai
  šventieji, o kai šventieji ateina. . Pietaujantys staiga prapliupo garsiais aplodismentais ir susivienijo ritmiškai ploti muzikos taktu, kai padavėjai apsupo salę ratu. Viešbutis įvykdė savo įsipareigojimą. Niekas už virtuvės ribų nebūtų nė įtaręs, jog prieš keletą minučių virtuvę buvo ištikusi krizė ir kad toji krizė įveikta. . Viešpatie, aš noriu būti toje minioje, kai šventieji ateina. . Padavėjams pasiekus stalus, užsidegė šviesos, ir vėl pasigirdo aplodismentai bei sveikinimų šūksniai.
  Andrė Lemo atėjo ir atsistojo prie Peterio.
  — Šį vakarą viskas, mesjė. Nebent gal jūs norėtumėte išgerti konjako.
  Virtuvėje turiu truputėlį.
  — Ne, ačiū, — nusišypsojo Peteris. — Pasirodymas buvo puikus.
  Sveikinu!
  Jam pasisukus eiti, vyriausiojo virėjo pavaduotojas šūktelėjo įkandin:
  — Labos nakties, mesjė. Ir nepamirškite.
  — Ko nepamiršti? — susidomėjęs stabtelėjo Peteris.
  — Ką aš jau anksčiau sakiau. Apie visų trokštamą viešbutį, mesjė, kurį
  mes su jumis galėtume sukurti.
  Pusiau pralinksmėjęs, pusiau susimąstęs, Peteris nuvingiavo tarp pobūvio stalų link išėjimo iš salės.
  Jis buvo nukeliavęs jau beveik iki pat durų, kai netikėtai susivokė, kad kažko trūksta. Jis sustojo ir ėmė žvalgytis aplinkui, nebūdamas tikras ko. Ir staiga suprato. Daktarėlis Ingramas, aršusis dantistų kongreso prezidentas, turėjo pirmininkauti šiam pobūviui — vienam iš svarbiausių suvažiavimo renginių. Tačiau daktaro nesimatė nei prezidento kėdėje, nei niekur kitur prie ilgo stalo priekyje.
  Kai kurie delegatai strykčiojo iš kėdžių, sveikindami savo draugus kitoje salės pusėje. Žmogus su klausos aparatu stabtelėjo prie Peterio.
  — Šauniai viskas išėjo, ar ne?
  — Be abejo. Tikiuosi, pietūs jums patiko?
  — Jie buvo neblogi.
  — Beje, — tarė Peteris, — aš ieškojau daktaro Ingramo. Niekur jo nematau.
  — Ir nepamatysite, — šiurkščiai atsakė žmogus ir įtartinai jį
  nužvelgė. — Jūs iš laikraščio?
  — Ne, iš viešbučio. Aš kalbėjausi su daktaru Ingramu keletą sykių. .
  — Jis atsistatydino. Šiandien. Jei jums įdomi mano nuomonė, jis elgėsi kaip paskutinis kvailys.
  Peteris stengėsi suvaldyti savo nuostabą ir paklausė:
  — Gal jūs kartais žinote, ar daktaras vis dar viešbutyje?
  — Neturiu supratimo.
  Neprigirdįs vyras nuėjo.
  Aukšte, kur vyko suvažiavimas, stovėjo viešbučio telefonas.
  Iš komutatoriaus Peteris sužinojo, jog daktaras Ingramas vis dar prisiregistravęs, tačiau savo kambaryje jis neatsiliepė. Peteris paskambino į
  pagrindinę registratūrą.
  — Ar daktaras Ingramas iš Filadel jos išsiregistravo?
  — Taip, misteri Makdermotai, ką tik. Jis dabar vestibiulyje.
  — Nusiųskite ką nors, kad paprašytų jo palaukti. Aš leidžiuosi žemyn.
  Kai Peteris atėjo, daktaras Ingramas stovėjo, šalia savęs pasistatęs lagaminus, o ant rankos užsimetęs lietpaltį.
  — Kas dabar atsitiko, misteri Makdermotai? Jeigu norėtumėte savo viešbučiui rekomendacinio laiško, tai nieko neišdegs. Be to, man reikia suspėti į lėktuvą.
  — Girdėjau apie jūsų atsistatydinimą. Atėjau pasakyti, kad man labai gaila.
  — Manau, jie ir patys susitvarkys.
  Iš Didžiosios pobūvių salės, esančios virš dviejų aukštų, atsklido plojimai ir sveikinimų šūksniai.
  — Atrodo, jie jau susitvarkė.
  — Ar jums tai labai skaudu?
  — Ne.
  Daktarėlis pasukiojo koją, žiūrėdamas žemyn, ir suniurnėjo:
  — Aš melagis. Aišku, kad man skaudu. Taip neturėtų būti, bet yra.
  — Man atrodo, bet kam būtų skaudu, — tarė Peteris.
  — Supraskite, misteri Makdermotai, — pakėlė galvą daktaras
  Ingramas, — aš nesu koks nuvalkiotas skuduras. Visą gyvenimą buvau mokytojas, ir daug kas tai gali patvirtinti: aš iškėliau daug puikių žmonių —
  Džimas Nikolasas yra vienas iš jų — ir daugel; kitų. Procedūrose minimas mano vardas, mano parašytos knygos tapo standartiniais tekstais. Visa tai —
  rimtas reikalas. O, visa kita, — jis linktelėjo Didžiosios pobūvių salės link, —
  tai tik gėlytės ant torto.
  — Man neatėjo į galvą. .
  — Tačiau kelios gėlytės — nieko blogo. Jos žmonėms netgi patinka. Aš norėjau būti prezidentu. Buvau laimingas, kai jie mane išrinko. Tai buvo tarsi įšventinimas į riterius, ir tai padarė žmonės, kurių nuomonę aš vertinu.
  Jeigu prisipažinčiau nuoširdžiai, Makdermotai, ir nesuprantu, kodėl jums visa tai pasakoju, man graužia širdį, kad šį vakarą manęs nėra ten, viršuje.
  Jis patylėjo, ir dar sykį pasigirdus garsams iš pobūvių salės, žvilgtelėjo aukštyn.
  — Tačiau kartais tenka priešpastatyti tai, ko tu nori, ir tai, kuo tu tiki, — sumurmėjo daktarėlis. — Kai kurie mano draugai mano, kad aš elgiausi kaip idiotas.
  — Tai visiškai nėra idiotiška laikytis principo.
  — Jūs to nedarėte, — įtariai atsisuko į Peterį daktaras Ingramas, — kai turėjote tam galimybę. Jūs per daug rūpinotės šituo viešbučiu ir savo darbu.
  — Bijau, kad tai tiesa.
  — Ką gi, jūs bent sutikote su tuo, todėl aš jums kai ką pasakysiu, sūnau.
  Jūs nesate vienintelis. Yra buvę, kai ir aš neatsižvelgiau į tai, kuo tikiu, tiek, kiek reikėjo. Mums visiems taip pasitaiko. Bet kartais pakliūva antras šansas.
  Jeigu jums taip atsitiks — pasinaudokite juo.
  Peteris mostelėjo patarnautojui.
  — Aš palydėsiu jus iki durų.
  — Nėra jokio reikalo, — papurtė galvą daktaras Ingramas. — Nereikia tų nesąmonių, misteri Makdermotai. Man vis viena nepatinka nei šitas viešbutis, nei jūs.
  Patarnautojas klausiamai į jį pažiūrėjo. Daktaras Ingramas tarė:
  — Eime.
  16
  Vakare Ogilvis vėl nusnaudė, šįkart apsistojęs šalia giraitės, kurioje jis paslėpė “Jaguarą“. Pabudo jau pradėjus temti, kai į oranžinį kamuolį panaši saulė ilgino aplinkinių kalvų šešėlius vakarų link. Po dienos karščio atėjo maloni vakaro vėsa. Ogilvis sukruto suvokęs, kad netrukus teks tęsti kelionę.
  Pirmiausia jis įsijungė automobilio radiją. Visas žinias jis jau buvo girdėjęs, ir atrodo, kad neįvyko nieko naujo. Išgirdęs ką norėjo išjungė
  radiją.
  Jis grįžo prie už keleto medžių tekėjusio šaltinio ir atsigaivino pildamas vandenį sau ant veido ir ant galvos, kad išsklaidytų paskutinius mieguistumo požymius. Iš maisto atsargų likučių jis greitomis pasigamino valgyti, pripylė
  į termosus vandens ir padėjo juos ant užpakalinės sėdynės šalia sūrio ir duonos. Šios atsargos turėjo malšinti jo alkį visą būsimą naktį. Iki rytojaus ryto jis nesiruošė gaišti laiko nereikalingiems sustojimams.
  Jo tolesnis maršrutas, kurį jis buvo suplanavęs ir įsiminęs dar prieš išvykdamas iš Naujojo Orleano, toliau vedė šiaurės rytų kryptimi per Misisipės valstiją. Tada jis turėjo perkirsti vakarinę Alabamos dalį. Tuomet pasukti tiesiai į šiaurę per Tenesį ir Kentukį. Iš Luizvilio jis planavo patraukti į vakarus skersai visą Indianos valstiją Indianapolio link. Jis ruošėsi perkirsti Ilinojaus sieną prie Hamondo, o tada patraukti į Čikagą.
  Dar reikėjo nuvažiuoti apie septynis šimtus mylių. Tokį kelią vienu ypu įveikti buvo neįmanoma, tačiau Ogilvis paskaičiavo, kad švintant jis turėtų
  būti nebetoli Indianapolio, o ten jis manė būsiąs saugus. Iš ten iki Čikagos jau beliks nuvažiuoti tik du šimtus mylių.
  Buvo jau visiškai sutemę, kai jis išvairavo “Jaguarą“ iš slėptuvės ir palengva pasuko autostrados link. Jis patenkintas suurzgė, vieškeliu U. S.45
  pasukęs šiaurės kryptimi.
  Misisipės valstijos mieste Kolumbuse, kur buvo palaidoti Šilou mūšyje žuvę kariai, Ogilvis sustojo prisipilti benzino. Atsargumo dėlei jis pasirinko nedidelę parduotuvėlę miesto pakraštyje, prie kurios buvo įrengta senamadiška degalinė, apšviesta vienintelės lempos. Jis pavažiavo kiek galima toliau pirmyn, kad automobilio priekis liktų šešėlyje.
  Jis akivaizdžiai parodė savo nenorą kalbėtis, ignoruodamas
  parduotuvės savininko pasveikinimą “Gera naktis“ ir klausimą “Ar toli susiruošėt?“ Užmokėjo grynais už benziną bei pustuzinį šokolado plytelių ir patraukė toliau.
  Pavažiavęs dar devynias mylias šiaurės kryptimi jis perkirto Alabamos valstijos sieną.
  Pro šalį skriejo mažų miestelių virtinė: Vernonas, Salidžentas, Hamiltonas, Raselvilis, Florencija, kuri, kaip skelbė plakatas, garsėjo tualeto sėdynių gamyba. Pavažiavęs dar keletą mylių, jis jau buvo Tenesio valstijoje.
  Kelyje mašinų buvo nedaug, ir “Jaguaras“ buvo nesulaikomas. Sąlygos vairuoti buvo puikios, nes netrukus danguje nušvito mėnulio pilnatis.
  Nebuvo matyti jokių policijos kontrolės ženklų.
  Ogilvis jautėsi patenkintas ir atsipalaidavęs.
  Iki Nešvilo likus penkiasdešimčiai mylių, Tenesio valstijos Kolumbijos mieste jis pasuko į vieškelį U. S.31.
  Dabar mašinų kelyje pasitaikydavo jau daugiau. Masyvūs vilkikai, savo šviesomis nesibaigiančia grandine skrosdami nakties tamsą, bildėjo į pietus link Birmingemo ir į šiaurę, į industrinį vidurio vakarų regioną. Kai kurie automobiliai gana pavojingai nardė tarp krovininių mašinų. Retkarčiais Ogilvis aplenkdavo kokį nors per lėtai judantį automobilį, tačiau jis rūpestingai žiūrėjo, kad neviršytų maksimalaus leistino greičio. Jis visai nenorėjo — viršydamas greitį ar kaip nors kitaip — patraukti į save dėmesį.
  Po kurio laiko už nugaros jis pastebėjo automobilį, kuris jo nelenkė ir važiavo maždaug tokiu pat greičiu kaip ir jis. Ogilvis pareguliavo salono veidrodį, sumažindamas prožektorių švytėjimą, ir sulėtino greitį, leisdamas tam automobiliui jį aplenkti. Tačiau vairuotojas nenorėjo to daryti, ir jis per daug nekreipdamas į tai dėmesio vėl padidino greitį.
  Po kelių mylių eismas šiaurės kryptimi pradėjo lėtėti. Tolydžio perspėjančiai blykčiojo automobilių užpakalinės šviesos. Palinkęs į kairę, jis priešais pamatė nejudančią priekinių prožektorių grupę, ir eismas perėjo į
  vieną kelio juostą. Iš visko atrodė, kad priekyje buvo įvykusi avarija.
  Už posūkio jis staiga pamatė tikrąją šios maišaties priežastį. Abiejose kelio pusėse buvo išsirikiavę Tenesio kelių policijos automobiliai, ir ant jų
  stogų įtaisytos raudonos šviesos be perstojo blykčiojo. Skersai kelio stovėjo švytintis barjeras. Tą pat akimirką užpakalyje važiavęs automobilis taip pat
  įjungė savo policijos šviesas.
  “Jaguarui“ sumažinus greitį ir sustojus, prie jo prišoko ginkluoti valstijos policininkai.
  Ogilvis drebėdamas pakėlė rankas į viršų.
  Augalotas seržantas atidarė automobilio dureles.
  — Nenuleiskite rankų, — įsakė jis, — ir lėtai lipkite iš automobilio. Jūs areštuotas.
  17
  Kristina Frensis nusistebėjo:
  — Na štai, jūs ir vėl tai padarėte! Abu kartus, kai jums pylė kavą, jūs laikėte puodelį suėmęs abiem rankom. Atrodo, lyg tai teiktų jums kažkokį
  malonumą.
  Prie to paties staliuko sėdėjęs Albertas Velsas nusišypsojo savo linksma žvirbliška šypsena.
  — Jūs esate pastabesnė už daugelį kitų žmonių.
  Ji pagalvojo, kad šįvakar jis vėl atrodė nusilpęs. Jo veidas buvo beveik toks pat blyškus kaip ir prieš tris dienas, ir retkarčiais jam užeidavo pavojingas bronchų kosulys, nors dėl to jo gera nuotaika ir nesugedo.
  Kristina nusprendė, kad jam reikėjo žmogaus, kuris juo pasirūpintų.
  Jie pietavo “Šv. Gregorio“ pagrindiniame restorane. Per tą valandą, kol jie ten sėdėjo, dauguma restorano lankytojų jau buvo išėję, nors keletas jų vis dar siurbčiojo kavą arba likerį. Nors viešbutis buvo pilnas, žmonių restorane visą vakarą buvo nedaug.
  Vyriausiasis padavėjas Maksas diskretiškai priėjo prie jų staliuko.
  — Ar dar ko nors pageidaujate, sere?
  Albertas Velsas pažvelgė į Kristiną, ir ji papurtė galvą.
  — Turbūt, kad ne. Kai tik galėsite, atneškite sąskaitą.
  — Žinoma, sere. — Maksas linktelėjo Kristinai, akimis patikindamas,
  kad neužmiršo jų rytinio susitarimo.
  Kai vyriausiasis padavėjas nuėjo, senukas tarė:
  — Taigi dėl kavos. Dirbdamas šiaurėje nieko negali švaistyti, jei nori išlikti gyvas — netgi puoduko, kurį laikai rankose, šilumą.
  Tai tiesiog įprotis. Reikia manyti, kad galėčiau jo ir atsikratyti, tačiau yra dalykų, kuriuos verta retkarčiais prisiminti. — Ar todėl, kad tada buvo geri laikai, ar kad gyvenimas dabar yra geresnis?
  Jis susimąstė.
  — Turbūt ir tai, ir tai.
  — Jūs sakėte man, kad dirbote šachtoje, — pasakė Kristina. — Aš nežinojau, kad jūs buvote taip pat ir ieškotojas.
  — Dažniausiai tai yra vienas ir tas pats. Ypač Kanados Skyde, tai yra šiaurės vakarų teritorijoje, Kristina, beveik iki pat kito Kanados pakraščio.
  Kai esi vienui vienas tundroje, — arba, kitaip sakant, arktinėje dykumoje, —
  turi daryti viską: nuo nuosavybės ribų pažymėjimo iki amžino įšalo pradeginimo. Jei pats to nepadarysi, tai dažniausiai aplinkui nėra nieko, kas tai už tave padarytų.
  — Kai jūs tyrinėjote, ko jūs ieškojote?
  — Urano, kobalto. Dažniausiai aukso.
  — Ar jūs jo radote? Turiu galvoje — aukso.
  Jis linktelėjo.
  — Radau pakankamai. Prie Jelounaifo, Didžiojo Vergų ežero.
  Pirmąkart ten aukso buvo aptikta devyniolikto amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o masiškai pradėta ieškoti 1945 metais. Tačiau dažniausiai žemė buvo per kieta, kad joje galima būtų daryti gręžinius ir jį išimti.
  Kristina tarė:
  — Taip gyventi tikriausiai buvo sunku?
  Mažasis žmogutis kostelėjo, gurkštelėjo vandens ir atlaidžiai nusišypsojo.
  — Tuomet aš buvau tvirtesnis. Tačiau jei Skydui atiduosi bent kiek pranašumo, jis tave užmuš. — Jis metė žvilgsnį į skoningai įrengtą restoraną, apšviestą krištolinių šviestuvų. — Iš čia tai atrodo labai toli.
  — Sakėte, kad ieškoti aukso dažniausiai būdavo sunku. Tačiau juk ne
  visada?
  — Taip, ne visada. Kai kuriems sekėsi labiau, tačiau ir jiems būtinai turėjo kas nors atsitikti. Galbūt iš dalies todėl, kad Skyde ir Plikojoje Žemėje žmonėms nutinka keistų dalykų. Tie, apie kuriuos pagalvotum, kad jie stiprūs, — o be to, ne tik išoriškai, — pasirodo besą silpni. O kartais, kai atrodė, kad tuo žmogumi galima visiškai pasitikėti, pasirodydavo, kad taip nėra. O būna ir atvirkščiai. Pamenu, kartą. . — Jis nutilo, nes prie jų staliuko priėjo vyriausiasis padavėjas, ant padėklo atnešdamas jų sąskaitą.
  Ji paragino:
  — Tęskite.
  — Tai gana ilga istorija, Kristina. — Jis apvertė sąskaitą ją apžiūrinėdamas.
  — Vis tiek norėčiau ją išgirsti, — nuoširdžiai tarė Kristina. Ji pagalvojo, kad laikui bėgant jai vis labiau ir labiau patiko šis kuklus mažas žmogutis.
  Jis atitraukė akis nuo sąskaitos, ir jo akyse atsispindėjo nuostaba.
  Pažvelgė į kitame restorano gale buvusį vyriausiąjį padavėją, o paskui į
  Kristiną. Tada, staigiai išsiėmęs pieštuką, pasirašė sąskaitą.
  — Tai atsitiko trisdešimt šeštais metais, — pradėjo senukas, —
  maždaug tuo laiku, kai prasidėjo viena iš paskutiniųjų Jelounaifo tyrinėjimo bangų. Aš buvau prie Didžiojo Vergų ežero. Turėjau tada ir partnerį, vardu Himis Ekstainas. Himis buvo kilęs iš Ohajo. Jis prekiavo drabužiais, pardavinėjo naudotus automobilius ir turbūt dar nemaža kuo vertėsi. Jis buvo atkaklus ir mėgo daug šnekėti. Tačiau jis mokėjo priversti žmones jį
  pamėgti.
  Turbūt galima būtų tai pavadinti žavesiu. Kai jis atvyko į Jelounaifą, turėjo šiek tiek pinigų. Aš jų neturėjau nė cento. Himis išlaikė mus abu.
  Albertas Velsas susimąstęs gurkštelėjo vandens.
  — Himis niekada nebuvo matęs sniegbačio, nebuvo girdėjęs apie amžiną įšalą ir negalėjo atskirti juodojo skalūno nuo kvarco. Tačiau mes iš karto vienas kitą pamėgome. Ir mes išsiruošėme ieškoti.
  Jis tęsė:
  — Mes jau ieškojome apie mėnesį, gal net du. Skyde žmogus praranda bet kokį laiko pjūtį. Ir štai vieną dieną, netoli Geltonojo Peilio upės žiočių, susėdome susisukti cigarečių. Taip mums besėdint, aš, kaip jau įprasta tarp
  ieškotojų, suskaldžiau šiek tiek deguonies prisotintos uolienos ir vieną kitą gabaliuką įsidėjau sau į kišenę. Kiek vėliau prie ežero išploviau tą uolieną. Aš stovėjau kaip nutrenktas žaibo, kai pasirodė, jog tai buvo geros kokybės auksas.
  — Kai tai pagaliau nutinka, — tarė Kristina, — turbūt atrodo, kad tai įdomiausias nuotykis, koks tik begali būti.
  — Galbūt yra ir įdomesnių. Bet jeigu ir yra, aš niekada nesu jų patyręs.
  Taigi mes nuskubėjome atgal į tą vietą, kur aš skaldžiau uolieną, ir apdengėme ją samanomis. Po kelių dienų pamatėme, kad toje žemėje jau buvo įbesti kažkieno nuosavybės kuoliukai. Tai turbūt buvo pats baisiausias likimo smūgis, kokį tik mes abu buvome patyrę. Pasirodė, kad kuoliukus įbedė ieškotojas iš Toronto. Jis buvo ten praėjusiais metais, o tada grįžo į
  rytus nežinodamas, kas jam priklauso. Teritorijos įstatymai skelbė, kad jei jis nedirbo savo sklype vienerius metus nuo o cialios registracijos, jo teisės į
  sklypą turėjo būti atimtos.
  — Prieš kiek laiko įvyko registracija?
  — Mes atradome auksą birželio mėnesį. Jei niekas nebūtų pasikeitę, žemės nuosavybės teisės nustotų galioti paskutinę rugsėjo dieną.
  — Ar jūs negalėjote tiesiog tylėti ir palaukti?
  — Mes taip ir ketinome daryti. Tiktai tai nebuvo taip jau paprasta įvykdyti. Pirmiausia — ta vieta buvo netoli didelės kasyklos ir toje teritorijoje dirbo dar daug tokių kaip mes ieškotojų. Be to, mes su Himiu turėjome labai mažai pinigų ir maisto.
  Albertas Velsas pašaukė praeinantį padavėją.
  — Aš visgi dar norėčiau kavos. — Jis paklausė Kristinos: — O jūs?
  Ji papurtė galvą.
  — Ačiū, ne. Tęskite. Aš noriu išgirsti, kas buvo toliau. — Ji pagalvojo, jog labai keista, kad šis nepaprastas nuotykis, apie kurį daugelis tik svajojo, atsitiko šiam iš pažiūros niekuo ypatingu nepasižyminčiam mažam žmogeliui iš Monrealio.
  — Na, Kristina, manau, kad tie trys mėnesiai buvo patys ilgiausi, kokius tik kada nors yra išgyvenę du vyrai. Ir galbūt sunkiausi. Mes vegetavome. Valgėme žuvį, tam tikras augalų dalis. Prieš pabaigą aš buvau plonesnis už šakalį, o mano kojos pajuodusios nuo skorbuto. Himis atrodė
  ne ką geriau, tačiau jis niekada nesiskųsdavo, ir aš jį dar labiau pamėgau.
  Atnešė kavą, ir Kristina palaukė.
  — Pagaliau atėjo paskutinė rugsėjo diena. Mus pasiekė gandai, kad, nuosavybės teisėms nustojus galioti, į tą vietą ruošėsi pretenduoti dar ne vienas ieškotojas; todėl tuščiai nerizikavome. Mes jau buvome pasiruošę savo kuoliukus. Tuoj po vidurnakčio sukalėme juos į vietą. Pamenu, kad naktis buvo juoda, nors į akį durk, smarkiai snigo ir pūtė stiprus vėjas.
  Jis vėl kaip ir anksčiau apkabino rankomis puoduką.
  — Daugiau aš beveik nieko ir neprisimenu, nes atšiaurios sąlygos mane palaužė, o po to aiškiai prisimenu tik tai, kad gulėjau ligoninėje Edmontone, beveik už tūkstančio mylių nuo tos vietos, kur mes kalėme kuoliukus. Vėliau sužinojau, kad Himis ištempė mane iš Skydo, nors iki šiol nesuprantu, kaip jis sugebėjo tai padaryti. O į pietus mane atskraidino lėktuvu. Daugybę sykių, net ir ligoninėje, jie manė, kad aš jau nebegyvas. Aš nemiriau. Tačiau kai viską sužinojau, tai to pasigailėjau.
  Jis pertraukė savo pasakojimą, atsigerdamas iš kavos puodelio.
  Kristina paklausė:
  — Ar jūsų pretenzijos nebuvo juridiškai teisingos?
  — Ne, jos buvo visiškai pagrįstos. Problema buvo Himis. — Albertas Velsas mąsliai patapšnojo per savo žvirblišką nosį. — Galbūt reikėtų grįžti prie to, kas įvyko kiek anksčiau. Kai mes lūkuriavome Skyde, abu pasirašėme po perdavimo aktą. Kiekvienas formaliai perdavė savąją sklypo pusę kitam.
  — Kodėl gi jūs tai padarėte?
  — Himis taip sugalvojo tam atvejui, jei vienas iš mūsų neišgyventų. Jei taip būtų nutikę, tas, kuris liktų gyvas, išsaugotų dokumentą, paliudijantį, kad jam priklauso visas sklypas, o kitą sunaikintų. Himis sakė, kad tai išvaduotų nuo daugelio biurokratinių juridinių procedūrų. Tuo metu tai atrodė visiškai įtikinama. Mes susitarėme, kad jei abu išliksime gyvi, tai sunaikinsime abu dokumentus.
  Kristina greitai tarė:
  — Taigi, kol jūs gulėjote ligoninėje. .
  — Himis pasiėmė abu dokumentus ir užregistravo sklypą savo vardu.
  Tuomet, kai aš jau buvau pakankamai sveikas, kad galėčiau ką nors daryti,
  Himis buvo teisėtas sklypo savininkas ir jau darė gręžinius, pasitelkęs reikiamą techniką ir pasamdęs darbininkus. Aš sužinojau, kad viena stambi lydymo kompanija pasiūlė jam ketvirtį milijono dolerių už šitą sklypą, o pasiūlymų buvo dar ir daugiau.
  — Ar nebuvo visiškai nieko, ko jūs būtumėt galėjęs imtis?
  Senukas papurtė galvą.
  — Aš nusprendžiau, kad mano padėtis visiškai beviltiška. Na, bet kai tik išėjau iš tos ligoninės, aš pasiskolinau pakankamai pinigų, kad galėčiau grįžti į šiaurę.
  Albertas Velsas nutilo ir ženklu pasisveikino su kažkuo kitame restorano gale. Pažvelgusi ton pusėn, Kristina pamatė Peterį Makdermotą, einantį link jų staliuko. Jai buvo įdomu, ar Peteris prisimins jos pasiūlymą prisidėti prie jų po to, kai jie papietaus. Pamačiusi jį, ji maloniai susijaudino.
  Tačiau iš karto pajuto, kad jį kažkas slėgė.
  Mažasis žmogutis šiltai pasisveikino su Peteriu, ir padavėjas paskubėjo atnešti dar vieną kėdę.
  Peteris padėkojo ir atsisėdo.
  — Bijau, kad truputį pavėlavau. Viešbutyje vis kas nors įvyksta.
  Jis pagalvojo, kad tai buvo labai jau švelniai pasakyta.
  Vildamasi, kad vėliau pavyks pasišnekėti su Peteriu akis į akį, Kristina tarė:
  — Misteris Velsas man pasakoja nuostabią istoriją. Aš būtinai noriu išklausyti pabaigą.
  Peteris gurkšnojo kavą, kurią jam atnešė padavėjas.
  — Tęskite, misteri Velsai. Tai bus panašu į situaciją, kai pavėluoji į kiną.
  Pradžią aš išsiaiškinsiu vėliau.
  Mažasis vyriškis nusišypsojo, apžiūrinėdamas savo šiurkščias, nedailias rankas.
  — Nedaug liko pasakoti, tačiau tai, kas liko, yra gana įdomu. Aš išvykau į šiaurę ir suradau Himį Jelounaife, užeigoje, kuri atstojo viešbutį. Aš išvadinau jį visais nepadoriais vardais, kokius tik galėjau prisiminti. Visą tą laiką jis plačiai šypsojosi, ir tai mane dar labiau siutino, kol pagaliau aš jau buvau pasiruošęs tuojau pat jį užmušti. Tačiau aš nebūčiau to padaręs. Jis tą
  gerai žinojo.
  Kristina tarė:
  — Jis tikriausiai buvo piktas žmogus.
  — Aš irgi taip maniau. Tačiau, kai aš kiek apsiraminau, Himis pakvietė
  mane eiti kartu. Mes nuėjome pas advokatą, ir tenai buvo paruošti dokumentai, sąžiningai grąžinantys man manąją dalį — netgi geriau negu sąžiningai, nes Himis nepasiėmė sau nieko iš to, ką jis uždirbo per tuos kelis mėnesius, kol manęs nebuvo.
  Kristina priblokšta papurtė galvą.
  — Aš nesuprantu. Kodėl gi jis. .
  — Himis paaiškino. Jis pasakė, kad iš pat pradžių žinojo, jog reikės sutvarkyti daugybę juridinių formalumų, pasirašyti popierių, ypač jei mes nutartume neparduoti sklypo, o patys jame dirbti — o jis žinojo, kad būtent taip aš ir norėjau padaryti. Kad užsimokėtų už įrengimus, mokėtų algas darbininkams ir panašiai, jis turėjo imti paskolas iš banko. Jei nuosavybė
  būtų buvusi užregistruota mano vardu, tai man gulint ligoninėje ir didžiumą laiko neturint visiško supratimo, kas dedasi aplinkui, jis nebūtų galėjęs nieko padaryti. Taigi Himis pasinaudojo mano perdavimo aktu ir pradėjo dirbti.
  Jis visuomet buvo pasiruošęs atiduoti man priklausančią dalį. Tiktai jis nelabai mėgo rašyti laiškus ir todėl nieko man nepranešė. Tačiau iš pat pradžių jis viską juridiškai sutvarkė. Jei jis būtų numiręs, aš būčiau kartu su savo dalimi gavęs ir jo paties.
  Peteris Makdermotas ir Kristina spoksojo į jį netekę žado.
  — Vėliau, — tęsė Albertas Velsas, — aš taip pat pasielgiau su savo dalimi — testamente nurodžiau, kad ji atitektų Himiui. Dėl tos šachtos mes su Himiu buvom susitarę lygiai taip pat kaip ir iš pradžių, kol vieną dieną Himis mirė; tai atsitiko prieš penkerius metus. Manau, kad jis manęs kai ko išmokė: kai kuo nors pasitiki, neskubėk pakeisti savo nuomonės.
  Peteris Makdermotas tarė:
  — O šachta?
  — Taigi mes ir toliau atsisakinėjome pasiūlymų ją parduoti, ir galų gale pasirodė, kad buvome teisūs. Himis vadovavo jai daugelį metų. Ji ir dabar veikia — tai viena iš turtingiausių šachtų šiaurėje. Retkarčiais, kad prisiminčiau senus laikus, aš vis nuvykstu pažiūrėti, kaip viskas klojasi.
  Netekusi žado ir išsižiojusi iš nuostabos, Kristina spoksojo į senuką.
  — Jūs. . jūs. . esate aukso šachtos savininkas?
  Albertas Velsas linksmai linktelėjo.
  — Tai tiesa. Tarp kitko, dabar aš turiu įsigijęs ir daugiau visko.
  — Atleiskite, kad esu toks smalsus, — tarė Peteris Makdermotas, — bet ką reiškia — daugiau visko?
  — Tiksliai net nežinau. — Mažasis vyriškis neramiai pasimuistė
  kėdėje. — Turiu porą laikraščių, keletą laivų, draudimo kompanijas, nekilnojamo turto, kitokios smulkmės. Pernai nusipirkau restoranų tinklą.
  Man patinka nauji daiktai. Jie neleidžia man nuobodžiauti.
  — Taip, — pasakė Peteris. — Tikiu, kad tai tiesa.
  Albertas Velsas valiūkiškai nusišypsojo.
  — Beje, aš ruošiausi jums kai ką rytoj pranešti, tačiau galiu tą padaryti ir dabar. Aš ką tik nusipirkau šitą viešbutį.
  18
  — Štai tie džentelmenai, misteri Makdermotai.
  Restorano vyriausiasis padavėjas Maksas parodė ranka į kitą vestibiulio galą, kur šalia viešbučio laikraščių kiosko ramiai laukė du vyrai; vienas iš jų
  buvo policijos kapitonas Jolzas.
  Prieš kelias akimirkas Maksas išsivedė Peterį iš restorano, kur jis kartu su Kristina po Alberto Velso pareiškimo apstulbęs sėdėjo, negalėdamas pratarti nė žodžio. Peteris žinojo, kad ir Kristina, ir jis buvo per daug priblokšti, kad iki galo suvoktų šią naujieną bei jos galimas pasekmes.
  Peteris pajuto palengvėjimą, kai jam pranešė, kad skubiai reikalinga jo pagalba. Paskubomis atsiprašęs, kad turi eiti, Peteris pažadėjo sugrįžti, jei tik bus įmanoma.
  Kapitonas Jolzas nuėjo jo pasitikti. Jis pristatė savo partnerį kaip policijos seržantą Benetą.
  — Misteri Makdermotai, ar čia kur nors yra patogi vietelė pokalbiui?
  — Sekite paskui mane.
  Peteris nuvedė abu vyrus pro šveicoriaus stalą į menedžerio kredito reikalams kabinetą, kuris vakare būdavo tuščias. Jiems įėjus, kapitonas Jolzas padavė Peteriui sulankstytą laikraštį. Tai buvo rytinis rytdienos “Times-Picayune“ numeris. Per tris skiltis išspausdinta antraštė skelbė: KROIDONAS PATVIRTINTAS
  JUNGTINĖS KARALYSTĖS AMBASADORIUMI
  ŠI NAUJIENA PASIEKĖ JĮ PUSMĖNULIO MIESTE
  Kapitonas Jolzas uždarė kabineto duris.
  — Misteri Makdermotai, Ogilvis areštuotas. Jis buvo sulaikytas prieš valandą automobilyje netoli Nešvilo. Dabar jis Tenesio valstijos policijos rankose ir mes pasiuntėme žmones, kurie jį atveš čia. Užmaskuotas automobilis šiuo metu sunkvežimiu gabenamas atgal. Tačiau išankstinio apžiūrėjimo duomenys nekelia didesnių abejonių, kad tai būtent tas automobilis, kurio mes ieškome.
  Peteris linktelėjo. Jis pastebėjo, kad abu policininkai pažvelgė į jį
  nustebę.
  — Jei aš per lėtai reaguoju į šią žinią, — pasakė Peteris, — tai turiu jums pasakyti, kad ką tik patyriau kažką panašaus į šoką.
  — Ar tai susiję su šia bylą?
  — Ne. Tai susiję su viešbučiu.
  Po akimirką stojusios tylos Jolzas tarė:
  — Jums gal bus įdomu išgirsti, ką Ogilvis pareiškė. Jis tvirtina nieko nežinojęs apie automobilio dalyvavimą avarijoje. Jis sako, jog viskas, ką jis žino, yra tik tai, kad Kroidono hercogas ir hercogienė užmokėjo jam du šimtus dolerių ir jis turėjo nuvairuoti automobilį į šiaurę. Sulaikymo metu jis turėjo būtent tokią pinigų sumą.
  — Ar jūs juo tikite?
  — Tai gali būti ir tiesa. Žinoma, gali ir nebūti. Rytoj atlikę tyrimą mes žinosime daugiau.
  Peteris pagalvojo, kad iki rytojaus daug kas turėjo paaiškėti. Šįvakar
  viskas atrodė kažkaip nerealu. Jis paklausė:
  — Ką jūs ketinate daryti toliau?
  — Mes ruošiamės aplankyti Kroidono hercogą ir hercogienę. Jei jūs neprieštarautumėte, norėtume, kad eitumėte su mumis.
  — Jei manote, kad tai būtina. . Gerai.
  — Ačiū.
  — Dar štai kas, misteri Makdermotai, — pasakė antrasis detektyvas. —
  Mes žinome, jog Kroidono hercogienė raštu patvirtino sutinkanti, kad jų
  automobilis būtų išvežtas iš viešbučio garažo.
  — Taip, tai man buvo pranešta.
  — Tai gali būti svarbu, sere. Ar manote, kad tas raštelis yra išsaugotas?
  Peteris susimąstė.
  — Galimas daiktas. Jei norite, aš paskambinsiu į garažą.
  — Geriau nueikime ten, — pasakė kapitonas Jolzas.
  Naktinis garažo sargas Kulgmeris jautėsi kaltas ir nerimavo.
  — Žinote, sere, aš tariau sau, kad man gali prireikti to popieriaus, pateisinančio mano veiksmus, jeigu kartais iškiltų kokių klausimų. Ir jūs nepatikėsite, sere, bet šįvakar jo ieškodamas aš prisiminiau, kad tikriausiai būsiu išmetęs išmetęs jį kartu su popieriumi nuo sumuštinių. Tačiau viską vertinant sąžiningai, mano kaltės čia nėra. — Jis gestu nurodė į stiklinę kabiną, kurioje jis budėjo prieš jiems ateinant. — Tenai nėra daug vietos.
  Nenuostabu, kad daug kas susimaišo. Štai kad ir praėjusią savaitę aš sakiau, jog reikėtų didesnės kabinos. Pagalvokite, kaip aš kiekvieną naktį
  turiu suvesti visas. .
  Peteris Makdermotas jį pertraukė:
  — Kas buvo tame Kroidono hercogienės raštelyje?
  — Tiesiog buvo parašyta, kad misteriui O. leidžiama išsivežti automobilį. Tuo metu man pasirodė šiek tiek keista, kad. .
  — Ar raštelis buvo parašytas ant rminio viešbučio popieriaus?
  — Taip, sere.
  — O ar viršuje tas popieriaus lapas nebuvo papuoštas užrašu Prezidentų numeris?
  — Taip, misteri Makdermotai, aš tikrai tą prisimenu. Tai buvo lygiai toks, kaip jūs sakėte, mažo formato popieriaus lapas.
  Peteris kreipėsi į detektyvus:
  — Tam numeriui mes turime specialų popierių.
  Antrasis detektyvas paklausė Kulgmerio:
  — Jūs sakėte, kad išmėtėte tą raštelį kartu su popieriumi nuo sumuštinių, ar ne?
  — Nemanau, kad galėjo būti kaip nors kitaip. Matote, aš visuomet esu labai atidus. Štai, pavyzdžiui, pernai. .
  — O kelintą valandą tai įvyko?
  — Ar pernai?
  Detektyvas kantriai tarė:
  — Vakar. Kai jūs išmėtėte popierių nuo sumuštinių. Kelintą tai buvo valandą?
  — Turbūt apie antrą valandą nakties. Aš dažniausiai pradedu valgyti naktipiečius apie pirmą. Tuo metu viskas nurimsta, ir. .
  — Kur jūs jį išmėtėte?
  — Ten, kur ir visada. Štai čia.
  Kulgmeris nuvedė juos prie valytojos spintos, kurioje buvo šiukšlių
  dėžė. Jis nukėlė dangtį.
  — Ar gali taip būti, kad šiukšlės iš vakar vakaro vis dar čia?
  — Ne, sere. Matote, ši šiukšliadėžė išpilama kiekvieną dieną. Viešbutyje tam skiriama ypač daug dėmesio. Juk tai tiesa, misteri Makdermotai, ar ne?
  Peteris linktelėjo.
  — Be to, — tęsė Kulgmeris, — aš pamenu, kad vakar vakare šiukšlių
  dėžė buvo beveik pilna. O dabar, kaip patys matote, joje beveik nieko nėra.
  — Įsitikinkime.
  Kapitonas Jolzas žvilgtelėjo į Peterį, laukdamas pastarojo pritarimo, ir iškratė šiukšlių dėžę apvertęs ją aukštyn kojom. Nors ir atidžiai jie ieškojo, tačiau nerado nieko panašaus nei į popierių nuo Kulgmerio sumuštinių, nei į dingusį Kroidono hercogienės raštelį.
  Kulgmeris nuėjo aptarnauti keletą automobilių, kurie tuo metu norėjo
  įvažiuoti ir išvažiuoti iš garažo.
  Jolzas nusivalė rankas į servetėlę.
  — O kur šiukšlės keliauja iš čia?
  — Jos patenka į mūsų centrinę deginimo krosnį, — paaiškino jam Peteris. — Tenai jos nuvežamos karučiais ir jau būna visiškai susimaišiusios su kitomis viešbučio šiukšlėmis. Būtų neįmanoma nustatyti, iš kur jos ten pateko. Žodžiu, iš čia surinktos šiukšlės jau turbūt yra sudegintos.
  — Gal tai ir nėra svarbu, — pasakė Jolzas. — Tačiau vis tiek man būtų
  labiau patikę, jei dabar turėčiau tą raštelį.
  Li as sustojo devintame aukšte. Detektyvams išėjus iš li o, Peteris pastebėjo:
  — Aš nesitikiu iš to nieko gero.
  Jolzas užtikrino jį:
  — Mes tiktai paklausime keletą klausimų. Norėčiau, kad jūs atidžiai juos išklausytumėte. Taip pat ir atsakymus. Galimas daiktas, kad vėliau mums prireiks jūsų paliudijimo.
  Peterio nuostabai, Prezidentų numerio durys buvo atdaros. Prisiartinę jie išgirdo balsų gaudesį.
  Antrasis detektyvas tarė:
  — Panašu į pobūvį.
  Jie sustojo tarpduryje ir Peteris paskambino. Pro praviras duris numerio viduje jis galėjo matyti, kas vyksta erdvioje svetainėje. Išvydo keletą vyrų ir moterų, tarp jų ir Kroidono : hercogą bei hercogienę. Dauguma svečių vienoje rankoje laikė bokalus su gėrimais, o kitoje užrašų knygutes arba popieriaus lapus.
  — Vidiniame koridoriuje pasirodė Kroidonų sekretorius.
  — Labas vakaras, — tarė Peteris. — Šiedu džentelmenai norėtų susitikti su hercogu ir hercogiene.
  — Ar jie žurnalistai?
  Kapitonas Jolzas papurtė galvą.
  — Tuomet man gaila, tačiau tai neįmanoma. Hercogas surengė Spaudos konferenciją. Šįvakar buvo patvirtintas jo paskyrimas Didžiosios Britanijos ambasadoriumi.
  — Aš tai suprantu, — pasakė Jolzas. — Tačiau šis reikalas svarbus.
  Kalbėdami jie perėjo į vidinį koridorių. Kroidono hercogienė atsiskyrė
  nuo svečių grupės svetainėje ir atėjo jų pasitikti. Ji maloniai šypsojosi.
  — Ar neužeisite į vidų?
  — Šie džentelmenai nėra žurnalistai, — įsiterpė sekretorius.
  — O!
  Ji pažvelgė į Peterį ir jį pažinusi nukreipė žvilgsnį į kitus du vyrus.
  Kapitonas Jolzas tarė:
  — Mes esame policijos pareigūnai, madam. Aš galiu parodyti policijos pažymėjimą, bet, manau, jūs nelabai supyksite, jei aš jo čia viešai nedemonstruosiu.
  Jis nukreipė žvilgsnį į svetainę, iš kurios jau žvilgčiojo keletas smalsuolių.
  Hercogienė ženklu nurodė sekretoriui, kad tas uždarytų svetainės duris.
  Peteris nusistebėjo, ar jam tiktai pasivaideno, ar tikrai sulig žodžiu
  “policija“ hercogienės veidu perbėgo baimės šešėlis. Šiaip ar taip, ji visiškai susitvardė.
  — Ar galiu sužinoti jūsų atvykimo priežastį?
  — Mes turime keletą klausimų, madam, ir norėtume, kad jūs ir jūsų
  vyras į juos atsakytumėte.
  — Vargu ar jūs pasirinkote tam tinkamiausią laiką.
  — Mes pasistengsime viską sutvarkyti kaip galima greičiau.
  Jolzo balsas buvo ramus, tačiau jame jautėsi nedviprasmiškas reikalavimas.
  — Aš paklausiu savo vyro, ar jis sutiks jus priimti. Prašyčiau palaukti ten.
  Sekretorius nuvedė juos į dar vieną kambarį, kuris buvo naudojamas kaip kabinetas. Po kelių akimirkų, sekretoriui išėjus, grįžo hercogienė, o su ja ir pats hercogas. Jis netvirtai pažvelgė į savo žmoną ir į visus kitus.
  — Aš pranešiau mūsų svečiams, — pareiškė hercogienė, — kad mes užtruksime ne ilgiau kaip keletą minučių.
  Kapitonas Jolzas nieko į tai neatsakė. Jis išsitraukė užrašų knygutę.
  — Ar negalėtumėte man pasakyti, kada paskutinį kartą naudojotės savo automobiliu? Juk jūs turite “Jaguarą“, ar ne?
  Jis pasakė automobilio registracijos numerį.
  — Savo automobiliu? — Hercogienė atrodė nustebusi. — Aš nepamenu, kada paskutinį sykį mes juo naudojomės. Ne, minutėlę.
  Prisiminiau. Tai buvo pirmadienį ryte. Nuo to laiko jis stovėjo viešbučio garaže. Jis ir dabar ten.
  — Prašau jus susikaupti. Ar jūs ar jūsų vyras, kartu arba atskirai, naudojotės savo automobiliu pirmadienį vakare?
  Peteris pagalvojo, kad buvo įdomu stebėti, kaip Jolzas automatiškai pradėjo klausinėti hercogienę, o ne hercogą.
  Kroidono hercogienės skruostai paraudo.
  — Aš nepripratusi, kad būtų abejojama mano žodžiu. Jau sakiau jums, kad paskutinį kartą automobiliu buvo pasinaudota pirmadienį ryte. Aš taip pat manyčiau, kad jūs privalote mums paaiškinti, ką visa tai reiškia.
  Jolzas kažką pasižymėjo savo užrašų knygutėje.
  — Ar kuris nors iš jūsų pažįstate Teodorą Ogilvį?
  — Ši pavardė nėra man visiškai negirdėta. .
  — Jis yra šio viešbučio vyriausiasis apsaugos pareigūnas.
  — Dabar jau prisimenu. Jis buvo čia atėjęs. Aš nesu tikra, kada tai buvo.
  Jo apsilankymo priežastis buvo kažkokia atrasta brangenybė. Kažkas pasakė, kad ji galbūt yra mano. Tačiau tai nebuvo tiesa.
  — O jūs, sere? — Jolzas dabar jau kreipėsi į hercogą. — Ar jūs pažįstate ir ar jums teko kada nors turėti kokių nors reikalų su Teodoru Ogilviu?
  Kroidono hercogas akivaizdžiai dvejojo. Jo žmona neatitraukė savo žvilgsnio nuo jo veido.
  — Na. . — Jis nutilo. — Tiktai tada, kai sakė mano žmona.
  Jolzas užvertė savo užrašų knygutę. Ramiu, lygiu balsu jis paklausė:
  — Ar tuomet jūs nustebtumėt išgirdę, kad šiuo metu jūsų automobilis yra Tenesio valstijoje, kur jis buvo nugabentas Teodoro Ogilvio, kuris dabar sulaikytas? Negana to, kad Ogilvis pareiškė gavęs iš jūsų užmokestį už automobilio pervežimą iš Naujojo Orleano į Čikagą? O be to, kad
  parengtinis tardymas nustatė, jog jūsų automobilis dalyvavo eismo nelaimėje šiame mieste praėjusio pirmadienio naktį?
  — Kadangi jūs klausiate mano nuomonės, — pasakė Kroidono hercogienė, — tai turiu pareikšti, kad aš būčiau ypatingai nustebinta. Tiesą pasakius, tai pati juokingiausia melagystė, kokią man tik teko girdėti.
  — Jokia melagystė, madam, kad jūsų automobilis yra Tenesio valstijoje ir kad Ogilvis jį ten nuvairavo.
  — Jei jis tą ir padarė, tai be mano arba mano vyro leidimo ar žinios. O
  be to, jeigu, kaip jūs sakote, šis automobilis dalyvavo eismo nelaimėje pirmadienio naktį, tai tamstai visiškai aišku, kad tas pats žmogus pasinaudojo juo ir šį kartą.
  — Taigi jūs kaltinate Teodorą Ogilvį. .
  Hercogienė atkirto:
  — Kaltinimai — tai jau jūsų sritis. Atrodo, kad jūs esate geras jų
  specialistas. O aš savo ruožtu irgi norėčiau pateikti vieną kaltinimą dėl to, kad šis viešbutis pasirodė esąs gėdingai bejėgis apsaugoti savo svečių
  nuosavybę, — hercogienė staigiai atsisuko į Peterį Makdermotą. — Aš užtikrinu, kad jūs dar ne kartą apie tai išgirsite.
  Peteris užprotestavo:
  — Betgi jūs pati parašėte raštelį. Jūs aiškiai nurodėte, kad Ogilvis gali išvairuoti automobilį.
  Šių žodžių efektas buvo toks, tarytum jis būtų sudavęs Kroidono hercogienei per veidą. Jos lūpos drebėjo. Ji pastebimai išbalo. Jis suvokė, kad priminė jai tą vienintelę detalę, apie kurią ji nepagalvojo.
  Atrodė, kad stojusi tyla niekada nesibaigs. Tada ji išdidžiai pakėlė galvą.
  — Parodykite man tą raštelį!
  Peteris tarė:
  — Deja, dabar jau jis.
  Jis pastebėjo, kaip jos akyse blykstelėjo pašaipus triumfas.
  19
  Po dar keleto klausimų ir banalių frazių Kroidonų spaudos konferencija pagaliau baigėsi.
  Paskutiniam svečiui išėjus pro Prezidentų numerio duris, iš Kroidono hercogo burnos išsiveržė ilgai laikyti žodžiai:
  — Dieve mano, juk jūs neturite teisės šitaip elgtis! Juk jūs nesitikite, kad taip lengvai galėsite. .
  — Nutilkite! — Kroidono hercogienė apžvelgė ištuštėjusią svetainę. —
  Tik ne čia. Aš jau nebepasitikiu šituo viešbučiu ir viskuo, kas su juo susiję.
  — Tai kur? Dėl Dievo meilės, kur?
  — Mes išeisime į miestą; kur nors, kur niekas negalės mūsų
  pasiklausyti. Bet tada tai jau elkitės kiek ramiau.
  Ji atidarė duris į miegamuosius ir išleido ten uždarytus bedlingtono terjerus. Įsiaudrinę šunys išpuolė iš savo buveinės ir hercogienei neriant jiems pavadžius visąlaik lojo nujausdami, kas jų laukia. Koridoriuje sekretorius pagarbiai atidarė numerio duris, ir terjerai pirmieji iš jo išskubėjo.
  Jiems bevažiuojant li u, hercogas jau buvo kažką besakąs, bet jo žmona pakratė galvą. Tik išėjus į lauką, nutolus nuo viešbučio ir Įsitikinus, kad praeiviai nieko negalės nugirsti, ji sumurmėjo:
  — Dabar!
  Jo balsas buvo Įtemptas ir nenatūralus.
  — Sakau gi jums, tai beprotystė! Visa ši košė ir taip jau yra nemaloni.
  Mes visokiais būdais bandėm nuslėpti tai, kas Įvyko. Ar galite Įsivaizduoti, kas bus dabar, kai viskas pagaliau paaiškės?
  — Taip, maždaug galiu. Jeigu tai iš tikrųjų paaiškės.
  Jis nenusileido:
  — Jau nekalbant apie visa kita — moralę ir panašiai, — mums nebus jokios galimybės išsisukti.
  — Kodėl gi ne?
  — Todėl, kad tai neįmanoma. Neįsivaizduojama. Mes jau dabar esame
  blogesnėje padėtyje negu iš pradžių. O po viso šito. . — Jam pritrūko oro.
  — Mes nesame blogesnėje padėtyje. Šiuo metu yra kaip tik atvirkščiai.
  Ar jūs užmiršote, kad esate paskirtas į Vašingtoną?
  — Ar tik jūs rimtai nemanote, kad mes turime nors menkiausią galimybę ten pakliūti?
  — Aš tuo neabejoju.
  Sekdami paskui į priekį besiveržiančius terjerus, jie iš pradžių ėjo Šv.
  Čarlzo aveniu, o po to gyvesne ir ryškiai apšviesta Kanalo gatvės atkarpa.
  Dabar gi, pasukę į pietryčius upės link, jie abejomis kryptimis pro šalį
  einantiems praeiviams vaizdavo esą susidomėję spalvingomis parduotuvės vitrinomis.
  Hercogienė kalbėjo tyliai.
  — Kad ir kaip tai būtų bjauru, norėčiau kai ką sužinoti apie tai, kas įvyko pirmadienio naktį. Ar jūs nuvežėte ten tą moterį, su kuria buvote Airių Kanale?
  Hercogas paraudo.
  — Ne. Ji pasigavo taksi. Mes susitikome viduje. Po to aš ruošiausi. .
  — Tų detalių galite ir nepasakoti. Taigi ji nieko nežino ir, galimas daiktas, mano, kad ir jūs pats atvažiavote taksi.
  — Aš apie tai nepagalvojau. Manau, kad tai tiesa.
  — Kai aš ten atvykau, — taip pat važiavau taksi, ir tą prireikus galima būtų įrodyti, — pastebėjau, kad jūs pastatėte mūsų automobilį geroku atstumu nuo to baisaus klubo. Tenai nebuvo jokio sargo.
  — Aš specialiai pastačiau jį atokiau. Turbūt nusprendžiau, jog taip bus mažesnė galimybė jums ką nors sužinoti.
  — Taigi nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų paliudyti, kad pirmadienio naktį jūs vairavote automobilį.
  — Tačiau dar juk lieka viešbučio garažas. Kai mes grįžome, kas nors galėjo mus pamatyti.
  — Ne! Aš pamenu, kad jūs sustabdėte automobilį prie pat įvažiavimo į
  garažą ir palikote jį, kaip mes įpratę tai daryti.
  Mes nieko nematėme. Niekas nematė mūsų.
  — Bet juk akivaizdu, kad aš turėjau jį išvairuoti.
  — Jūs negalėjote jo išvairuoti. Tik ne iš viešbučio garažo.
  Mes palikome jį išorinėje stovėjimo aikštelėje pirmadienio rytą.
  — Tai tiesa, — pasakė hercogas. — Vakare aš jį iš ten ir išvairavau.
  Hercogienė toliau garsiai mąstė:
  — Mes, žinoma, sakysime, kad liepėme nuvairuoti automobilį į garažą pirmadienį vakare. Jie neras jokių tą patvirtinančių įrašų, tačiau tai nieko neįrodo. Mes gi jo nematėme nuo pat pirmadienio pusiaudienio.
  Jiems einant toliau, hercogas tylėjo. Jis perėmė iš žmonos terjerų
  pavadėlius. Pajutę, kad juos laiko kitas žmogus, jie puolė į priekį dar energingiau.
  Pagaliau jis tarė:
  — Iš tikrųjų stebėtina, kaip viskas puikiai susitvarko.
  — Tai ne šiaip sau stebėtina. Taip yra nulemta. Nuo pat pradžių nebuvo didelių problemų. Dabar gi. .
  — Dabar gi jūs siūlote vietoj manęs pasiųsti į kalėjimą kitą žmogų.
  — Ne!
  Jis pakratė galvą.
  — Aš negalėčiau taip pasielgti, netgi su juo.
  — Aš prižadu jums, kad kam kam, o jam tai jau tikrai nieko neatsitiks.
  — Kodėl jūs taip įsitikinusi?
  — Todėl, kad policijai reikėtų įrodyti, jog būtent jis vairavo automobilį, kai įvyko avarija. Jiems jokiu būdu nepavyktų to padaryti, lygiai taip pat, kaip jie negalėtų įrodyti, kad tai buvote jūs. Argi nesuprantate? Jie galbūt ir žino, kad tai buvo kažkuris iš jūsų. Jie net gali įtarti — kuris. Tačiau vien tik įtarimo nepakanka. Reikia įrodymų.
  — Žinote, — pasakė jis susižavėjęs, — kartais jūs esate tiesiog nuostabi.
  — Aš tiesiog esu praktiška. O jeigu kalbėsime apie praktiškumą, tai norėčiau jums dar kai ką priminti. Tas vyras, Ogilvis, iš mūsų gavo dešimt tūkstančių dolerių. Už tuos pinigus mums turėtų būti bent jau iš dalies atlyginta.
  — Tarp kitko, — pasakė hercogas, — kur yra likę penkiolika tūkstančių?
  — Jie vis dar mano miegamajame, užrakinti mažame portfelyje. Kai važiuosime, mes jį pasiimsime. Aš nusprendžiau, kad grąžinti pinigus į
  vietinį banką reikštų patraukti į save dėmesį.
  — Jūs iš tikrųjų apie viską pagalvojate.
  — Tačiau nepagalvojau apie tą raštelį. Kai aš jau maniau, kad jie jį turi. .
  Aš jau turbūt buvau visai pakvaišusi, kad jį parašiau.
  — Jūs negalėjote to numatyti.
  Jie priėjo ryškiai apšviestos Kanalo gatvės atkarpos pabaigą. Apsisukę grįžo miesto centro link.
  — Tai yra velniška, — tarė Kroidono hercogas. Paskutinį kartą jis išgėrė
  pusiaudienį. Dėl to jo balsas skambėjo daug skaidriau nei per kelias pastarąsias dienas. — Tai genialu, šėtoniška ir velniška. Tačiau labai galimas daiktas, kad mums pasiseks.
  20
  — Ta moteris meluoja, — pasakė kapitonas Jolzas. — Bet jeigu mums ir pavyktų tą įrodyti, tai padaryti būtų sunku.
  Jis lėtai vaikštinėjo iš vieno Peterio Makdermoto kabineto galo į kitą.
  Abu detektyvai ir Peteris atėjo čia gėdingai pasitraukę iš Prezidentų
  numerio. Kol aniedu laukė, Jolzas vis žingsniavo ir mąstė nieko nesakydamas.
  — Jos vyras palūžtų, — pastebėjo antrasis detektyvas. — Jei galėtume užklupti jį vieną.
  Jolzas pakratė galvą.
  — Tai visiškai neįmanoma. Jau vien dėl to, jog ji yra pernelyg protinga, kad leistų tam atsitikti. O be to, prisiminus, kas jie tokie, mes visąlaik sėdėtume ant parako statinės. — Jis pažvelgė į Peterį. — Niekada nemanykite, kad policija vienodai elgiasi su vargšais ir turtingais bei įtakingais.
  Kitame kabineto gale sėdėjęs Peteris išsiblaškęs linktelėjo. Jis padarė
  viską, ko iš jo reikalavo pareiga ir sąžinė, ir suprato, kad visa kita yra jau policijos reikalas. Tačiau jis smalsumo dėlei tarė:
  — Tas raštelis, kurį hercogienė parašė garažui. .
  — Jei mes jį turėtume, — pasakė antrasis detektyvas, — tai būtų
  trūkstamoji grandis.
  — Ar neužtektų to, kad naktinis sargas ir, sakykime, Ogilvis prisiektų, jog tas raštelis egzistavo?
  Jolzas tarė:
  — Ji pareikštų, kad jis suklastotas ir kad Ogilvis pats jį parašė. — Kiek pagalvojęs, jis pridūrė: — Sakėte, kad jis buvo parašytas ant specialaus popieriaus. Ar galėčiau jį pamatyti?
  Peteris išėjo iš kabineto ir popieriaus spintoje rado keletą lapų. Tai buvo stori žydros spalvos popieriaus lapai, kuriuose buvo atspaustas viešbučio pavadinimas ir ženklas. Apačioje taip pat buvo atspaustas įrašas Prezidentų
  numeris.
  Peteris grįžo į kabinetą, ir policininkas apžiūrėjo popieriaus lapą.
  — Gana prašmatnu, — tarė antrasis detektyvas.
  Jolzas paklausė:
  — Kiek žmonių galėtų jų gauti?
  — Įprasta tvarka tiktai keletas. Tačiau manau, kad labai panorėję, tokį
  popieriaus lapą galėtų gauti labai daug žmonių.
  Jolzas suurzgė:
  — Ir čia nieko nepešime.
  — Yra viena galimybė, — pasakė Peteris. Jo abejingumas šiam reikalui staiga dingo.
  — Kokią?
  — Žinau, jog jūs manęs to jau klausėte, ir aš pasakiau, kad ištuštinus šiukšlių dėžes — pavyzdžiui, garaže, — jau nebegalima nieko rasti. Aš tikrai maniau. . Tuo metu man atrodė visiškai neįmanoma surasti kažkokį
  popieriaus lapą. Be to, tas raštelis tada dar nebuvo toks svarbus.
  Jis matė, kad abiejų detektyvų akys akylai stebėjo jo veidą.
  — Mes turime žmogų, — tęsė Peteris, — kuris atsako už deginimo krosnį. Nemažą šiukšlių dalį jis perrenka rankomis. Žinoma, tai tik spėjimas
  ir jau tikriausiai per vėlu. .
  — Dėl Dievo meilės! — sušuko Jolzas. — Eikime pas jį.
  Jie greitai nusileido į pirmą aukštą ir per tarnybinį įėjimą pateko prie krovinių li o, kuris turėjo nuvežti juos dar žemiau. Li as buvo užstrigęs kažkur apačioje, ir Peteris girdėjo, kaip buvo iškraunami nešuliai. Jis šūktelėjo darbininkams, kad paskubėtų.
  Jiems laukiant antrasis detektyvas Benetas tarė:
  — Girdėjau, kad šią savaitę turėjote dar kažkokį nemalonumą.
  — Vakar anksti ryte įvykdyta vagystė. Tiek daug visko įvyko, kad aš beveik visai pamiršau.
  — Aš kalbėjau su vienu iš mūsų žmonių. Jis buvo kartu su vyresniuoju jūsų viešbučio pareigūnu. . Koks gi jo vardas?
  — Finegenas. Jis laikinai eina šias pareigas. — Nepaisant pokalbio rimtumo, Peteris šyptelėjo. — Mūsų vyriausiasis dabar užsiima kitokiais reikalais.
  — Dėl vagystės nelabai už ko galima užsikabinti. Mūsų žmonės peržiūrėjo jūsų svečių sąrašą, tačiau nieko įdomaus nerado. Bet šiandien atsitiko šis tas įdomaus. Buvo apiplėštas privatus namas Leikvju rajone.
  Durys atidarytos raktu. Namo savininkė šįryt pametė savo raktus miesto centre. Tas, kuris juos surado, greičiausiai tuojau pat ten nuvyko. Apiplėšimo požymiai visiškai atitinka jūsiškį: paimti maždaug tie patys daiktai ir nepalikta jokių pirštų antspaudų.
  — Ar kas nors jau sulaikytas?
  Detektyvas papurtė galvą.
  — Apiplėšimo faktas nustatytas tik po kelių valandų. Tačiau yra vienas pėdsakas. Kaimynas matė automobilį. Jis negali apie jį prisiminti nieko, išskyrus tai, kad jo numerių raidės buvusios baltos, o fonas žalias. Tokių
  spalvų numeriai naudojami penkiose valstijose: Mičigane, Aidahe, Nebraskoje, Vermonte ir Vašingtone, o be to, Kanados Saskačevano provincijoje.
  — Kas gi iš to aiškėja?
  — Per ateinančias kelias dienas visi mūsų vyrukai ieškos automobilių iš tų vietų. Jie juos stabdys ir tikrins. Galbūt kas nors paaiškės. Mums
  sekdavosi ir anksčiau, net jei žinodavome daug mažiau, negu žinome dabar.
  Peteris linktelėjo, nors tuo nelabai susidomėjo. Vagystė įvykdyta prieš dvi dienas ir daugiau nebepasikartojo. Šiuo metu daugelis kitų dalykų atrodė
  svarbesni.
  Po akimirkos atvažiavo li as.
  Prakaituotas Bukerio T. Grehemo veidas nušvito pamačius Peterį
  Makdermotą, vienintelį iš viešbučio administracijos, kuris rasdavo laiko aplankyti deginimo patalpas giliai viešbučio rūsyje. Bukeris T. Grehemas šiuos ne tokius jau dažnus apsilankymus vertino kaip karališką laimę.
  Kapitonas Jolzas suraukė nosį, kai ją pasiekė šiukšlių smarvė, kurią stiprino baisi kaitra. Liepsnos atšvaitai šokinėjo ant aprūkusių sienų.
  Perrėkdamas krosnies gausmą, Peteris įspėjo:
  — Verčiau leiskite man. Aš paaiškinsiu, ko mes čia norime.
  Jolzas linktelėjo. Kaip ir kitiems, kurie čia lankėsi, jam dingtelėjo, kad pirmasis įspūdis pragare galėtų būti labai panašus į šią akimirką. Jis stebėjosi, kaip bet koks žmogus galėjo ištverti tokioje aplinkoje bent kiek ilgesnį laiką.
  Jolzas žiūrėjo, kaip Peteris Makdermotas šnekasi su didžiuliu negru, kuris perrinkinėjo šiukšles prieš jas sudegindamas. Makdermotas buvo pasiėmęs specialaus Prezidentų numerio popieriaus lapą ir dabar rodė jį
  savo pašnekovui. Negras linktelėjo ir paėmė į rankas tą lapą, tačiau jo veidas rodė abejonę. Jis ženklu parodė į tuzinus aplinkui sustatytų šiukšlių dėžių.
  Prieš jiems įeinant, Jolzas pastebėjo ir daugiau jų, sustatytų ant karučių. Jis suprato, kodėl Makdermotas anksčiau atmetė galimybę surasti reikalingą popieriaus lapą. Atsakydamas į kažkokį klausimą, negras papurtė galvą.
  Makdermotas grįžo prie abiejų detektyvų.
  — Dauguma šitų šiukšlių, — paaiškino jis, — yra vakarykštės, surinktos šiandien. Apie trečdalis jau sudeginta, ir mes niekaip negalime žinoti, ar mums reikalingas popierius ten buvo, ar ne. Grehemas turi peržiūrėti likusią dalį, ieškodamas daiktų, kuriuos mes norime išsaugoti, pavyzdžiui, stalo įrankių arba butelių. Tą darydamas, jis taip pat tikrins ir popieriaus lapus, panašius į tą, kurį aš jam daviau, tačiau, kaip patys matote, tai yra didžiulis darbas. Prieš šiukšlėms patenkant čia, jos supresuojamos; daugelis jų yra šlapios ir sudrėkina visas likusias. Aš paklausiau Grehemo, ar
  jam reikia pagalbininkų, bet jis sako, kad mažiau už jį įgudęs žmogus tik sumažintų sėkmės galimybę.
  — Ar taip, ar anaip, — tarė antrasis detektyvas, — aš nesilažinčiau, kad mums pasiseks.
  Jolzas tarė:
  — Manau, kad tai yra viskas, ką galime padaryti. Ką jūs liepėte daryti savo darbininkui, jei jis ką nors surastų?
  — Jis tuojau pat paskambintų į viršų. Aš liepsiu man pranešti, kad ir kada tai atsitiktų. Tada paskambinsiu jums.
  Jolzas linktelėjo. Visiems trims vyrams išėjus, Bukeris T. Grehemas rankomis graibė ant didelė plokščios platformos išverstą šiukšlių krūvą.
  21
  “Visrakčiui“ Milnui visai nesisekė.
  Nuo pat ankstyvo vakaro jis budėjo prie Prezidentų numerio. Artėjant pietų metui, būdamas visiškai tikras, kad Kroidono hercogas ir hercogienė, kaip ir dauguma kitų svečių, išvyks iš viešbučio, jis nuėjo į savo stebėjimo vietą devintame aukšte prie tarnybinių li ų. Iš ten puikiai matėsi įėjimas į
  numerį, o be to, ta vieta turėjo tą privalumą, kad buvo galima prireikus staigiai išnykti už tarnybinių laiptų durų. Jau kelis kartus, sustojus li ui arba pro šalį vaikštinėjant gretimų numerių svečiams, jis taip ir padarė, ir kiekvieną kartą spėdavo juos apžiūrėti dar prieš pasislėpdamas. Jis taip pat visiškai pagrįstai manė, kad tokiu paros metu viršutiniuose aukštuose neturėjo būti daug personalo. Jei nutiktų kas nors netikėta, jis be vargo galėjo laiptais nusileisti į aštuntą aukštą ir prireikus grįžti į savo numerį.
  Visa tai vyko labai sklandžiai. Problema buvo tik ta, kad pralaukus visą vakarą, Kroidono hercogas su hercogiene taip ir neišėjo iš savo numerio.
  Tačiau į numerį pietūs nebuvo atnešti, ir Visraktis toliau sau viltingai lūkuriavo.
  Bijodamas, kad nepastebėjo, kaip Kroidonai išėjo, Visraktis atsargiai
  nuėjo koridoriumi ir pridėjo ausį prie numerio durų. Jis išgirdo kelių
  žmonių balsus; vienas iš jų buvo moters.
  Kiek vėliau jis dar labiau susierzino, nes į numerį pradėjo rinktis svečiai. Jie ateidavo poromis arba po vieną, ir išėjus keliems pirmutiniams Prezidentų numerio durys buvo paliktos atdaros. Neilgai trukus pasirodė
  padavėjai, nešini padėklais su užkandžiais, ir koridorių pasiekdavo vis stiprėjantis balsų ūžesys bei ledo ir stiklinių dzingsėjimas.
  Kiek vėliau jį nustebino jauno plačiapečio vyriškio, kurį Visraktis palaikė viešbučio administracijos atstovu, atvykimas. Ir tarnautojo, ir dviejų
  su juo atėjusių vyriškių veidai buvo paniurę. Visraktis užtruko pakankamai ilgai, kad galėtų atidžiai apžiūrėti visą trijulę, ir iš pirmo žvilgsnio suprato, kad tiedu vyrai buvo policininkai. Tačiau jis įtikino save, kad tai buvo tik jo pernelyg įaudrintos vaizduotės vaisius.
  Trys vėliausiai atėję vyrai išėjo pirmieji, o maždaug po pusvalandžio išsivaikščiojo ir likę svečiai. Nors aplinkui vaikščiojo daug žmonių, Visraktis buvo tikras, kad jo niekas nepastebėjo, o jei ir pastebėjo, tai palaikė eiliniu viešbučio svečiu.
  Išėjus paskutiniam lankytojui, devintojo aukšto koridoriuje stojo visiška tyla. Buvo beveik vienuolikta valanda vakaro, ir pasidarė aišku, kad šį
  vakarą daugiau nieko neįvyks. Visraktis nusprendė palaukti dar dešimt minučių ir tada grįžti į savo numerį.
  Jo optimistiškas nusiteikimas šiandien virto depresija.
  Jis abejojo, ar jam vertėjo pasilikti viešbutyje dar dvidešimt keturias valandas. Jau buvo pagalvojęs, kad reikėtų įsibrauti į numerį šiąnakt arba rytoj anksti ryte, tačiau šį sumanymą atmetė. Tai buvo pernelyg pavojinga.
  Jei kuris nors iš numerio gyventojų pabustų, neatsirastų jokios įtikinamos priežasties pateisinti Visrakčio buvimą Prezidentų numeryje. Be to, dar iš vakaro jis pagalvojo, kad reikės pasisaugoti Kroidonų sekretoriaus ir hercogienės tarnaitės. Jis sužinojo, kad tarnaitė gyveno viešbutyje kažkur kitur, ir šįvakar jos niekas nematė. Bet sekretorius gyveno tame pačiame numeryje, ir jis irgi galėjo pabusti įsilaužimo metu. O be to, šunys, kuriuos Visraktis matė jų pasivaikščiojimų su hercogiene metu, galėjo sukelti triukšmą.
  Taigi jam liko arba palaukti dar vieną dieną, arba atsisakyti mėginimų
  pasisavinti hercogienės brangakmenius.
  Kai jis jau susiruošė eiti, pasirodė Kroidono hercogas bei hercogienė su bedlingtono terjerais.
  Visraktis greitai išnyko už tarnybinių laiptų durų. Jo širdis pradėjo greičiau plakti. Pagaliau jam jau nustojus bet kokios vilties atėjo ilgai laukta galimybė.
  Žinoma, viskas nebuvo taip paprasta. Hercogas ir hercogienė tikriausiai greitai grįš. O kažkur numeryje buvo pasilikęs sekretorius. Bet kur? Ar atskirame kambaryje už uždarų durų? O gal jau lovoje? Jis atrodė esąs ganėtinas vėpla ir todėl turbūt ėjo gulti anksti.
  Kad ir kokia didelė buvo susitikimo rizika, kitos išeities nebuvo.
  Visraktis suprato, kad jeigu jis nesiims ryžtingų veiksmų, tai jo nervai jau nebeatlaikys dar vienos laukimo dienos.
  Jis girdėjo, kaip atsidarė ir užsidaro li o durys. Atsargiai išsėlino į
  koridorių. Jis buvo tuščias ir nesigirdėjo nė menkiausio garselio. Tyliai žengdamas jis priėjo Prezidentų numerio duris.
  Kaip ir šią popietę, jo pasidirbintas raktas sukosi lengvai. Jis šiek tiek pravėrė vieną iš dvigubų durų, švelniai atleido spyruoklę ir ištraukė raktą.
  Užraktas nesukėlė jokio triukšmo; lėtai atidaromos durys taip pat.
  Tiesiai prieš jį buvo vidinis koridorius, vedantis į didesnį kambarį. Į abi puses buvo dar po vienerias uždarytas duris. Už durų dešinėje pusėje girdėjosi kažkas panašaus į radiją. Nesimatė jokio žmogaus. Numeryje degė
  ryški šviesa.
  Visraktis įėjo. Jis užsimovė pirštines ir uždarė numerio duris.
  Jis judėjo atsargiai, tačiau be reikalo negaišdamas. Žingsnių aidą slopino koridoriuje ir svetainėje patiestas kilimas. Perėjęs per svetainę, jis priėjo dar vienas duris, kurios buvo praviros.
  Kaip Visraktis ir tikėjosi, jos vedė į du erdvius miegamuosius, prie kurių buvo po vonios kambarį, o tarp jų persirengimo kambarys.
  Miegamuosiuose taip pat degė šviesa. Negalima buvo apsirikti, kuriame kambaryje gyveno hercogienė.
  Iš baldų jame stovėjo aukšta spinta, du tualetiniai staliukai ir komoda.
  Visraktis pradėjo metodiškai apžiūrinėti visus keturis. Jo ieškomos brangenybių dėžutės nebuvo nei komodoje, nei pirmajame tualetiniam
  staliuke. Jis rado keletą daiktų, — paauksuotų vakarinių rankinukų, cigarečių dėžučių ir prabangiai atrodančių pudrinių, — kuriuos kitomis aplinkybėmis ir turėdamas daugiau laiko jis būtų mielai pasiėmęs. Tačiau dabar jis karštligiškai ieškojo pagrindinio grobio ir nekreipė dėmesio į nieką kitą.
  Jis atidarė antrojo tualetinio staliuko stalčių. Jame nebuvo nieko ypatingo. Antrame stalčiuje taip pat nieko. Trečiajame ant viršaus — buvo sumesta moteriškų naktinių drabužių krūva. Po ja buvo gili, pailga rankų
  darbo odinė dėžutė. Ji buvo užrakinta.
  Neišimdamas dėžutės iš stalčiaus, Visraktis peiliu ir atsuktuvu pabandė
  išlaužti užraktą. Tačiau dėžutė buvo tvirtai padirbta ir nesidavė atidaroma.
  Praėjo keletas minučių. Suvokus, kaip ilgai jis gaišta, jį pradėjo pilti prakaitas.
  Pagaliau užraktas pasidavė ir atsidarė viršutinis dangtis. Po juo dviem eilėmis ir buvo sudėliotos žėrinčios kvapą gniaužiančios brangenybės: žiedai, sagės, antkakliai, auskarai, tiaros; jos visos buvo padirbtos iš brangiųjų metalų ir dauguma jų papuoštos brangakmeniais. Tai pamatęs, Visraktis sulaikė kvapą. Taigi iš tikrųjų dalis garsiosios hercogienės kolekcijos nebuvo atiduota saugoti į viešbučio seifus. Dar kartą jo nuojauta pasitvirtino. Jis abiem rankomis lietė savo grobį. Tą pat akimirką numerio durų spynoje girgžtelėjo raktas.
  Visraktis sureagavo žaibiškai. Jis užtrenkė brangenybių dėžutės dangtį
  ir uždarė stalčių. Įeidamas paliko miegamojo duris šiek tiek praviras; dabar gi jis puolė prie jų. Pro colio pločio tarpą jis galėjo matyti, kas darosi svetainėje. Į ją įėjo viešbučio tarnaitė. Ant rankos ji nešė rankšluosčius; ji pasuko tiesiai į hercogienės miegamąjį. Tarnaitė buvo jau senstelėjusi ir eidama krypavo. Jos lėtumas suteikė nedidelę viltį.
  Greitai apsisukęs, Visraktis puolė prie šalia lovos stovėjusios lempos. Jis surado jos laidą ir jį patraukė. Šviesa kambaryje užgeso. Dabar jam reikėjo susirasti kokį nors daiktą, kad viskas atrodytų natūralu. Ką nors! Bet ką!
  Atremtas į sieną stovėjo nedidelis portfelis. Jis pagriebė jį ir tyliai nuslinko prie durų.
  Visrakčiui plačiai atidarius duris, tarnaitė atsitraukė.
  — Ak!
  Ji pridėjo ranką prie širdies.
  Visraktis susiraukė.
  — Kur jūs buvote? Jūs turėjote ateiti anksčiau.
  Nuo šoko ir nuo išgirsto kaltinimo ji pasijuto lyg apsvaigusi. Jis būtent to ir tikėjosi.
  — Atleiskite, sere. Aš mačiau, kad čia buvo daug žmonių, ir. .
  Jis ją nutraukė:
  — Dabar tai jau nebesvarbu. Atlikite kas jums priklauso, ir štai šitą lempą reikia pataisyti. — Jis ranka mostelėjo į miegamojo vidų. —
  Hercogienė nori, kad jau šįvakar ja būtų galima naudotis.
  Jis kalbėjo gana tyliai, prisimindamas, kad kažkur numeryje buvo sekretorius.
  — O, aš tuo pasirūpinsiu, sere.
  — Puiku. — Visraktis šaltai linktelėjo ir pasuko link išėjimo.
  Eidamas koridoriumi jis stengėsi negalvoti. Jam pavyko susilaikyti iki pat to laiko, kai jis grįžo į savo aštuoni šimtai trisdešimtąjį numerį. Grįžęs jis apimtas nevilties krito į lovą, paslėpdamas savo veidą pagalvėje.
  Praėjo daugiau nei valanda, kol jis teikėsi išlaužti portfelio, kurį buvo pasiėmęs, užraktą.
  Jame buvo krūvelėmis sudėlioti Jungtinių Amerikos Valstijų banknotai.
  Jie visi buvo nenauji ir mažo nominalo.
  Drebančiomis rankomis jis suskaičiavo penkiolika tūkstančių dolerių.
  22
  Peteris Makdermotas su abiem detektyvais išėjo iš šiukšlių deginimo patalpų ir palydėjo juos iki išėjimo į Šv. Čarlzo gatvę.
  — Norėčiau, kad kol kas šio vakaro įvykiai būtų išlaikyti paslaptyje, —
  perspėjo kapitonas Jolzas. — Mes gausime pakankamai klausimų, kai pateiksime kokį nors kaltinimą tam jūsų Ogilviui. Nėra jokios prasmės
  anksčiau laiko leisti spaudai užsisėsti mums ant kupros.
  Peteris užtikrino jį:
  — Jei tik nuo viešbučio kas nors priklausytų, mes nepageidautume visiškai jokio viešumo.
  Jolzas suurzgė:
  — Per daug tuo nepasikliaukite.
  Peteris grįžo į pagrindinį restoraną ir nenustebo pamatęs, kad Kristinos ir Alberto Velso ten jau nebebuvo.
  Vestibiulyje jį pasigavo naktinis portjė.
  — Misteri Makdermotai, mis Frensis paliko jums šį raštelį.
  Jis buvo įdėtas į užantspauduotą voką; jame buvo parašyti šie žodžiai:
  “Aš važiuoju namo. Atvažiuok, jei gali.
  Kristina“
  Jis nusprendė nuvažiuoti. Jis suprato, kad Kristinai knietėjo aptarti šios dienos įvykius, tarp jų ir stulbinančią žinią, išgirstą iš Alberto Velso.
  Viešbutyje šįvakar jau nebebuvo kas veikti. O gal buvo? Staiga Peteris prisiminė šią popietę Maršai Preiskot duotą pažadą, kurį jis davė taip be ceremonijų ją palikdamas kapinėse. Žadėjo paskambinti vėliau, tačiau iki šiol to nepadarė. Po šios popietės krizės praėjo tik kelios valandos. Atrodė, kad praėjo kelios dienos, ir Marša kažkaip labai nutolo. Tačiau jis pamanė, kad vis dėlto reikėjo jai paskambinti, nors buvo jau ir labai vėlu.
  Jis dar kartą nuėjo į menedžerio kredito reikalams kabinetą pirmajame aukšte ir ten susuko Preiskotų numerį. Marša pakėlė ragelį po pirmojo signalo.
  — O, Peteri, — tarė ji, — aš sėdėjau prie telefono ir laukiau. Laukiau laukiau, o tada du kartus pati paskambinau ir liepiau perduoti, kad skambinau.
  Jis kaltai prisiminė krūvelę neperžiūrėtų pranešimų ant stalo savo kabinete.
  — Man tikrai gaila, ir aš niekaip negaliu pasiteisinti, bent jau kol kas.
  Išskyrus tai, kad čia įvyko visokiausių dalykų.
  — Papasakok man rytoj.
  — Marša, bijau, kad rytoj būsiu labai užimtas. .
  — Per pusryčius, — pasakė Marša. — Jei jau būsi toks užimtas, tai tau tikrai reikia suvalgyti Naujojo Orleano pusryčius. Jie yra labai įžymus. Ar kada nors esi juos valgęs?
  — Aš dažniausiai pusryčių nevalgau.
  — Tai rytoj valgysi. O Anos paruošti pusryčiai yra tikrai puikūs. Kertu lažybų, kad jie daug geresni už tuos, kuriuos galima gauti jūsų senajame viešbutyje.
  Buvo neįmanoma nesižavėti, girdint tokį entuziastingą Maršos balsą. O
  juk pagaliau šią popietę jis negražiai su ja pasielgė.
  — Turėsime pusryčiauti anksti.
  — Kada tik tu panorėsi.
  Jie susitarė susitikti pusę aštuonių.
  Po kelių minučių jis jau sėdėjo taksi pakeliui į Kristinos butą Žantiji rajone.
  Jis paskambino iš apačios. Kristina jo laukė tarpduryje.
  — Nieko nereikia sakyti, — tarė ji, — kol nebūsime išgėrę antrojo koktelio. Aš tiesiog negaliu visko suvokti.
  — Bent jau pasistenk, — pasakė jis, — nes tu dar nė pusės negirdėjai.
  Ji buvo sutaisiusi dekerio kokteilius, kurie šalo šaldytuve. Taip pat atsirado lėkštė, prikrauta sumuštinių su vištiena ir kumpiu. Po butą sklandė
  šviežiai išvirtos kavos aromatas.
  Peteris atsiminė, kad nepaisant jo vizito į viešbučio virtuves ir susitarimo dėl rytdienos pusryčių, nuo pat priešpiečių jis nieko nebuvo valgęs.
  — Taip ir maniau, — tarė Kristina, kai jis jai tą pasakė. — Nagi, pirmyn.
  Paklausęs jos patarimo, jis stebėjo, kaip vikriai ji juda mažoje virtuvėje.
  Sėdėdamas ten jis jautėsi visiškai patogiai ir apsaugotas nuo visko, kas vyko už buto durų. Jis pagalvojo, kad Kristina tikrai juo rūpinasi, jei nepatingėjo viską taip paruošti. O dar svarbiau buvo tai, kad jie visiškai vienas kitą suprato, ir netgi ši tyla atrodė prasminga.
  Jis nustūmė šalin stiklinę su kokteliu ir paėmė puodelį, į kurį Kristina buvo įpylusi kavos.
  — Na, — pasakė jis, — nuo ko gi mes pradėsime?
  Jie beveik dvi valandas be perstojo kalbėjo, ir jautėsi vis artimesni.
  Pagaliau viskas, ką jie tvirtai žinojo, buvo tai, kad rytoj jų laukė įdomi diena.
  — Aš neisiu miegoti, — pasakė Kristina. — Niekaip negalėčiau užmigti.
  Tikrai tą žinau.
  — Aš taip pat, — pasakė Peteris, — tačiau dėl kitokios priežasties.
  Jis nė kiek nedvejojo; jis tik norėjo, kad ši akimirka niekada nesibaigtų.
  Jis ją apkabino ir pabučiavo.
  Buvo visiškai natūralu, kad po to jie mylėjosi.
   OceanofPDF.com
  PENKTADIENIS
  1
  Visai suprantama, pagalvojo Peteris Makdermotas, kad Kroidono hercogas ir hercogienė ridena tvirtai supančiotą vyriausiąjį viešbučio seklį
  link “Šv. Gregorio“ stogo krašto, o toli apačioje juos neatplėšdami akių stebi minia žmonių, užvertę galvas. Tačiau atrodė keista ir netgi kiek šokiravo tai, jog už keleto sieksnių kruvinais kardais žiauriai vienas kitą bado Kurtis ÒKyfas ir Vorenas Trentas. Peteris stebėjosi, kodėl neįsikiša kapitonas Jolzas, stovintis prie durų į laiptinę. Tada Peteris suprato, jog policininkas stebi kiaušinį, skylantį milžiniško paukščio lizde. Po minutės iš kiaušinio išlindo nestandartinio dydžio žvirblis su džiaugsmingu Alberto Velso veidu.
  Bet dabar Peterio dėmesį vėl patraukė stogo kraštas, kur beviltiškai mėginanti išsivaduoti Kristina buvo surišta kartu su Ogilviu, o Marša Preiskot padėjo Kroidonams stumti padvigubėjusią naštą vis arčiau ir arčiau siaubingos bedugnės. Minia toliau spoksojo, o kapitonas Jolzas žiovaudamas atsirėmė į durų kraštą.
  Jei jis nori išgelbėti Kristiną, privalo veikti pats. Tačiau pabandęs pajudėti, jis pamatė, jog jo pėdos velkasi sunkiai, tarsi būtų įklimpusios į
  klijus, ir jo kūnui veržiantis į priekį, kojos atsisakė sekti iš paskos. Jis pabandė surikti, bet gerklė buvo sustingusi. Jo akys sutiko beviltišką Kristinos žvilgsnį.
  Staiga Kroidonai, Marša, ÒKyfas ir Vorenas Trentas sustojo ir ėmė
  klausytis. Žvirblis, kuris iš tikrųjų buvo Albertas Velsas, pastatė ausis. Tą patį
  padarė ir Ogilvis, Jolzas bei Kristina. Ko jie klausėsi?
  Tada Peteris išgirdo garsų kakofoniją, tarsi vienu metu būtų skambėję visi pasaulio telefonai. Triukšmas artėjo, augo, ir pagaliau atrodė, kad jis juos visus apsups. Peteris užsidengė rankomis ausis. Nedarnūs garsai stiprėjo. Jis užsimerkė ir vėl atsimerkė.
  Jis buvo savo bute. Žadintuvas šalia jo lovos rodė pusę septynių ryto.
  Keletą minučių jis pagulėjo, stengdamasis išmesti iš galvos tą keistą, nenuoseklų sapną. Jis nužingsniavo į dušą ir maudydamasis prisivertė
  paskutinę minutę pastovėti po srove, šalto vandens kraną atsukęs iki galo. Iš dušo jis išlipo visiškai atsibudęs. Užsimetęs chalatą virtuvėlėje pradėjo gerti kavą, o paskui nuėjo prie telefono ir surinko viešbučio numerį.
  Jį sujungė su naktiniu budinčiuoju, kuris Peterį užtikrino, kad per naktį
  negauta jokių žinių, jog būtų radę ką nors šiukšlių deginimo krosnyje. Ne, pasakė naktinis budėtojas nuvargusiu balsu, jis pats asmeniškai nepatikrino.
  Taip, jei misteris Makdermotas nori, jis tučtuojau nulips žemyn ir paskambins pranešti, ką sužinojęs. Peteris pajuto, kad naktiniam budėtojui nepatiko šis netikėtas pavedimas prieš pat ilgos varginančios pamainos pabaigą. Šiukšlių deginimo krosnis kažkur požemyje, ar ne?
  Peteriui skutantis, suskambėjo telefono skambutis. Naktinis budėtojas pranešė kalbėjęs su šiukšlių deginimo krosnies darbuotoju Grehemu, kuris apgailestavo, kadangi popierius, kurio ieškojo Peteris, neatsirado. Ir neatrodo, kad greitu laiku galėtų atsirasti. Viršininkas taip pat pridėjo, kad Grehemo naktinė pamaina, lygiai kaip ir jo paties, jau beveik baigėsi.
  Peteris nusprendė vėliau pranešti tą naujieną, ar, tiksliau, naujienų
  trūkumą kapitonui Jolzui. Jis atsiminė savo vakarykštę nuomonę, kuri dar nepasikeitė, jog viešbutis dėl žmonių padarė viską, ką galėjo. Visa kita —
  policijos darbas.
  Gurkšnodamas kavą ir rengdamasis, Peteris apmąstė du svarbiausius dalykus. Vienas iš jų — Kristina, o kitas — jo paties ateitis “Šv. Gregorio“
  viešbutyje, jei ji išvis bus.
  Po vakarykščio vakaro jis suprato, kad, nesvarbu, kas jo lauktų ateityje, labiausiai už viską jis nori ten matyti Kristiną. Jo įsitikinimas, iki tol brendęs, dabar tapo aiškus ir apibrėžtas. Tai tikriausiai buvo galima pavadinti įsimylėjimu, tačiau jis vengė net pačiam sau apibūdinti savo gilesnius jausmus. Sykį anksčiau tai, ką jis tikėjo esant meile, pavirto pelenais. Galbūt geriau pradėti nuo vilties ir apgraibomis eiti link nežinomos pabaigos.
  Peteris pamanė, kad neromantiškai nuskambėtų, jei jis pasakytų, jog su Kristina jis tiesiog gerai jaučiasi. Tačiau tai buvo tiesa ir, tam tikru atžvilgiu, jį ramino. Jis buvo įsitikinęs, jog laikui bėgant ryšys tarp jų ne silpnės, o stiprės. Jis tikėjo, kad Kristinos jausmai irgi panašūs.
  Instinktas jam sakė, jog tai, kas laukia netolimoje ateityje, reikia ne suryti, o pamažiukais išragauti.
  Prisiminus viešbutį, net dabar sunku buvo patikėti, kad Albertas Velsas, jų nuomone, malonus, nereikšmingas žmogelis, pasirodė esąs nansinis magnatas, jau valdąs “Šv. Gregorį“ arba pradėsiantis valdyti šiandien.
  Iš pirmo žvilgsnio atrodė įmanoma, jog toks netikėtas įvykių posūkis sustiprina Peterio padėtį. Jis susidraugavo su senuku ir jautė, jog jam irgi patinka. Tačiau simpatijos ir verslas yra du skirtingi dalykai. Patys maloniausi žmonės panorėję gali būti užsispyrę bei negailestingi. Be to, Albertas Velsas pats viešbučio turbūt nevaldys ir tas, kuris vadovaus už jį, galbūt turės labai aiškų nusistatymą dėl darbuotojų praeities faktų.
  Kaip ir anksčiau, Peteris nusprendė nesijaudinti dėl ko nors, kas dar nenutiko.
  Naujajame Orleane laikrodžiai skambino pusę aštuonių, kai Peteris Makdermotas su taksi atvažiavo prie Preiskotų rezidencijos Pritanijos gatvėje.
  Už grakščių aukštų kolonų kilniai stovėjo didžiulis baltas namas, nušviestas ankstyvo ryto saulės. Oras buvo grynas ir vėsus ir dar buvo matyti prieš aušrą pakilusio rūko pėdsakai. Švelniai kvepėjo magnolija, o ant žolės kabėjo rasos lašeliai.
  Tiek gatvė, tiek namas buvo tylūs, tačiau iš Šv. Čarlzo aveniu ir iš kitų
  gatvių girdėjosi tolimi bundančio miesto garsai.
  Vingiuotu raudonų plytų takeliu Peteris perėjo per pievelę. Jis užlipo laiptais į terasą ir pabeldė į dvigubas išdrožinėtas duris.
  Tarnas Benas, kuris trečiadienį patarnavo per pietus, atidarė duris ir širdingai pasveikino Peterį.
  — Labas rytas, sere. Prašom užeiti.
  Viduje jis pranešė:
  — Mis Marša prašė mane parodyti jums galeriją. Ji ateis po keleto minučių.
  Benui rodant kelią, jiedu užlipo plačiais besisukančiais laiptais ir perėjo erdvų koridorių su freskų sienomis, kur trečiadienio vakaro prieblandoje Peteris lydėjo Maršą. Jis paklausė savęs: “Negi tai buvo taip neseniai?“
  Dienos šviesoje galerija atrodė lygiai taip pat tvarkingai ir patraukliai kaip ir anksčiau. Čia stovėjo gilūs minkštasuoliai ir vazos su spalvingomis gėlėmis. Priekyje buvo padengtas stalas pusryčiams, o apačioje matėsi sodas.
  Stalas buvo padengtas dviems.
  — Ar šis namas anksti keliasi dėl manęs? — paklausė Peteris.
  — Ne, sere, — užtikrino Benas. — Mes ankstyvi žmonės. Misteris Preiskotas nemėgsta vėlyvos dienos pradžios, kai jis namie. Jis visada sako, kad kiekvienos dienos būna per mažai, kad galima būtų niekais praleisti jos pirmąją pusę.
  — Matote! Sakiau, kad mano tėtis daug kuo į jus panašus.
  Išgirdęs Maršos balsą, Peteris atsisuko. Ji tyliai priėjo jiems už nugarų.
  Ji jam priminė rasą ir rožes, ir atrodė, jog ji pakilo kartu su saule.
  — Labas rytas, — nusišypsojo Marša. — Benai, prašau, paruoškite misteriui Makdermotui švediško absento.
  Ji paėmė Peterį už parankės.
  — Daug nepilk, Benai, — tarė Peteris. — Žinau, kad Naujajame Orleane švediškas absentas mėgstamas prie pusryčių, bet turiu naują viršininką ir norėčiau susitikti su juo blaivus.
  — Taip, sere! — nusišypsojo Benas.
  Jiems atsisėdus prie stalo, Mana paklausė:
  — Ar todėl jūs ir. .
  — Todėl aš ir pranykau kaip fokusininko triušis? Ne. Priežastis buvo kiek kitokia.
  Jam pasakojant viską, ką galima, apie tragedijos kelyje tyrinėjimą, neminint Kroidonų pavardės, jos akys plėtėsi. Jis nenorėjo atsakyti į Manos klausimus, tačiau pasakė.
  — Kad ir kas atsitiktų, šiandien bus naujų žinių.
  Pats sau jis galvojot dabar Ogilvis tikriausiai vėl Naujajame Orleane, ir jį kvočia. Jei jį paliks areštuotą, jam teks atsakyti teisme, o tai sukels ant kojų
  spaudą. Neišvengiamai bus paminėtas “Jaguaras“, ir pirštas nukryps į
  Kroidonus.
  Peteris paragavo putojančio švediško absento, kuris atsirado priešais jį.
  Iš tų dienų, kada pats dirbo barmenu, jis prisiminė gėrimo sudėtines dalis: žolių esencijos, kiaušinio baltymas, grietinėlė, oršado sirupas ir anyžiai.
  Vargu ar kada teko jam ragauti geriau sumaišytą gėrimą. Iš kitos stalo pusės sėdinti Marša siurbčiojo apelsinų sultis.
  Peteriui buvo įdomu, ar Kroidonų hercogas ir hercogienė bandys apsimesti nekaltais ir Ogilvio kaltinimo akivaizdoje. Tai buvo dar vienas klausimas, kuris galbūt išsispręs šiandien.
  Bet hercogienės raštelis, jei jis apskritai kada nors egzistavo, dingęs. Iš viešbučio negauta jokių pranešimų, o Bukeris T. Grehemas jau seniai baigė
  savo darbą.
  Peteriui ir Maršai Benas padėjo kreolišką sūrį Evangelina, apdėliotą vaisiais.
  Peteris ėmė pasigardžiuodamas valgyti.
  — Buvai pradėjęs kažką sakyti, — tarė Marša. — Apie viešbutį.
  — O taip.
  Kramtydamas sūrį ir vaisius, jis papasakojo apie Albertą Velsą.
  — Šiandien bus pranešta apie naują viešbučio savininką. Man paskambino vos prieš išvykstant pas tave.
  Skambino Vorenas Trentas. Jis pasakė Peteriui, jog misteris Dempsteris iš Monrealio, “Šv. Gregorio“ naujojo savininko nansinis atstovas, šiuo metu vyksta į Naująjį Orleaną. Misteris Dempsteris jau yra Niujorke, kur jis sėsiąs į “Eastern Airlines“ lėktuvą ir atskrisiąs dar iki vidurdienio. Būtina parūpinti numerį, taip pat numatytas senųjų ir naujųjų valdytojų grupių susitikimas apie pusę dvyliktos. Peteriui paliepta nebūti užsiėmusiam, jei jo prireiktų.
  Kad ir kaip keista, Voreno Trento balsas skambėjo nė kiek neprislėgtas ir, tiesą pasakius, netgi linksmiau negu pastarosiomis dienomis. Peteriui pasidarė įdomu, ar V. T. žino, jog naujasis “Šv. Gregorio“ savininkas jau yra viešbutyje. Prisiminęs, kad iki o cialaus valdžios pasikeitimo jis privalo būti ištikimas senajai, Peteris papasakojo vakarykštį pokalbį su Kristina ir Albertu Velsu. “Taip“, pasakė Vorenas Trentas. “Žinau. Emilis Diumeras iš Industrinio prekybos banko vakar vėlai man skambino. Atrodo, pradžioje jie turėjo kažkokių paslapčių. Dabar jų nebėra“.
  Peteris taipogi žinojo, kad vėliau šį rytą iš viešbučio turi išvykti Kurtis ÒKyfas ir jo palydovė mis Leš. Matyt, jie ruošėsi vykti skirtingais keliais, kadangi viešbutis suorganizavo mis Leš skrydį į Los Andželą, o Kurtis ÒKyfas per Niurjoką ir Romą ruošėsi vykti į Neapolį.
  — Tu apie daug ką galvoji, — pasakė Marša. — Galėtum man kai ką pasakyti. Mano tėtis norėdavo kalbėti prie pusryčių stalo, bet mano mamai
  nebūdavo įdomu. O man įdomu.
  Peteris nusišypsojo. Jis papasakojo, kokia jo laukia diena.
  Jiems kalbant, Benas nunešė Evangelinos sūrio likučius ir vietoj jų
  atgabeno garuojančią kvapnią Sardou kiaušinienę. Du be lukštų išvirti kiaušiniai gulėjo ant artišoko stiebų apačių, o ant viršaus buvo užpiltas apetitą keliantis špinatų su grietine bei olandiškas padažai. Peteriui buvo atnešta rausvo vyno.
  — Dabar suprantu, ką turėjai galvoje sakydamas, jog “ši diena bus užimta“.
  — O aš suprantu, ką tu turėjai galvoje sakydama “tradiciniai pusryčiai“.
  Peteris pastebėjo kiek tolėliau vaikštinėjančią namų šeimininkę Aną. Jis jai šūktelėjo:
  — Puiku!
  Jis pamatė, kaip ji nusišypsojo.
  Kiek vėliau jis žioptelėjo, pamatęs atkeliaujant jautienos nugarinės kepsnį su grybais, karštą prancūzišką duoną bei marmeladą.
  — Nesu tikras, kad. . — abejodamas pasakė Peteris.
  — Dar atneš crepes Suzette, — tarė jam Marša, — ir kavą. Kai čionai buvo didžiulės plantacijos, žmonės šaipydavosi iš užsieniečių atvykėlių petit dejeunet. Pusryčiai jiems būdavo didelis įvykis.
  — Dėka tavęs tai tikrai buvo didelis įvykis, — tarė Peteris. — Ir pusryčiai, ir dar daug kas. Tai, kad aš tave sutikau, istorijos pamokos ir pats buvimas čia su tavim. Aš to niekada nepamiršiu.
  — Tu kalbi, tarsi norėtum atsisveikinti.
  — Aš tą ir darau, Marša, — ištarė jis iš lėto, sutiko jos akis, o tada nusišypsojo: — Iškart po crepes Suzette.
  Stojo tyla, ir paskui ji pasakė:
  — Aš maniau. .
  Jis ištiesė ranką per stalą ir uždėjo ant Maršos rankos.
  — Galbūt mes abu sapnavom atmerktomis akimis. Aš manau, kad taip ir buvo. Bet tai kone pats gražiausias sapnas, kurį aš kada nors sapnavau.
  — Kodėl tai turėtų tuo ir baigtis?
  — Kai kurių dalykų neįmanoma paaiškinti, — atsakė jis švelniai.
  Nesvarbu, kiek tau kas nors patinka, reikia nuspręsti, ką geriausia daryti.
  Sprendžiant iš. .
  — O mano sprendimas nesiskaito?.
  — Marša, aš turiu pasitikėti savimi. Dėl mūsų abiejų.
  Tačiau jis abejojo: ar tikrai galima savimi pasitikėti? Anksčiau jo instinktas pasirodė nesąs toks jau patikimas. Galbūt šią minutę jis daro klaidą, kurią apgailestaudamas prisimins po daugelio metų. Kaip galima būti dėl ko nors tikram, kai taip dažnai teko sužinoti teisybę per vėlai?
  Jis pajuto, kad Marša vos neverkia.
  — Jums leidus, — tarė ji žemu balsu. Ji atsistojo ir vikriai išėjo iš galerijos.
  Sėdėdamas Peteris pagalvojo, jog jam reikėjo kalbėti ne taip tiesiai, o palengvinti savo žodžių prasmę švelnumu, kurį jis jautė šiai vienišai mergaitei. Kažin, ar ji sugrįš. Kai po keleto minučių ji neatėjo, pasirodė Ana.
  — Atrodo, jums teks baigti pusryčiauti vienam, sere. Nemanau, kad mis Marša grįš.
  — Kaip ji jaučiasi? — paklausė jis.
  — Ji verkia savo kambaryje, — gūžtelėjo pečiais Ana. — Jau ne pirmą sykį. Ir nemanau, kad paskutinį. Ji visuomet taip daro, kai negauna visko, ko nori.
  Ji nuėmė kepsnių lėkštes.
  — Benas atneš jums, kas liko.
  — Ne, dėkui, — papurtė jis galvą. — Turiu eiti.
  — Tada aš tik atnešiu kavos.
  Benas triūsė virtuvėje, tačiau kavą atnešė ir pastatė šalia Peterio Ana.
  — Nesijaudinkite per daug, sere. Kai ji bent kiek aprims, aš padėsiu kaip galėdama. Mis Mana greičiausiai turi per daug laiko galvoti apie save.
  Jei jos tėvelis būtų čia, gal viskas būtų kitaip. Bet jis ne čia. Beveik niekada.
  — Jūs labai supratinga.
  Peteris prisiminė, ką jam Marša pasakojo apie Aną: kaip ją jauną jos šeima privertė ištekėti už žmogaus, kurio ji beveik nepažino, bet laimingi santuokoje išgyveno daugiau kaip keturiasdešimt metų, kol prieš metus jos
  vyras mirė.
  Peteris pasakė:
  — Girdėjau apie jūsų vyrą. Tikriausiai jis buvo puikus žmogus.
  — Mano vyras? — sukikeno namų šeimininkė. — Nesu turėjusi jokio vyro. Per visą savo gyvenimą neištekėjau. Aš dar daugiau ar mažiau mergaitė.
  Marša jam sakė: “Jie — Ana ir jos vyras — gyveno su mumis čia. Jis buvo pats maloniausias, puikiausias žmogus, kurį kada nors pažinojau. Jei kada yra buvusi ideali santuoka, tai buvo Anos ir jos vyro santuoka“. Marša tai papasakojo, kad argumentais paremtų savo pasiūlymą Peteriui ją vesti.
  Ana vis dar kikeno:
  — Dėl Dievo! Mis Marša pasakojo jums visas tas istorijas? Ji daug ką prasimano. Dažnai ji ištaiso spektaklius — štai todėl ir neturėtume dabar rūpintis.
  — Suprantu, — tarė Peteris, nors ir nebuvo tikras, kad iš tikrųjų
  supranta, tačiau pajuto, kad jam palengvėjo.
  Benas jį išlydėjo. Buvo po devynių, ir pradėjo darytis karšta. Peteris sparčiai nuėjo link Šv. Čarlzo aveniu, kur pasuko į viešbutį. Jis vylėsi, kad ėjimas išblaškys mieguistumą, kuris gali atsirasti po tokių sočių pusryčių. Jis nuoširdžiai apgailestavo, kad daugiau nebematys Maršos, ir jautė skausmą dėl jos, nors priežasties negalėjo gerai suvokti. Kažin, ar jis kada nors sugebės protingai elgtis su moterimis? Jis tuo labai abejojo.
  2
  Ketvirtasis li as vėl veikė. Si Luiną, dienos metu už jį atsakingą pagyvenusį žmogų jau pykino nuo ketvirtojo li o su jo kaprizais, kurie prasidėjo jau prieš savaitę ar daugiau ir vis smarkėjo.
  Praėjusį sekmadienį li as keletą sykių nesureagavo į paliepimus, nors ir išorinės, ir nusileidimo durys buvo visiškai uždarytos. Pagalbinis darbininkas pranešė Si, kad tas pats atsitiko pirmadienį vakare, kai misteris
  Makdermotas, vyriausiasis viršininko padėjėjas, sėdėjo automobilyje.
  Trečiadienį įvyko gedimas, dėl kurio ketvirtasis li as keletą valandų
  išvis nedirbo. “Suveržiamojo prietaiso veiklos nesklandumai“, pranešė iš techninio skyriaus, kad ir ką tai būtų galėję reikšti. Tačiau nors ir buvo atliktas remontas, kitą dieną ketvirtasis li as tris kartus atsisakė leistis žemyn iš penkioliktojo aukšto.
  O šiandien ketvirtasis li as ties kiekvienu aukštu trūkčiodamas sustodavo ir vėl pradėdavo važiuoti.
  Ne Si Luinui žinoti, kas negerai. Jis labai nesirūpino, nors girdėjo, kaip vyriausiasis mechanikas Dokas Vikeris bumba, jog jis “vis taisąs ir taisąs“, ir skundžiasi, kad jam reikėtų tūkstančio dolerių, kuriuos turėdamas jis išardytų li ą iki paskutinės detalės ir viską sudėtų iš naujo. Žinoma, kam nepatiktų turėti šitiek pinigų? Pačiam Si Luinui tikrai patiktų, ir todėl kiekvienais metais jis perka žirgų lenktynių loterijos bilietą, nors daug naudos tai jam niekada neatneša.
  Pagaliau į “Šv. Gregorio“ veterano, tokio kaip jis, pageidavimus turėtų
  būti atsižvelgta, ir rytoj jis paprašys, kad jam paskirtų kitą li ą. Ir kodėl gi ne? Viešbutyje jis dirba jau dvidešimt septynerius metus ir valdo li us seniau, negu kai kurie iš dabar dirbančių apskritai gyvena šiame pasaulyje.
  Nuo šiandien tegu su ketvirtuoju li u ir jo kaprizais kovoja kas nors kitas.
  Artėjo dešimta valanda ryto, ir viešbutis sukruto. Si Luinas li u užkėlė
  krovinį, kurį sudarė daugiausia suvažiavimo dalyviai su ant kortelių
  parašytais jų vardais, iš vestibiulio į pačiame viršuje esantį penkioliktą aukštą, stabtelėdamas kai kuriuose aukštuose. Leidžiantis žemyn, li as buvo maksimaliai pilnas žmonių jau devintame aukšte, ir jis, leisdamasis į pirmąjį, aplenkė kitus aukštus. Paskutinės kelionės metu jis pastebėjo, kad trūkčiojimas pradingo. Tad, kad ir kokia ten būtų buvusi bėda, pamanė jis, matyt, ji pradingo pati.
  Smarkiau klysti jis nebūtų galėjęs.
  Aukštai virš Si Luino ant viešbučio stogo tarsi plėšraus paukščio lizdas buvo įtaisytas li ų kontrolės kambarys. Tame kambaryje ketvirtojo li o mechaninėje širdyje esanti maža elektroninė relė baigė savo egzistavimą.
  Priežastis, niekam nežinoma ir net neįtariama, buvo mažutis stūmoklis, ne didesnis už adatą.
  Jis buvo įtaisytas į miniatiūrinę stūmoklio galvutę, kuri, savo ruožtu, įjungdavo trejetą mygtukų. Vienas mygtukas įjungdavo bei išjungdavo li o stabdžius, antrasis tiekdavo motorui energiją, o trečiasis kontroliuodavo generatoriaus elektros grandinę. Kai visi trys mygtukai veikdavo, li as kildavo ir leisdavosi švelniai, reguliuojamas siunčiamos kontrolės. Bet kai veikia tik du mygtukai, o ypač jei neveikia kaip tik tas, kuris reguliuoja li o motorą, tai li as gali laisvai nukristi dėl savo paties svorio. Taip atsitikti gali tik tokiu atveju, jei stūmoklio ir jo galvutės bendras ilgis pasidarys per didelis.
  Keletą savaičių stūmoklis buvo išsilaisvinęs, bet dirbo. Kadangi jo judesiai tokie be galo maži, kad šimtas jų gali prilygti žmogaus plauko storiui, stūmoklio galvutė sukosi ir lėtai, bet užtikrintai nėrėsi iš stūmoklio siūlo. Pasekmė buvo dviguba. Stūmoklio ir jo galvutės bendras ilgis padidėjo. Motoro jungiklis vos beveikė.
  Kaip paskutinis smėlio grūdas persveria svarstykles, taip dabar mažiausias stūmoklio pasisukimas visiškai izoliuos motoro jungiklį.
  Šis gedimas ir buvo priežastimi li o nereguliaraus funkcionavimo, kurį
  pastebėjo Si Luinas ir kiti darbuotojai. Santechnikų komanda bandė ištirti, kas atsitiko, bet jiems nepavyko to padaryti. Vargu ar galima juos už tai smerkti. Kiekvienas li as turi šešiasdešimt jungiklių, o viešbutyje yra dvidešimt li ų.
  Niekas taip pat nepastebėjo, jog du li o saugumo įrengimai irgi iš dalies sugedę.
  Penktadienio rytą dešimt minučių po dešimtos ketvirtasis li as ir vaizdžiai šnekant, ir iš tikrųjų kabėjo ant siūlo.
  3
  Misteris Dempsteris iš Monrealio atvyko į viešbutį pusę vienuoliktos.
  Peteris Makdermotas, kuriam buvo pranešta apie jo atvykimą, nusileido į
  vestibiulį, kad pasikeistų o cialiais sveikinimais. Šį rytą viešbučio žemesniuosiuose aukštuose nepasirodė nei Vorenas Trentas, nei Albertas
  Velsas, ir iš pastarojo niekas nieko negirdėjo.
  Alberto Velso nansinis atstovas buvo apsukrus, įspūdingas vyras, kuris priminė užsigrūdinusį stambios banko šakos viršininką. Į Peterio pastabą, jog įvykių eiga tiesiog gniaužia kvapą, jis atsakė: “Misterio Velso veiksmai dažnai tuo pasižymi“.
  Patarnautojas palydėjo atvykusįjį į numerį vienuoliktame aukšte.
  Po dvidešimt minučių misteris Dempsteris pasirodė Peterio kabinete.
  Jis pasisakė aplankęs misterį Velsą ir telefonu kalbėjęs su Vorenu Trentu. Susitikimas, sutartas pusę dvylikos, būtinai įvyks. O kol kas misteris Dempsteris nori pasitarti su keletu žmonių, vienas iš kurių yra viešbučio revizorius, ir Vorenas Trentas pakvietė jį pasinaudoti viršininkų numeriu.
  Misteris Dempsteris pasirodė esąs žmogus, įpratęs naudotis savo autoritetu.
  Peteris palydėjo jį į Voreno Trento kabinetą ir pristatė Kristinai. Šį rytą Peteris ir Kristina susitiko jau antrą sykį. Atvažiavęs į viešbutį, jis ją susirado, ir nors viršininkų numerio apsiaustyje jie negalėjo padaryti nieko daugiau, tik vos paliesti vienas kito ranką, tuo slaptu momentu jie jaudindamiesi džiaugsmingai pajuto, jos yra šalia vienas kito.
  Pirmą kartą nuo savo atvykimo vyriškis iš Monrealio nusišypsojo:
  — O, taip, mis Frensis. Misteris Velsas jus minėjo. Tiksliau pasakius, jis kalbėjo apie jus ganėtinai šiltai.
  — Man atrodo, kad misteris Velsas nuostabus žmogus. Aš taip galvojau ir anksčiau. . — stabtelėjo ji.
  — Taip?
  — Esu šiek tiek susigėdusi, — tarė Kristina, — dėl vieno dalyko, kuris atsitiko vakar vakare.
  Misteris išsitraukė akinius storais rėmeliais, juos patrynė ir užsidėjo.
  — Jei turite omenyje atsitikimą su restorano sąskaita, mis Frensis, ta nėra jokios priežasties jaudintis. Misteris Velsas man pasakė, ir aš cituoju jo paties žodžius, jog tai buvo vienas iš puikiausių ir maloniausių dalykų, kuriuos kada nors jam yra padarę. Be abejonės, jis žinojo, kad jūs tai darote.
  Labai mažai lieka jo nepastebėta.
  — Taip, — pasakė Kristina, — pradedu tuo įsitikinti.
  Už išorinių kabineto durų pasigirdo tylus beldimas, ir joms atsidarius, pasirodė vyriausiasis buhalteris Sernas Jakubekas.
  — Atleiskite, — tarė jis, pamatęs viduje stovinčią grupę, ir pasisuko eiti.
  Peteris pašaukė jį atgal.
  — Aš atėjau pasitikrinti dėl vieno gando, — tarė Jakubekas. — Šis gandas plinta viešbutyje kaip gaisras prerijose, kad pagyvenęs džentelmenas misteris Velsas. .
  — Tai ne gandas, — tarė Peteris. — Tai faktas.
  Jis pristatė vyriausiąjį buhalterį misteriui Dempsteriui.
  Jakubekas trinktelėjo delnu sau į kaktą.
  — Dieve! Aš patikrinau jo čekį. Net skambinau į Monrealį.
  — Girdėjau apie jūsų skambutį, — tai pasakęs, misteris Dempsteris nusišypsojo antrą sykį. — Banke visi be galo nustebo. Tačiau jiems griežtai nurodyta neskleisti jokios informacijos apie misterį Velsą. Jis nori, kad viskas taip vyktų.
  Jakubekas išleido kažkokį garsą, kuris priminė dejonę.
  — Man atrodo, jums būtų daugiau kuo rūpintis, — užtikrino jį vyras iš Monrealio, — jei nebūtumėte patikrinęs misterio Velso čekio. Jis gerbia jus už tai, kad taip padarėte. Jis turi įprotį rašyti čekius ant keistų popierėlių, kurie kitus trikdo. Be abejo, visi čekiai geri. Jūs tikriausiai žinote, jog misteris Velsas yra vienas turtingiausių žmonių Šiaurės Amerikoje.
  Apstulbęs Jakubekas galėjo tik papurtyti galvą.
  — Visiems jums viskas atrodys paprasčiau, — pastebėjo misteris Dempsteris, — jei aš kiek paaiškinsiu apie savo darbdavį.
  Jis žvilgtelėjo į savo laikrodį.
  — Čia tuoj atvyks misteris Diumeras, bankininkas, ir keletas teisininkų, bet manau, jog mes turime laiko.
  Jį pertraukė atvykęs Rojalis Edvardsas. Revizorius buvo apsikrovęs popieriais ir išsipūtusiu portfeliu. Pristatymo ritualas buvo atliktas dar sykį.
  Spausdamas ranką, misteris Dempsteris revizoriui tarė:
  — Dabar mes trumpai pasišnekėsime, ir norėčiau, kad pasiliktumėte susitikime pusę dvylikos. Beje, jūs, mis Frensis, irgi. Misteris Trentas prašė, kad jūs čia būtumėte, ir žinau, jog misteris Velsas džiaugsis.
  Pirmą sykį Peteris Makdermotas sutrikęs pajuto, jog jis išstumiamas iš įvykių centro.
  — Ruošiausi paaiškinti kai kuriuos dalykus, susijusius su misteriu Velsu.
  Misteris Dempsteris nusiėmė akinius, papūtė į stiklus ir dar sykį juos nuvalė.
  — Nepaisant to, jog misteris Velsas yra ganėtinai turtingas, jo skonis išliko labai paprastas. Tai jokiu būdu nereiškia, jog jis šykštus. Netgi atvirkščiai, jis labai dosnus žmogus. Tiesiog sau jis mėgsta paprastus dalykus, įskaitant netgi drabužius, keliones bei apsistojimą.
  — Dėl to apsistojimo, — tarė Peteris. — Galvojau, kad vertėtų perkelti misterį Velsą į numerį. Misteris Kurtis ÒKyfas šį vakarą atlaisvins vieną iš geriausių mūsų viešbutyje.
  — Siūlyčiau jums to nedaryti. Man pavyko sužinoti, jog misteriui Velsui patinka kambarys, kuriame jis dabar gyvena, nors to negalėčiau pasakyti apie ankstesnįjį kambarį.
  Mintyse Peteris sudrebėjo, paminėjus “cha cha“ kambarį, kuriame buvo apgyvendintas misteris Velsas, prieš perkeliant jį į tūkstantis keturi šimtai dešimtąjį pirmadienio vakare.
  — Jis visiškai neprieštarauja, kad kiti, sakysim, aš, apsigyventų
  numeriuose, — paaiškino misteris Dempsteris. — Jam pačiam paprasčiausiai nereikia tokių dalykų. Ar jums nenusibodo manęs klausyti?
  Visi jo klausytojai užtikrino, kad ne.
  — Skamba kaip herojus iš “Brolių Grimų“! — susižavėjęs pareiškė
  Rojalis Edvardsas.
  — Galbūt. Bet nemanykit, kad misteris Velsas gyvena pasakų pasaulyje.
  Jis tą daro nė kiek ne daugiau už mane.
  Peteris Makdermotas pagalvojo: “Ar kiti jaučia tai, ar ne, bet po mandagiais žodžiais galima justi geležinę ranką“.
  — Misterį Velsą pažįstu, — tęsė misteris Dempsteris, — jau daug metų.
  Per tą laiką aš įgijau pagarbą jo intuicijai ir apie verslą, ir apie žmones. Jis iš prigimties turi natūraliai aštrų protą, ko neįmanoma suteikti Harvardo universiteto verslo fakultete. Rojalis Edvardsas, kuris kaip tik buvo baigęs Harvardo universiteto Verslo fakultetą, paraudo. Peteriui pasidarė įdomu, ar
  ši sumani frazė buvo atsitiktinė, ar Alberto Velso atstovas greitai atliko pradinį viešbučio vyresniųjų darbuotojų tyrinėjimą. Buvo visai galimas dalykas, jog jis tai padarė, ir tokiu atveju jam žinoma Peterio Makdermoto praeitis, įskaitant jo išmetimą iš “Voldorfo“ ir įrašymą į juodąjį sąrašą. Ar tai ir buvo priežastis, svarstė Peteris, kodėl jį taip akivaizdžiai išstūmė iš vidinių
  pasitarimų?
  — Mes tikriausiai, — tarė Rojalis Edvardsas, — galime laukti didelių
  pokyčių.
  — Manau, kad taip.
  Misteris Dempsteris vėl nuvalė savo akinius. Tai, rodos, tapę jo įpročiu.
  — Pirmasis pokytis bus tas, kad aš tapsiu viešbučių kompanijos prezidentu; šias pareigas aš užimu daugelyje iš misterio Velso korporacijų.
  Jis pats niekuomet netroško turėti aukštų titulų.
  — Tai mes jus čia dažnai matysime, — įsiterpė Kristina.
  — Tiesą pasakius, visiškai retai, mis Frensis. Aš būsiu formali gūra ir ne daugiau. Viceprezidentas turės pilną autoritetą. Tokia yra misterio Velso, taip pat ir mano politika.
  Tad galų gale, pagalvojo Peteris, situacija išsisprendė taip, kaip jis ir tikėjosi. Albertas Velsas nebus glaudžiai susijęs su viešbučio valdymu, todėl faktas, jog jis jį pažįsta, didelės reikšmės neturės. Faktiškai mažąjį žmogelį
  nuo aktyvaus vadovavimo pašalino dusyk, ir Peterio ateitis priklausys nuo viceprezidento, kas jis toks bebūtų. Peteriui pasidarė įdomu, ar jis yra iš tų
  žmonių, kuriuos jis pažįsta. Jei taip, situacija vėl keičiasi.
  Iki šio momento, mąstė Peteris, jis buvo sau pasakęs, jog priims įvykius tokius, kokie jie bus, įskaitant netgi jo paties išvykimą, jei tai bus reikalinga.
  Dabar jis pajuto, kad tikrai be galo norėjo likti “Šv. Gregoryje“. Viena iš priežasčių, be abejonės, yra Kristina. Kita priežastis yra ta, jog “Šv.
  Gregoryje“ įsitvirtinant nepriklausomybei su nauja valdžia, čia turėtų būti labai įdomu.
  — Misteri Dempsteri, — tarė Peteris, — jei tai nėra didelė paslaptis, kas bus viceprezidentu?
  Vyras iš Monrealio atrodė kažko nesuprantantis. Jis keistai pažiūrėjo į
  Peterį, ir jo išraiška pasikeitė.
  — Atleiskite, — tarė jis. — Maniau, kad jūs žinote. Tai jūs.
  4
  Visą praėjusią naktį, kol viešbučio svečiai kietai miegojo, Bukeris T. Grehemas ilgai ir nuobodžiai dirbo vienas, apšviestas šiukšlių deginimo krosnies liepsnų. Tai visai nebuvo neįprasta. Bukeris T. — paprastas žmogelis, kurio dienos ir naktys vienodos kaip per kalkę perspausdinti piešinėliai, ir šitokia padėtis jo visiškai nejaudino. Jo troškimai taip pat paprasti, apsiribojantys maistu, stogu ir šiokiu tokiu žmogišku orumu, nors pastarasis noras buvo instinktyvus, ir jis pats nebūtų galėjęs jo paaiškinti.
  Vienintelis neįprastas dalykas tą naktį buvo tai, jog darbas jam klojosi labai lėtai. Paprastai, likus gerokai laiko iki ėjimo namo, jis būdavo atsikratęs per praėjusią dieną susikaupusių šiukšlių, surūšiavęs atliekas ir pusantros valandos galėdavo ramiai pasėdėti su cigarete, kol pagaliau uždarydavo šiukšlių deginimo krosnį. Tačiau šį rytą, išsekus jo pamainos valandoms, darbas dar nebuvo baigtas. Kai jis jau būtų galėjęs eiti iš viešbučio, priešais jį
  stovėjo dar tuzinas ar daugiau į skardines tvirtai sukištų nesurūšiuotų bei nesudegintų šiukšlių.
  Taip atsitiko todėl, kad Bukeris T. bandė surasti tą popierių, kurio prašė
  misteris Makdermotas. Jis ieškojo atidžiai ir nuodugniai. Jis neskubėjo, bet kol kas jokių rezultatų.
  Bukeris T. apgailestaudamas pranešė šį faktą atėjusiam naktiniam budėtojui, kuris niūrioje aplinkoje atrodė nepažįstamas ir nuo visur besiskverbiančios smarvės raukė nosį. Naktinės pamainos budėtojas išėjo taip greitai, kaip tik galėjo, tačiau faktas, jog jis pasirodė, bei jo atnešta žinia patvirtino, kad misteriui Makdermotui pradingęs raštelis vis dar reikalingas.
  Bet ar jis apgailestavo, ar ne, Bukeriui T. atėjo laikas traukti namo.
  Viešbutis nemokėdavo už viršvalandžius. O svarbiausia tai, jog Bukerį T.
  pasamdė tam, kad jis rūpintųsi šiukšlėmis, o ne valdymo problemomis, net jei jos ir tolimos.
  Jis žinojo, kad jei per dieną likusios šiukšlės bus pastebėtos, ką nors pasiųs prie šiukšlių deginimo krosnies dar keletui valandų ir lieps jas sudeginti. Jei ne, Bukeris T. padarys šitą darbą grįžęs į postą vėlai vakare.
  Bėda buvo ta, jog jei atsitiks pirmasis variantas, neliks jokios vilties, kad bus galima kada nors surasti reikalingą popierių, o jei atsitiks antrasis, tai jau gali
  būti per vėlu.
  Ir visgi labiausiai už viską Bukeris T. norėjo pagelbėti misteriui Makdermotui. Jei jo būtų ėmę klausinėti kodėl, jis nebūtų sugebėjęs atsakyti, kadangi ne itin temokėjo sudėlioti savo mintis į žodžius. Bet kažkodėl, kai netoliese būdavo jaunasis viršininko padėjėjas, Bukeris labiau jautėsi žmogumi bei individualybe negu bet kuriuo kitu metu.
  Jis nusprendė ieškoti toliau.
  Kad išvengtų nesusipratimų, jis pasitraukė nuo šiukšlių deginimo krosnies ir užsižymėjo kontroliniame laikrodyje. Tada sugrįžo. Vargu ar jį
  kas nors pastebės. Šiukšlių deginimo krosnis — ne ta vieta, kuri traukia lankytojus.
  Jis dirbo dar tris su puse valandos. Ieškojo lėtai, atidžiai, žinodamas, jog to, ko jis ieško, tarp šiukšlių gali iš viso nebūti arba jau sudeginta prieš tai, kai jo paprašė ieškoti.
  Rytui įpusėjus, jis jau buvo labai pavargęs ir pasiekė priešpaskutinį
  konteinerį.
  Jį — vaškinio popieriaus ryšulį, į kurį vynioja sumuštinius, — jis pastebėjo iš karto, kai tik iškratė šiukšlių dėžę. Išvyniojęs ryšulį, jis rado suglamžytą rašomojo popieriaus lapą, atitinkantį tą pavyzdį, kurį paliko misteris Makdermotas. Jis palygino abu lapus šviesoje, kad būtų tikras.
  Negalėjo būti jokios abejonės.
  Ant sudrėkusio atrastojo popieriaus matėsi riebalų dėmės. Vienoje vietoje raidės buvo išsiliejusios. Bet tik truputėlį. Visa kita matėsi aiškiai.
  Bukeris T. užsivilko savo suodiną ir riebaluotą paltą. Nebaigęs deginti likusių šiukšlių, jis patraukė į viršutinius viešbučio aukštus.
  5
  Erdviame Voreno Trento kabinete misteris Dempsteris baigė savo asmeninį pokalbį su revizoriumi. Aplink juos gulėjo išskleisti balanso bei ataskaitų lapai, kuriuos ėmėsi rinkti Rojalis Edvardsas, o kabinete prie jų
  prisidėjo kiti, atvykę į pusės dvyliktos susirinkimą. Emilis Diumeras, primenąs veikėją iš “Pikviko užrašų“, prisistatė pirmas, net išraudęs nuo suvokimo, koks jis svarbus. Įkandin sekė pageltęs, aukštas ir plonas teisininkas, kuris tvarko daugumą “Šv. Gregorio“ juridinių reikalų, ir jaunesnis Albertui Velsui atstovaujantis teisininkas iš Naujojo Orleano.
  Po to atėjo Peteris Makdermotas, lydėdamas Voreną Trentą, kuris vos prieš minutę atvyko iš viešbučio penkioliktojo aukšto. Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, “Šv. Gregorio“ savininkas, nors ir pralaimėjęs savo ilgą kovą dėl viešbučio išlaikymo, atrodė daug mielesnis ir atsipalaidavęs negu bet kurią kitą dieną per praėjusias savaites. Švarko sagos kilpoje jis buvo įsinėręs gvazdiką ir širdingai pasisveikino su lankytojais, įskaitant ir misterį
  Dempsterį, kurį pristatė Peteris.
  Peteriui viskas atrodė tarsi netikra. Jo veiksmai buvo mechaniški, o kalbėjo jis, veikiamas sąlyginio re ekso, tarsi būtų skaitęs litaniją. Atrodė, kad atsakomybę ant savo pečių užsidėjo jo viduje esantis robotas, kol jis pats atsigaus po atvykėlio iš Monrealio sukelto šoko.
  Viceprezidentas. Jį labiau domino ne pats titulas, o tai, kas po juo slypi.
  Galimybė pilnai valdyti “Šv. Gregorį“ skambėjo kaip vizijos išsipildymas. Peteris buvo aistringai įsitikinęs, kad “Šv. Gregoris“ gali tapti puikiu viešbučiu. Jis bus aukštai vertinamas, veiks efektyviai ir atneš pelno.
  Be abejonės, Kurtis ÒKyfas, kurio nuomonė irgi svari, galvojo taip pat.
  Tą galima pasiekti. Tam reikia investuoti kapitalą, pertvarkyti valdymo struktūrą, nurodant aiškias pareigas, bei atlikti dirbančiųjų kadrų
  pakeitimus — vienus atleisti, kitus paaukštinti, taipogi priimti naujų.
  Sužinojęs, kad viešbutį nupirko Albertas Velsas ir kad jis toliau bus nepriklausomas, Peteris tikėjosi, jog kas nors kitas turės nuovokos bei energijos padaryti šiuos progresyvius pertvarkymus. Dabar šią galimybę duoda jam pačiam. Ši perspektyva jį džiugino. Ir truputėlį gąsdino.
  Tai daug reiškia ir jam asmeniškai. Šis paskyrimas bei tas, kas seks po to, gali reikšti Peterio Makdermoto gero vardo viešbučių industrijoje susigrąžinimą. Jei su “Šv. Gregoriu“ jam pasiseks, visi pamirš, kas buvo prieš tai, ir jis vėl bus svarbus. Viešbučių savininkai nėra nei piktavaliai, nei nesupratingi. Juk galų gale daugiausiai už viską reiškia nuopelnai.
  Peterio mintys skriejo toliau. Vis dar priblokštas, bet pradedantis
  atsikvošėti, jis prisidėjo prie kitų, kurie kaip tik sėdosi į savo vietas prie ilgo posėdžių stalo, stovinčio arti kambario centro.
  Paskutinis atvyko Albertas Velsas. Jis droviai įėjo, lydimas Kristinos.
  Jam įžengus, kambaryje jau esantys žmonės atsistojo.
  Aiškiai sutrikęs, senukas mostelėjo jiems sėstis.
  — Ne, ne! Prašau!
  Vorenas Trentas šypsodamasis žingtelėjo į priekį.
  — Misteri Velsai, būkite pasveikintas mano viešbutyje.
  Jie paspaudė vienas kitam rankas.
  — Norėčiau širdingai palinkėti, kad kai jis taps jūsų viešbučiu, šios senos sienos atneštų jums tiek laimės ir pasitenkinimo, kiek jos yra ne sykį
  atnešusios man.
  Tai jis ištarė mandagiai bei taktiškai. Peteris pagalvojo, kad šie žodžiai, nuskambėję iš kieno nors kito lūpų, galėtų pasirodyti tušti arba išpūsti.
  Tačiau išsakyti Voreno Trento, jie buvo įtikinami, kas keistai jaudino.
  Albertas Velsas sumirksėjo. Taip pat mandagiai Vorenas Trentas jį
  paėmė už parankės ir pats atliko visą įžangą.
  Kristina uždarė išorines duris ir atsisėdo prie kitų.
  — Manau, jūs pažįstate mis Frensis, taip pat ir misterį Makdermotą.
  Albertas Velsas nusišypsojo savo nedrąsia paukščio šypsenėle.
  — Mes turėjome šiek tiek bendrų reikalų, — tarė jis ir mirktelėjo Peteriui. — Manau, kad turėsime ir daugiau.
  Emilis Diumeras krenkštelėjo ir paskelbė, jog susirinkimas pradėtas.
  Bankininkas pastebėjo, jog dėl pardavimo sąlygų, žymia dalimi susitarta. Susirinkimo, kuriame jį pirmininkauti paprašė ir misteris Trentas, ir misteris Dempsteris, tikslas — nustatyti visas procedūras, įskaitant ir susitarimą dėl dienos, kada viešbutis bus perduotas iš vienų rankų į kitas.
  Atrodė, kad jokių sunkumų neiškils. Viešbučio paskolą, kurios galiojimo terminas baigiasi šiandien, Industrinės prekybos bankas nusprendė laikyti pro tem, garantuojant misteriui Dempsteriui, kuris atstovauja misteriui Velsui.
  Peteris pastebėjo pašaipų Voreno Trento, kuris mėnesių mėnesius nesėkmingai stengėsi pasiekti paskolos atnaujinimą, žvilgsnį.
  Bankininkas išsiėmė lapus su siūloma dienotvarke ir juos išdalino. Dėl jos turinio įvyko trumpa diskusija, kurioje dalyvavo misteris Dempsteris ir teisininkai. Tada jie ėmėsi iš eilės nagrinėti kiekvieną dienotvarkės punktą.
  Daugumą laiko ir Vorenas Trentas, ir Albertas Velsas buvo tik stebėtojai, ir pirmasis sėdėjo susimąstęs, o senukas įsmego į kėdę, tarsi norėdamas ištirpti aplinkoje. Misteris Dempsteris nė sykio nesikreipė į Albertą Velsą ir net nežvilgtelėjo į jo pusę. Buvo aišku, kad monrealietis supranta savo viršininko norą išvengti dėmesio ir yra įpratęs daryti sprendimus pats.
  Peteris Makdermotas ir Rojalis Edvardsas atsakinėjo į iškylančius klausimus, susijusius su administracija ir nansais. Du sykius Kristina išėjo iš susirinkimo ir sugrįžo nešina dokumentais iš viešbučio saugyklų.
  Nekreipiant dėmesio į iškilmes, susirinkimą bankininkas vedė
  sumaniai. Greičiau negu per valandą buvo susitarta dėl daugumos dalykų.
  O ciali perdavimo diena buvo nustatyta antradienį. Kitos smulkios detalės buvo paliktos teisininkams, kad dėl jų jie susitartų tarpusavyje.
  Emilis Diumeras skubiai apžvelgė stalą.
  — Jeigu turite dar ką nors pasakyti. .
  — Galbūt vieną dalyką, — tarė Vorenas Trentas, kėde pasislinkdamas į
  priekį, ir šis veiksmas atkreipė kitų dėmesį.
  — Tarp džentelmenų dokumentų pasirašymas yra tik uždelstas formalumas, patvirtinantis garbingus įsipareigojimus, kurių jau pradėta laikytis.
  Jis žvilgtelėjo į Albertą Velsą.
  — Manau, jūs sutinkate.
  Misteris Dempsteris tarė:
  — Be abejonės.
  — Tada prašau laisvai pradėti bet kokius su viešbučiu susijusius veiksmus.
  — Ačiū, — dėkingai linktelėjo misteris Dempsteris. — Norėtume pradėti keletą dalykų. Misteris Velsas norėtų, kad tuojau po dokumentų
  pasirašymo antradienį įvyktų direktorių susirinkimas, kurio metu visų
  pirma jūs, misteri Trentai, būsite pasiūlytas į tarybos pirmininko pareigas.
  Vorenas Trentas dėkingai linktelėjo galvą.
  — Man bus garbė priimti šį pasiūlymą. Stengsiuos iš visų jėgų tinkamai papuošti tarybą.
  Misteris Dempsteris leido sau vos pastebimai nusišypsoti.
  — Kitas misterio Velso pageidavimas yra tas, kad aš užimčiau prezidento postą.
  — Šį pageidavimą galima lengvai suprasti.
  — Kartu su misteriui Peteriu Makdermotu, kuris eis viceprezidento pareigas.
  Iš už stalo pasigirdo į Peterį nukreiptas pasveikinimų choras. Kristina šypsojosi. Kartu su kitais Vorenas Trentas paspaudė Peteriui ranką.
  Misteris Dempsteris palaukė, kol šnekos nutils.
  — Liko vienas dalykas. Šią savaitę, kai įvyko tas nelaimingas atsitikimas šiame viešbutyje, aš buvau Niujorke. Norėčiau būti tikras, kad daugiau tokia situacija nepasikartos, bent jau kol bus pakeista valdymo struktūra.
  Staiga stojo tyla.
  Vyresnysis teisininkas atrodė sutrikęs. Jaunesnysis pašnibždomis paaiškino:
  — Į viešbutį nebuvo priimtas spalvotasis.
  — A! — supratingai linktelėjo vyresnysis.
  — Leiskite aiškiai pasakyti vieną dalyką, — tarė misteris Dempsteris, nusiėmęs akinius ir pradėjęs juos valyti. — Aš nesiūlau esminių pokyčių
  viešbučio politikoje. Mano, kaip verslininko, nuomone, vietos požiūrį bei papročius reikia gerbti. Tačiau norėčiau, kad iškilus panašiai situacijai, ji nevestų prie tokių rezultatų.
  Vėl stojo tyla.
  Netikėtai Peteris Makdermotas pajuto, jog dėmesys nukrypo į jį. Staiga jis šiurpdamas suvokė, jog neperspėjusi atėjo krizė — pirmoji ir bene svarbiausioji jo naujojo valdymo metu. Kaip jis ją išspręs, gali paveikti ir viešbučio, ir jo paties ateitį. Jis palaukė, kol pasijuto esąs visiškai tikras dėl to, ką žada pasakyti.
  — Kas buvo ką tik pasakyta, — ramiai tarė Peteris, linktelėdamas į
  jaunesniojo teisininko pusę, — deja, yra tiesa. Suvažiavimo dalyviui, kuriam buvo iš anksto užsakyta vieta, šiame viešbutyje atsisakė duoti kambarį. Jis
  buvo dantistas, ir, kaip suprantu, gerbiamas, bet atsitiktinai negras.
  Apgailestaudamas galiu pasakyti, kad aš ir buvau tas žmogus, kuris jam atsakė. Dėl to aš pats nusprendžiau, kad toks dalykas daugiau niekada nepasikartos.
  — Būnant viceprezidentu, — tarė Emilis Diumeras, — nemanau, kad jums teks atsidurti tokioje situacijoje. .
  — Nemanau, kad man teks leisti, kad kas nors kitas taip pasielgtų
  viešbutyje, kuriam aš vadovauju.
  — Tai ryžtingas sprendimas, — sučiaupė burną bankininkas.
  Vorenas Trentas irzliai pasisuko į Peterį:
  — Mes kalbėjome apie visa tai.
  — Džentelmenai, — vėl užsidėjo akinius misteris Dempsteris,
  — maniau, kad aiškiai pasakiau, jog nesiūlau jokių esminių pokyčių.
  — Bet aš siūlau, misteri Dempsteri.
  Jei jau reikės apie tai kalbėti, pagalvojo Peteris, tai verčiau padaryti tą dabar ir užbaigti šitą reikalą. Arba jis valdys viešbutį, arba ne. Šis būdas atrodė niekuo ne blogesnis už kitus, kad tai išaiškėtų.
  Monrealietis pasviro į priekį.
  — Norėčiau būti tikras, kad suprantu jūsų nuostatą.
  Vidinis balsas perspėjo Peterį, jog jis elgiasi beprotiškai. Jis nekreipė į
  tai dėmesio.
  — Mano nuostata yra gana paprasta. Aš reikalauju visiško rasinės diskriminacijos panaikinimo kaip sąlygos, kad aš dirbsiu.
  — Ar jūs ne per anksti imate diktuoti sąlygas?
  — Jūsų klausimas rodo, jog jūs suprantate, kad egzistuoja tam tikra asmeninė nuomonė. . — ramiai tarė Peteris.
  — Taip, suprantama, — linktelėjo Dempsteris.
  Peteris pastebėjo, kad Kristinos akys skverbiasi į jo veidą.
  Jam buvo įdomu sužinoti, ką ji galvoja.
  — Per anksti ar ne per anksti, — pasakė jis, — bet man atrodo, kad jums vertėjo sužinoti, ką aš manau.
  Misteris Dempsteris dar sykį nusivalė akinius. Jis kreipėsi į visus
  esančius kambaryje.
  — Mes visi gerbiame tvirtai išreikštą pociziją. Tačiau netgi tokiu atveju šiam klausimui reikėtų duoti laiko. Jei misteris Makdermotas sutiktų, galėtume kol kas atidėti galutinį klausimo sprendimą. O po mėnesio ar dviejų šią temą galima bus svarstyti iš naujo.
  “Jei misteris Makdermotas sutiktų“. Peteris suprato, kad monrealietis diplomatiškai parodė jam išeitį.
  Viskas vyko pagal nusistovėjusį šabloną. Iš pradžių buvo tvirtai pareikalauta, kas nuramina sąžinę, nes išsakomi įsitikinimai. Tada seka švelni nuolaida. Protingi vyrai pasiekia protingą kompromisą. “Temą bus galima svarstyti iš naujo“. Ar galima būtų pasakyti tai civilizuočiau, blaiviau?
  Ar tai ne tas vidutiniškas, neagresyvus mąstymo būdas, kuriam pirmenybę atiduoda dauguma žmonių? Pavyzdžiui, dantistai. Šiandien buvo pristatytas jų o cialus laiškas, kuriuo pasmerkti viešbučio veiksmai daktaro Nikolaso atžvilgiu.
  Tiesa buvo ir tai, kad viešbučio laukia sunkumai. Tai ne pats palankiausias metas. Valdymo struktūros pasikeitimas sukels galybę problemų, tad kam išsigalvoti dar naujų? Tikriausiai protingiausia būtų
  palaukti.
  Antra vertus, drastiškiems pokyčiams metas visada atrodo ne tas.
  Visada atsiranda priežasčių, dėl ko reikėtų ko nors nedaryti. Peteris prisiminė, kad kažkas neseniai tą pasakė. Kas?
  Daktaras Ingramas. Aršusis dantistų prezidentas, kuris atsistatydino, nes tikėjo, jog principas svarbiau už naudą, ir kuris teisingai supykęs vakar išvyko iš “Šv. Gregorio“.
  “Kartais“, pasakė daktaras Ingramas, “reikia pasverti, ką tu vertini labiau: tai, ko tu nori, ar tai, kuo tu tiki. . Jūs to nepadarėt, misteri Makdermotai, kai turėjot šansą. Per daug jaudinotės dėl šito viešbučio, dėl savo darbo. . Bet kartais pasitaiko antras šansas. Jei jums taip atsitiks —
  išnaudokite jį“.
  — Misteri Dempsteri, — tarė Peteris, — civilinių teisių įstatymas yra visiškai aiškus. Nesvarbu, ar mes delsime, ar bandysime kurį laiką jo nepaisyti, rezultatas galų gale vis viena bus tas pats.
  — Kiek man yra tekę girdėti, — pastebėjo monrealietis, — dėl valstijų
  įstatymo nemažai ginčijamasi.
  Peteris nekantriai papurtė galvą. Žvilgsniu jis apėjo stalą.
  — Mano nuomone, geras viešbutis turi pats prisitaikyti prie besikeičiančių laikų. Žmonės praregėjo dėl kai kurių žmogaus teisių
  klausimų. Būtų dar geriau, kad mes pirmi suvoktume ir priimtume šituos dalykus, negu kad juos mums įpirštų per jėgą — kaip ir atsitiks, jei neveiksime patys. Prieš minutę pareiškiau, jog niekada daugiau neprisidėsiu prie tų, kurie nori atstumti daktarą Nikolasą. Aš nesiruošiu pakeisti savo nusistatymo.
  — Ne visi jie bus daktarai Nikolasai, — prunkštelėjo Vorenas Trentas.
  — Misteri Trentai, egzistuoja tam tikri standartai. Jie ir toliau egzistuos, tik apims daug platesnes kategorijas.
  — Aš jus perspėju! Jūs sužlugdysite šitą viešbutį!
  — Atrodo, kad yra ne vienas būdas, kaip tai galima padaryti.
  Išgirdęs šį atkirtį, Vorenas Trentas paraudo.
  Misteris Dempsteris žiūrėjo į savo rankas.
  — Deja, atrodo, kad pasiekėme padėtį be išeities. Misteri Makdermotai, turint galvoje jūsų požiūrį, mums gali tekti persvarstyti. .
  Pirmą sykį monrealietis išsidavė abejojąs. Jis žvilgtelėjo į Albertą Velsą.
  Mažasis žmogelis sėdėjo susikūprinęs kėdėje. Kai dėmesys nukrypo į jį, jis tarsi dar labiau sumažėjo. Tačiau jo akys sutiko Dempsterio žvilgsnį.
  — Čarli, — tarė Albertas Velsas, — manau, kad reikėtų leisti jaunuoliui daryti, kaip jis sako.
  Jis linktelėjo Peterio link.
  Su visiškai pasikeitusia veido išraiška misteris Dempsteris pranešė:
  — Misteri Makdermotai, jūsų sąlyga patenkinama.
  Susirinkimas suskilo. Priešingai ankstesniajam sutarimui, dabar jautėsi įtampa bei susivaržymas. Vorenas Trentas su irzlia išraiška veide ignoravo Peterį. Vyresnysis teisininkas, atrodė, nepritaria, jaunesnysis bandė išsisukti.
  Emilis Diumeras aistringai kalbėjo su misteriu Dempsteriu. Tik Albertas Velsas bent kiek džiaugėsi tuo, kas įvyko.
  Kristina pirma nuėjo prie durų. Po sekundės ji grįžo ir mostelėjo Peteriui. Pro pravertas duris jis pamatė, jog išoriniame kabinete jo laukia
  sekretorė. Pažinęs Florą, jis suprato, kad čia ją atvesti galėjo tik kas nors ypatingo. Jis atsiprašė ir išėjo.
  Prie durų Kristina įspaudė Peteriui į ranką sulankstytą popieriaus lapelį.
  — Perskaityk vėliau, — sušnibždėjo ji.
  Jis linktelėjo ir įsikišo lapelį į kišenę.
  — Misteri Makdermotai, — tarė Flora, — aš nebūčiau jūsų
  sutrukdžiusi. .
  — Žinau. Kas atsitiko?
  — Jūsų kabinete žmogus. Sakosi dirbąs prie šiukšlių deginimo krosnies ir turįs kažką svarbaus, ko jums reikia. Jis nenori duoti jo man ir neina lauk.
  — Aš ateisiu, kai tik galėsiu, — apstulbęs ištarė Peteris.
  — Prašau paskubėti! — pasakė kiek susinepatoginusi Flora. — Man labai nemalonu tai sakyti, misteri Makdermotai, bet faktas yra tas, kad. . na, nuo jo sklinda smarvė.
  6
  Keletą minučių prieš vidurdienį aukštas, liesas ir lėtai judantis remonto darbuotojas, vardu Bilibojus Noublas, nusileido į negilią duobę po ketvirtojo li o velenu. Jo užduotis buvo išvalyti bei patikrinti li ą, ką jis jau buvo padaręs su pirmuoju, antruoju ir trečiuoju li ais. Šiai procedūrai nereikalinga sustabdyti li us. Dirbdamas Bilibojus matė aukštai virš savęs ketvirtojo li o kabiną vis kylančią arba besileidžiančią.
  7
  Peteris pagalvojo, kad trumpalaikiai klausimai kartais priklauso nuo
  mažiausios likimo užgaidos.
  Savo kabinete jis buvo vienas. Prieš keletą minučių Bukeris T. Grehemas, kuriam buvo tinkamai padėkota, išėjo spindintis nuo savo nedidelio pasisekimo.
  “Mažiausia likimo užgaida“.
  Jei Bukeris T. būtų kitoks žmogus, jei jis būtų išėjęs namo nustatytu laiku, kaip būtų padaręs bet kuris kitas, jei jis nebūtų taip kruopščiai ieškojęs, tai tas vienintelis popieriaus lapas, į kurį, padėtą ant užrašų knygos ant stalo, dabar spoksojo Peteris, būtų buvęs sunaikintas.
  Žodelių “jei“ galima prisakyti be galo. Peteris pats buvo su tuo susijęs.
  Iš pokalbio jis suprato, jog jo apsilankymai šiukšlių deginimo patalpoje Bukerį T. įkvėpė. Pasirodo, anksti šį rytą šis vyras netgi nustojo kreipęs dėmesį į valandas ir tęsė darbą, nesitikėdamas jokio užmokesčio už viršvalandžius. Kai Peteris išsikvietė Florą ir paliepė, kad už viršvalandžius būtų sumokėta, atsidavimas Bukerio T. veide jį netgi sugėdino.
  Kokios bebūtų buvusios priežastys, rezultatas pasiektas.
  Raštelis, gulintis ant užrašų knygos, buvo parašytas prieš dvi dienas.
  Raštelis buvo parašytas Kroidono hercogienės ant Prezidentų numerio popieriaus, ir jame viešbučio garažas įpareigojamas išduoti Kroidonų
  automobilį Ogilviui “bet kokiu metu, kuris jam atrodys tinkamas“.
  Rašyseną Peteris jau patikrino.
  Jis paprašė Floros parūpinti jam Kroidonų bylą. Dabar ji gulėjo ant jo rašomojo stalo. Byloje buvo sudėtas susirašinėjimas dėl vietų išsaugojimo, tarp kurių keletas žinučių buvo rašytos pačios hercogienės ranka.
  Neabejotina, kad braižo ekspertas nustatys tiksliai. Bet net ir neturint specialių žinių, toks panašumas negali suklaidinti.
  Hercogienė prisiekė policijos sekliams, jog Ogilvis pasiėmė automobilį
  be leidimo. Ji neigė Ogilvio kaltinimą, kad jie jam užmokėję už tai, kad jis nuvažiuotų su jų automobiliu toliau nuo Naujojo Orleano. Ji teigė, jog ne Kroidonai, o pats Ogilvis vairavo automobilį praėjusio pirmadienio vakarą tragedijos atsitikimo metu. Užklausta apie raštelį, ji iššaukiamai pareiškė:
  “Parodykit man jį!“
  Parodyti jie negalėjo.
  Peterio Makdermoto žinios apsiribojo su viešbučiu susijusiais dalykais.
  Tačiau net ir taip buvo aišku, kad hercogienės raštelis ypač svarbus. Lygiai taip pat aiški buvo Peterio pareiga tučtuojau pranešti kapitonui Jolzui, jog rasta trūkstama tyrimo dalis. Padėjęs ranką ant telefono, Peteris suabejojo.
  Jis nejautė Kroidonams jokios užuojautos. Iš surinktų duomenų aiškėjo, jog jie įvykdė niekšišką nusikaltimą, prie kurio vėliau prisidėjo jų bailumas bei melagystės. Peteris vis dar labai aiškiai regėjo senąsias Šv. Luiso kapines, gedinčiųjų procesiją, didesnįjį karstą ir mažą baltą karstelį už jo. .
  Kroidonai netgi apgavo savo bendrininką Ogilvį. Kad ir koks niekingas storasis viešbučio seklys, jo nusikaltimas mažesnis už jų. O hercogas ir hercogienė buvo pasirengę užkarti Ogilviui didesniąją kaltę bei bausmę.
  Visa tai nekėlė Peteriui jokių abejonių. Priežastimi buvo paprasčiausiai šimtmečių senumo tradicija, smuklės savininko credo — mandagumas svečiui.
  Kad ir kas dar būtų Kroidono hercogas ir hercogienė, jie yra viešbučio svečiai.
  Jis paskambins į policiją. Bet pirma jis paskambins Kroidonams.
  Pakėlęs telefono ragelį, Peteris paprašė sujungti jį su Prezidentų
  numeriu.
  8
  Kurtis ÒKyfas pats užsisakė vėlyvus pusryčius sau ir Dodo su pristatymu į numerį, ir juos atgabeno prieš valandą. Tačiau didžioji maisto dalis kol kas gulėjo nepaliesta. Ir jis, ir Dodo mechaniškai bandė kartu atsisėsti ir pavalgyti, bet nė vienas neturėjo apetito. Po valandėlės Dodo atsiprašė ir sugrįžo į šalia esantį numerį baigti krautis daiktus. Už dvidešimt minučių ji turėjo išvykti į aerouostą, o Kurtis ÒKyfas — po valandos.
  Įtampa tarp jų laikėsi nuo vakar vakaro.
  Po savo pikto protrūkio ÒKyfas tučtuojau labai nuoširdžiai pasigailėjo.
  Jis toliau skausmingai niršo ant Voreno Trento už tai, ką jis laikė jo išdavyste.
  Bet jo tirados Dodo negalima niekuo pateisinti, ir jis tai žinojo.
  Dar blogiau yra tai, jog to nebegalima ištaisyti. Nepaisant jo atsiprašinėjimų, teisybė išliko. Jis norėjo atsikratyti Dodo, ir šį vakarą ji turėjo išskristi “Delta“ avialinija lėktuvu į Los Andželą. Jis norėjo vietoj jos atsivesti ką nors kita — tai yra Dženę Lamarš, kuri šiuo metu laukia jo Niujorke.
  Atgailaudamas vakar jis ištaisė Dodo prašmatnų vakarą ir iš pradžių
  nuvežė ją puikiausių pietų į “Komanderz rūmus“, o vėliau nukeliavo su ja į
  šokius į “Ruzvelto“ viešbučio Mėlynąjį kambarį. Bet vakaras praėjo nekaip, ir ne dėl Dodo kaltės, o lyg tyčia dėl jo paties prastos nuotaikos.
  Ji visaip stengėsi būti linksma ir įdomi draugė.
  Po akivaizdaus nusiminimo popiet, ji, atrodo, nusprendė pastumti savo įžeistus jausmus į šalį ir maloniai jį užimti, kaip ji visada darydavo.
  — Vaje, Kurteli, — šūktelėjo Dodo pietų metu, — kiek merginų
  tučtuojau nusimautų kelnaites, kad gautų tokį vaidmenį kine, kokį gavau aš.
  Vėliau, uždėjusi savo ranką ant jo, ji pridėjo:
  — Tu vis tiek pats mieliausias, Kurteli. Ir visąlaik toks būsi.
  Tai tik sustiprino jo depresiją, kuri galų gale užkrėtė juos abu.
  Savo blogos nuotaikos priežastimi Kurtis ÒKyfas laikė viešbučio praradimą, nors paprastai į tokius dalykus jis nekreipdavo daug dėmesio. Per ilgą karjerą ir jam teko jo nusivylimų dalis versle, ir tai išmokė jį atšokti atgal ir pradėti kitą dalyką, o ne veltui leisti laiką, tuščiai apverkiant nesėkmes.
  Tačiau šį kartą jo nuotaika buvo tokia pat net po nakties miego.
  Net su Dievu jis bendravo irzliai. Jo rytinėse maldose galima buvo pajusti tam tikrą aštrumą bei vos žymų kritikavimą. . “Tau atrodė tinkama atiduoti tavąjį “Šv. Gregorį“ į svetimas rankas. . Nėra abejonės, kad Tu turi savo paslaptingą tikslą, net jei patyrę mirtingieji, tokie kaip tavo tarnas, negali suvokti jokios priežasties. .“
  Jis meldėsi vienas ir užtruko trumpiau negu paprastai, o po to užtiko Dodo kraunančią ir savo, ir jo lagaminus. Kai jis pasipriešino, ji užtikrino:
  — Kurteli, man patinka tai daryti. Ir jei šį sykį aš to nepadaryčiau, tai kas to imtųsi?
  Jis neturėjo jokio noro aiškinti, jog nė viena iš buvusių prieš Dodo nei iškraustydavo, nei sudėdavo jo lagaminus, kad jis dažniausiai pasikviesdavo
  ką nors iš viešbučio ruošos skyriaus, kad atliktų tą darbą, ir kad nuo šiol tikriausiai jam vėl teks taip daryti.
  Kaip tik tada jis paskambino užsisakyti pusryčius, bet idėja nebuvo pati geriausia, nepaisant to, kad jiems atsisėdus Dodo vėl pabandė:
  — Vaje, Kurteli, mums visai nėra ko nusiminti. Juk mes išsiskiriame ne visam. Galime susitikti Los Andžele daug sykių.
  Bet ÒKyfas, kuris jau ne sykį praėjo šitą taką, žinojo, kad taip nebus.
  Be to, jis priminė sau, kad iš tikrųjų jį neramino ne išsiskyrimas su Dodo, bet viešbučio netekimas.
  Slinko minutės. Dodo atėjo laikas išvykti. Kalnas bagažo, kurį paėmė
  du patarnautojai, prieš keletą minučių nukeliavo į vestibiulį. Dabar prisistatė
  vyriausiasis patarnautojas paimti likusių krepšių ir palydėti Dodo į specialiai jai užsakytą aerouosto “Limuziną“.
  Herbis Čandleris, žinodamas, koks reikšmingas yra Kurtis ÒKyfas, bei kaip visuomet nujausdamas galimus arbatpinigius, pats vadovavo šiam užsakymui. Jis stovėjo laukdamas prie įėjimo į numerį koridoriuje.
  ÒKyfas pasitikrino, kiek valandų, ir nuėjo prie du numerius jungiančių durų.
  — Tau labai mažai laiko, mano mieloji.
  — Man reikia užbaigti dažyti nagus, Kurteli, — atsklido Dodo balsas.
  Stebėdamasis, kodėl visos moterys palieka nagų dailinimą paskutinei minutei, Kurtis ÒKyfas padavė Herbiui Čandleriui penkių dolerių
  banknotą.
  — Pasidalink su kitais dviem.
  Čandlerio žebenkštiškas veidas nušvito.
  — Labai jums dėkui, sere.
  Jis sugebės pasidalinti, pagalvojo, tik kiti du patarnautojai gaus po penkiasdešimt centų, o jam liks keturi doleriai.
  Dodo išėjo iš gretimo numerio.
  Kurtis ÒKyfas pagalvojo, kad dabar reikėtų muzikos. Trimitų gausmo bei jaudinančių styginių garsų.
  Ji dėvėjo paprastą geltoną suknelę ir didelę nusvirusią skrybėlę, kurią buvo užsidėjusi ir antradienį, jiems atvykstant į viešbutį. Pelenų baltumo
  plaukai laisvai draikėsi apie pečius. Į jį atsisuko jos didelės mėlynos akys.
  — Lik sveikas, brangiausiasis Kurteli.
  Ji apkabino jį ir pabučiavo. Prieš savo valią jis prispaudė ją prie savęs.
  Jį apėmė absurdiškas noras liepti vyriausiajam patarnautojui parnešti Dodo krepšius iš vestibiulio, pasakyti, kad ji liktų ir niekuomet niekur neišvažiuotų. Bet jis ignoravo šitą norą kaip sentimentalią kvailystę. Bet kokiu atveju jo laukė Dženė Lamarš. Tą pačią valandą rytoj. .
  — Lik sveika, mano mieloji. Aš dažnai apie tave galvosiu ir akylai seksiu tavo karjerą.
  Ties durimis ji stabtelėjo ir pamosavo. Jis nebuvo tikras, bet atrodė, kad verkia. Herbis Čandleris uždarė duris iš lauko pusės.
  Dvylikto aukšto aikštelėje vyriausiasis patarnautojas išsikvietė li ą. Kol jie laukė, Dodo su nosine pataisinėjo savo makijažą.
  Herbis Čandleris pagalvojo, kad li ai šį rytą veikia lėtai.
  Nekantraudamas jis paspaudė mygtuką antrą sykį ir palaikė nuspaudęs keletą sekundžių. Jis pajuto, jog yra vis dar įsitempęs. Po vakarykščio susitikimo su Makdermotu jis vaikščiojo kaip ant adatų, svarstydamas, kaip ir kada jis gaus iškvietimą, galbūt tiesiogiai iš Voreno Trento, kuris gali reikšti Herbio karjeros “Šv. Gregoryje“ pabaigą. Kol kas iškvietimo jis negavo, o šį rytą viešbutyje sklandė gandas, jog viešbutis parduotas kažkokiam seniui, apie kurį Herbis niekuomet nieko negirdėjęs.
  Kaip toks pokytis palies asmeniškai jį? Apgailestaudamas Herbis nusprendė, jog tai neatneš jam jokios naudos, bent jau tuo atveju, jei Makdermotas išliks, kas atrodė įtikima. Vyriausiojo patarnautojo atleidimas gali užtrukti keletą dienų, bet ne daugiau. Makdermotas! Nekenčiama pavardė gėlė jam kaip gylys. “Jei turėčiau pakankamai drąsos“, pagalvojo Herbis, “tarp to niekšo menčių suvaryčiau peilį“.
  Ši mintis jį pritrenkė. Taip pat egzistavo kiti keliai, gal ne tokie drastiški, bet visgi pakankami, kurie atneštų tokiems kaip Makdermotas nemalonumų. Ypač Naujajame Orleane. Žinoma, toks dalykas kainuotų
  nemažai pinigų, bet jis juk turėjo tuos penkis šimtus dolerių, kurių Peteris vakar taip pasipūtėliškai atsisakė. Jis gali dėl to pasigailėti. Herbis pamanė, kad pinigus verta išleisti žinant, jog Makdermotas, paverstas mėlynių ir kraujo mase, iš skausmo raitysis kokiame griovyje. Herbis yra matęs vieną
  žmogų po panašaus sumušimo. Vaizdas buvo ne iš gražiausiųjų. Vyriausiasis patarnautojas palaižė savo lūpas. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo labiau jam ši idėja pradėjo patikti. Kai tik nusigaus į pirmą aukštą, jis nusprendė
  paskambinti. Bus galima susitarti, kad tai būtų atlikta nedelsiant. Galbūt šiąnakt.
  Pagaliau atvažiavo li as. Atsidarė durys.
  Viduje jau buvo keletas žmonių, kurie mandagiai pasitraukė į pašalį, kai įėjo Dodo. Herbis Čandleris įžengė jai iš paskos. Durys užsidarė.
  Tai buvo ketvirtasis li as. Buvo vienuolika minučių po vidurdienio.
  9
  Kroidono hercogienei atrodė, kad ji laukia, kol lėtai degantis detonatorius pasieks nematomą bombą. Ar bomba sprogs ir kur, paaiškės tik tada, kai ją pasieks liepsna. Nežinoma buvo ir kiek laiko užtruks, kol detonatorius sudegs.
  Tai jau trunka keturiolika valandų.
  Nuo Vakar vakaro, kai išvyko policininkai, ji nieko daugiau negirdėjo.
  Rūpimi klausimai liko neatsakyti. Ką veikia policija? Kur dabar Ogilvis? O
  “Jaguaras“? Gal hercogienė, nepaisant savo sumanumo, apie ką nors nepagalvojo? Net ir dabar ji tuo netikėjo.
  Vienas dalykas atrodė labai svarbus. Kad ir kaip jie būtų įsitempę viduje, iš išorės Kroidonai turi atrodyti kaip visada. Dėl šios priežasties jie pusryčiavo įprastu laiku. Hercogienės paskatintas, Kroidono hercogas paskambino į Vašingtoną ir Londoną. Jie pradėjo planuoti rytojaus išvykimą iš Naujojo Orleano.
  Rytui įpusėjus, kaip ir daugelį kitų dienų, hercogienė išvedė
  bedlingtono terjerus prasimankštinti. Prieš pusvalandį ji grįžo į Prezidentų
  numerį.
  Jau buvo beveik vidurdienis. Apie tą vienintelį dalyką, kuris dabar svarbiausias už visus, vis dar nebuvo gauta jokių žinių.
  Vakar vakare logiškai apsvarsčius, Kroidonų pozicija atrodė
  nepažeidžiama. Tačiau šiandien ta pati logika atrodė nebe tokia reikšminga ir saugi.
  — Galima pagalvoti, — išdrįso prabilti hercogas, — kad jie bando išsekinti mus šita tyla.
  Jis stovėjo ir žiūrėjo pro svetainės langą, ką jis per praėjusias dienas darė be galo daug sykių. Priešingai kitiems atvejams, šį kartą jo balsas skambėjo aiškiai. Nors numeryje buvo likerio, nuo vakar dienos jis nesulaužė savo pasiryžimo negerti.
  — Jei taip ir yra, — atsiliepė hercogienė, — mums paaiškės, kad. .
  Ją pertraukė telefono džeržgimas. Kaip ir visi kiti skambučiai šį rytą, jis sukėlė jiems nerimastingą šoką.
  Hercogienė stovėjo arčiau telefono. Ji ištiesė ranką ir staiga susilaikė.
  Netikėtai ją apėmė nuojauta, kad šis skambutis bus kitoks negu ankstesnieji.
  Hercogas užjaučiamai paklausė:
  — Ar norėtumėte, kad tą padaryčiau aš?
  Ji papurtė galvą, atsikratydama sekundės silpnumo. Pakėlusi ragelį, atsiliepė:
  — Taip?
  Pauzė. Hercogienė pasakė:
  — Tai jis.
  Uždengusi ragelį, hercogienė tarė savo vyrui:
  — Čia tas vyras iš viešbučio, Makdermotas, kuris buvo čia vakar į ragelį
  ji pasakė:
  — Taip, taip, aš atsimenu. Jūs čia buvote, kai buvo pateikti tie juokingi kaltinimai. .
  Hercogienė stabtelėjo. Klausantis jos veidas išbalo. Ji užsimerkė ir vėl atsimerkė.
  — Taip, — tarė ji tyliai. — Taip, suprantu.
  Ji padėjo ragelį. Jos ranka drebėjo.
  Kroidono hercogas tarė:
  — Kažkas atsitiko.
  Jis ne paklausė, o konstatavo.
  Hercogienė lėtai linktelėjo.
  — Raštelis, — vos girdimu balsu tarė ji. — Rastas raštelis, kurį aš parašiau. Viešbučio viršininkas jį turi.
  Jos vyras nuo lango paėjo į kambario vidurį. Nekrutėdamas jis stovėjo, rankas laisvai nuleidęs palei šonus, leisdamas, kad informacija lėtai į jį
  įsisunktų. Jis iš lėto paklausė:
  — O dabar?
  — Jis skambina į policiją. Jis pasakė, kad nusprendė pirma mums pranešti.
  Beviltišku gestu ji užsidengė ranka kaktą.
  — Tas raštelis buvo didžiausia klaida. Jei aš nebūčiau jo parašiusi. .
  — Ne, — tarė hercogas. — Jei ne tai, būtų buvę kas nors kita. Jūs nepadarėte nė vienos klaidos. Svarbiausią klaidą padariau aš.
  Jis perėjo kambarį iki bufeto, kuris jiems atlikdavo baro funkcijas, ir įsipylė škotiško viskio su soda.
  — Išgersiu šitą ir daugiau nieko. Manau, praeis nemažai laiko, kol vėl galėsiu išgerti.
  — Ką ruošiatės daryti?
  Jis išgėrė taurę.
  — Jau kiek per vėlu kalbėti apie padorumą. Bet jei likęs nors mažas krislelis, pabandysiu jį išgelbėti.
  Jis nuėjo į gretimą kambarį ir beveik tučtuojau sugrįžo atgal su lengvu lietpalčiu ir “Homburgo“ skrybėle.
  — Jei pavyks tai padaryti, — tarė Kroidono hercogas, — bandysiu nueiti į policiją anksčiau, negu jie ateis pas mane. Tai, kiek man žinoma, vadinama pasidavimu. Nemanau, kad yra daug laiko, todėl aš greitai pasakysiu, ką privalau pasakyti.
  Hercogienė žiūrėjo į jį. Šiuo momentu kalbėjimas būtų reikalavęs daugiau pastangų, negu ji galėjo pakelti.
  Susivaldęs, ramiu balsu hercogas užtikrino:
  — Noriu, kad žinotumėte, jog aš dėkingas už viską, ką jūs padarėte. Tai buvo klaida, kurią mes abu padarėme, bet aš vis vien dėkingas. Padarysiu
  viską, ką galėsiu, kad parodyčiau, jog jūs su šiuo įvykiu nesusijusi. Jei, nepaisant to, jie sakys, kad jūs irgi įtraukta, tvirtinsiu, jog taip elgtis po nelaimingo atsitikimo buvo mano idėja ir jog aš jus įtikinau.
  Hercogienė be jausmo linktelėjo.
  — Liko vienintelis dalykas. Manau, man reikės kokio nors advokato. Jei galėtumėte, norėčiau paprašyti jus tai sutvarkyti.
  Hercogas užsidėjo skrybėlę ir pirštu patapšnojo, kad ji atsistotų į vietą.
  Žmogaus, kurio visas gyvenimas ir ateitis sužlugo vos prieš keletą minučių, šaltakraujiškumas atrodė išskirtinis.
  — Advokatui reikės pinigų, — priminė jis. — Tikriausiai nemažai.
  Pradžiai galėtumėte paimti pinigų iš tos penkiolikos tūkstančių sumos, kurią ruošėtės vežti į Čikagą. Likusius pinigus reikėtų atiduoti atgal į banką. Dabar jau nebesvarbu, jei į tai atkreips dėmesį.
  Neatrodė, kad hercogienė girdėjo.
  Hercogo veidu perbėgo gailestis. Jis netvirtai tarė:
  — Galbūt praeis daug laiko. .
  Jis ištiesė į ją rankas.
  Šaltai ir apgalvotai ji nusuko veidą.
  Hercogas norėjo dar kažką sakyti, bet persigalvojo. Vos gūžtelėjęs pečiais, jis ramiai išėjo ir uždarė paskui save duris.
  Vieną ar porą minučių hercogienė nekrutėdama sėdėjo, svarstydama apie ateitį ir bandydama pasverti jos netrukus laukiantį demaskavimą bei gėdą. Tada įprotis paėmė viršų, ir ji pakilo. Ji susitars su advokatu — tai atrodė reikalinga padaryti tučtuojau. Vėliau, šaltai nusprendė ji, galima bus apsvarstyti savižudybės būdus.
  O tuo tarpu pinigus, apie kuriuos jis kalbėjo, vertėtų padėti į saugesnę vietą. Ji nuėjo į savo miegamąjį.
  Tereikėjo tik kelių minučių, kad ji, iš pradžių netikėdama, o paskui kaip paklaikusi viską išvertusi, suprastų, jog lagaminas dingo. Vienintelis galimas paaiškinimas — vagystė. Pagalvojusi, jog reikėtų pranešti policijai, Kroidono hercogienė prapliupo isterišku pamišėlės juoku.
  Jei li as reikalingas skubiai, pagalvojo Kroidono hercogas, gali tikėtis, jog jis atvažiuos negreitai.
  Devintojo aukšto aikštelėje jis, atrodo, stovi jau keletą minučių.
  Pagaliau išgirdo, kaip li as leidžiasi iš aukščiau. Po sekundės durys atsidarė
  devintajame aukšte.
  Akimirką hercogas suabejojo. Prieš sekundę jam pasirodė, kad išgirdo šaukiant savo žmoną. Jis norėjo grįžti atgal, bet paskui nusprendė to nedaryti.
  Jis įžengė į ketvirtąjį li ą.
  Viduje jau stovėjo keletas žmonių, tarp kurių buvo ir patraukli šviesiaplaukė mergina, ir viešbučio vyriausiasis patarnautojas, kuris hercogą pažino.
  — Gera diena, Jūsų šviesybe.
  Kroidono hercogas išsiblaškęs linktelėjo, ir durys užsidarė.
  10
  Iki pat ryto “Visraktis“ Milnas negalėjo patikėti, kad tai iš tikrųjų įvyko, o ne pasivaideno. Aptikęs pinigus, kuriuos jis nieko neįtardamas išsinešė iš Prezidentų numerio, jis iš pradžių pamanė miegąs ir sapnuojąs kažkokį
  sapną. Jis pradėjo vaikščioti po savo numerį, mėgindamas pabusti. Tačiau nieko neatsitiko. Jis jautėsi sapnuojąs, kad nemiega. Ši maišatis neleido Visrakčiui iš tikrųjų užmigti iki pat aušros. Tada jis pagaliau užmigo kietu nepertraukiamu miegu ir pabudo tik vėlyvą rytmetį.
  Tačiau Visrakčiui būdinga savybė buvo ta, kad naktimis jis neleido laiko tuščiai.
  Netgi vis dar abejodamas, ar ši pasakiška likimo dovana reali, jis apmąstė veiksmų planą ir atsargumo priemones tam atvejui, jei tai pasirodytų tiesa.
  Per visus profesionalaus vagies karjeros metus Visraktis niekada nebuvo susidūręs su penkiolika tūkstančių dolerių grynais. Dar nuostabiau buvo tai, kad prieš išvažiuojant su visais pinigais tereikėjo išspręsti viso labo dvi problemas. Viena problema buvo apgalvoti, kada ir kaip išvykti iš “Šv.
  Gregorio“ viešbučio; kita — kokiu būdu gabenti grynus pinigus.
  Per naktį jis viską nusprendė.
  Išvykdamas iš viešbučio, jis turėjo patraukti į save kiek galima mažiau dėmesio. Taigi reikėjo išsiregistruoti įprasta tvarka ir apmokėti savo sąskaitą.
  Kitaip pasielgti būtų tiesiog kvaila, nes tai parodytų, kad jis į kažką įsivėlęs, ir paliktų žymų pėdsaką jo persekiotojams.
  Jam kilo pagunda nedelsiant išsiregistruoti. Visraktis jai atsispyrė. Toks vėlyvas išsiregistravimas, o be to, dar ir galimas ginčas dėl to, ar reikia į
  bendrą sąskaitą įskaičiuoti papildomą dieną, be abejo kristų į akis. Naktinės pamainos buhalteris jį prisimintų ir prireikus galėtų nupasakoti jo išvaizdą.
  O ir kiti tarnautojai tai galėtų padaryti, jei tik tuo metu viešbutyje būtų
  ramu, kaip greičiausiai ir turėjo būti.
  —Na jau ne! Išsiregistruoti reikėjo įpusėjus rytui ar dar vėliau, kai ypač pagausėja išvykstančių svečių. Tada jis galėtų būti beveik visiškai ramus, kad jo niekas neįsidėmės.
  Žinoma, laukti buvo pavojinga. Kroidono hercogas ir hercogienė galėjo pasigesti pinigų ir sukelti ant kojų policiją. Tai reikštų, kad vestibiulyje budėtų policijos pareigūnai ir visi išvykstantys svečiai būtų kruopščiai patikrinami. Tačiau, iš kitos pusės, nebuvo nieko, kas išduotų Visrakčio ryšį
  su vagyste ar bent mestų ant jo įtarimo šešėlį. O be to, vargu ar policija išdrįstų atidarinėti ir apieškoti visų išvykstančių lagaminus.
  O vis dėlto kažkas čia buvo ne taip. Visraktis instinktyviai jautė, kad atrasti tiek daug grynų pinigų tokioje vietoje ir tokiomis aplinkybėmis buvo labai keista, netgi įtartina. Ar iš tikrųjų būtų sukeltas skandalas? Jis vylėsi, kad galbūt ir ne.
  Gerai pagalvojus, laukti buvo saugiau.
  Dar reikėjo apgalvoti, kaip išgabenti pinigus iš viešbučio.
  Visraktis pagalvojo, ar nevertėtų juos pasiųsti paštu adresavus sau pačiam į viešbutį kuriame nors kitame mieste, į kurį jis nuvyktų po vienos ar kelių dienų. Jis jau ir anksčiau sėkmingai naudojosi šiuo metodu. Tačiau nusprendė, kad suma buvo per didelė. Reikėtų pasiųsti labai jau daug siuntinių, o tai, savo ruožtu, galėjo patraukti dėmesį.
  Pinigus iš viešbučio reikėjo išnešti. Bet kaip?
  Tik jau ne portfelyje, kurį jis parsinešė iš Kroidono hercogo ir
  hercogienės numerio. Prieš imantis bet kokių veiksmų, reikėjo jį sunaikinti.
  Visraktis rūpestingai ėmėsi tai įvykdyti.
  Portfelis buvo aptrauktas brangia oda ir tvirtas. Su didžiausiais vargais jis jį išardė ir skustuvo ašmenimis supjaustė į gabalėlius. Darbas ėjosi lėtai ir reikalavo atidos. Retkarčiais jis sustodavo, kad išmestų supjaustytas dalis į
  unitazą, stengdamasis daryti tai vienodais tarpais, kad savo elgesiu neatkreiptų kaimynų dėmesio.
  Darbas užtruko virš dviejų valandų. Galiausiai iš portfelio beliko tik metaliniai užraktai ir sąvaržėlės. Visraktis įsidėjo juos į kišenę. Išėjęs iš savo numerio, jis nuėjo pasivaikščioti po aštuntojo aukšto koridorių.
  Prie li ų stovėjo keletas urnų su smėliu. Pakasdamas pirštais, jis nustūmė užraktus ir sąvaržėles kiek galima giliau. Jei juos ir surastų, tai tik praėjus nemažam laiko tarpui.
  Iki aušros buvo likusi valanda, gal dvi; viešbutyje viešpatavo tyla.
  Visraktis grįžo į savo numerį ir susipakavo daiktus, išskyrus kelis, kurių jam dar turėjo prireikti prieš išvykstant. Jis viską sudėjo į du lagaminus, kuriuos buvo atsivežęs antradienį ryte. Į didesnįjį sukišo penkiolika tūkstančių
  dolerių, suvyniotų į keletą nešvarių baltinių.
  Tuomet dar vis lyg apdujęs ir ne visai suvokdamas, kas čia vyksta, Visraktis užmigo.
  Jis nusistatė žadintuvą dešimtai valandai ryto, tačiau arba jis jo neišgirdo, arba žadintuvas nesuveikė. Kai jis atsibudo, buvo jau beveik pusė
  dvyliktos, ir kambarį buvo užlieję vaiskūs saulės spinduliai.
  Iš miego buvo bent jau tiek naudos, jog Visraktis pagaliau patikėjo, kad praėjusios nakties įvykiai buvo tikri, o ne išgalvoti. Niekingo pralaimėjimo akimirka nuostabios magijos dėka virto begaliniu triumfu. Nuo šios minties jo dvasia pakilo į viršų ir supleveno lyg vyturėlis.
  Jis skubiai nusiskuto ir apsirengė, tada supakavo likusius daiktus ir užrakino abu lagaminus.
  Jis nusprendė palikti lagaminus numeryje, o pats eiti apmokėti sąskaitą ir pasižvalgyti, kas dedasi vestibiulyje.
  Jis jau spėjo atsikratyti nereikalingų raktų — nuo keturi šimtai keturiasdešimt devinto, šeši šimtai keturiasdešimt pirmo, aštuoni šimtai trečio, tūkstantis šešiasdešimt antro ir Prezidentų numerių. Besiskusdamas
  vonios kambario sienos apačioje jis pastebėjo vandentiekio patikrinimo angą. Atsukęs varžtus ir nuėmęs dangtį jis įmetė ten raktus. Nukritę jie vienas po kito dzingtelėjo kažkur apačioje.
  Savo aštuoni šimtai trisdešimtojo numerio raktą jis pasiliko, ketindamas sugrąžinti jį prieš išvykdamas. “Bairono Myderio“ išvykimas iš
  “Šv. Gregorio“ neturi niekuo išsiskirti.
  Vestibiulyje žmonių buvo maždaug tiek, kiek įprasta, ir nesimatė jokių
  ypatingų pokyčių. Visraktis apmokėjo savo sąskaitą, ir jį aptarnavusi mergina draugiškai nusišypsojo.
  — Ar numeris laisvas, sere?
  Jis irgi nusišypsojo.
  — Jis bus laisvas po kelių minučių. Man tik dar reikia pasiimti savo lagaminus.
  Patenkintas jis pakilo į viršų.
  Paskutinį kartą atidžiai apžiūrėjo aštuoni šimtai trisdešimtąjį numerį.
  Jis nieko nepaliko: jokios popieriaus skiautelės, jokios smulkmenos, pavyzdžiui, degtukų dėžutės — nieko, kas leistų nustatyti, kuo jis vertėsi.
  Drėgnu skuduru Visraktis nuvalė tas vietas, kur galėjo būti jo pirštų
  atspaudų. Tada, pasiėmęs abu lagaminus, išėjo iš numerio.
  Jo laikrodis rodė dešimt minučių po dvyliktos.
  Jis tvirtai suspaudęs laikė didesniojo lagamino rankeną. Pagalvojus, kad tuojau pat jis pereis vestibiulį ir išeis iš viešbučio, Visrakčio pulsas padažnėjo, o rankos suprakaitavo.
  Aštuntojo aukšto li ų aikštelėje jis išsikvietė li ą. Belaukdamas girdėjo, kaip kažkuris li as leidžiasi iš viršaus. Jis sustojo vienu aukštu aukščiau, tada pradėjo leistis ir vėl sustojo. Priešais Visraktį atsidarė ketvirtojo li o durys.
  Visai netoli li o durų stovėjo Kroidono hercogas.
  Akimirką pagautas siaubo Visraktis norėjo apsisukti ir pabėgti. Tačiau jis susitvardė. Tą pačią akimirką sveikas protas pasakė jam, kad šis susitikimas buvo tik atsitiktinumas. Skubiai mestas žvilgsnis tą patvirtino.
  Hercogienės su hercogu nebuvo. Jis netgi nepastebėjo Visrakčio. Iš hercogo veido išraiškos buvo galima spręsti, kad jo mintys klajojo kažkur labai toli.
  Pagyvenęs li ininkas tarė:
  — Leidžiamės!
  Šalia li ininko stovėjo viešbučio vyresnysis patarnautojas, kurį
  Visraktis atsiminė matęs vestibiulyje. Galvos linktelėjimu parodęs į
  lagaminus, vyresnysis patarnautojas paklausė:
  — Gal galėčiau padėti jums, sere?
  Visraktis papurtė galvą.
  Jam įėjus, Kroidono hercogas ir šalia jo stovėjusi nuostabiai graži blondinė pasislinko į li o gilumą, užleisdami jam vietos.
  Durys užsidarė. Li ininkas Si Luinas patraukė valdymo rankenėlę ties užrašu “Žemyn“. Jam tai padarius, li o kabina baisiai girgždėdama nevaldoma nuskriejo žemyn.
  11
  Peteris Makdermotas nusprendė, kad jam pačiam derėjo pranešti Vorenui Trentui tai, ką jis žinojo dėl Kroidono hercogo ir hercogienės.
  Peteris surado viešbučio savininką jo pagrindiniame kabinete pirmajame mezonine. Kiti po susirinkimo jau buvo išėję. Aloizijus Roisas padėjo savo darbdaviui rinkti daiktus ir pakuoti juos į kartonines dėžes.
  — Pamaniau, kad jau pats laikas šituo užsiimti, — pasakė Vorenas Trentas Peteriui. — Man šito kabineto jau nebeprireiks. Manau, kad jis bus jūsų.
  Senyvojo vyriškio balse nebuvo jokio apmaudo, nepaisant vos prieš pusvalandį tarp jų kilusio ginčo.
  Jiems kalbantis Aloizijus Roisas tyliai tęsė savo darbą.
  Vorenas Trentas įdėmiai išklausė ataskaitą apie tai, kas įvyko, pradedant skubiu Peterio išėjimu iš “Šv. Luiso“ kapinių vakar po pietų ir baigiant skambučiais Kroidono hercogienei ir Naujojo Orleano policijai vos prieš kelias minutes.
  — Jei Kroidonai iš tikro padarė tai, ką jūs sakote, — pasakė Vorenas Trentas, — aš nejaučiu jiems jokio gailesčio. Jūs gerai viską sutvarkėte. — Jis
  suurzgė dar kažką prisiminęs. — Bent jau atsikratysime tais prakeiktais šunimis.
  — Deja, atrodo, kad Ogilvis rimtai į visa tai įsipainiojęs.
  Senyvasis vyras linktelėjo.
  — Šį kartą jis pernelyg daug sau leido. Jis turės prisiimti atsakomybę už pasekmes, kad ir kokios jos būtų, o čia jo karjera baigta. — Vorenas Trentas nutilo. Atrodė, kad jis kažką įtemptai svarsto. Galiausiai tarė: — Manau, jums turėtų būti įdomu, kodėl aš visuomet buvau toks atlaidus Ogilviui.
  — Taip, — tarė Peteris, — tai tiesa.
  — Jis yra mano žmonos sūnėnas. Aš tuo visiškai nesididžiuoju, ir, patikėkite, mano žmona buvo visai nepanaši į Ogilvį. Tačiau prieš daugelį
  metų ji paprašė surasti jam darbą, ir aš tai padariau. Vėliau pažadėjau leisti jam pasilikti. Niekada nenorėjau sulaužyti šio savo pažado.
  Vorenas Trentas pagalvojo, ar įmanoma būtų paaiškinti, kad tai buvo jo vienintelis, nors ir netobulas bei silpnas, išlikęs ryšys su Estera.
  — Atleiskite, — tarė Peteris, — aš nežinojau. .
  — Kad aš buvau vedęs? — Senyvas vyriškis nusišypsojo. — Nedaug kas tai žino. Mano žmona kartu su manimi atėjo į šitą viešbutį. Mes abu buvome jauni. Praėjus visai nedaug laiko, ji mirė. Visa tai dabar atrodo labai tolima praeitis.
  Vorenas Trentas pagalvojo, kad tai buvo jo daugelio vienišų metų
  priminimas, o netolimoje ateityje jo laukė dar didesnė vienatvė.
  Peteris tarė:
  — Ar galiu jums kuo nors. .
  Staiga atsidarė durys. Į kabinetą įlėkė Kristina. Bėgdama ji pametė
  vieną batelį. Ji sunkiai alsavo, o jos plaukai buvo netvarkingai išsidraikę. Ji vos sugebėjo tarti žodžius.
  — Įvyko. . baisi nelaimė! Vienas iš li ų. Aš buvau vestibiulyje. . Tai siaubinga! Žmonės uždaryti. . Jie šaukia.
  Peteris Makdermotas išbėgdamas tarpduryje nustūmė ją šalin. Aloizijus Roisas nuo jo neatsiliko.
  12
  Trys mechanizmai turėjo neleisti įvykti nelaimei ketvirtajame li e.
  Vienas iš jų buvo li o kabinos greičio kontrolės sistema. Ji suveikdavo kabinos greičiui viršijus nustatytą ribą. Ketvirtajame li e — nors tai ir nebuvo anksčiau pastebėta, — ši sistema dirbo su pavėlavimu.
  Antrąjį mechanizmą sudarė keturi saugumo spaustuvai. Sutrikus greičio kontrolės sistemai, jie tą pačią akimirką turėjo suspausti kabinos judėjimą reguliuojančius lynus ir ją sustabdyti. Vienoje li o kabinos pusėje spaustuvai suveikė. Tačiau kitoje pusėje, — dėl pavėluoto greičio kontrolės sistemos veikimo ir dėl to, kad visi mechanizmai buvo seni bei susidėvėję, —
  jie nesuveikė.
  Netgi tada skubiai įjungus ypatingo režimo sistemą buvo įjungimas li o kabinos viduje dar galima išvengti tragedijos. Reikėjo tiesiog paspausti raudoną mygtuką. Jį paspaudus, atjungiamas elektros energijos tiekimas, ir kabina sustoja. Šiuolaikiniuose li uose toks mygtukas yra kur nors aukštai ir gerai matomas. “Šv. Gregorio“, o ir daugelio kitų viešbučių li uose jis buvo įtaisytas žemai. Si Luinas pasilenkė, nevikriai mėgindamas jį pasiekti. Jis pavėlavo vieną sekundę.
  Kadangi du spaustuvai suveikė, o du — ne, li o kabina pasviro ir pradėjo suktis. Baisiausiai džeržgiant metalinėms jos dalims, veikiamos kabinos ir keleivių svorio bei kabinos greičio, atsidarė durys. Kniedės nebelaikė, lubų paneliai atplyšo, o metalinė apsauginė danga suskilo. Vienoje kabinos pusėje, — kuri buvo žemiau už kitą, nes grindys buvo pasvirusios dideliu kampu, — sienoje atsirado kelių pėdų dydžio skylė. Rėkdami ir desperatiškai bandydami pasilaikyti vienas už kito, keleiviai pradėjo slysti link jos.
  Arčiausiai prie skylės stovėjęs senasis li ininkas Si Luinas iškrito pirmasis. Jo pratisas šūksnis belekiant devynis aukštus į apačią nutrūko, kūnui atsitrenkus į rūsio betoną. Po to vienas kito glėbyje iškrito pagyvenusi porelė iš Solt Leik Sičio. Kaip ir Si Luinas, jie mirė tuojau pat, kai tik jų kūnai atsitrenkė į grindinį. Kroidono hercogas nukrito keista poza, pakeliui pasismeigdamas ant geležinio strypo. Strypas nulūžo, ir jis vėl pradėjo kristi.
  Kūnui palietus grindinį, jis buvo jau nebegyvas.
  Kitiems kažkokiu būdu pavyko išsilaikyti. Tačiau galiausiai nebeišlaikė
  paskutiniai du spaustuvai, ir aplamdyta kabina nėrė žemyn. Pakeliui pro skylę maskatuodamas rankomis iškrito dar ir jaunas dantistų suvažiavimo delegatas. Jis mirė ne iš karto, o po trijų dienų ligoninėje nuo vidinių kūno žaizdų.
  Herbis Čandleris buvo laimingesnis. Jis iškrito kabinai jau beveik nusileidus. Trenkęsis į veleną, jis gavo galvos traumą, kurią vėliau išsigydė, ir smarkiai susilaužė stuburą, dėl ko jį paralyžiavo ir jis nebegalėjo vaikščioti iki gyvenimo pabaigos.
  Ant li o kabinos grindų pasiliko gulėti vidutinio amžiaus moteris iš Naujojo Orleano įskilusiu blauzdikauliu ir sulūžusiu žandikauliu.
  Kabinai pasiekus dugną, paskutinioji iškrito Dodo. Ji susilaužė ranką ir smarkiai susitrenkė galvą į keliamuosius lynus. Ji gulėjo be sąmonės, kritiškoje būsenoje, o iš didžiulės žaizdos jos galvoje plūdo kraujas.
  Kiti trys keleiviai, — “Golden Kraun Kola“ suvažiavimo delegatas, jo žmona ir “Visraktis“ Milnas, — per stebuklą net nesusižeidė.
  Po sudažyta li o kabina sutraiškytom kojom ir dubeniu kraujuodamas gulėjo ir iš skausmo rėkė sąmonės nepraradęs Bilibojus Noublas, kuris prieš kokias dešimt minučių buvo nusileidęs į li o šachtą.
  13
  Per visą savo darbo viešbutyje laiką Peteris Makdermotas dar nebuvo bėgęs taip greitai, kaip jis bėgo dabar, likdamas pagrindinio mezonino laiptais.
  Nusileidęs į vestibiulį, jis pamatė pragarišką vaizdą. Pro li ų duris girdėjosi riksmai, o kelios netoliese stovėjusios moterys spiegė. Šen bei ten girdėjosi padriki šūksniai. Stebint vis didėjančiai smalsuolių miniai, išblykšęs valdytojo padėjėjas ir vienas iš patarnautojų bandė atidaryti metalines ketvirtojo li o duris. Kasininkai, numerių klerkai ir kontorų
  tarnautojai išskubėjo iš savo darbo vietų. Restoranai ir barai ištuštėjo, o
  padavėjai bei barmenai paskui savo klientus pasileido į vestibiulį.
  Pagrindiniame restorane nutilo muzika, ir muzikantai įsiliejo į bendrą sąmyšį. Virtuvės darbuotojai vienas paskui kitą bėgo pro tarnybines duris.
  Peterį pasitiko susijaudinusių žmonių klausimų papliūpa.
  Mėgindamas visus perrėkti, jis kiek įstengdamas garsiau sušuko:
  — Tylos!
  Akimirkai stojus tylai, jis tęsė:
  — Prašau jus atsitraukti, o mes padarysime viską, kas įmanoma. — Jis pastebėjo vieną iš numerių klerkų. — Ar gaisrininkai jau iškviesti?
  — Ai tikrai nežinau, sere. Aš maniau. .
  Peteris jį nutraukė:
  — Tai iškvieskite juos dabar! — Dar kažkam paliepė: — Susisiekite su policija. Pasakykite, kad mums reikia greitųjų, gydytojų ir žmonių, kurie suvaldytų minią.
  Abu vyrai nubėgo vykdyti nurodymų.
  Aukštas lieknas vyras tvido švarku ir tiko kelnėmis žingtelėjo į priekį.
  — Aš esu karo laivyno karininkas. Nurodykite man, ką turiu daryti.
  Peteris dėkingai tarė:
  — Vestibiulio centrinėje dalyje neturi likti žmonių. Sudarykite užtvarą iš viešbučio darbuotojų. Palikite koridorių iki pagrindinio įėjimo. Išimkite sukamąsias duris.
  — Gerai!
  Aukštas vyras nusisuko ir pradėjo šaižiai komanduoti. Kiti, tarytum pripažindami tokio savo vadovo autoritetą, pakluso. Neilgai trukus padavėjų, virėjų, klerkų, patarnautojų, muzikantų ir pagalbon pakviestų
  svečių linija nusidriekė per vestibiulį iki pat durų į Šv. Čarlzo aveniu.
  Aloizijus Roisas padėjo valdytojo padėjėjui ir patarnautojui, kurie bandė atidaryti li o duris. Jis atsisuko į Peterį ir tarė:
  — Mums niekaip nepavyks to padaryti be įrankių. Turime prasilaužti kur nors kitur.
  Į vestibiulį įbėgo kombinezonu vilkintis darbininkas. Jis kreipėsi į
  Peterį:
  — Mums reikalinga pagalba šachtoje. Po kabina guli prispaustas
  žmogus. Mes negalime nei jo išlaisvinti, nei pasiekti kitus.
  Peteris nurodė:
  — Eikime tenai!
  Jis nubėgo žemutinių tarnybinių laiptų link, o Aloizijus Roisas nusekė
  paskui.
  Blausiai apšviestas pilkų plytų tunelis vedė į li o šachtą. Čia taip pat kaip ir viršuje girdėjosi riksmai, tačiau jie sklido iš arčiau ir todėl dar šiurpesni. Sudaužyta li o kabina buvo priešais, tačiau prie jos buvo neįmanoma prieiti per susipynusias deformuotas metalines pačios kabinos dalis bei įvairias nuolaužas, kurios atskilo kabinai krentant. Čia pat darbininkai stengėsi įveikti sverto strypus. Kiti stoviniavo jiems už nugarų.
  Girdėjosi riksmai, padriki šūktelėjimai, netoliese esančių mechanizmų
  dundesys ir iš kabinos sklindančios netilstančios dejonės.
  Peteris šūktelėjo stoviniavusiems vyrams:
  — Atneškite čia daugiau šviesos!
  Keletas iš jų nuskubėjo tuneliu.
  Jis nurodė kombinezuotam vyrui, kuris buvo atėjęs į vestibiulį:
  — Grįžkite į viršų. Atveskite čia gaisrininkus.
  Aloizijus Roisas, klūpėdamas prie nuolaužų krūvos, šūktelėjo:
  — Ir atsiųskite daktarą. Tik greitai!
  — Teisingai, — pasakė Peteris. — Pasiimkite su žmogų, kuris jį čia atvestų. Tegul kas nors paskelbia apie tai viešai. Viešbutyje yra apsistoję keletas daktarų.
  Vyriškis linktelėjo ir nubėgo tuo pat keliu, kuriuo jie buvo atėję.
  Į koridorių rinkosi vis daugiau žmonių, sudarydami kamštį.
  Vyriausiasis inžinierius Dokas Vikeris pečiais prasiskynė sau kelią.
  — Dieve mano! — inžinierius stovėjo pritrenktas prieš jo akis atsivėrusio vaizdo. — Dieve mano! Aš gi jiems sakiau. Aš įspėjau, kad jei mes neskirsime tam lėšų, kažkas panašaus ir. . — Jis sugriebė Peteriui už rankos. — Jūs tai girdėjote, drauguži. Juk jūs girdėjote ne vieną sykį. .
  — Ne dabar, inžinieriau. — Peteris ištraukė savo ranką. — Ką galite padaryti, kad tie žmonės būtų išlaisvinti?
  Inžinierius nusiminęs pakratė galvą.
  — Reikia daugiau įrankių: keltuvų, pjovimo įrankių. .
  Buvo akivaizdu, kad inžinierius nebuvo pajėgus perimti vadovavimą.
  Peteris jam paliepė:
  — Patikrinkite kitus li us. Jeigu reikia, sustabdykite juos. Neleiskite, kad tai pasikartotų.
  Vyresnysis vyras lyg apdujęs linktelėjo. Sulinkęs ir priblokštas jis pasišalino.
  Peteris sugriebė žilagalvio inžinieriaus, kurį jis pažinojo, petį.
  — Jūsų užduotis yra padaryti taip, kad čia nesigrūstų žmonės. Visi pašaliniai turi iš čia išeiti.
  Inžinierius linktelėjo. Jam pradėjus daryti tvarką, tunelis ištuštėjo.
  Peteris grįžo į li o šachtą. Aloizijus Roisas keliais ir keturpėsčias įsirangę po nuolaužų krūva ir už pečių laikė nepaliovusį rėkti sužeistą techninės priežiūros darbininką. Blausioje šviesoje matėsi, kad jo kojos bei apatinė pilvo dalis buvo prislėgti. — Bilibojau, — guodė jį Roisas, — viskas bus gerai. Aš pažadu jums. Mes jus iškrapštysime.
  Jam atsakė tik dar vienas kančios pilnas šūksnis.
  Peteris paėmė sužeistojo ranką.
  — Jis teisus. Mes čia. Pagalba netruks atvykti.
  Kažkur toli viršuje jis išgirdo stiprėjantį sirenų gausmą.
  14
  Numerių klerkas prisiskambino į municipaliteto Priešgaisrinės apsaugos skyrių. Jis dar nebaigė kalbėti, o du aukšto registro signalai, —
  ypatingos parengties ženklas, — jau gaudė visose miesto gaisrinėse. Po to per radiją pasigirdo ramus dispečerio balsas.
  — Iškvietimas numeris nulis nulis nulis aštuoni į “Šv. Gregorio“
  viešbutį, Karondelet ir Komon gatvių sankryžoje.
  Į pranešimą automatiškai sureagavo keturios gaisrinės: centrinė
  Dekaturo gatvėje, Tuleino gatvėje ir Saut Ramparto bei Diumeino gatvėse.
  Trijose iš šių keturių gaisrinių buvo valgomi priešpiečiai. Centrinėje gaisrinėje priešpiečiai buvo beveik paruošti. Tai buvo kukuliai su spageti.
  Gaisrininkas, einantis virėjo pareigas, atsiduso užsukdamas dujas ir išbėgo paskui kitus. Ir sugalvok tu man šitaip — miesto centre ypatingos svarbos iškvietimas!
  Kombinezonai ir specialūs batai buvo sudėti ant mašinų. Kol buvo kraunama įranga, vyrai nusispyrę savo batus sėdosi į mašinas. Nepraėjus nė
  minutei po to, kai suskambėjo pavojaus signalas, penkios mašinos su įranga, dvi su kabliais ir kopėčiomis, tenderis bei nelaimingų atsitikimų, gelbėtojų ir ugniagesių ekipažai, gaisrinės viršininkas bei du apskričių viršininkai jau skubėjo “Šv. Gregorio“ link, ir jų vairuotojai nardė intensyviame pusiaudienio mašinų sraute.
  Pagal instrukciją gaisras viešbutyje buvo ypatingos svarbos iškvietimas.
  Kitose gaisrinėse prireikus buvo pasirengusios išvykti dar šešiolika mašinų su įranga ir dvi su kabliais ir kopėčiomis.
  Baudžiamųjų bylų teismo policijos skyrius buvo įspėtas apie atsitikimą du kartus — Priešgaisrinės apsaugos skyriaus ir tiesiogiai viešbučio.
  Dvi ryšių tarnautojos, sėdėdamos po užrašu “Būkite kantrūs su žmonėmis“, užrašė informaciją pranešimų blankuose ir po akimirkos perdavė juos radijo dispečeriui. Į eterį buvo pasiųstas pranešimas: “Visoms greitosios pagalbos mašinoms — policijos ir Malonės ligoninės — vykti į
  “Šv. Gregorio“ viešbutį.
  15
  Trimis aukštais žemiau “Šv. Gregorio“ vestibiulio, tunelyje, vedančiame į li o šachtą, netilo triukšmas, skubūs nurodymai, dejonės ir riksmai. Į
  bendrą chorą įsijungė šaižus greitų žingsnių aidas. Tai buvo vyras lininiu dryžuotu kostiumu. Jaunas vyras. Nešinas medicinos įrankių lagaminu.
  — Daktare! — šūktelėjo jam Peteris. — Čionai!
  Lankstydamasis ir rėpliodamas atvykėlis nusikapstė iki Peterio ir Aloizijaus Roiso. Bilibojus Noublas vėl suvaitojo. Jis atsuko savo veidą į
  daktarą; jo akys maldavo, o veido bruožai buvo iškreipti agonijos.
  — O Dieve! O Dieve! Suleiskite man ko nors. .
  Rausdamasis savo lagaminėlyje daktaras linktelėjo. Jis išsitraukė mažytį
  švirkštą. Peteris atsmaukė Bilibojaus kombinezono rankovę, prilaikydamas jo ranką. Daktaras greitai ją dezinfekavo ir įbedė adatą. Po kelių sekundžių
  mor jus suveikė. Bilibojaus galva nusviro. Jo akys užsimerkė.
  Daktaras pridėjo stetoskopą prie Bilibojaus krūtinės.
  — Aš dabar neturiu reikalingų vaistų. Mane pakvietė iš gatvės. Ar jis greitai bus ištrauktas?
  — Kai tik atvyks gelbėtojai. Jie jau kelyje.
  Vėl pasigirdo skubančių žmonių žingsnių aidas. Šįkart tai buvo daugybės kojų bildesys. Pasirodė pirmieji gaisrininkai su šalmais. Jie atsinešė
  galingus šviestuvus ir reikalingus įrankius: kirvius, keltuvus, pjovimo įrankius, svirtis. Mažai šnekų. Trumpi, staccato tariami žodžiai.
  Niurnėjimas, tikslios komandos.
  — Čionai! Keltuvą tenai. Išjudinkite šitą sunku laužą!
  Iš viršaus pasigirdo kirvio dūžių aidas. Pasidarė aišku, kad metalas pasidavė. Li o durims vestibiulyje atsidarius, į šachtą prasiskverbė šviesos pluoštas. Kažkas sušuko:
  — Kopėčių! Mums reikia kopėčių!
  Ilgos kopėčios pradėjo leistis žemyn.
  Jaunasis daktaras nurodė:
  — Šį vyrą būtina iš ten ištraukti!
  Du gaisrininkai iš visų jėgų stengėsi pastatyti keltuvą. Jį prailginus būtų
  galima nuo Bilibojaus nuimti jį slėgusį svorį. Gaisrininkai įnirtingai plušo, keikėsi, visaip sukaliojosi mėgindami surasti plyšį. Keltuvas buvo keliais coliais per didelis.
  — Mums reikia mažesnio keltuvo! Atneškite pradžiai mažesnį keltuvą, kad po to galima būtų įkišti didesnįjį. — Šis prašymas buvo pakartotas per raciją. — Atneškite mažąjį keltuvą iš gelbėtojų mašinos!
  Daktaras primygtinai pakartojo:
  — Šį vyrą būtina iš ten ištraukti!
  Pasigirdo Peterio balsas:
  — Žiūrėkite, tas strypas! Tas aukštesnis. Jei mes jį pakelsime, su juo pakils ir žemesnysis, ir atsiras pakankamai vietos įkišti keltuvui.
  Gaisrininkas perspėjo:
  — Čia suversta dvidešimt tonų svorio. Jei tik kas nors bus ne taip, viskas gali nugriūti. Reikia būti atsargiems.
  — Pabandykite! — tai pasakė Aloizijus Roisas.
  Roisas ir Peteris atsistojo nugara vienas į kitą po aukštesniuoju strypu ir iškėlė rankas į viršų. Reikia įtempti visas jėgas! Nieko. Dar kartą! Dar smarkiau! Plaučiai plyšo, kraujas baisiai pulsavo, pradėjo suktis galva.
  Strypas pajudėjo, bet nedaug. Dar smarkiau! Reikia padaryti tai, kas neįmanoma! Jie pradėjo netekti sąmonės. Akyse tvyrojo raudonas rūkas.
  Įsitempė. Pakėlė. Kažkas sušuko:
  — Keltuvas įstatytas!
  Nebereikia įtempti jėgų. Jie nugriuvo. Juos kažkas ištempė. Keltuvas sukosi, keldamas nuolaužų krūvą.
  — Mes galime jį ištraukti!
  Pasigirdo ramus daktaro balsas:
  — Neskubėkite. Jis ką tik mirė.
  Žuvusieji ir sužeistieji kopėčiomis po vieną buvo pakelti į viršų.
  Vestibiulyje buvo suteikiama skubi pagalba gyviesiems ir atpažįstami žuvusieji. Visi baldai buvo išnešti iš ten, kur jie trukdė. Centrinėje vestibiulio dalyje buvo sudėti neštuvai. Dabar jau aptilusi minia spaudėsi prie užtvaros.
  Moterys verkė. Kai kurie vyrai nusisuko.
  Gatvėje laukė greitosios pagalbos mašinų virtinė. Buvo uždarytas eismas Šv. Čarlzo aveniu ir Karondelet gatvės atkarpoje tarp Kanalo ir Greivier gatvių. Abiejuose galuose prie policijos barjerų rinkosi žmonių
  minios. Viena po kitos išvykstančios greitosios pagalbos mašinos su nukentėjusiaisiais skubėjo į ligonines. Iš pradžių išvežė Herbį Čandlerį; po to sužeistąjį dantistą, kuris vėliau mirė; dar po akimirkos moterį iš Naujojo Orleano su sužeista koja ir žandikauliu. Kitos mašinos nebe taip greitai važiavo į miesto morgą. Viešbutyje policijos kapitonas apklausė liudininkus
  norėdamas sužinoti nukentėjusiųjų pavardes.
  Iš sužeistųjų Dodo į viršų buvo pakelta paskutinioji. Kopėčiomis nusileidęs daktaras uždėjo kompresą ant gilios žaizdos jos galvoje. Prie rankos jai pritaisė plastmasinį įtvarą. “Visraktis“ Milnas, nekreipdamas dėmesio į jam pačiam siūlomą pagalbą, pasiliko prie Dodo, ją prilaikydamas ir aiškindamas gelbėtojams, kur ji gulėjo. Visraktis išlipo paskutinis. Prieš jį
  išlipo “Golden Kraun Kola“ suvažiavimo delegatas ir jo žmona. Gaisrininkas pernešė Dodo ir Visrakčio lagaminus iš nelaimės vietos į vestibiulį.
  Uniformuotas miesto policijos pareigūnas perėmė juos saugoti.
  Peteris Makdermotas grįžo į vestibiulį, kai į vidų buvo pakelta Dodo. Ji buvo išbalusi ir nejudėjo; jos kūnas paplūdęs kraujais, o kompresas dabar jau raudonas. Kai ją guldė ant neštuvų, du daktarai greitai ją apžiūrėjo. Vienas iš jų buvo jaunas praktikantas, o kitas už jį vyresnis. Jaunesnysis daktaras pakratė galvą.
  Minia už užtvaros sujudo. Pro minią bandė prasibrauti vienmarškinis susijaudinęs vyras šaukdamas:
  — Praleiskite mane!
  Peteris pasuko galvą tenlink, tada ženklu nurodė karo laivyno karininkui jį praleisti. Užtvara prasiskyrė. Pro susidariusį tarpą nuskubėjo Kurtis ÒKyfas.
  Jis pamišėlio veidu ėjo šalia neštuvų. Paskutinį kartą Peteris jį matė
  gatvėje maldaujantį, kad jį įleistų į greitosios pagalbos mašiną. Praktikantas linktelėjo. Užsitrenkė durys. Greitosios pagalbos mašina gausdama savo sirena nuskubėjo į ligoninę.
  16
  Vis dar vargiai tikėdamas, kad jam pavyko išsigelbėti, priblokštas Visraktis li o šachtoje lipo kopėčiomis į viršų. Jam įkandin sekė
  gaisrininkas. Iš viršaus į jį tiesėsi pagalbą siūlančios rankos. Pasiekęs vestibiulį, jis buvo sutiktas pasirengusių padėti žmonių.
  Visraktis jautėsi turįs pakankamai jėgų stovėti ir judėti pats. Pamažu jis apsiramino. Jo protas vėl tapo budrus. Visur aplinkui šmėžavo uniformuoti žmonės. Tai jį gąsdino.
  Jo lagaminai! Jei tik didesnysis būtų atsidaręs!. Bet ne. Abu jie kartu su kitais buvo sustatyti netoliese. Jis nuėjo tenlink.
  — Sere, jūsų laukia greitosios pagalbos mašina.
  Visraktis atsisuko. Prieš jį stovėjo jaunas policininkas.
  — Man nereikia. .
  — Visi turi važiuoti, sere. Tai tik patikrinimas. Jūsų paties labui.
  Visraktis užsispyrė:
  — Aš noriu atsiimti savo lagaminus.
  — Jūs galėsite juos atsiimti vėliau, sere. Tuo tarpu mes juos pasaugosime.
  — Ne, dabar.
  Į jų pokalbį įsiterpė trečias balsas:
  — Kristau! Jei jam tikrai reikia jo lagaminų, tai tepasiima.
  Tik ką išgyvenęs tokį sukrėtimą, jis turi teisę. .
  Jaunasis policininkas padėjo nešti lagaminus ir palydėjo Visraktį iki išėjimo į Šv. Čarlzo aveniu.
  — Jei jūs galėtumėte čia palaukti, sere, aš pasirūpinčiau Greitąja.
  Jis pastatė lagaminus ant grindų.
  Policininkui nuėjus, Visraktis juos pasiėmė ir pradingo minioje. Niekas nepastebėjo, kaip jis pasišalino.
  Jis neskubėdamas pasuko link atviros automobilių stovėjimo aikštelės, kur vakar, sėkmingai apiplėšęs namą Leikyju rajone, paliko savo automobilį.
  Jis jautėsi ramus ir pasitikintis. Dabar jau nieko blogo jam negalėjo atsitikti.
  Stovėjimo aikštelėje buvo daug automobilių, tačiau Visraktis pastebėjo savo “Fordą“ pagal jo išsiskiriančius žaliai baltus Mičigano valstijos numerius. Jis prisiminė pirmadienį nerimavęs, kad tokie numeriai galėjo kristi į akis. Dabar jam atrodė, kad būgštauja visai be reikalo.
  Jis rado automobilį tokį, kokį buvo palikęs. Kaip ir visuomet, variklis užsivedė lengvai.
  Iš miesto centro Visraktis atsargiai nuvairavo į motelį Chef Manteur plente, kur buvo paslėpęs savo ankstesnį grobį. Nors palyginti su šlovingaisiais penkiolika tūkstančių dolerių grynais tai nebuvo didelis laimikis, bet vis šis tas vertas dėmesio.
  Pasiekęs kelionės tikslą, Visraktis paliko “Fordą“ netoli savo išsinuomoto numerio ir įsinešė į vidų du lagaminus, kuriuos atsivežė iš “Šv.
  Gregorio“ viešbučio. Prieš atidarydamas didesnįjį lagaminą ir įsitikindamas, kad pinigai yra vis dar ten, jis užtraukė kambario užuolaidas. Pinigai buvo savo vietoje.
  Motelyje jis laikė nemažai savo asmeninių daiktų, tad dabar iš naujo perkraustė kelis savo lagaminus, kad galėtų tuos daiktus sutalpinti.
  Galiausiai liko dveji kailiniai ir sidabrinė lėkštė bei padėklas, kuriuos jis pavogė iš namo Leikvju rajone. Jų niekaip nebuvo įmanoma įgrūsti į vidų.
  Visraktis žinojo, kad reikėjo dar kartą viską perkraustyti. Tačiau prieš kelias minutes jis pradėjo jausti didžiulį nuovargį, kuris — kaip jis manė —
  buvo šios dienos įvykių ir streso pasekmė. O be to, laikas nestovėjo vietoje ir buvo svarbu išvykti iš Naujojo Orleano kiek galima greičiau. Jis nusprendė, kad kailiniams bei sidabrui nieko neatsitiks, jei jis sudės juos nesuvyniotus į
  “Fordo“ bagažinę.
  Įsitikinęs, kad jo niekas nemato, jis sukrovė lagaminus į mašiną, kailinius ir sidabrą padėdamas šalia.
  Jis išsiregistravo iš motelio ir apmokėjo savo sąskaitą. Atrodė, kad jam pagaliau išvažiavus nuovargis jau nebebuvo toks didelis.
  Jo kelionės tikslas buvo Detroitas. Jis planavo vairuoti nepervargdamas, dažnai sustodamas, kai tik to panorės. Kelyje jam reikėjo rimtai pamąstyti apie savo ateitį. Jau prieš daugelį metų Visraktis buvo pasižadėjęs, kad jei kada nors pasiseks gauti pakankamai pinigų, jis nusipirks nedidelį garažą. O
  tada, užmiršęs savo klajoklišką nusikaltėlio gyvenimą, jis sąžiningai dirbs iki pat gyvenimo pabaigos. Gabumų jis turėjo. Šis “Fordas“ buvo geras to įrodymas. O penkiolikos tūkstančių dolerių bent jau pradžiai visiškai turėjo pakakti. Reikėjo tik nuspręsti, ar jis jau buvo pasiruošęs tokiam žingsniui.
  Visraktis galvojo apie tai važiuodamas per šiaurinę Naujojo Orleano dalį Pontšartreno plento ir savo laisvės link.
  Sėslaus gyvenimo būdo pasirinkimas buvo paremtas logiškais
  argumentais. Jis jau buvo nebejaunas. Pavojai ir įtampa jį vargino. Ir Naujajame Orleane, ir anksčiau jį pradėjo kaustyti negailestinga baimės ranka.
  O visgi. . Paskutiniųjų trisdešimt šešių valandų įvykiai vėl suteikė jam pasitikėjimo savimi bei naujų jėgų. Sėkmingas įsilaužimas į namą, paties Aladino vertas grynų pinigų laimikis, jo išsigelbėjimas iš vos prieš valandą įvykusios li o katastrofos — visa tai bylote bylojo, kad jis nenugalimas. Ar tai tik nebuvo aiškus ženklas, nurodantis jam kelią į ateitį?
  Visraktis pagalvojo, kad galbūt vis dėlto jam derėjo kurį laiką dar pagyventi senoviškai. Garažas niekur nepabėgs. Laiko jis turėjo per akis.
  Iš Chef Manteur vieškelio jis išsuko į Žantiji bulvarą ir, lenkdamas miesto parko tvenkinius bei senus išsišakojusius ąžuolus, traukė toliau.
  Važiuodamas Siti Park aveniu jis artėjo prie Metari Roudo. Netoliese naujosios Naujojo Orleano kapinės — Grinvudo, Metario, Šv. Patriko, Gaisrininkų, Malonės ligoninės, Saipres Grouvo — kiek tik akys užmatė, bangavo antkapių jūra.
  Pontšartreno plentas buvo iškilęs virš jų visų. Visraktis jau matė
  vieškelį, šią dangaus citadelę ir viltingą užuovėją. Po kelių minučių jis bus jau ten.
  Artėdamas prie Kanalo gatvės ir Siti Park aveniu sankryžos
  — paskutinės prieš įvažiuojant į plentą — Visraktis pastebėjo, kad sankryžos šviesoforas buvo sugedęs. Eismą reguliavo Kanalo gatvės pusėje vidury kelio stovėjęs policininkas.
  Likus keliems metrams iki sankryžos, Visraktis pajuto, kad prakiuro viena automobilio padanga.
  Naujojo Orleano kelių policijos pareigūną Nikolą Klensį supykęs seržantas kartą pavadino “kvailiausiu iš visų policininkų, neišskiriant nė
  vieno“.
  Šis teiginys buvo teisingas. Nepaisant daugelio metų, praleistų
  tarnyboje, dėl kurių jis jau galėjo vadintis veteranu, Klensis nė karto nebuvo paaukštintas ir tokia galimybė iš viso nebuvo svarstyta. Tarnaudamas jis nieko doro nenuveikė. Jam beveik neteko ko nors areštuoti, o rimtų atvejų ir visai nepasitaikė. Jei Klensis persekiodavo automobilį, jo vairuotojas visąlaik pasprukdavo. Kartą kažkokių peštynių metu Klensiui liepė uždėti antrankius
  įtariamajam, sulaikytam jo kolegos. Kol Klensis vis dar plušo bandydamas atkabinti antrankius nuo savo diržo, įtariamasis jau buvo spėjęs atsidurti už kelių kvartalų. Vieną sykį uoliai ieškomas bankų įsilaužėlis atgailaudamas pasidavė Klensiui miesto gatvėje. Banditas atidavė jam savo pistoletą, o Klensiui jis išsprūdo iš rankų. Pistoletas iššovę, tuo išgąsdindamas banditą, kuris apsigalvojo ir paspruko. Jį pagavo tik praėjus vieneriems metams po šešių nesėkmingų bandymų.
  Visus šiuos metus Klensį gelbėjo tik jo nuostabus gerumas, kuriam niekas negalėjo atsispirti, bei tai, kad jis lyg koks liūdnasis klounas nusižeminęs pripažino savo trūkumus.
  Retkarčiais Klensis labai norėjo, kad jam pasisektų padaryti ką nors ypatingo — ką nors tikrai naudingo, kas galėtų jeigu ne išgelbėti jo karjerą, tai bent jau ištaisyti tokį jos vienpusiškumą. Kol kas jam visiškai nesisekė
  įvykdyti šią savo svajonę.
  Galbūt vienintelė tarnybos pareiga nebuvo Klensiui per sunki — tai buvo eismo reguliavimas. Jis teikė jam malonumo. Jeigu kokiu nors būdu Klensis būtų galėjęs nukeliauti į praeitį ir neleisti išrasti automatinio šviesoforo, jis būtų tai mielu noru padaręs.
  Prieš dešimt minučių Kanalo gatvėje ir Siti Park aveniu sankryžoje pastebėjęs sugedusį šviesoforą, jis pranešė apie tai per raciją, pastatė savo motociklą ir ėmėsi reguliuoti eismą sankryžoje. Jis labai vylėsi, kad miesto elektros tinklų remonto brigada neskubės atvykti remontuoti gedimo.
  Klensis pastebėjo, kaip kitoje aveniu pusėje sumažino greitį ir sustojo pilkas “Fordas“. Jis neskubėdamas perėjo į kitą pusę. Nuo tos akimirkos, kai mašina sustojo, Visraktis nepajudėjo iš vietos.
  Klensis apžiūrėjo užpakalinę padangą dešiniajame automobilio sparne, kuri tabalavo ant ratlankio.
  — Padanga prakiuro?
  Visraktis linktelėjo. Jei Klensis būtų buvęs pastabesnis, jis būtų pamatęs, kad vairą suspaudusių pirštų krumpliai buvo pabalę. Baisiausiai ant savęs niršdamas, Visraktis prisiminė vienintelę nereikšmingą detalę, kuri griovė jo taip kruopščiai paruoštus planus. Atsarginė padanga ir keltuvas buvo bagažinėje. Norėdamas juos paimti, jis turėjo atidaryti bagažinę, atidengdamas kailinius, sidabrinę lėkštę, sidabrinį padėklą ir lagaminus.
  Išpiltas prakaito, jis delsė. Neatrodė, kad policininkas būtų ruošęsis nueiti šalin.
  — Turbūt teks pakeisti padangą, ar ne?
  Ir vėl Visraktis linktelėjo. Jis mąstė. Viską galima buvo atlikti greitai.
  Daugiausia per tris minutes. Pagriebti keltuvą! Veržliaraktį! Atsukti varžtus!
  Nuimti padangą! Uždėti atsarginę! Priveržti! Sumesti padangą, keltuvą ir veržliaraktį ant užpakalinės sėdynės! Užtrenkti bagažinę! Jis galėjo pabėgti.
  Ištrūkti į vieškelį. Jei tik tas policininkas nueitų.
  Už “Fordo“ važiavusios mašinos turėjo pristabdyti, o kai kurios net sustoti prieš išsukdamos į vidurinę juostą. Viena iš jų išsuko per anksti.
  Sucypė paskui ją važiavusio automobilio padangos. Vairuotojas protestuodamas kelis kartus pasignalizavo. Policininkas palinko į priekį, atsiremdamas į automobilio dureles Visrakčio pusėje.
  — Pro čia pravažiuoja daug mašinų.
  Visraktis nurijo gerklėje užstrigusį gumulą.
  — Taip.
  Policininkas išsitiesė, tuo pat metu atidarydamas dureles.
  — Pats laikas pradėti tvarkytis.
  Visraktis ištraukė automobilio raktus ir lėtai išlipo iš mašinos. Jis dirbtinai šyptelėjo.
  — Viskas gerai, sere. Aš tuoj viską sutvarkysiu.
  Visraktis sulaikęs kvapą palaukė, kol policininkas žiūrėjo, kokia padėtis susiklostė sankryžoje.
  Klensis draugiškai tarė:
  — Aš jums padėsiu.
  Visraktis staiga panoro palikti mašiną likimo valiai ir bėgti. Tačiau jis suprato, kad tai buvo beviltiška. Pasidavęs likimui, jis įkišo raktą ir atidarė
  bagažinę.
  Nepraėjus nė minutei, keltuvas buvo savo vietoje, varžtai atsukti, ir jis jau kėlė užpakalinį sparną. Lagaminai, kailiniai ir sidabriniai daiktai nuslydo į kitą bagažinės šoną. Dirbdamas Visraktis matė, kaip policininkas juos apžiūrinėja. Neįtikėtina, tačiau šis vis dar nepratarė nė žodžio. Visraktis tiesiog negalėjo žinoti, kad Klensiui bet kokiai minčiai apgalvoti reikėjo
  nemaža laiko.
  Klensis pasilenkė ir pabaksnojo į kailinius.
  — Su šiais čia būtų kiek per karšta.
  Paskutines dešimt dienų oro temperatūra pavėsyje mieste svyravo ties trisdešimt penkių laipsnių riba.
  — Mano žmoną. . kartais krečia šaltis.
  Varžtai buvo išimti, padanga nuimta. Vienu judesiu Visraktis atidarė
  automobilio užpakalines dureles ir įmetė padangą į vidų.
  Policininkas pasviro į šoną, apžiūrinėdamas mašinos vidų.
  — Ar jūsų ponios čia nėra?
  — Aš. . aš važiuoju jos pasiimti.
  Visraktis mėšlungiškais rankų judesiais bandė atlaisvinti atsarginę padangą. Ją prilaikęs varžtas buvo stipriai užsuktas. Jis nusilaužė pirštų
  nagus ir susibraižė odą bandydamas ją išlaisvinti. Nekreipdamas dėmesio į
  skausmą, jis pakėlė atsarginę padangą. — Visi šitie daiktai atrodo kažkaip keistai.
  Visraktis sustingo vietoje, nedrįsdamas nė krustelėti. Jis priėjo savo Golgotą. Jis intuityviai tai jautė.
  Likimas buvo suteikęs jam šansą, tačiau jis juo nepasinaudojo. Tai, kad jo sprendimas tęsti savo nusikalstamą gyvenimą dar nebuvo įgyvendintas, jo negelbėjo. Likimas buvo jam palankus, tačiau Visraktis jį atstūmė. Supykęs likimas atsuko jam nugarą.
  Jį sukaustė siaubas prisiminus, ką vos prieš kelias minutes jis taip palaimingai buvo užmiršęs, — siaubingas dar vieno sulaikymo pasekmes; ilgus metus kalėjime, kuriame jis tikriausiai praleis visą savo likusį
  gyvenimą. Laisvė dar niekada nebuvo tokia brangi. Atrodė, kad vieškelis nutolo per pusę Žemės rutulio.
  Pagaliau Visraktis suprato, ką iš tikrųjų reiškė pastarosios pusantros paros ženklai. Jie siūlė jam išsilaisvinimą, naujo padoraus gyvenimo galimybę, atotrūkį nuo dabarties. Jeigu tik jis būtų žinojęs. .
  Tuos ženklus jis suprato klaidingai. Jo pasipūtimas ir tuštybė įtikino jį, kad šis fortūnos šypsnis reiškė jo paties nenugalimumą. Jis apsisprendė. Ir štai kas atsitiko. Dabar jau buvo per vėlu ką nors keisti.
  O kodėl gi ne? Ar iš viso kada nors būna per vėlu — bent jau tikėtis?
  Visraktis užsimerkė.
  Jis prisiekė, — tvirtai žinodamas, kad šią savo priesaiką ištesės, — kad jei neįtikėtino stebuklo dėka jam pavyktų dabar išsisukti, visą likusį
  gyvenimą jis niekada daugiau nesielgs nedorai.
  Visraktis atsimerkė. Policininkas nuėjo prie kitos mašinos, kurios vairuotojas sustojo paklausti kelio.
  Visraktis nuostabiai greitai uždėjo atsarginę padangą, užsuko varžtus ir ištraukęs keltuvą nusviedė jį į bagažinę. Tačiau netgi tokiomis aplinkybėmis, kaip ir kiekvienas geras mechanikas, Visraktis automatiškai stipriau priveržė
  varžtus, kai ratas jau buvo nuleistas ant žemės. Policininkui grįžus, bagažinė
  jau buvo sutvarkyta.
  Užmiršęs savo ankstesnius įtarimus, Klensis pritariamai linktelėjo.
  — Ar jau viską sutvarkėt?
  Visraktis užtrenkė bagažinės dangtį. Tik dabar kelių policijos patrulis Klensis pastebėjo Mičigano valstijos numerius.
  Mičiganas. Žaliai baltas numeris. Kažkur giliai Klensio smegenyse kažkas krustelėjo.
  Kada tai buvo — šiandien, vakar ar užvakar?. Jo būrio vadas rikiuotės metu perskaitė naujausius pranešimus apie paieškas. . Ten buvo paminėtos ir žalia bei balta spalvos. .
  Klensis niekaip negalėjo prisiminti. Tų pranešimų buvo tiek daug: ieškomi nusikaltėliai, dingę be žinios, automobiliai, vagystės. Kiekvieną dieną sumanūs bei stropūs jauni pareigūnai skubiai kažką skrebindavo į savo užrašų knygutes, mėgindami viską įsiminti. Ir Klensis bandė tai daryti. Jis visuomet stengėsi. Tačiau neišvengiamai dėl leitenanto greitakalbės ir savo paties rašysenos lėtumo jis labai atsilikdavo. Žalia ir balta. Vis tiek Klensis niekaip negalėjo prisiminti.
  Klensis nurodė į mašinos numerį.
  — Jūs iš Mičigano, ar ne?
  Visraktis linktelėjo. Jis paralyžiuotas laukė. Jis jau nebegalėjo pakelti šitos įtampos.
  — “Nuostabusis ežerų kraštas“, — perskaitė Klensis užrašą ant
  numerio. — Girdėjau, pas jus galima puikiai pažvejoti.
  — Taip. . žinoma.
  — Norėčiau ten kada nors nuvykti. Esu geras žvejys.
  Už nugaros kažkas nekantriai pasignalizavo. Klensis stovėjo prie atidarytų mašinos durelių. Jis vėl prisiminė esąs policininkas.
  — Atlaisvinkite šitą kelio juostą.
  Žalia ir balta. Jį vis dar kamavo šį įkyri mintis.
  Suburzgė variklis. Visraktis nuvairavo į priekį. Klensis palydėjo jį
  žvilgsniu. Nei per greitai, nei per lėtai — preciziškai — Visraktis, nekeisdamas savo pasiryžimo, nuvairavo automobilį prie įvažiavimo į
  vieškelį.
  Žalia ir balta. Klensis papurtė galvą ir vėl pradėjo reguliuoti eismą. Ne šiaip sau jis buvo pavadintas kvailiausiu iš visų policininkų, neišsikiriant nė
  vieno.
  17
  Žydrai balta policijos greitosios pagalbos mašina, žybsėdama savo mėlynu prožektoriumi, iš Tuleino aveniu įsuko į keliuką, vedusį prie įėjimo į
  Malonės ligoninės reanimacijos skyrių. Mašina sustojo. Tuojau pat atsidarė
  jos durelės. Neštuvai, ant kurių gulėjo Dodo, buvo iškelti ir įgudusių
  sanitarų greitai ant ratukų nustumti pro duris, virš kurių buvo užrašyta ĮĖJIMAS BALTIESIEMS LIGONIAMS.
  Kurtis ÒKyfas stengdamasis neatsilikti vos ne bėgte sekė iš paskos.
  Visų priešakyje ėjęs sanitaras sušuko:
  — Nelaimingas atsitikimas! Pasitraukite iš kelio!
  Vestibiulyje susibūrę žmonės prasiskyrė, užleisdami šiai procesijai kelią.
  Iš visų pusių ją lydėjo smalsūs žvilgsniai. Daugelis apžiūrinėjo išbalusį, į
  vaško kaukę panašų Dodo veidą.
  Siūbuojančios durys, ant kurių buvo užrašyta TRAUMATOLOGINIS
  SKYRIUS, atsidarė, ir neštuvai buvo įnešti į vidų.
  Viduje prie kitų neštuvų zujo seselės, daktarai. Vienas iš sanitarų
  pastojo kelią Kurčiui ÒKyfui.
  — Prašau palaukti čia.
  ÒKyfas užprotestavo:
  — Aš noriu žinoti. .
  Pro šalį ėjusi seselė trumpam stabtelėjo.
  — Mes padarysime viską, kas tik įmanoma. Daktaras išeis su jumis pasikalbėti, kai tik galės.
  Ji nuėjo į vidų. Siūbuojančios durys užsivėrė.
  Kurtis ÒKyfas taip ir liko stovėti prieš duris. Jo akyse plaukė rūkas, o širdis buvo kupina nevilties.
  Vos prieš pusvalandį, išėjus Dodo, jis vaikštinėjo po numerio svetainę, o jo galvoje rezgėsi padrikos bei neramios mintys. Jis instinktyviai jautė, kad neteko kažko tokio, ko jau galbūt nesuras per visą likusį savo gyvenimą.
  Žinoma, tai buvo nelogiška. Kitos prieš Dodo ateidavo ir išeidavo. Joms išvykus, jis toliau sau ramiai gyveno. Absurdiška buvo manyti, kad šįryt kažkas gali būti kitaip.
  Tačiau jis jautė savyje kylant pagundą pasivyti Dodo, galbūt atitolinti jų
  išsiskyrimą dar kelias valandas, o per tą laiką dar kartą pasverti savo jausmus. Bet sveikas protas nugalėjo. Jis pasiliko numeryje ir niekur nėjo.
  Po kelių minučių pasigirdo sirenų gausmas. Iš pradžių jis nekreipė
  dėmesio. Tada pastebėjęs, kad sirenų vis daugėja ir jos visos artėja prie viešbučio, jis priėjo prie lango. Apačioje pamatęs didžiulį sąmyšį, nusprendė
  nusileisti žemyn. Jis išėjo taip, kaip tuo metu buvo apsirengęs —
  vienmarškinis ir be lietpalčio.
  Belaukdamas li o dvyliktojo aukšto li ų aikštelėje jis girdėjo iš apačios sklindant neramius garsus. Po penkių minučių, li ui taip Ir neatvažiavus, o aikštelėje susibūrus laukiančių svečių miniai, ÒKyfas nusprendė nulipti atsarginiais laiptais. Lipdamas žemyn jis pastebėjo, kad ne jam vienam buvo kilusi ši išganinga mintis. Žemesniuosiuose aukštuose, kai iš apačios sklindantys garsai pradėjo stiprėti, pasinaudodamas savo puikia sportine forma jis pradėjo lipti greičiau.
  Vestibiulyje susijaudinę liudininkai keliais žodžiais papasakojo jam, kas atsitiko. Tą akimirką jis įnirtingai meldėsi, kad Dodo būtų išėjusi iš viešbučio prieš įvykstant nelaimei. Po akimirkos jis pamatė ją, be sąmonės išnešamą iš li o šachtos.
  Jos geltona suknelė, kuria jis taip žavėjosi, plaukai, rankos ir kojos buvo paplūdę kraujais. Jos veidas dvelkė mirtimi.
  Tą pačią akimirką, apakintas skausmingo praregėjimo, Kurtis ÒKyfas suprato tiesą, kurią jis taip ilgai nuo savęs slėpė. Jis mylėjo ją. Mylėjo švelniai ir stipriai, atsidavęs jai kaip niekas kitas šiame pasaulyje. Tačiau buvo jau per vėlu; jis suprato, kad leisdamas Dodo išeiti jis padarė didžiausią savo gyvenimo klaidą.
  Būtent apie tai jis su kartėliu mąstė, stebėdamas traumatologinio skyriaus duris. Jos trumpam atsidarė išėjus kažkokiai seselei. Jam prisiartinus, ji tik pakratė galvą ir nuskubėjo sau.
  Jis jautėsi esąs visai bejėgis. Jis beveik niekuo negalėjo padėti. Tačiau tai, ką jis galėjo, būtinai padarys.
  Jis apsisuko ir nuėjo. Pakeliui prasilenkdamas su daugybe žmonių jis ėjo ligoninės vestibiuliais ir koridoriais ir stebėdamas užrašus bei nuorodas artėjo prie savo tikslo. Jis atidarė duris, ant kurių buvo užrašyta ADMINISTRACIJA, ir nekreipdamas dėmesio į protestuojančią sekretorę ėjo toliau. Sustojo tik prie direktoriaus stalo.
  Direktorius supykęs atsistojo. Tačiau kai Kurtis ÒKyfas pasisakė kas esąs, aprimo.
  Po penkiolikos minučių direktorius išėjo iš traumatologinio skyriaus patalpų, lydimas tylaus smulkaus kūno sudėjimo vyro, kurį jis pristatė kaip daktarą Boklerą. Daktaras ir ÒKyfas paspaudė vienas kitam ranką.
  — Jei aš gerai suprantu, jūs esate jaunosios panelės. . mis Leš draugas?
  — Kokia jos būsena, daktare?
  — Jos būsena yra kritinė. Mes darome viską, kas tik įmanoma. Tačiau turiu įspėti jus, jog labai galimas daiktas, kad ji neišgyvens.
  ÒKyfas stovėjo prislėgtas, nepratardamas nė žodžio.
  Daktaras tęsė:
  — Jos galvoje yra gili žaizda, kuri tikriausiai atsirado įlūžus kaukolei.
  Galėjo taip atsitikti, kad kaulo nuolaužos pateko į smegenis. Tiksliau mes tai sužinosime padarę rentgeno nuotrauką.
  Direktorius paaiškino:
  — Svarbiausia, kad pacientė pirma atgautų sąmonę.
  Daktaras linktelėjo:
  — Šiuo metu mes perpilame jai kraują. Ji jo labai daug neteko. Dabar pradedame ruošti ją šoko efektui.
  — Kiek laiko. .
  — Sąmonę ji turėtų atgauti mažiausia po kokios valandos.
  Tuomet, jei rentgeno nuotrauka patvirtintų diagnozę, reikės nedelsiant operuoti. Ar jos artimiausias giminaitis yra Naujajame Orleane?
  ÒKyfas pakratė galvą.
  — Na bet tai ne taip jau ir svarbu. Įvykus tokiam nelaimingam atsitikimui, pagal įstatymą mes galime operuoti ir be sutikimo.
  — Ar galiu ją pamatyti?
  — Vėliau galbūt ir taip. Tik ne dabar.
  — Daktare, jei tik jums ko prireiks — pinigų ar profesionalios pagalbos. .
  Direktorius ramiai jį pertraukė:
  — Tai yra nemokama ligoninė, misteri ÒKyfai. Ji skirta vargšams ir nelaimingų atsitikimų aukoms. Tačiau pacientai čia gydomi pakankamai kvali kuotai. Šalia Įsikūrusios dvi universitetinės medicinos mokyklos. Jų
  dėstytojai yra pasiruošę atvykti į pagalbą. Be to, jums derėtų žinoti, kad daktaras Bokleras yra vienas iš geriausių šalies neurochirurgų.
  ÒKyfas susigėdęs tarė:
  — Atsiprašau.
  — Galbūt jūs ir galėtumėt padėti, — pasakė daktaras.
  ÒKyfas pakėlė nusvirusią galvą.
  — Šiuo metu pacientė yra be sąmonės ir paveikta migdomųjų. Kiek anksčiau ji porą kartų kelioms akimirkoms buvo atgavusi sąmonę. Vieną iš tokių akimirkų ji šaukėsi savo motinos. Jei būtų įmanoma atgabenti jos motiną čia. .
  — Tai yra įmanoma.
  Jam palengvėjo, nes ji pagaliau galėjo kažkuo padėti.
  Iš koridoriuje įrengto telefono-automato Kurtis ÒKyfas paskambino į
  Eikrono miestą Ohajo valstijoje. Jis prisiskambino į “ÒKyfo-Kujahogos“
  viešbutį. Valdytojas, vardu Harisonas, buvo savo kabinete.
  ÒKyfas jam paliepė:
  — Kad ir ką darote, atidėkite tai į šalį. Iš pradžių nedelsdami ir kiek galima greičiau atlikite tai, ką aš jums dabar pasakysiu.
  — Gerai, sere, — kitame linijos gale pasigirdo budrus Harisono balsas.
  — Susisiekite su misis Airin Leš, gyvenančia Eikrone Eksčeindž gatvėje.
  Jos namo numerio aš nežinau.
  ÒKyfas prisiminė gatvės pavadinimą nuo tada, kai jiedu su Dodo nusiuntė jos motinai krepšį vaisių. Tai buvo. . ar tik ne praėjusį antradienį?
  Jis girdėjo, kaip Harisonas garsiai kažkam nurodė:
  — Duokite man miesto telefono abonentų katalogą — tik greitai!
  ÒKyfas tęsė:
  — Pas misis Les nuvažiuokite pats. Praneškite jai, kad jos duktė Dorotė
  susižalojo nelaimingo atsitikimo metu ir jos gyvybei gresia pavojus. Aš noriu, kad misis Leš būtų atskraidinta į Naująjį Orleaną greičiausiu įmanomu būdu. Užsakykite čarterinį reisą, jei tik to prireiks. Išlaidų
  nepaisykite.
  — Luktelėkite, misteri ÒKyfai. — Ragelyje pasigirdo šaižūs Harisono nurodymai: — Susisiekite kita linija su “Eastern Airlines“ — su jų
  komercijos departamentu Klyvlende. Tada pasirūpinkite, kad prie durų
  Marketo gatvėje stovėtų limuzinas su geru vairuotoju. — Jis vėl prabilo į
  ragelį: — Tęskite, misteri ÒKyfai.
  ÒKyfas nurodė, kad kai tik kas nors paaiškės, jam tuojau pat būtų
  pranešta į Malonės ligoninę.
  Jis padėjo ragelį nusiraminęs, kad jo nurodymai bus įvykdyti.
  Harisonas gerai atliko savo pareigas. Galbūt derėjo perkelti jį į kokį
  svarbesnį viešbutį.
  Po pusantros valandos rentgeno nuotrauka patvirtino daktaro Boklero diagnozę. Operacinėje dvyliktame aukšte vyko paruošiamieji darbai. Visa
  neurochirurginė operacija užtruktų mažiausiai kelias valandas.
  Kurčiui ÒKyfui buvo leista trumpai pamatyti Dodo prieš įvežant ją į
  operacinę. Ji gulėjo išbalusi ir be sąmonės. Jam pasirodė, jog visas švelnumas ir gyvybingumas buvo išlėkę iš jos kūno.
  Operacinės durys užsidarė.
  Dodo motina buvo jau kelyje. Tai jam pranešė Harisonas.
  Makdermotas iš “Šv. Gregorio“, kuriam ÒKyfas paskambino prieš kelias minutes, rūpinosi, kad misis Leš būtų sutikta ir atvežta tiesiai į ligoninę.
  Nebeliko nieko kito, tik laukti.
  Kiek anksčiau ÒKyfas atsisakė pasiūlymo pailsėti direktoriaus kabinete. Jis nusprendė būti dvyliktame aukšte, kad ir kiek ilgai jam tektų
  laukti.
  Staiga jis panoro melstis.
  Užrašas ant gretimų durų skelbė: SPALVOTŲJŲ MOTERŲ
  TUALETAS, o dar toliau — SANDĖLIS. Viduje už stiklinių panelių buvo tamsu.
  Jis atidarė duris ir įėjo, apgraibomis apeidamas deguonies tamponą ir geležinį dirbtinį plautį. Patamsyje jis rado vietos atsiklaupti. Grindys spaudė
  jo kelius daug labiau negu kilimas, prie kurio jis buvo pripratęs. Tačiau jis to nepaisė. Jis sudėjo rankas maldai ir nuleido galvą.
  Keista, bet pirmąkart per daugelį metų jis neatrado žodžių, kad išreikštų tai, kas susikaupė jo širdyje.
  18
  Lyg raminantys vaistai po ilgos dienos miestą apgaubė tamsa. Peteris Makdermotas susimąstė, kad greit ateis naktis, o su ja miegas ir bent trumpalaikė užmarštis. Rytoj šios dienos įvykiai nebebus taip aštriai įsirėžę atmintyje. Net ir ši tamsa buvo visa gydančio laiko ženklas.
  Tačiau dar ne vieną kartą tamsa apgaubs žemę, praeis dar daugelis dienų ir naktų, kol šios dienos įvykių paliesti žmonės užmirš šią siaubingą
  tragediją. Iki užmaršties upės Letos dar buvo ilgas kelias.
  Reikėjo kuo nors užsiimti — nors tai ir negelbėjo, tačiau šiek tiek padėjo nukreipti mintis į šalį.
  Nuo šios dienos ankstyvos popietės labai daug visko įvyko.
  Sėdėdamas vienas savo kabinete pagrindiniame mezonine Peteris mąstė apie tai, kas buvo atlikta ir ką dar reikėjo atlikti.
  Slogi, liūdna žuvusiųjų atpažinimo ir pranešimo artimiesiems apie tragediją procedūra jau buvo užbaigta. Buvo pradėta rūpintis laidotuvėmis, jei tik joms prireikdavo viešbučio paramos.
  Viskas, kuo buvo įmanoma padėti sužeistiesiems be to, kad buvo padengtos jų gydymo išlaidos, padaryta.
  Gaisrininkų ir policijos mašinos jau seniai išvažiavo. Vietoj jų apžiūrėti viešbučio li ų atvyko li ų tarnybos inspektoriai. Jie ruošėsi dirbti pernakt ir visą kitą dieną. O kol kas kai kurie li ai jau veikė.
  Draudimo agentai, — niūrūs žmonės, jau dabar nujaučiantys draudimo išmokų mastą, — uoliai visus klausinėjo ir užsirašinėjo parodymus.
  Pirmadienį iš Niujorko atskris konsultantų grupė, kuri padės pakeisti visus keleivinius li us naujais. Tai būtų pirmasis rimtas Alberto Velso —
  Dempsterio — Makdermoto vadovybės žingsnis.
  Vyriausiojo inžinieriaus prašymas atleisti jį iš darbo gulėjo ant Peterio stalo. Jis ketino prašymą patenkinti.
  Su inžinieriumi Doku Vikeriu turi būti garbingai atsisveikinta, mokant jam pensiją, atitinkančią ilgus jo tarnybos viešbutyje metus. Peteris ruošėsi pasirūpinti, kad su juo būtų pasielgta gerai.
  Virtuvės šefas mesjė Ebranas taip pat turėjo išeiti. Tačiau reikėjo, kad jis tą padarytų nedelsiant ir jo vietą užimtų Andrė Lemo.
  Nuo jaunojo Andrė Lemo, — jo sumanymų įrengti specializuotus restoranus, jaukius barus, nuodugniai peržiūrėti visą viešbučio maitinimo sistemą, — didele dalimi priklausė “Šv. Gregorio“ ateitis. Viešbučio funkcijos neapsiribojo vien numerių nuoma. Net jei visą laiką numeriai būtų užimti, jis vis tiek galėtų bankrutuoti. Žymi pajamų dalis plaukė būtent iš papildomų paslaugų — suvažiavimų, restoranų, barų.
  Reikėjo dar paskirti naujų žmonių, reorganizuoti įvairius viešbučio
  skyrius, iš naujo paskirstyti pareigas. Būdamas viceprezidentu, Peteris daug laiko turės skirti normaliam viešbučio funkcionavimui užtikrinti. Jam reikės vyriausiojo valdytojo pavaduotojo, kuris padėtų tvarkyti kasdienius viešbučio reikalus. Tai turėjo, būti jaunas, sumanus žmogus, prireikus sugebantis paimti situacijos kontrolę į savo rankas, tačiau šiaip mokantis gerai sutarti su vyresniais už save darbuotojais; Būtų neblogai pasikviesti žmogų su Viešbučių administravimo mokyklos diplomu. Peteris nusprendė
  pirmadienį paskambinti dekanui Robertui Bekui į Kornelo universitetą.
  Dekanas bendravo su daugeliu iš savo buvusių gabesnių studentų. Jis gal ir galėtų parekomenduoti reikiamą žmogų.
  Nepaisant šios dienos tragedijos, reikėjo pamąstyti, kas bus toliau.
  Nevisiškai aiški buvo ir jo bei Kristinos ateitis. Galvoti apie juos abu jam buvo malonu. Tarp jų dar nieko nebuvo sutarta.
  Tačiau jis žinojo, kad kažkas bus. Kiek anksčiau Kristina išvažiavo į
  savo butą Zantiji rajone. Netrukus jis ruošėsi pas ją nuvykti.
  Reikėjo sutvarkyti dar ir keletą ne tokių malonių reikalų. Prieš valandą į Peterio kabinetą užsuko Naujojo Orleano policijos kapitonas Jolzas. Jis atėjo pasimatyti su Kroidono hercogiene.
  — Kai su ja šneki, — pasakė Jolzas, — tai sėdi ir galvoji, kas slypi po tuo storu ledo sluoksniu. Ar tai moteris? Ar ji ką nors pajautė žuvus jos vyrui?
  Aš mačiau jo lavoną. Dieve mano! Niekas negalėtų nusipelnyti tokio baisaus galo. Tarp kitko, ji irgi jį matė. Nedaugelis moterų sugebėtų tai išlaikyti.
  Tačiau joje nėra nė mažiausios silpnybės. Jokios šilumos, jokių ašarų. Ji tiktai pakelia savo galvą ir meta į tave išdidų žvilgsnį. Atvirai šnekant, mane traukia prie jos kaip vyrą. Pajunti, kad nori sužinoti, kas ji iš tikrųjų tokia.
  Detektyvas nutilo ir susimąstė.
  Kiek vėliau atsakydamas į Peterio klausimą Jolzas tarė:
  — Taip, mes pateiksime jai kaltinimą buvus nusikaltimo bendrininke, ir tuoj po laidotuvių ji bus suimta. O kas bus toliau — ar prisiekusieji išteisins ją, jei advokatas pareikš, kad tai padarė jos vyras, kuris dabar jau yra nebegyvas. . Na ką gi, pamatysime.
  Policininkas dar papasakojo, kad Ogilviui jau buvo pateiktas kaltinimas.
  — Kol kas jis kaltinamas buvęs nusikaltimo bendrininku. Vėliau gal
  surasime ką nors rimtesnio. Tai nuspręs prokuroras. Kaip ten bebūtų, jei jo vieta dar neužimta, nesitikėkite jo pamatyti anksčiau nei po penkerių metų.
  — Mes ir nesitikime.
  Viešbučio saugumo tarnybos reorganizacija buvo viena iš svarbiausių
  artimiausiųjų Peterio užduočių.
  Kapitonui Jolzui išėjus, kabinete įsivyravo tyla. Buvo jau ankstyvas vakaras. Po kiek laiko Peteris išgirdo, kaip atsidarė ir užsidarė durys į
  koridorių. Į jo duris kažkas vos girdimai pasibeldė.
  Jis šūktelėjo:
  — Užeikite!
  Tai buvo Aloizijus Roisas. Jaunasis negras ant padėklo atnešė martinio ropinę ir stiklinę. Jis padėjo padėklą ant stalo.
  — Pamaniau, kad jums gal šitiek užteks.
  — Ačiū, — pasakė Peteris, — bet aš niekuomet negeriu vienas.
  — Aš taip ir maniau, kad jūs tai pasakysite.
  Roisas iš kišenės išsitraukė antrą stiklinę.
  Jie išgėrė tylėdami. Viskas įvyko pernelyg neseniai, kad galima būtų
  sakyti lengvabūdiškus tostus.
  Peteris paklausė:
  — Ar jūs susitvarkėte su misis Leš?
  Roisas linktelėjo.
  — Nuvežiau ją tiesiai į ligoninę. Mes turėjome įeiti pro skirtingas duris, bet tada aš vėl su ja susitikau ir nuvedžiau pas misterį ÒKyfą.
  — Ačiū.
  Po pokalbio su Kurčiu ÒKyfu Peteriui reikėjo pasiųsti į aerouostą žmogų, kuriuo jis galėtų pasitikėti. Būtent dėl šios priežasties jis paprašė, kad važiuotų Roisas.
  — Kai mes ten atvykome, operacija buvo jau baigta. Neskaitant komplikacijų, jaunoji panelė, mis Leš, tikrai išsikapstys.
  — Malonu tai girdėti.
  — Misteris ÒKyfas man pasakė, kad jie ruošiasi susituokti.
  Kai tik ji bus pakankamai sveika. Atrodė, kad jos motinai šis
  sumanymas visai patiko.
  Peteris nežymiai šyptelėjo.
  — Manyčiau, kad nedaugeliui motinų tai nepatiktų.
  Kiek patylėjęs Roisas tarė:
  — Girdėjau apie šįryt įvykusi susirinkimą. Apie jūsų poziciją. Apie tai, kuo visa tai baigėsi.
  Peteris linktelėjo.
  — Viešbutyje panaikinta segregacija. Bet kokia forma. Nuo dabar.
  — Turbūt laukiate, kad aš jums padėkočiau. Už tai, kad davėte mums tai, kas ir taip mūsų.
  — Ne, — pasakė Peteris. — O jūs ir vėl tampate dygus. Tačiau dabar mane domina, gal jūs norite pasilikti gyventi su V. T.?
  Žinau, kad jam tas patiktų, o jūs galėtumėt daryti ką tik panorėsite.
  Viešbutyje yra daug darbo teisininkui. Aš galėčiau pasirūpinti, kad dalis to darbo atitektų jums.
  — Dėkoju jums, — pasakė Roisas, — tačiau privalau atsisakyti.
  Šiandien aš jau kalbėjau su misteriu Trentu — aš išsikraustysiu tuoj po universiteto baigimo. — Jis pripylė stiklines ir susimąstė.
  — Mes su jumis esame skirtingose barikadų pusėse. Šis karas mums gyviems esant nesibaigs. Tas žinias apie įstatymus, kurias aš įgijau, ruošiuosi panaudoti savo žmonių labui. Mūsų dar laukia sunki kova — teismuose, ir ne tik. Ne visada ji bus garbinga — tiek iš mūsų, tiek iš jūsų pusės. Tačiau kai mes esame neteisūs, netolerantiški, neobjektyvūs, — atminkite, kad jūs patys mus to išmokėte. Ta kova palies mus visus. Jus taip pat. Jūs panaikinote segregaciją, tačiau tai dar ne viskas. Atsiras problemų: dėl mūsų žmonių, kuriems nepatiks tai, ką jūs padarėte; dėl negrų, kurie negražiai elgsis, kurie šokiruos jus vien dėl to, kad yra tokie, kokie yra. Kaip jūs ketinate elgtis su juodaodžiu rėksniu, juodaodžiu peštuku, pusgirčiu juodaodžiu Romeo?
  Tarp mūsų yra ir tokių. Kai taip elgiasi baltieji, jūs nuryjate tai, jūs bandote šypsotis ir dažniausiai jiems atleidžiate. Tačiau kai taip elgsis juodaodžiai —
  ką jūs tada darysite?
  — Tai nebus lengva, — pasakė Peteris. — Aš stengsiuosi būti objektyvus.
  — Jūs stengsitės. O kiti ne. Kaip ten bebūtų, tai bus tikras karas. Visame tame yra tik vienas geras dalykas.
  — Koks gi?
  — Tai, kad retkarčiais bus skelbiamos paliaubos. — Roisas pakėlė
  padėklą, ant kurio buvo pastatyta ropinė ir tuščios stiklinės. — Tokios kaip dabar.
  Dabar jau buvo naktis.
  Viešbutyje baigėsi eilinės dienos darbo ciklas. Jis šiek tiek skyrėsi nuo įprastinio, tačiau po netikėtų įvykių skraiste rutina buvo ta pati. Užsakymai, registracija, administracija, tvarkos palaikymas, inžinerinis skyrius, garažas, buhalterija, virtuvė. . — visa tai kartu atliko vienintelę paprastą funkciją —
  sutikti svečią, apgyvendinti jį, leisti jam pailsėti ir palinkėti laimingo kelio.
  Netrukus ciklas vėl prasidės iš naujo.
  Kiek pavargęs, Peteris Makdermotas pasiruošė išeiti. Jis išjungė šviesą kabinete ir iš administracijos patalpų skersai perėjo per pagrindinį
  mezoniną. Praeidamas pro veidrodį, kabojusį šalia į vestibiulį vedusių laiptų, jis pažvelgė į savo atvaizdą. Tik dabar pastebėjo, kad jo kostiumas buvo susiglamžęs ir purvinas. Pagalvojo, kad tokiu jis pavirto po li o nuolaužų
  krūva, po kuria mirė Bilibojus.
  Kur tik buvo įmanoma, jis ranka išlygino švarko raukšles. Staiga kišenėje kažkas sušiureno, ir įkišęs ten ranką jis pirštais užčiuopė sulankstytą popieriaus skiautelę. Ištraukdamas ją iš kišenės, prisiminė, kas tai buvo. Tai buvo raštelis, kurį Kristina perdavė jam šį rytą po susirinkimo —
  susirinkimo, kuriame jis pastatė į pavojų savo karjerą vardan principo ir nugalėjo.
  Iki šiol jis buvo visai užmiršęs tą raštelį. Jis smalsiai jį atlankstė. Jame buvo parašyta: “Tai bus puikus viešbutis, nes jis bus panašus į žmogų, kuris jam vadovaus“.
  Apačioje mažesnėmis raidėmis Kristina parašė: “P. S. Aš tave myliu“.
  Šypsodamasis jis paspartino žingsnį ir nusileido apačion, į savojo viešbučio vestibiulį.
   OceanofPDF.com
  
  Document Outline
   • Pirmadienio vakaras
   ◦ 1
   ◦ 2
   ◦ 3
   ◦ 4
   ◦ 5
   ◦ 6
   ◦ 7
   ◦ 8
   • Antradienis
   ◦ 1
   ◦ 2
   ◦ 3
   ◦ 4
   ◦ 5
   ◦ 6
   ◦ 7
   ◦ 8
   ◦ 9
   ◦ 10
   ◦ 11
   ◦ 12
   ◦ 13
   ◦ 14
   ◦ 15
   • Trečiadienis
   ◦ 1
   ◦ 2
   ◦ 3
   ◦ 4
   ◦ 5
   ◦ 6
   ◦ 7
   ◦ 8
   ◦ 9
   ◦ 10
   ◦ 11
   ◦ 12
   ◦ 13
   ◦ 14
   ◦ 15
   • Ketvirtadienis
   ◦ 1
   ◦ 2
   ◦ 3
   ◦ 4
   ◦ 5
   ◦ 6
   ◦ 7
   ◦ 8
   ◦ 9
   ◦ 10
   ◦ 11
   ◦ 12
   ◦ 13
   ◦ 14
   ◦ 15
   ◦ 16
   ◦ 17
   ◦ 18
   ◦ 19
   ◦ 20
   ◦ 21
   ◦ 22
   • Penktadienis
   ◦ 1
   ◦ 2
   ◦ 3
   ◦ 4
   ◦ 5
   ◦ 6
   ◦ 7
   ◦ 8
   ◦ 9
   ◦ 10
   ◦ 11
   ◦ 12
   ◦ 13
   ◦ 14
   ◦ 15
   ◦ 16
   ◦ 17 ◦ 18
 Ваша оценка:
Связаться с программистом сайта.

Новые книги авторов СИ, вышедшие из печати:
О.Болдырева "Крадуш. Чужие души" М.Николаев "Вторжение на Землю"

Как попасть в этoт список

Кожевенное мастерство | Сайт "Художники" | Доска об'явлений "Книги"